Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarties, kuria atmestas R. Š. skundas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. nutarimo panaikinimo ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrius (toliau – Institucija) 2013 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 64-7-5538 R. Š. pripažintas padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 214¹ straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą ir nubaustas 750 (septynių šimtų penkiasdešimties) litų bauda. R. Š. nubaustas už tai, kad jis, 2013-10-17, (duomenys neskelbtini) , skleidė išorinę reklamą su užrašais (duomenys neskelbtini) neturėdamas leidimo įrengti ir skleisti išorinę reklamą, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (2013-05-19 Reklamos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XII-315) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

Institucijos nutarimą R. Š. apskundė Kauno apylinkės teismui, kuris 2014-01-24 nutartimi skundo netenkino. Teismas nutartyje konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) yra išorinė reklama, kuriai įrengti būtinas leidimas, todėl R. Š. nubaustas pagrįstai.

Apeliaciniame skunde R. Š. prašo Kauno apylinkės teismo 2014-01-24 nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde apeliantas akcentuoja, kad nutartyje padaryta teismo išvada, kad iškabos (duomenys neskelbtini) yra išorinė reklama ir jai reikalingas leidimas yra pagrįsta tik formaliais ir deklaratyviais motyvais perrašant Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 5 dalies nuostatas bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013-07-30 įsakymu Nr. 4-670 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 2, 11 punktų nuostatas, jų turinio savarankiškai neaiškinant ir nepateikiant jokių savarankiškų motyvų.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesį į tai, kad aptariamos iškabos ant pastato kabo jau 14 m., todėl, remiantis teisės teorijoje pripažįstamu principu lex retro non agit , teismas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013-07-30 įsakymu Nr. 4-670 patvirtintomis išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis remiasi visiškai nepagrįstai, kadangi minėtos iškabos buvo įrengtos daug anksčiau, negu patvirtintos taisyklės. Be to, apelianto manymu, teismas nepagrįstai minėtomis taisyklėmis rėmėsi ir dėl to, kad 2013-11-18 administracinio teisės pažeidimo protokole jo veika pagal ATPK 214¹ straipsnio 3 dalį kvalifikuota dėl to, kad jis pažeidė tik Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. Be to, R. Š. vertinimu, teismas visiškai neatsižvelgė į argumentus, kad jo veiksmai pagal minėtą straipsnį buvo kvalifikuoti netinkamai, kadangi Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte neapibrėžiama, kad būtent jis, kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, turi pareigą gauti leidimą nutarime nurodytai informacijai eksponuoti. Vertinant 2013-11-07 nutarime išdėstytą veikos kvalifikaciją nėra aišku, ar apeliantas iš viso turėjo pareigą gauti tokį leidimą, o jei turėjo, tai kokie teisės aktai tokią pareigą reglamentuoja. Dėl to iš nutarimo nėra aišku, kokia yra pažeidimo esmė, o tai grubiai pažeidžia administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens procesinių teisių gintis nuo pareikšto kaltinimo garantiją. Visos šios paminėtos aplinkybės Kauno apylinkės teismo vertintos nebuvo. Taip pat teismo nebuvo vertinta aplinkybė, kad informaciniai užrašai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) negali būti laikomi reklama, kadangi juose nėra jokios informacijos tiesiogiai ar netiesiogiai skatinančios įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą, kaip tai numato Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalis. Minėtais užrašais niekada nebuvo skatinama rinktis ar įsigyti tam tikrus produktus ar elgtis tam tikru būdu, užrašai yra išskirtinai informacinio pobūdžio ir žymi įėjimą į UAB (duomenys neskelbtini) valdomo viešbučio (duomenys neskelbtini) restoraną, o taip pat žymi viešbučio pavadinimą ir tokios informacijos nėra jokio pagrindo vadinti išorine reklama. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš pateiktų įrodymų yra akivaizdu, kad ginčo iškabos atlieka tik informacinę funkciją ir niekaip kitaip neskatina naudotis UAB (duomenys neskelbtini) teikiamomis paslaugomis. Pašalinus ginčo iškabas būtų visiškai nebeaišku, per kurį pastato įėjimą galima patekti į jame esantį restoraną, o per kurį – į pastate esantį viešbutį.

Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2014-01-24 nutartį palikti nepakeistą ir R. Š. apeliacinio skundo netenkinti. Institucijos nuomone pažeidimas kvalifikuotas teisingai, R. Š. kaltės įrodyta byloje surinkta medžiaga, iš kurios matyti, kad reklamos davėjas šiuo atveju buvo UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. Š., kuris ir turėjo pasirūpinti leidimu įrengti išorinę reklamą. Teismas, nagrinėdamas R. Š. skundą, byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, savo išvadas tinkamai argumentavo ir motyvuotai pagrindė.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

R. Š. ginčija teismo išvadas dėl jo kaltės padarius ATPK 214¹ straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą, mano, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to nepagrįstai jį pripažino padarius minėtą pažeidimą.

