Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. L., gim. (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl 2007-12-27 Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. D., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. N., gim. (duomenys neskelbtini), išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 165 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. ir A. N. buvo kaltinami pagal BK 165 str. 1 d. tuo, kad 2004-08-15 (ne 19 d. kaip klaidinančiai nurodo A. L.)., 9.00 val. ryto, atvyko į nukentėjusiojo A. L. namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), ir be jo leidimo be teismo sprendimo, įsibrovė į jam nuosavybės teise priklausantį kambarį 1-5 bei filmavo ten gyvenančius asmenis.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį V. D. ir A. N. atžvilgiu, o nesant galimybės priimti naują nuosprendį, šį nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui. Nurodo, kad teismo išvada, jog jis neprieštaravo tam, kad A. N. ir V. D. patektų į nukentėjusiajam nuosavybės teise priklausančią namų valdos dalį, yra nepagrįsta. Priešingai, prie bylos prijungtoje kasetėje yra užfiksuotas A. L. ir jo žmonos reikalavimas nevaikščioti ir nefilmuoti jam priklausančioje pastato dalyje. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės dėl jo skundo Palangos miesto apylinkės vyr. prokurorei bei prokuroro M. Kairio nutarimo.

Taip pat skunde nurodo, kad antstolė V. D. minėtą dieną atliko ne procesinį veiksmą, kuris numatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK), bet teikė paslaugą A. N. ir taip pažeidė CPK, BK ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad iš teismo nuosprendžio nesuprantama, kokį veiksmą teismas vertino, nes antrajame nuosprendžio lape teigiama, jog faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas surašytas 2004-08-15, o kitoje vietoje minima, jog protokolas surašytas 2004-08-19.

Atsikirtime į apeliacinį skundą A. N. prašo Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą ir priteisti iš A. L. 200 Lt už teisinę konsultaciją surašant atsikirtimą į apeliacinį skundą. Nurodo, jog nei jis, nei antstolė V. D. nebuvo įėję į A. L. priklausantį kambarį 1-5, o tik vaikščiojo po bendro naudojimo patalpas, neprieštaraujant A. L. bei A. L..

Išteisintieji ir jų gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde A. L. teigia, kad teismo išvada, jog jis neprieštaravo tam, kad A. N. ir V. D. patektų į nukentėjusiajam nuosavybės teise priklausančią namų valdos dalį, yra nepagrįsta. Atkreipia dėmesį į tai, kad vaizdo juostoje HGX E-30SK yra užfiksuotas A. L. bei jo žmonos A. L. reikalavimas nevaikščioti ir nefilmuoti nukentėjusiajam priklausančioje pastato dalyje (pastato pirmajame aukšte). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto argumentu ir pažymi, kad apylinkės teismo nuosprendyje tokios išvados nėra. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs A. N., A. L. ir V. D. parodymus, padarė išvadą, kad nukentėjusysis A. L. neprieštaravo, netrukdė ir nedraudė antstolei V. D. atlikti faktų konstatavimo veiksmus būtent bendro naudojimo patalpose, o ne jam asmeniškai priklausančioje namų valdoje. Atkreiptinas dėmesys, kad A. L. teismo posėdžio metu pats patvirtino, jog jis draudė išteisintiesiems patekti ne į bendro naudojimo patalpas, o į jam asmenine nuosavybės teise priklausančią namų valdos dalį (b. l. 182). Be to, teismo posėdžio metu tiek A. N., tiek V. D. parodė, kad nukentėjusysis geranoriškai leido apžiūrėti bendro naudojimo patalpas ir nesipriešino antstolės atliekamiems veiksmams (b. l. 183-184). Atsižvelgdamas į tai, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog antstolė V. D., dalyvaujant A. N. ir A. L., faktines aplinkybes konstatavo ne apgaule ar smurtu arba kitokiu būdu prieš A. L. valią, o esant jo sutikimui įeiti į bendro naudojimo patalpas ir atlikti nurodytus veiksmus.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmos instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog antstolė V. D. ir A. N. apskritai nebuvo įėję į A. L. priklausančią namų valdos dalį, t.y. į kambarį 1-5. Tai patvirtina byloje esantis antstolės V. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nurodyta, kad „patalpoje 1-5, kuri pradžioje buvo užrakinta ir savininkai prašymo atrakinti kambarį netenkino, vėliau buvo konstatuota, kad kambaryje yra svetimi žmonės, kurie čia apsistoję poilsiauti.“ (b. l. 94) Teismo posėdžio metu tiek V. D., tiek A. N. patvirtino, kad jie į patalpą 1-5 patekę nebuvo, o antstolė filmavimo kamera užfiksavo tik atsidarančias duris ir iš jos išeinančius asmenis. (b. l. 129). Iš teisiamojo posėdžio 2006-09-20 ir 2006-09-25 protokolo matyti, kad šiame posėdyje teismas peržiūrėjo antstolės pateiktą video įrašą (b. l. 133). Šiame įraše nėra skunde nurodyto fakto, kad antstolė buvo patekusi į kambarį 1-5. Yra tik užfiksuotas faktas, kad nufilmuotos atsidarančios durys, o tai negali būti laikoma neteisėtu įsibrovimu į patalpą. Kadangi A. N. ir V. D. parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems, atitinka vaizdo juostoje bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotus duomenis, todėl teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti jų parodymais. Visi šie įrodymai paneigia A. L. skunde nurodytą faktą, jog išteisintieji buvo patekę į jam nuosavybės teise priklausančią patalpą 1-5. Todėl, nesant esminio BK 165 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – įsibrovimo į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą, kolegija daro išvadą, kad V. D. bei A. N. veiksmai nelaikytini BK 165 str. 1 d. pažeidimu. Todėl argumentas, kad buvo filmuojamas jo kambarys prieš jo valią, yra atmestinas.

