Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų P. M. ir J. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria ieškovai P. M. ir J. M. įpareigoti sumokėti 1 000 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-444-124/2013 pagal ieškovų P. M. ir J. M. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Finoila“ ir D. I. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo bei hipotekos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškinio priėmimo metu pirmosios instancijos teismas atidėjo ieškovams žyminio mokesčio dalies mokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo. Po sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme ieškovų turtinė padėtis pablogėjo (ieškovų pajamos nesiekia minimalaus darbo užmokesčio dydžio), todėl ieškovai neturi ir ateityje neturės finansinių galimybių sumokėti net dalies žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovai turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Ieškovams priklausantis turtas areštuotas, todėl šiuo metu negali būti parduotas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovų nurodytų aplinkybių, jog ieškovas P. M. yra neįgalus, serga bei negali savimi pasirūpinti. Ieškovas neturi sąskaitų banke.Pirmosios instancijos teismas nenurodė, už kokį laikotarpį Nekilnojamojo turto registro duomenys su istorija turėjo būti pateikti teismui. Nuo 2013 m. vasario 5 d. ieškovams priklausantis turtas buvo areštuotas, todėl turto apimtis nesikeitė. Nei įstatymai, nei teismų praktika nenumato teismo teisės riboti atleidimo nuo žyminio mokesčio nuostatų taikymą, atsižvelgiant į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ar neteikimą asmeniui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovai įpareigoti sumokėti 1 000 Lt žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą (t. y. tik iš dalies patenkintas jų prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (LR civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio - įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą turtiniuose ginčuose už ieškinį turi būti mokamas proporcinis žyminis mokestis, kurio dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio sumos. Tuo tarpu pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. CPK 83 straipsnio 3 dalis nustato, kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas, o prie jo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Sprendžiant, ar yra pagrindas atleisti asmenį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo sumos, svarbu nustatyti, ar asmens turtinė padėtis sunki ir nuo kokios dalies žyminio mokesčio jį reikėtų atleisti.

Atsižvelgiant į apeliaciniu skundu ginčijamą sumą, šioje byloje mokėtinas 8 000 Lt dydžio žyminis mokestis. Ieškovai už apeliacinį skundą žyminio mokesčio (ar jo dalies) nesumokėjo, pateiktu prašymu prašė visiškai atleisti juo žyminio mokesčio mokėjimo. Apeliantai skunde nurodė, jog dėl sunkios finansinės bei turtinės padėties nei šiuo metu negali, nei ateityje negalės sumokėti net dalies žyminio mokesčio, todėl jie turi būti atleisti nuo viso žyminio mokesčio mokėjimo. Apeliacinis teismas nesutinka su šiuo atskirojo skundo argumentu ir pažymi, jog visiškas atleidimas nuo viso žyminio mokesčio mokėjimo reglamentuojamas CPK 83 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, jog spręsdamas dėl asmens visiško atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, teismas turi nustatyti, ar egzistuoja bent vienas iš CPK 83 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, kuriam esant asmuo turi būti visiškai atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Įstatyme nustatyta, kad asmens turtinės padėties lygis, kuo nagrinėjamu atveju remiasi apeliantai, gali būti tik dalinio, bet ne visiško atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindas (CPK 83 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu apeliantai pateikė teismui prašymą dėl jų visiško atleidimo nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, tačiau nepateikė teismui nei argumentų, nei įrodymų, kuriais remiantis teismas neturėtų reikalauti žyminio mokesčio mokėjimo. Asmuo visiškai atleidžiamas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už ieškinį (apeliacinį skundą) tik CPK 83 straipsnio 1 dalies 1-13 punktuose nustatytais atvejais, o iš šio straipsnio 14 punkto matyti, jog taip pat ir kitais CPK ir kituose įstatymuose numatytais atvejais. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas suteikti byloje dalyvaujančiam asmeniui antrinę teisinę pagalbą yra pagrindas jį atleisti nuo žyminio mokesčio už pareikštų reikalavimų nagrinėjimą (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnis). Apeliantai nenurodė jokių įstatymuose numatytų atvejų, dėl kurių jie turėtų būti atleisti nuo viso žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą mokėjimo, todėl, apeliacinio teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagristai netenkino ieškovų prašymo atleisti juos nuo viso žyminio mokesčio mokėjimo. Minėta išvada yra pagrindas ieškovų prašymą nagrinėti CPK 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t. y. spręsti klausimą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo.