Apygardos teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, įvertinę skundžiamos nutarties, apeliacinio skundo motyvus neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis. Pirmos instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino nepažeisdamas ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. įrodymus vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutartis laikytina pagrįsta ir teisėta.

Bylos duomenimis nustatyta, kad R. Š. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis, kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, skleidė išorinę reklamą su užrašu (duomenys neskelbtini) neturėdamas leidimo įrengti išorinę reklamą. Tokie veiksmai pripažinti pažeidžiančiais Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – Reklamos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir atitinkantys ATPK 214¹ straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo sudėtį. Apeliantas skunde tvirtina, kad iškaba su užrašu (duomenys neskelbtini) esanti ant pastato (duomenys neskelbtini) nėra išorinė reklama, todėl leidimas iš viso nebuvo nereikalingas. Aukštesnysis teismas mano, kad šis skundo motyvas yra nepagrįstas.

ATPK 214¹ straipsnio 3 dalyje administracinė atsakomybė numatyta už Reklamos įstatyme nustatytų kitų reklamos naudojimo reikalavimų ir draudimų nesilaikymą (išskyrus įstatymų uždraustos ar neteisėtos veiklos reklamos, taip pat prekių ar paslaugų, kurių gamyba ir (ar) pardavimas (teikimas) yra įstatymų uždrausti, reklamos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse), taip pat išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nesilaikymą. Ši norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus, šiuo atveju į Reklamos įstatymą. Nagrinėjamoje byloje R. Š. padarytas pažeidimas buvo įvertintas kaip Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuriame numatyta, kad draudžiama į rengti išorinę reklamą neturint leidimo, pažeidimas.

Pirmos instancijos teismas pripažino, kad iškaba su užrašu (duomenys neskelbtini) yra išorinė reklama, todėl jai buvo būtinas Kauno miesto savivaldybės leidimas. Aukštesnysis teismas su tokiu vertinimu sutinka. Reklamos sampratą ir jos galimus pateikimo būdus reglamentuoja Reklamos įstatymas. Viena iš reklamos rūšių arba pateikimo būdų yra išorinė reklama, kurios samprata pateikiama minėtame įstatyme. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad išorinė reklama – reklama, kurios pateikimo priemonės yra ne patalpose. Šioms pateikimo priemonėms priskiriamos įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) reklamos pateikimo priemonės. Išorine reklama laikytina ir iškaba, kurios sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013-07-30 įsakymu Nr. 4-670 patvirtintose išorinės reklamos įrengimo taisyklėse. Atsižvelgiant į Reklamos įstatyme pateiktą išorinės reklamos sampratą bei jos pateikimo būdus akivaizdu, kad iškaba su užrašu (duomenys neskelbtini) atitinka išorinės reklamos, kuria laikytina ir iškaba, požymius, t. y. ji yra ant pastato sienos, ne patalpoje, joje nurodytas reklaminės veiklos subjekto pavadinimas bei teikiamų paslaugų pavadinimas. Reklamos įstatymas išorinės reklamos įrengimo taisyklių detaliai nereglamentuoja. Aiškiai apibrėžiant kokių reikalavimų įrengiant išorinę reklamą nesilaikė administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo būtina vadovautis ne tik Reklamos įstatymu, bet ir poįstatyminiais teisės aktais, šiuo konkrečiu atveju Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013-07-30 įsakymu Nr. 4-670 patvirtintomis išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis. Tokia nuostata yra įtvirtinta ir pačiame Reklamos įstatyme, kurio 12 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad išorinės reklamos įrengimo taisykles, kuriose nustatomi išorinės reklamos įrengimo reikalavimai, leidimų išdavimo tvarką ir jų galiojimo terminus, tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, šiuo atveju Ūkio ministerija. Pagal Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-670 patvirtintas taisykles pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą išorinei reklamai, privalo leidimą išduodančiai institucijai pateikti Taisyklių 15 straipsnyje nurodytus dokumentus bei informaciją, kurių pagrindu leidimą išduodanti institucija sprendžia, ar yra pagrindas tokį leidimą išduoti. Administracinio teisės pažeidimo byloje jokių duomenų apie tai, kad R. Š. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę dėl leidimo įrengti (skleisti) išorinę reklamą nėra, pats apeliantas nei nagrinėjant bylą apylinkės teisme, nei savo apeliaciniame skunde tokių duomenų taip pat nepateikė. Jokiais objektyviais faktiniais duomenimis bei įrodymais nėra paneigta, kad R. Š. nesilaikė Ūkio ministro įsakymu patvirtintose taisyklėse nustatytos tvarkos dėl leidimo išorinei reklamai gauti, todėl tiek Institucijos nutarime, tiek apylinkės teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, kad tokiais savo veiksmais R. Š. pažeidė Reklamos įstatymą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 214¹ straipsnio 3 dalyje. Apeliantas neteisus teigdamas, kad teismas be pagrindo rėmėsi Ūkio ministro įsakymu patvirtintomis taisyklėmis, kadangi jos nebuvo nurodytos nei administracinio teisės pažeidimo protokole, nei Institucijos nutarime, kadangi Ūkio ministro įsakymu patvirtintos taisyklės tik konkretizuoja Reklamos įstatymą, kurio reikalavimus R. Š. ir pažeidė.

