Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Ivanovienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-04-05 nuosprendžio, kuriuo:

E. A. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmė E. A. paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 65 str., 66 str., į E. A. paskirtą bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2010-03-07 iki 2010-03-08.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas ir M. B., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis nėra apskųstas.

2011-04-05 nuosprendžiu iš M. B. ir E. A. priteista solidariai atlyginti Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovaujamai Šiaulių teritorinės ligonių kasos 1249,00 Lt (tūkstantį du šimtus keturiasdešimt devynis litus 00 ct) turtinę žalą.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. V. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai, o dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir priteista D. V. iš M. B. ir E. A. solidariai 400,00 Lt (keturis šimtus litų 00 ct) turtinės žalos atlyginimo bei 2000,00 Lt (du tūkstančius litų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. V. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai, o dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir priteista L. V. iš M. B. ir E. A. solidariai 80,00 Lt (aštuoniasdešimt litų 00 ct) turtinės žalos atlyginimo bei 500,00 Lt (penkis šimtus litų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su M. B. 2010-03-07 apie 18.50 val. viešoje vietoje – Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) namo kieme, bendrais tyčiniais įžūliais veiksmais - E. A. apstumdant nukentėjusįjį D. V., o pastarajam nukritus ant žemės, M. B. ir E. A. suduodant nukentėjusiajam D. V. rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių, po to, M. B. laikant prispaustą nukentėjusįjį D. V. prie žemės tuo pačiu metu E. A. smūgiuojant rankomis ir kojomis, nenustatytą skaičių smūgių, tačiau ne mažiau 8 smūgių, D. V. į įvairias kūno vietas, tuo padarydami nukentėjusiajam D. V. galvos smegenų sukrėtimą, muštines žaizdas dešinėje pakaušio pusėje ir dešinės akies vokų išoriniame kampe, odos nubrozdinimus kairėje kaktos pusėje, kairiame skruoste, dešiniame smilkinyje ir dešiniame žaste, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko E. A. spirdamas nenustatytą skaičių smūgių, bet nemažiau 4 smūgių nukentėjusiajai L. V. į šoną bei kojos kelį, rankomis suduodamas nenustatytų skaičių smūgių į šonus, tačiau ne mažiau 4 smūgius, po ko nukentėjusiajai L. V. pargriuvus ant žemes E. A. spyrė vieną smūgį į šoną, tuo padarydamas nukentėjusiajai krūtinės ląstos sumušimą, poodines kraujosruvas kairiame dilbyje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą dešinės alkūnės užpakaliniame paviršiuje t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo

Pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų ir E. A. veiką teisingai kvalifikavo pagal LR BK 284 str. 1 d.

Pagal LR BK 284 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog E. A. veika atitinka minėto nusikaltimo požymius.

Laikantis suformuotos teismų praktikos, viešąja vieta LR BK 284 str. prasme, laikoma ne tik vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys, bet ir privati aplinka, į kurią pašalinių žmonių patekimas be tam tikro leidimo yra apribotas arba negalimas (LAT 2002 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-670/2002). Jeigu pavojingi kaltininko veiksmai, atlikti privačioje aplinkoje sutrikdo žmonių, esančių ten, rimtį, sukelia jiems nepatogumų, suardo jų normalią įprastą gyvenseną ir taip pažeidžia jų teisę į normalią ir ramią aplinką, laikoma, kad buvo pažeista viešoji tvarka, atsirado neigiami padariniai aplinkai ir visuomenei. Taigi, apelianto argumentai, jog nusikaltimas buvo įvykdytas ne viešoje vietoje ir kad neigiamų padarinių aplinkai bei visuomenei nebuvo, o tik sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata, atmestini.

Kvalifikuojant veiką pagal LR BK 284 str., labai svarbus yra nusikalstamos veikos motyvas. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų nebuvo asmeninių ryšių, konfliktas kilo be aiškios priežasties. Nukentėjusysis D. V., apklaustas pirmos instancijos teisme, parodė, kad E. A. iki įvykio nepažinojo, o M. B. pažinojo tik iš matymo, o konfliktas su jais kilo dėl netinkamo nuteistųjų elgesio jo kieme ( 2 t. 73 b.l.). Šiuos parodymus patvirtino ir nukentėjusioji L. V. bei liudytoja E. G. (2 t., 72 b.l., 73 b.l.). Pats nuteistasis E. A., apklaustas pirmos instancijos teisme, parodė, jog į nukentėjusiojo kiemą pateko, norėdamas sutrumpinti kelią namo, o konfliktas kilo dėl šuns, kuris gynė savo teritoriją (2 t., 71 b.l.). Visa tai leidžia daryti išvadą, jog E. A. nusikalstamus veiksmus atliko dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, demonstruodamas niekinantį požiūrį į juos, savo elgesį motyvuodamas mažareikšme dingstimi. Taigi, kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai nuteistojo veiką kvalifikavo kaip viešosios tvarkos pažeidimą.

