Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-03-17 · Civilinė byla Nr. e2S-824-432/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-03-17
Bylos Nr.
e2S-824-432/2022
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Visvaldas Kazakiūnas
Ieškovas
UAB „Arginta“
Atsakovas
Luminor Bank AS
Trečiasis asmuo
Vitebsko
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Visvaldas Kazakiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (trečiojo asmens) ūkinės įmonės (toliau – ŪĮ) „Vitebskoblvodokanal“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-02-03 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Arginta“ ieškinį dėl uždraudimo atlikti veiksmus, pareikštą atsakovui Luminor Bank AS, trečiasis asmuo Vitebsko srities komunalinės unitarinės vandens tiekimo – kanalizacijos ūkio įmonė „Vitebskoblvodokanal“ ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas uždrausti atsakovui atlikti bet kokius mokėjimus pagal trečiojo asmens reikalavimus, pareikštus garantijos pagrindu, įskaitant, bet neapsiribojant pagal trečiojo asmens 2020-02-19 reikalavimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo prašymu teismas 2020-03-31 nutartimi nutarė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones: uždrausti atsakovui atlikti bet kokius mokėjimus pagal trečiojo asmens reikalavimus, pareikštus 2019-06-11 garantijos Nr. BG110803/160 pagrindu, įskaitant, bet neapsiribojant pagal trečiojo asmens 2020-02-19 reikalavimą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo atskirąjį skundą dėl minėtos teismo nutarties, 2020-10-08 nutartimi nutarė palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atsiliepimas

3. Trečiasis asmuo pateikė prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, esant kitokiai faktinei situacijai, nei buvo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo padavimo metu. Pasikeitus faktinėms aplinkybėms, dalis ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tapo neaktuali, todėl teismas privalo iš naujo spręsti, ar pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra aktualios ir proporcingos.

4. Paaiškino, kad nors rašytiniuose dokumentuose ieškovas laikėsi kitos nuomonės, posėdžio metu buvo paaiškinta, kad prevencinis ieškinys grindžiamas, inter alia, tuo, kad reikalavimas pagal garantiją pareikštas 2017-01-03 sutarties pagrindu: ieškovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinio pagrindas yra tai, jog reikalavimas pareikštas ne pagal garantijos sąlygas, t. y. ne to asmens, kuriam išduota garantija ir ne pagal tą sutartį. Tačiau trečiojo asmens 2021-06-07 reikalavimas atsakovui nėra susijęs su 2017-01-03 sutartimi. Trečiojo asmens 2020-06-25 reikalavimas (tikslinantis 2020-02-19 reikalavimą), kuris buvo susijęs su 2017-01-03 sutartimi, yra atšauktas. Trečiasis asmuo laiko, kad dėl to byloje neliko dalies ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindimo. Taip pat teigia, kad faktinė padėtis yra kitokia ir dėl to, kad, teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovas nuslėpė nuo teismo reikšmingas aplinkybes. Ieškovas po bylos iškėlimo raštu patvirtino sutarties ir garantijos galiojimą trečiajam asmeniui; ieškovas raštu patvirtino trečiojo asmens, kaip teisėto UĮ „Vitebskvodokanal“ teisių perėmėjo ir sutarties šalies, statusą; nebuvo pradėta įrodinėti, jog ieškovas patirs konkrečių nuostolių dėl išmokėjimo pagal garantiją atlikimo; žinodamas, kad įmonės UĮ „Vitebskvodokanal“ nebėra, ieškovas nesikreipė į atsakovą dėl įmokų už išduotas garantijas (įskaitant ir ieškinyje nurodytą garantiją) sumažinimo; kaip ir nesikreipė į atsakovą dėl užstato, laikomo atsakovo depozitinėje sąskaitoje, sumažinimo ar panaikinimo (taigi laiko, kad garantija galioja).

5. Trečiojo asmens įsitikinimu, visos šios nuslėptos aplinkybės tikėtinai būtų pakeitusios Vilniaus miesto apylinkės teismo vertinimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos. Nesant trečiojo asmens reikalavimo sumokėti pagal garantiją, susijusio su 2017-01-03 sutartimi, ginčas dėl šių aplinkybių yra neaktualus, taigi ir neatitinkantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo „jeigu tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą“. Jeigu ginčas išnyko, tai ir negali būti teismo sprendimo dėl reikalavimo, kurio įvykdymui galioja laikinosios apsaugos priemonės. Galiojančiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovui suteiktas pranašumas prieš trečiąjį asmenį: apeinant 2016-07-04 sutartyje (ir 2017-01-03 sutartyje, kai ji buvo aktuali) sutartą ginčų sprendimo teismingumą bei įšaldžius savo įsipareigojimų vykdymą trečiajam asmeniui. Nepagrįsti ieškinio reikalavimai de facto yra nutaikyti ne į atsakovą, bet į trečiąjį asmenį, dėl kurių trečiasis asmuo patyrė ir iki šiol patiria turtinę žalą. 2016-07-04 sutartimi ieškovas įsipareigojo ne tik „užsakovui atlikti nurodytus darbus ir pašalinti vėliau aptiktus jo trūkumus pagal sutarties nuostatas“, bet ir pateikti garantijas. Kaip matyti iš 2016-07-04 sutarties struktūros – 2016-07-04 sutarties vykdymo garantija, kurios vykdymui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra itin svarbi ir tam yra paprasta priežastis – garantija atgraso ieškovę nuo 2016-07-04 sutarties nevykdymo. 2016-07-04 sutartis yra reikšminga ne mažiau nei 360 tūkstančių Vitebsko gyventojų, kadangi ji skirta užtikrinti viso Vitebsko miesto nuotekų valymą. Jeigu dėl ieškovo veiksmų nutrūks nuotekų valymas, galima ir ekologinė katastrofa, todėl yra visiškai pagrįsta skaičiuoti bent minimalius preziumuojamus trečiojo asmens patiriamus nuostolius.

