- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-01
- Bylos Nr.
- 2-2480/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- SP „Rytų ir Vakarų prekybos ir pramonės įmonei EWICIN CO“
- Kategorijos
- 106.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios A. G. firmos „Arlukas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti bankrutavusios A. G. firmos „Arlukas“ ieškinį atsakovui SP „Rytų ir Vakarų prekybos ir pramonės įmonei EWICIN CO“ dėl avanso grąžinimo ir baudos priteisimo ieškinį (ieškinio medžiagos Nr. 2-1999-479/2011).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pagal atskirąjį skundą sprendžiami ieškinio priėmimo bei atsisakymo priimti ieškinį klausimai.
Ieškovas bankrutavusi A. G. firma „Arlukas“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovui SP „Rytų ir Vakarų prekybos ir pramonės įmonė EWICIN CO“ dėl avanso grąžinimo ir baudos priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 73 372 Lt skolą, 26 707,41 Lt baudą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodė, kad 2009 m. birželio 11 d. ieškovas su atsakovu sudarė tiekimo sutartį Nr. 01. Pagal minėtą sutartį ieškovas sumokėjo atsakovui 50 proc. prekės kainos – 73 372 Lt, tačiau atsakovas prekių ieškovui nepristatė. Be to, nors prekės ir nebuvo pristatytos, atsakovas negrąžino ieškovui avanso.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo bankrutavusios A. G. firmos „Arlukas“ ieškinį atsakovui SP „Rytų ir Vakarų prekybos ir pramonės įmonė EWICIN CO“. Teismas konstatavo, kad ieškinys yra neteismingas Klaipėdos apygardos bei Lietuvos Respublikos teismams, nurodydamas, kad atsakovas SP „Rytų ir Vakarų prekybos ir pramonės įmonė EWICIN CO“ yra Uzbekistano juridinis asmuo. Pagal Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Dvišalė sutartis) 21 straipsnį, susitariančių šalių teismai kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims bei organizacijoms, turinčioms procesinį teisnumą, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens ar organizacijos valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Teismas nurodė, kad duomenų, jog atsakovas turėtų buveinę Lietuvos Respublikoje, nėra, todėl pasiūlė ieškovui kreiptis su ieškiniu į Uzbekistano Respublikos kompetentingą teismą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas bankrutavusi A. G. firma „Arlukas“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį bei perduoti ieškovo ieškinį Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš esmės. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškinį teismui pateikė bankrutavusios įmonės administratorius, kuris Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 23 punkto pagrindu imasi priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų. ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visos bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodami bankroto bylą iškėlusiam teismui, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Be to, ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme.
2) Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Dvišalės sutarties nuostatas. Ši sutartis nereglamentuoja atvejų, kokios susitariančios šalies teismas yra kompetentingi nagrinėti ieškinius, susijusius su bankroto byla ir / ar bankroto procesu. Taigi šiuo atveju yra taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytos taisyklės, o ĮBĮ yra numatyta išimtinė Klaipėdos apygardos teismo kompetencija nagrinėti šią bylą.
3) Ieškovas yra bankrutavusi įmonė, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Mokėti žyminį mokestį Uzbekistano Respublikoje ir patirti didelių bylinėjimosi išlaidų ieškovas būtų nepajėgus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Kadangi pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą sprendė pagal proceso teisės normas, galiojusias iki 2011 m. birželio 21 d. Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-743 įsigaliojimo (įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d.), apeliacine tvarka nagrinėjant atskirąjį skundą, taikomos procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusios proceso teisės normos, reglamentavusios ieškinio priėmimo klausimą.
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Konstitucijos 30 str.). Taigi negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, kreiptis į teismą. Teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ieškovas turi įgyvendinti griežtai laikydamasis proceso įstatymo reikalavimų, nes kiekviena subjektinė teisė, tarp kurių, ir teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, asmeniui sukelia teigiamus teisinius padarinius tik tuomet, kai jis ja naudojasi tinkamai. Teismas jau pirmojoje civilinio proceso stadijoje turi įsitikinti, ar civilinė byla pagal pareikštą reikalavimą gali būti iškelta. Teismui nustačius, kad nėra bent vienos teisės kreiptis į teismą teigiamos prielaidos ar egzistuoja neigiama prielaida, civilinė byla negali būti iškelta, o iškelta byla turi būti nutraukta (CPK 137 str. 2 d. 1, 3, 4 p., 293 str., 1, 2, 3, 6 p.). Tuo atveju, kai nustatoma, jog ieškovas nesilaikė teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlygų, galimi dvejopi teisiniai padariniai. Jeigu nustatomas bent vienas CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2, 5, 6, 7 ar 8 punkte įtvirtintas pagrindas, teismas ieškinį turi atsisakyti priimti.
Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams (CPK 137 str. 2 d. 2 p.), reikia išsiaiškinti, ar ginčas turi užsienio elementą, koks yra ginčo pobūdis, ar teismingumo teisinius santykius reglamentuoja tarptautinės teisės normos, jeigu taip, kokio jos pobūdžio (imperatyvios ar dispozityvios), ar prioriteto suteikimas tarptautinės teisės normoms, jeigu jos nėra imperatyvios, atitinka nacionalinės teisės imperatyvias nuostatas ir viešąją tvarką, ar nepažeidžia proceso šalių teisių ir teisėtų interesų, ar ginčo nagrinėjimo vieta iš tiesų yra glaudžiau susijusi su ginčo dalyku, kurios valstybės teisme byla bus išnagrinėta operatyviau.
Teismingumo nustatymo kriterijus reglamentuoja ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės teisės normos. Pastarosios taikomos tuomet, kai ginčas turi užsienio elementą. Jeigu proceso šalys yra skirtingų valstybių piliečiai ar skirtingose valstybėse įsteigtos ir jose veikiančios įmonės, laikoma, kad byla turi užsienio elementą. Jeigu ginčas yra kilęs iš sutartinių prievolių vykdymo, visų pirma, reikia įvertinti, ar šalys nėra susitarusios dėl ginčo nagrinėjimo vietos. Tai reiškia, kad sutarties laisvės principas apima ne tik šalių teisę susitarti dėl atskirų sutarties sąlygų, sudaryti sutartį, turinčią kelių sutarčių rūšių požymių, pasirinkti taikytiną teisę, bet ir teisę susitarti dėl ginčo, jeigu jis kiltų tarp šalių, nagrinėjimo vietos, išskyrus atvejus, kai toks jų susitarimas pažeistų teisės imperatyvias nuostatas (CPK 788 str. 1 d.). Tuomet, kai šalys sutartyje neaptarė teismingumo nustatymo kriterijų, turi būti nustatyta, ar egzistuoja tarptautinės teisės normos, kurios reglamentuotų teismingumo nustatymo kriterijus. Kolegija pažymi, kad vienas iš pamatinių tarptautinės teisės principų, turinčių ius cogens teisinę galią, tai tarptautinės teisės viršenybės principas. Šis teisės principas yra kildinamas iš valstybių pagarbos viena kitai bei neišvengiamo poreikio bendradarbiauti. Jis galioja bei turi būti taikomas ir sprendžiant proceso teisės klausimus. Lietuvos teisėje tiesiogiai įtvirtintas tarptautinės teisės viršenybės principas. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu ar įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Tarptautinės teisės viršenybės principas visa apimtimi galioja ir civilinio proceso teisėje. CPK 780 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad nacionalinės tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančios normos taikomos tiek, kiek tarptautinės sutartys, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Taigi, tarptautinė sutartis, kurią ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra proceso teisės šaltinis, kuris turi didesnę teisinę galią už nacionalinį civilinio proceso įstatymą. Kita vertus, ne visos tarptautinės sutarties nuostatos yra vienodos teisinės prigimties. Jeigu tarptautinės teisės norma, reglamentuojanti teismingumo klausimus, nėra imperatyvaus pobūdžio, t. y. nenustato vienintelio galimo elgesio varianto, ta apimtimi, kiek tokia norma nereglamentuoja teismingumo klausimo, gali būti taikomos tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančios nacionalinės proceso teisės normos. Dar vienas galimas prioriteto suteikimo nacionalinėms proceso teisės nuostatoms atvejis – kai nacionalinėje teisėje yra įtvirtintas išimtinio teismingumo nacionaliniams teismams principas, nulemtas ginčo dalyko ar asmens teisinio statuso ypatumų. Tokiu būdu užtikrinama, kad tarptautinių sutarčių nuostatos, kurios neturi ius cogens teisinės galios, nepaneigtų valstybėje įteisintų imperatyvų bei įtvirtintos viešosios tvarkos.
CPK VII dalies normose numatyti teismingumo atvejai, kai tam tikros bylos yra išimtinai teismingos Lietuvos Respublikos teismams. Tai šeimos bylos, kai abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, įvaikinimo bylos, bylos dėl tėvų ir vaikų teisinių santykių, kai abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje arba viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis ar apatridas, kurio gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, taip pat bylos dėl daiktinių teisių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu, ypatingosios teisenos bylos, jei nors vienas iš dalyvaujančių byloje asmenų yra Lietuvos Respublikos pilietis, bylos dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu, paskelbimo mirusiu ar pripažinimo nežinia kur esančiu, jeigu šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis ar apatridas, kurio gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Iš šių nacionalinėje proceso teisėje įtvirtintų taisyklių matyti, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pagal vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų glaudų ryšį su Lietuvos Respublika (pilietybė ar nuolatinė gyvenamoji vieta) išimtinai Lietuvos Respublikai priskiria nagrinėti viešąjį interesą turinčias šeimos bylas, taip pat ypatingąja teisena nagrinėjamas bylas.