Skunde A. L. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino fakto, jog nukentėjusysis kreipėsi su skundu į Palangos miesto apylinkės prokuratūrą prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą V. D. ir A. N. atžvilgiu. Kolegija pažymi, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad prokuroras M. Kairys 2004-08-24 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą A. N., Z. M. ir V. D. atžvilgiu pagal BK 165 str. 1 d. dėl neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo, nes minėta veika priklauso privataus kaltinimo bylų procesui (b. l. 120). Šis prokuroro nutarimas tik konstatavo faktą, jog dėl nukentėjusiojo skunde nurodytos nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o A. L. buvo pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, tačiau jis neturi įrodomosios reikšmės vertinant faktą, ar minėta nusikalstama veika apskritai buvo padaryta, todėl šį nukentėjusiojo argumentą kolegija laiko nepagrįstu.

Skunde taip pat nurodoma, jog antstolė V. D. atliko ne procesinį veiksmą, numatytą CPK, bet teikė paslaugą A. N. ir pažeidė CPK 615 str., BK 165 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 str. numatytus reikalavimus. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje būtent ir nurodė, jog antstolė atliko faktinių aplinkybių konstatavimą, numatytą Lietuvos Respublikos Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 d. 2 p., o ne CPK numatytus procesinius vykdymo veiksmus. Tai patvirtino ir pati V. D. teismo posėdžio metu (b. l. 132, 184). Nors pats A. L. skunde teigia, jog tai nebuvo procesiniai vykdymo veiksmai, kuriuos reglamentuoja CPK, bet toliau skunde remiasi CPK 615 str., kuris kalba būtent apie vykdymo procesą ir jam taikomus reikalavimus, nurodydamas, kad šiuos reikalavimus antstolė V. D. pažeidė. Taigi, akivaizdu, jog nukentėjusiojo argumentai yra prieštaringi ir vertintini kritiškai. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju negali būti taikomos CPK nuostatos, nes antstolė minėtus veiksmus atliko vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 d. 2 p., kuris antstoliui suteikia teisę atlikti paslaugą – faktinių aplinkybių konstatavimą <...> nesant teismo pavedimo.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendyje yra minimos dvi skirtingos faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo datos, todėl neaišku, ar tai nėra du skirtingi įvykiai. Kolegija pažymi, jog nuosprendyje paminėta 2004-08-19 protokolo data yra klaidinga, nes nurodyta atsižvelgiant į protokolo kopiją (b. l. 94). Tačiau teismo posėdžio metu antstolė V. D. patvirtino, jog, tai yra techninė klaida ir veiksmai vyko 2004-08-15 dieną, o ne 2004-08-19 (b. l. 133).

Panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. V. D. bei A. N. veiksmuose nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų veikos, numatytos BK 245 str., požymių, jų kaltė neįrodyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. L. apeliacinį skundą atmesti.