Pažymėtina, jog kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, atidėti žyminio mokesčio mokėjimą motyvus bei pateiktus įrodymus, teismas įvertinęs įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan., bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį) sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį. Įstatymų leidėjas atleidimą iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo, žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimą sieja ne tik su šiuo metu susiklosčiusia asmens turtine padėtimi, bet su visa pareiškėjo turtine padėtimi apskritai. Turtinę asmens padėtį (tiek fizinio, tiek ir juridinio) rodo nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1418/2010). Kaip matyti iš atskirojo skundo, apeliantai savo sunkią turtinę padėtį grindė ieškovės J. M. sąskaitos, esančios Swedbank, AB, išrašu (t 2, b. l. 58-59), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išduotomis pažymomis apie gautas pensijas ir kitas išmokas (t 2, b. l. 60-63), VĮ „Regitra“ pažymomis apie apeliantų vardu registruotas transporto priemones (t 2, b. l. 63-65), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis (t 2, b. l. 66-73). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs šiuos įrodymus sprendė, jog pateiktų duomenų nepakanka sunkiai ieškovų turtinei padėčiai konstatuoti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovų pateikti duomenys nėra išsamus, kadangi nebuvo pateikti duomenys apie ieškovui P. M. priklausančias sąskaitas bei nepateikti išrašai su istorija apie ieškovams priklausantį nekilnojamąjį turtą. Apeliacinis teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad apeliantų šeima valdo tris nekilnojamojo turto objektus, turi nors santykinai mažas, tačiau stabilias pajamas, nėra pagrindo išvadai, jog apeliantų turtinė padėtis yra tokia sunki, jog minėti asmenys negalėtų sumokėti žyminio mokesčio dalies, todėl šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria. Nors apeliacinis teismas iš dalies pritaria skundo argumentui, jog dėl turtui taikomo arešto apeliantai šiuo metu jiems priklausančio turto negali realizuoti, tačiau, teismo vertinimu, minėta aplinkybė (areštas ar hipoteka) negali būti tapatinama su turto neturėjimu ar netekimu. Aplinkybė, jog apeliantams priklauso trys nekilnojamojo turto objektai bei automobilis (nors turtas šiuo metu yra apsunkintas) nagrinėjamu atveju patvirtina blogos turtinės padėties nebuvimą. Apeliacinis teismas taip pat laiko pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad ieškovų pateikti duomenys nėra išsamūs. Teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybes, jog nebuvo pateikti duomenys apie apelianto P. M. sąskaitas bei lėšas. Nors apeliantai su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutiko, teigdami, jog apeliantas neturi sąskaitų, tačiau minėtos aplinkybės nepagrindė (CPK 178 straipsnis). Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo būtinybę pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašus su istorija, kadangi minėti duomenys papildomai apibūdintų šalių turtinę padėtį tiek iki kreipimosi į teismą, tiek po to. Būtina pažymėti ir tai, jog apeliantų ieškinio priėmimo metu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas žyminio mokesčio dalies atidėjimo ir atleidimo nuo dalies šio mokesčio mokėjimo klausimus, nenustatė blogos jų turtinės padėties (t 1, b. l. 50-51). Gi apeliantai, prašydami atleisti juos nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, neįrodė, jog jų turtinė padėtis bylos nagrinėjimo metu pasikeitė iš esmės. Apeliacinio teismo įsitikinimu, apeliantams mokamų valstybinio socialinio draudimo išmokų sumažėjimas negali būti vertinamas tokiu esmingu turtinės padėties pasikeitimu, jog apeliantai nesugebėtų sumokėti net dalies žyminio mokesčio.

Kaip minėta, apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesinaudojimas valstybės teikiama nemokama teisine pagalba patvirtina, jog ieškovų finansinės galimybės yra didesnės, negu jie nurodo. Pasak apeliantų, jie nėra atsiskaitę už jiems teiktą teisinę pagalbą, todėl aplinkybė, jog šalis byloje atstovaujama advokato, negali būti vertinama kaip lėšų turėjimas žyminiam mokesčiui sumokėti. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo atskirojo skundo argumentu. Apeliacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo nesikreipė dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, sudarė atstovavimo sutartį dėl bylos vedimo per advokatą, leidžia manyti, kad jo turtinė padėtis nėra itin sunki (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2352/2011). Pažymėtina, jog apeliantai iš esmės neneigia aplinkybės, jog su advokatu yra sudarę atlygintinę teisinių paslaugų teikimo sutartį, tačiau teigia su advokatu už jo teiktas paslaugas neatsiskaitę. Apeliacinis teismas sprendžia, jog apeliantų nurodyta aplinkybė (neatsiskaitymas už teiktą teisinę pagalbą) yra teisiškai nereikšminga, kadangi savaime nepaneigia sudarytos sutarties atlygintinumo ir apeliantų prievolės pagal teisinių paslaugų sutartį buvimo. Be to, aplinkybė, jog apeliantai į bylą nepateikė įrodymų, pagrindžiančių teisinių paslaugų esamų ar būsimų išlaidų fakto ir dydžio, sudaro pagrindą abejoti apeliantų pateiktų duomenų objektyvumu. Apeliacinio teismo įsitikinimu, aplinkybė, jog apeliantai nesinaudoja valstybės garantuojama teisine pagalba, o yra sudarę sutartį su advokatu, nagrinėjamu atveju reikšminga nustatant jų turtinę padėtį, ir savaime nereiškia asmens teisės prašyti atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ribojimo. Taip pat pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo klausimą, šią aplinkybę vertino visų apeliantų pateiktų duomenų kontekste.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apeliantų pateiktus duomenis ir nurodytas aplinkybes bei atleido nuo didelės mokėtino žyminio mokesčio dalies (87,5 procentų). Taigi, atleisti apeliantus nuo likusios žyminio mokesčio dalies ar numatyti dar mažesnę mokėtino žyminio mokesčio sumą nėra pagrindo, priešingu atveju būtų paneigti tikslai, kurių siekia įstatymų leidėjas, numatydamas pareigą sumokėti žyminį mokestį.

Apeliacinis teismas, remdamasis išdėstytais argumentais daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartis, kuria iš dalies patenkintas ieškovų prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo ir ieškovai įpareigoti primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį (1 000 Lt), yra pagrįsta ir teisėta. Apeliantų skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo nutartį panaikinti arba ją pakeisti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad yra praėjęs teismo įpareigojimo sumokėti trūkstamą dalį žyminio mokesčio įvykdymo terminas, įsiteisėjus apskųstai nutarčiai pirmosios instancijos teismas turi nustatyti ieškovams naują žyminio mokesčio dalies sumokėjimo terminą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.