Kolegijos nuomone, CPK įtvirtintas nebaigtinis bylų, kurios išimtinai teismingos Lietuvos Respublikos teismams, sąrašas. CPK 1 straipsnio 1 dalyje be kita ko numatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto įstatymo, reglamentuojančio ne tik bankroto proceso eigą, bet, visų pirma, teismingumo nustatymo taisykles, 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ieškinius dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėja įmonės, kuriai inicijuojama bankroto procedūra (atsakovo), buveinės vietos apygardos teismas. Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Pagal 2011 m. birželio 21 d. Įmonių bankroto įstatymo 10, 11, 14, 15 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-1486 3 straipsnį, kuriuo pakeista Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalis (įsigaliojo nuo 2011 m. spalio 1 d.), įmonės bankroto administratoriaus ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kiti reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą (iki šio įstatymo įsigaliojimo Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad tokie ieškiniai teismingi įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui). Šios nuostatos įtvirtina ne tik ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo (ieškinys dėl pripažinimo), bet ir įmonės kreditorių ieškinių dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo, taip pat įmonės bankroto administratoriaus ieškinių įmonės skolininkams (ieškiniai dėl priteisimo) nagrinėjimą bankrutuojančios (likviduojamos) įmonės valstybės teismuose. Minėtos proceso teisės normos yra imperatyvaus teisinio pobūdžio. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama įgyvendinti su akivaizdų viešąjį interesą turinčia byla (bankroto byla) susijusių ginčų sprendimą vienos valstybės – tos, kurioje nagrinėjama įmonės bankroto byla, teismuose.
Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau - Sutartis), pasirašytos 1997 m. vasario 20 d., ratifikuotos Lietuvos Respublikoje 1997 m. spalio 16 d., o įsigaliojusios 1997 m. lapkričio 7 d., 21 straipsnyje įtvirtintos teismingumo nustatymo taisyklės. Pagal šio straipsnio 1 dalį kiekvienos susitariančiosios šalies teismai yra kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims bei organizacijoms, turinčioms procesinį teisnumą, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens ar organizacijos valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Sutarties 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad susitariančiųjų šalių teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui, tačiau šalys savo susitarimu negali pakeisti išimtinės teismų kompetencijos. Kolegijos nuomone, minėtos tarptautinės sutarties 21 straipsnio 1 dalis yra bendroji norma, o sutartyje dominuojantis atsakovo (juridinio asmens) glaudaus ryšio su teismo vieta kriterijus (jis turi turėti kitoje valstybėje struktūrinį padalinį) nėra vienintelis, kuriuo remiantis galima inicijuoti civilinę bylą kitoje valstybėje įregistruotos įmonės atžvilgiu. Tai reiškia, kad minėtoje normoje nėra įtvirtintas baigtinis kriterijų, pagal kuriuos vienos susitariančios šalies teismai gali nagrinėti reikalavimus, pareikštus kitos sutarties šalies valstybės piliečiams ar įmonėms, sąrašas. Nacionalinės proceso teisės imperatyvios normos gali nustatyti ir kitus atvejus, kai byla teisminga ne atsakovo buveinės vietos valstybės teismui. Viena iš tokių normų, kaip minėta, įtvirtinta Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje. Pagal ją įmonės bankroto administratoriaus ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kiti reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančios valstybės teismuose. Įmonės teisinio statuso pasikeitimas (įgyjamas bankrutuojančios įmonės teisinis statusas) lemia tai, jog iš esmės susiaurėja tokį teisinį statusą įgijusios įmonės teisnumas, valdymo organai netenka įgaliojimų, vadovavimą įmonei perima teismo paskirtas bankroto administratorius, kurio veiklą prižiūri speciali valdžios institucija, bankroto procedūrų kontrolę vykdo teismas. Kitaip tariant, su bankroto proceso teisiniais santykiais susijusios bylos turi viešąjį interesą ir pagal akumuliavimo principą, siekiant užtikrinti bankroto procedūrų nuoseklumą ir operatyvesnį ginčų išnagrinėjimą, turi būti nagrinėjamos įmonės bankroto bylą nagrinėjančios valstybės teismuose. Šie ypatumai leidžia manyti, kad minėtos tarptautinės sutarties 21 straipsnio 1 dalies nuostata negali ir neturi būti aiškinama ir taikoma kaip tokia, kuri sudaro pagrindą susitariančioms valstybėms nepaisyti imperatyvaus pobūdžio nacionalinės proceso teisės normų.