Nepagrįstu laikytinas ir skundo autoriaus teiginys, kad administracinė atsakomybė negali kilti dar ir dėl to, kad iškaba su užrašu (duomenys neskelbtini) ant pastato kabo jau daugiau kaip 14 m., t. y. žymiai anksčiau negu įsigaliojo Ūkio ministro įsakymu patvirtintos taisyklės, kuriose įtvirtinta, kad išorinei reklamai yra būtinas leidimas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatyta tvarka nesuderintos reklamos įrengimas ir eksploatavimas yra tęstinio pobūdžio pažeidimas, kuris pasireiškia įrengus reklamą ir tęsiasi tol, kol toks reklamos įrengimas neatitinka nustatytų teisės aktų reikalavimų (pvz. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N3 -1246/06). Atsižvelgiant į tai daroma išvada, kad šiuo atveju ta aplinkybė, kad išorinė reklama ant pastato, kurį įsigijo R. Š., buvo įrengta žymiai anksčiau, jo administracinės atsakomybės nešalina. R. Š., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, privalėjo imtis visų būtinų veiksmų, kad teisės pažeidimas būtų pašalintas, tačiau jis tokių veiksmų nesiėmė. Kadangi iškaba su užrašu (duomenys neskelbtini) buvo naudojama R. Š. užimant direktoriaus pareigas ir neturint Kauno savivaldybės nustatyta tvarka išduoto leidimo išorinei reklamai įrengti, pagrįstai nustatyta, kad būtent R. Š. yra atsakingas už tai, kad iškaba, atitinkanti išorinės reklamos požymius, ir toliau naudojama pažeidžiant nustatytos tvarkos reikalavimus.

Apeliantas taip pat neteisus teigdamas, kad jo veika pagal ATPK 214¹ straipsnio 3 dalį kvalifikuota netinkamai, kadangi Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte neapibrėžiama, jog būtent jis, kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, turėjo pareigą gauti leidimą. Neginčijamai nustatyta, kad iškaba UAB (duomenys neskelbtini) valdomo restorano (duomenys neskelbtini) pastato išorėje buvo naudojama išimtinai restorano (duomenys neskelbtini) veiklai ir paslaugoms reklamuoti. Tokiu atveju UAB (duomenys neskelbtini) yra laikoma reklaminės veiklos subjektu, kaip tai apibrėžta Reklamos įstatyme. R. Š., būdamas reklaminės veiklos subjekto, kurio interesais naudojama reklama, direktoriumi ir būdamas atsakingu už teisės aktams neprieštaraujančią bendrovės veiklą, privalėjo imtis aktyvių veiksmų tam, kad išorinė reklama būtų naudojama pagal teisės aktų reikalavimus.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad faktinės įvykio aplinkybės byloje nustatytos teisingai, įrodymai surinkti ir įvertinti nepažeidžiant procesinių normų reikalavimų, teismo išvados dėl R. Š. kaltės motyvuotos ir pagrįstos. Apeliantas savo skunde jokių naujų faktinių aplinkybių ar jo teiginių teisingumą patvirtinančių duomenų nenurodo, savo nesutikimą su teismo išvadomis iš esmės grindžia tik, jo manymu, neteisingai atliktu įrodymų vertinimu. Tačiau aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamos nutarties motyvų teisėtumą ir pagrįstumą, pagrindo tvirtinti, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatos aiškinantis pažeidimo padarymo aplinkybes ir vertinant įrodymus buvo pažeistos, neturi. Paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens subjektyvus situacijos vertinimas ir faktinių aplinkybių kitoks interpretavimas nėra pagrindas konstatuoti, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą ir R. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.