Panevėžio apygardos teismo nutartis

dalyvaujant pareiškėjai I. A.

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – A. S., sesers I. A. (toliau – Pareiškėja) skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. liepos 16 d. nutarties, kuria A. S. buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo (duomenys neskelbtini) bendro stebėjimo sąlygomis, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartimi A. S., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini). Skundžiama apylinkės teismo nutartimi A. S. buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis (duomenys neskelbtini), taikymas.Skundu Pareiškėja prašo panaikinti apylinkės teismo nutartį ir A. S. taikyti gydymą ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Skunde ji ginčija Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį ir teigia, kad A. S. nepadarė nusikalstamos veikos, todėl jam apskritai nepagrįstai buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė. Pareiškėja nurodo, kad jos brolis A. S. paranoidine šizofrenija serga jau apie 20 metų ir, jos įsitikinimu, sergant tokia liga galima pasiekti remisijos, tačiau ne visiško išgijimo. Teigia, kad A. S. psichinė būsena pagerėjo, jokių duomenų, kad A. S. būtų agresyvus, keltų pavojų sau ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai nėra, todėl toliau taikyti stacionarinį stebėjimą (duomenys neskelbtini) bendro stebėjimo sąlygomis nebereikalinga.Teismo posėdyje pareiškėja prašė skundą tenkinti, nurodė, kad, jei jos skundas būtų patenkintas, brolį A. S. apgyvendintų pas save ir juo rūpintųsi. Skundas tenkinamas.Esminis Pareiškėjos skundo argumentas yra tas, kad A. S. psichikos būklė yra pagerėjusi ir jis nėra pavojingas visuomenei, todėl jam šiuo metu taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis, galėtų būti pakeista į švelnesnę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Su šiuo reikalavimu skundą nagrinėjantis teismas sutinka. Pripažintina, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra nepakankamai motyvuota, byloje esančių duomenų visuma įvertinta paviršutiniškai, pernelyg daug dėmesio skiriant (duomenys neskelbtini) Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvadai (toliau – išvada) bei šios ligoninės atstovo gydytojo J. M. paaiškinimams teismo posėdžio metu. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata bei su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas. Be to, šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Todėl teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą.Mažeikių rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 21 d. nutartimi pripažino, kad A. S., būdamas nepakaltinamas, jam diagnozuota paranoidinė šizofrenija, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, ir paskyrė jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. (duomenys neskelbtini) administracija 2018 m. birželio 28 d. teikimu kreipėsi į apylinkės teismą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo A. S. Šiame teikime aptarta A. S. psichikos būklė ir pateikiama išvada, kad jo psichikos būklė pastaruoju metu yra pagerėjusi, bet nėra stabili ir šiuo metu jam tikslinga tęsti priverstinį gydymą stacionare.BPK 405 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas gali priimti nutartį pratęsti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę, jeigu asmens sveikatos būklė nepasikeitė, o pagal BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktą teismas gali priimti nutartį pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apylinkės teismas pratęsė A. S. taikomą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, kadangi, teismo nuomone, nors A. S. psichikos būklė yra gerėjanti, tačiau dar nestabili, bei jo pavojingumas visuomenei yra išlikęs (3 b. l.). Tačiau ši išvada nėra teisinga bei pagrįsta byloje esančių reikšmingų duomenų visuma. Kaip matyti iš bylos, teismo posėdžio apylinkės teisme metu (duomenys neskelbtini) atstovas A. S. gydantys gydytojas J. M. ligoninės teikimą palaikė bei papildomai paaiškino, kad A. S. psichikos būklė yra gerėjanti, tačiau aktyvi psichoprodukcija dar išlieka, neaišku, ar pavyks iki galo ją panaikinti, A. S. dar reikia stebėti stacionare, jam patekus į tą pačią aplinką, vėl gali atsirasti agresija (17 b. l.). Pažymėtina, kad specialistas baudžiamajame procese yra asmuo, turintis reikiamų specialių žinių ir įgūdžių, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais (BPK 89 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių suabejoti specialistų – tiek A. S. gydančio gydytojo J. M., tiek išvadą pateikusių gydytojų – kompetencija. Tačiau nagrinėjamu atveju situacija yra šiek tiek kitokia. Iš bylos matyti, kad gydytojai prašymą pratęsti A. S. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis iš esmės grindžia tuo, kad A. S. grįžus į tą pačią aplinką, jis gali pradėti agresyviai elgtis. Kita vertus, iš paties A. S. teismo posėdyje duotų paaiškinimų matyti, kad jis supranta gydymo (vaistų vartojimo) esmę, o teismo posėdyje dalyvavusi jo sesuo garantavo jo tinkamą priežiūrą savo namuose, nes turi tam sąlygas ir laiko. Taigi, iš to galima teigti, kad A. S. supranta (kiek tai įmanoma esant jo psichikos būklei) jam nustatytos ligos pobūdį ir jos gydymo kontrolės būtinumą. Įvertinus visa tai, skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgiama ir į tas aplinkybes, kad A. S. suvokia, jog turi prižiūrėti savo psichikos būklės stabilumą, bei į tai, kad tolimesnis jo gydymas gali būti užtikrinamas ir jo artimųjų pagalba bei priežiūra, jo reguliariu lankymusi pas gydytoją.Nors A. S. padaryta nusikalstama veika yra smurtinio pobūdžio, tačiau byloje nėra jokių kitų duomenų apie A. S. agresiją, smurto naudojimą prieš kitus asmenis. Pasak apylinkės teismo posėdyje dalyvavusio (duomenys neskelbtini) atstovo gydytojo J. M., ligoninėje A. S. režimo nepažeidinėjo, su kitais ligoniais nekonfliktavo, gydytojų nurodymams neprieštaravo. Tai rodo, kad tiek A. S. kaip asmenybė, tiek jo padaryta veika nekelia visuomenei didelio pavojaus. Vis tik A. S. gydymas yra reikalingas, nes, bylos duomenimis, jo psichikos būsena dar nėra stabili, aktyvi psichoprodukcija dar išlieka. Tačiau, kaip galima spręsti iš gydytojo J. M. paaiškinimų, nėra aišku, ar A. S. aktyvią psichoprodukciją pavyks iki galo panaikinti. Čia pažymėtina, kad stacionarinio stebėjimo tęsimas šiuo atveju negali būti pateisinamas geresnių gydymo rezultatų siekimu. Tai, kad A. S. dar reikalingas gydymas iš esmės pritaria ir jo sesuo, tačiau, jų manymu, A. S. gali būti gydomas jam toliau taikant ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Bylos duomenimis, A. S. gydymo stacionare metu nuolat telefonu bendraudavo su savo seserimi, taigi, galima teigti, kad jis turi savo artimųjų giminaičių palaikymą ir, kiek įmanoma, yra socialiai aktyvus. Skundą nagrinėjantis teismas dar kartą pažymi, kad įstatymas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą sieja su asmens sveikatos būklės pagerėjimu ir pavojingumo išnykimu. Pastebėtina ir tai, kad įstatymas neįpareigoja vertinti galimo sveikatos pablogėjimo perspektyvų. Įstatymas neįtvirtina ir laiko tarpo, kurį turi gydytis asmuo tam, kad atsirastų galimybė naikinti paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę ar pakeisti ją į švelnesnę. Nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė keičiama į švelnesnę, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė, t. y. jis tapo nepavojingas visuomenei – jo psichikos būklė pagerėjo, kad jis galėtų suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Todėl, nenustačius papildomų aplinkybių, kurios didintų A. S. pavojingumą, darytina išvada, kad jis atitinka ir įstatymo reikalaujamą kriterijų dėl pavojingumo visuomenei nebuvimo.Dėl Pareiškėjos skundo argumentų, susijusių su A. S. kalte pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, apygardos teismas nepasisako, kadangi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis yra įsiteisėjusi ir vykdoma, todėl jos teisėtumas ir pagrįstumas nebegali būti kvestionuojamas.Tokiu būdu, apygardos teismas, įvertinęs A. S. padarytos įstatymo uždraustos veikos pobūdį ir pavojingumą, jo sveikatos būklės pagerėjimą, taip pat A. S. suvokimą, kad dėl jo ligos nuolatinė psichikos būklės priežiūra yra būtina, ir nesant pagrindo netikėti pareiškėjos patikinimu, kad ji A. S. priims gyventi pas save ir juo rūpinsis, t. y. kad jis nebegrįš gyventi į aplinką, kurioje buvo padaryta pavojinga veika, kad pareiškėja rūpinsis jo sveikata, kas leidžia pagrįstai manyti, jog toliau A. S. gali būti efektyviai gydomas ambulatoriškai, darytina išvada, kad toliau tęsti A. S. gydymą stacionare nebėra pagrindo, todėl jam taikomą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis tikslinga keisti į švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Dėl to skundžiama apylinkės teismo nutartis naikinama ir priimamas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. liepos 16 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – (duomenys neskelbtini) teikimą A. S. tęsti priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis taikymą atmesti ir A. S. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Ši nutartis neskundžiama.