Nagrinėjamu atveju ieškinį dėl avanso grąžinimo ir baudos priteisimo padavė A. G. firma „Arlukas“. Šiai įmonei Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. iškėlė bankroto bylą. Atsakovas – Uzbekistano Respublikoje registruota SP „Rytų ir Vakarų prekybos ir pramonės įmonė EWICIN CO“, kuri Lietuvoje neturi struktūrinių padalinių. Nepaisant to, kolegijos nuomone, Sutarties 21 straipsnio 1 dalis nėra imperatyvi norma ir sudaro pagrindą šiuo atveju vadovautis Lietuvos Respublikos imperatyvia teisės norma, nustatančia, jog tokios bylos nagrinėjamos Lietuvos teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą (Įmonių bankroto įstatymo 14 str. 3 d.). Tokiu būdu realizuojamas su bankroto procesu susijusių bylų akumuliavimo principas.
Pastebėtina, kad šiuo atveju teisiškai reikšminga ir ta aplinkybė, kad ginčas labiau susijęs su Lietuvos Respublika. Tarp šalių ginčas kilo dėl 2009 m. birželio 11 d. tiekimo sutartimi prisiimtų prievolių vykdymo. Ieškovas įrodinėja, kad atsakovui pagal tiekimo sutartį sumokėjo 73 372 Lt avanso, tačiau atsakovas sutartu laiku prekių nepatiekė, avanso negrąžino. Anot ieškovo, dėl sutartinių prievolių nevykdymo atsakovui atsiranda civilinė atsakomybė, pasireiškianti avanso grąžinimu ir sutartyje nustatyto dydžio baudos priteisimu (b.l. 2-4). Iš bylos duomenų matyti, kad šalys tiekimo sutartį, iš kurios kildinami reikalavimai, sudarė 2009 m. birželio 11 d. Klaipėdoje. Atsakovas sutartas prekes turėjo patiekti ieškovui į Klaipėdos miestą. Ieškovas teigia, jog avansą atsakovo atstovui sumokėjo taip pat Klaipėdoje grynaisiais pinigais bei tokį teiginį pagrindė kasos išlaidų orderiais (b.l. 28-30). Taigi tiek sutarties sudarymo, tiek sutartinių prievolių vykdymo vieta (prekių tiekimas ir atsiskaitymas už prekes) – Klaipėdos miestas įrodo, kad šalys prisiimtas sutartines prievoles labiau tapatino su Lietuva, o ne Uzbekistano Respublika. Duomenų, kad Uzbekistano Respublikoje gali būti su byla susijusių esminę reikšmę jos teisingam išsprendimui turinčių įrodymų nėra. Taip pat nėra duomenų, kad kitoje valstybėje byla būtų išnagrinėta greičiau ir operatyviau, nei ją nagrinėjant Lietuvos teismuose – šiuo atveju pirmąja instancija bankroto bylą iškėlusiame teisme, nes ieškinys pateiktas apygardos teismui iki 2011 m. spalio 1 d.
Taigi šiuo atveju ieškovas turi specialųjį teisinį statusą ir apribotą teisnumą, t. y. byla turi viešąjį interesą, kuris be kita ko lemia bendrųjų teismingumo taisyklių netaikymą ir specialiųjų imperatyvaus pobūdžio nacionalinio teismingumo nuostatų taikymą. Be to, ginčas yra kilęs iš sutartinių prievolių, kurios vykdomos Lietuvoje, todėl ginčas iš esmės labiau susijęs su Lietuvos Respublika, kurioje byla turėtų būti išnagrinėta operatyviau ir teisingai.
Kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu Lietuvos teismai byloje priimtų ieškovui palankų procesinį sprendimą, jis turėtų būti pripažįstamas ir leidžiama jį vykdyti Uzbekistano Respublikoje, t. y. imperatyvios tarptautinės teisės normos ar Uzbekistano Respublikos viešąją tvarką užtikrinančios nuostatos bylos išnagrinėjimu Lietuvoje nebus pažeistos. Juo labiau, kad su bankroto procesu susijusių bylų akumuliavimo principas, taip pat bylos nagrinėjimo teismuose tos valstybės, su kuria ginčas yra labiau susijęs, principas iš esmės yra visuotiniai ir taikomi daugelyje valstybių.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio priėmimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo ieškinį atsakovui kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Nutartis dėl joje padarytų esminę reikšmę nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui turinčių proceso teisės normų pažeidimų naikintina, ieškinio priėmimo klausimas perduotinas žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 3 p., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį panaikinti.
Ieškovo bankrutavusios A. G. firmos „Arlukas“ ieškinio atsakovui SP „Rytų ir Vakarų prekybos ir pramonės įmonė EWICIN CO“ dėl avanso grąžinimo ir baudos priteisimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.