- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-10
- Bylos Nr.
- 2S-262-278/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-02915-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- I. B., M. G. B., R. J., J. Č.
- Ieškovas
- V. P.
- Trečiasis asmuo
- Elektrėnų savivaldybės 2-ojo biuro
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-262-278/2012
Teisėja Laima Šablevičienė Teisminio proceso Nr. 2-22-3-02915-2011-0
N U T A R T I S
2012 m. balandžio 10 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų I. B., M. G. B. atskirąjį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-152-673/2012 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovams I. B., M. G. B., R. J., J. Č., trečiajam asmeniui Elektrėnų savivaldybės 2-ojo biuro notarui Č. T. dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas V. P. prašė teismą perkelti jam pirkėjų I. B. ir M. G. B. teises ir pareigas bei priteisti iš jo solidariai pirkėjams žemės sklypo įsigijimo kainą. Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašyti draudimą disponuoti žemės sklypu Nekilnojamojo turto registre, uždrausti atsakovams I. B. ir M. G. B. vykdyti tolimesnius ir naujus statybos darbus bei įregistruoti gyvenamąjį namą Nekilnojamojo turto registre.
Žemesnės instancijos teismas
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012-02-15 nutartimi ieškovo prašymą patenkino iš dalies. Nurodė, kad bylos ginčo dalykas yra konkretus sandoris, kurio objektas yra nekilnojamasis turtas, todėl yra tikslinga taikyti ieškovo prašomą laikinosios apsaugos priemonę – įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisė perleidimo draudimo. Teismas konstatavo, jog nesiėmus laikinosios apsaugos priemonės, atsakovai I. B. ir M. G. B. gali perleisti žemės sklypą tretiesiems asmenims, kas galimai apsunkintų ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas atmetė ieškovo prašymą uždrausti įregistruoti gyvenamąjį namą, nes ieškovas neginčija statybos darbų teisėtumo, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei darė išvadą esant tikslinga uždrausti atsakovams I. B. ir M. G. B. pradėti naujų statinių statybos darbus ginčo žemės sklype, nes priėmus ieškovui palankų sprendimą, teismo sprendimas būtų apsunkintas, tai sudarytų prielaidas ateityje kilti ginčams tarp ieškovo, kaip žemė savininko, ir atsakovų, kaip žemės sklype esančių statinių savininkų.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovai I. B. ir M. G. B. prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-02-15 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo, kad nutartis yra neteisėta, nes tenkindamas ieškovo prašymą, teismas turėjo preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus bei pateiktus įrodymus. Be to, teismas nenurodė jokių argumentų ar motyvų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę bei grėsmės buvimą, nenurodė pagrįstų prielaidų, kad nesiėmus apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįvykdymas. Apeliantai nurodo, kad teismas nevertino atsakovų elgesio iki bylos iškėlimo, aplinkybės, jog apie ieškovo pretenzijas į ginčo sklypą jiems yra žinoma nuo 2011 m. lapkričio mėnesio ir jie nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su nuosavybės teisių perleidimu ar suvaržymu. Mano, kad ieškinio pareiškimas nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovų atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teigia, jog teismo motyvai, kad uždraudžiant statyti naujus statinius bus galima išvengti ginčų ateityje atsiradimo, nesudarė pagrindo taikyti apsaugos priemones, nes toks draudimas nesusijęs su ieškovui palankaus sprendimo įvykdymu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą, ieškovas V. P. atsakovų skundą prašo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Tačiau spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia ar tuo atveju jeigu teismas patenkintų pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima ar yra tokios grėsmės tikimybė (CPK 144 str. 1 d.).
Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovas V. P. teismui nurodė, kad atsakovų I. B. ir M. G. B. įsigytame žemės sklype buvo jam nuosavybės teise priklausančios sodybos pastatai ir jis yra pareiškęs prašymą išsipirkti ir apmokėjęs valstybei už 1,93 ha žemės sklypą, į kurį 2003-12-19 apskrities viršininko įsakymu atkurtos nuosavybės teisės natūra A. J. Teigia, kad neteisėtai atkūrus nuosavybės teises į žemės sklypą, o vėliau sklypą pardavus, pažeidžiant jo pirmenybės teisę pirkti žemės sklypą, buvo sunaikinti ir jam priklausę pastatai. Prašė teismą perkelti jam pirkėjo teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) bei priteisti atsakovams iš jo 8 303,20 Lt. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad I. B. ir M.G. B. yra ginčo sklypo savininkai, todėl neatmestina, kad atsakovai jiems priklausantį ginčo turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, o patenkinus V. P. ieškinio reikalavimus, t. y. perkėlus pirkėjo teises ir pareigas pagal 2009-10-14 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas (CK 4.96 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja jog vien teismo įsitikinimas, kad egzistuoja reali grėsmė, jog šalis gali ginčo objektą perleisti ar kitaip suvaržyti, yra pakankamas pagrindas tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai uždraudė ginčo sklypo perleidimą ir tai tinkamai motyvavo. Apeliacinio skundo motyvai patvirtina ieškovo V. P. teiginius, kad ginčo sklype vykdomos statybos, todėl minėtą aplinkybę teismas įvertino, nes priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą ir apeliantams pradėjus statyti naujus statinius, sprendimo įvykdymas pasunkėtų, be to, šalys galimai patirtų ir didesnių nuostolių. Ta aplinkybė, jog tokia grėsmė gali atsirasti ateityje, neatmestina, todėl siekiant užkirsti kelią galimai naujų ginčų kilimui bei žalos atsiradimui, teismas turėjo pagrindą tenkinti prašymą šioje dalyje (CPK 145 str. 1 d. 6 p., 13 p.). Apeliantų teiginiai, kad ieškinys pareikštas V. P. piktnaudžiaujant savo teise, nes pats ieškovas nurodo, kad išsipirkti ketino 1,93 ha, o perkelti pirkėjo teisės prašo į 3,0800 ha žemės sklypą, atmestinas. Kaip nurodyta aukščiau, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nevertina įrodymų, o šias priemones taiko jeigu prašantis jas taikyti asmuo preliminariai pagrindžia savo ieškinio reikalavimus. Nustatyta, kad ieškovas ginčija sudarytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, teigdamas jog jis turėjo pirmenybę įsigyti parduodamą žemės sklypą. Kadangi pirkėjui priklauso teisė spręsti kokio dydžio žemės sklypą jis ketina įsigyti, aplinkybė, jog V. P. teigimu jis buvo sumokėjęs valstybei tik už 1,93 ha žemės sklypą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog, prašydamas taikyti apsaugos priemones didesniam sklypo plotui, jis piktnaudžiauja savo teise. I. B. ir M.G. B. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė skundžiamoje nutartyje motyvų, dėl kokių priežasčių apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą neinformuojami atsakovai, todėl pažeidė procesines teisės normas. CPK 147 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka teismas išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Minėta įstatymo norma numato, kad apie prašymo nagrinėjimą atsakovui yra pranešama tik tuo atveju jei teismas mano, kad tai yra būtina, todėl apeliantų teiginį jog teismas privalėjo nutartį motyvuoti dėl kokių priežasčių prašymas nagrinėjamas jiems nepranešus, atmestinas. Be to, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos netikėtai, nes pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsaugoti nuo galimų nesąžiningų atsakovų veiksmų, o atsakovams suteikiama teisė būti išklausytiems vėliau, t.y. kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas nevertina apeliantų skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su jų elgesiu iki bylos iškėlimo, nes į tai atsižvelgiama sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymą bylose, kurių ginčo objektas yra piniginiai reikalavimai. Ta aplinkybė, jog laikinosios apsaugos priemonės nebuvo taikytos bylą nagrinėjant administraciniame teisme, nesudaro pakankamo pagrindo atmesti ieškovo prašymą.
Dėl paminėtų motyvų, naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.