Dėl bendrininkavimo

Kaip minėta, apeliantas skunde teigia, jog šioje byloje bendrininkavimo nebuvo, kad muštynes sukėlė jis vienas, o M. B. stovėjo šalia ir į jo veiksmus nesikišo. Todėl apeliantas prašo pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies bendrininkavimo požymį.

Kolegija atmeta šį apelianto argumentą.

Baudžiamajame įstatyme bendrininkavimas apibrėžiamas kaip tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (LR BK 24 str. 1 d.). Subjektyviai bendrininkavimo pusei būdingas atitinkamas psichinis santykis su bendrai daroma veika ir jos padariniais bei atitinkami vidiniai santykiai tarp bendrininkų. Kiekvienas iš bendrininkų suvokia, kad jie kartu dalyvauja bendrai daromoje nusikalstamoje veikoje, supranta, kad kėsinasi į tą patį objektą, yra priežastinis ryšis tarp jų veikos ir nusikalstamų padarinių. Susitarimas tarp bendrininkų, kuris sujungia juos, sutvirtina pasiryžimą daryti ar tęsti nusikalstamą veiką, gali būti išreikštas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais (gestais, mimika ir t.t.).

Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai konstatavo, kad abu nuteistieji bendrais veiksmais padarė nusikalstamą veiką. Nors M. B. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jo dalyvavimą patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo D. V. parodymai (2 t., 73 b.l.). Nukentėjusysis parodė, kad kai E. A. jį spardė, M. B. laikė. Tai patvirtina išvadą dėl kaltininkų veiksmų bendrumo, bendro nusikalstamo tikslo siekimo.

M. B. dalyvavimą nusikaltimo padaryme patvirtina ir nukentėjusiosios L. V. bei liudytojos E. G. parodymai. Nors L. V. teismo posėdžio metu davė ne visai nuoseklius parodymus, pirmos instancijos teismas tinkamai juos įvertino gretindamas su ikiteisminio tyrimo duotais jos parodymais ir pagrįstai rėmėsi paskutiniais L. V. parodymais, kuomet ji nurodė, kad matė, kaip abu kaltinamieji mušė D. V. gulintį ant žemės. Liudytoja E. G., nors ir negali išskirti konkrečių M. B. veiksmų (mušimo ar laikymo), taip pat patvirtino, kad ji kieme vienu metu M. B. laikė už striukės, bet jis išsimuistė ir pasitraukė (2 t., 73 b. l.). Tai taip pat paneigia versiją, kad M. B. stovėjo nuo konflikto atokiai ir į jį nesikišo. Jeigu jis būtų nesikišęs, liudytojai E. G. nebūtų buvę pagrindo jį laikyti, o jam bandyti ištrūkti. Taigi, kolegija daro išvadą, jog bendrininkavimo požymis nuteistųjų veikoje buvo nustatytas pagrįstai, todėl jo šalinti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies nėra pagrindo.

Dėl E. A. paskirtos bausmės

Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas laikėsi LR BK 54 str. išdėstytų bausmės skyrimo pagrindų ir nuteistajam paskyrė bausmę, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Skiriant bausmės rūšį, buvo atsižvelgta į tai, kad E. A. nors yra jauno amžiaus ir darbingas, tačiau niekur nedirba, yra registruotas darbo biržoje, neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio, charakterizuojamas neigiamai, padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą būdamas teistas du kartus, teistumui neišnykus. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nuteistasis yra nelinkęs taisytis laisvėje, nuolat ir sistemingai pažeidinėja įstatymus ir pagrįstai jam, kaip recidyvistui, paskyrė laisvės atėmimo bausmę (LR BK 27 str. 1 d. ir 56 str. 1 d.).

Nustatant laisvės atėmimo bausmės terminą, buvo atsižvelgta į atsakomybę lengvinančią aplinkybę (tai, kad jis prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo ir nuoširdžiai gailisi), į atsakomybę sunkinančias aplinkybes (veiką padarė bendrininkų grupėje bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (LR BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.)). Kolegijos nuomone, nuteistajam buvo teisingai paskirta bausmė, mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Ši bausmė nėra per griežta, jos švelninti nėra pagrindo.

Dėl neturtinės žalos

LR CK 6.250 str. numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai.

Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad D. V. ir L. V. buvo įžūliai sumušti nuteistųjų savo namų kieme, dėl ko patyrė fizinį skausmą bei dvasinį sukrėtimą, sumuštus tėvus matė jų vaikai. Nenorėdama prarasti darbo L. V. ėjo dirbti su sutrenktais šonkauliais, dėl ko patyrė fizinį skausmą. Apelianto teiginys, kad konfliktas įvyko ir neva dėl paties nukentėjusiojo grubaus ir įžeidžiančio elgesio, yra nepagrįstas jokiais bylos duomenimis, todėl kolegija jį atmeta.

Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas 2000 Lt D. V. ir 500 Lt L. V. yra teisingas, ne per didelis, jo mažinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

E. A. apeliacinį skundą atmesti.