6. Trečiasis asmuo laiko, kad šiuo metu dalis ginčo prarado aktualumą, todėl taikomos laikinosios apsaugos priemonės neturi pagrindo ir yra nepagrįstos. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, nes suteikia ieškovui pranašesnę padėtį, leidžiančią nevykdyti 2016-07-04 sutarties bei neatlyginti iš nevykdymo kylančių trečiojo asmens patiriamų nuostolių, kurie kiekvieną dieną padidėja reikšminga 199,71 Eur suma. Trečiasis asmuo laiko, kad faktinės ir teisinės aplinkybės, atskleistos pasirengimo nagrinėti bylą metu patvirtina, kad ieškinys prima facie nepagrįstas: Vilniaus apygardos teismas 2020-10-08 nutartimi nustatė, kad ieškovas neįrodinėja atsakovo neteisėtų veiksmų, taip pat ieškovas laikosi nenuoseklios pozicijos dėl trečiojo asmens teisės į garantijos įvykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021-12-27 nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs trečiojo asmens prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo dėstomus argumentus laikė, jog jie nepatvirtina laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pagrindų išnykimo. Teismas nurodė, jog 2021-12-20 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, iš esmės patvirtindamas trečiojo asmens argumentus, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės reikšti reikalavimų dėl uždrausimo bankui išmokėti garantijos sumą trečiajam asmeniui, tačiau tai sudaro ne CPK 149 straipsnio 1 dalyje, o CPK 150 straipsnio 2 dalyje numatytą laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindą (ieškinio atmetimas). Tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės paliekamos iki teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys, įsiteisėjimo.

9. Pirmosios instancijos teismas paaiškino, jog 2020-03-31 nutartyje, kuria pritaikytos prašomos panaikinti laikinosios apsaugos priemonės, yra nurodęs, kad ieškovas pareiškė prevencinį ieškinį, kuriuo prašo uždrausti atsakovui atlikti bet kokius mokėjimus pagal trečiojo asmens reikalavimus, pareikštus garantijos pagrindu, taip pat reiškia prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios sutampa su ieškinio reikalavimais. Minėtoje nutartyje pirmosios instancijos teismas išvadą dėl realios grėsmės, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, pagrindė aplinkybe, kad trečiasis asmuo yra pareiškęs atsakovui reikalavimą išmokėti 174 471,20 Eur sumą pagal 2019-06-11 garantiją, atsakovui patenkinus tokį trečiojo asmens reikalavimą, atsakovas galėtų reikalauti paminėtos sumos iš ieškovo, kuris patirtų žalą. Be to, atsakovui išmokėjus reikalaujamas sumas trečiajam asmeniui, galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas, trečiajam asmeniui išmokėtų sumų pagal banko garantiją susigrąžinimas būtų apsunkintas, sudėtingas ir užtruktų ilgą laiką. Prašomas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones teismas pritaikė, siekdamas užtikrinti esamos padėties status quo išsaugojimą iki ginčo išnagrinėjimo. Teismas, kaip laikinąją apsaugos priemonę pritaikė draudimą atsakovui atlikti bet kokius mokėjimus pagal trečiojo asmens reikalavimus, pareikštus 2019-06-11 garantijos pagrindu, įskaitant, bet neapsiribojant pagal trečiojo asmens 2020-02-19 reikalavimą.

10. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, jog viena iš trečiojo asmens nurodytų aplinkybių, kuria grindžiamas faktinės padėties pasikeitimas, naikinantis laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pagrindus, yra aplinkybė, jog trečiasis asmuo 2021-06-07 reikalavimu, kuris nėra susijęs su 2017-01-03 sutartimi, atšaukė savo ankstesnius reikalavimus atsakovui dėl garantijos sumos išmokėjimo, t. y. atšaukė 2020-06-25 reikalavimą, tikslinantį 2020-02-19 reikalavimą. Teismo vertinimu, trečiojo asmens pateiktas faktinių aplinkybių traktavimas neteisingas ir nepatvirtina laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pagrindų, nustatytų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais, išnykimo. Trečiojo asmens 2021-06-07 reikalavimas atsakovui dėl išmokėjimo pagal 2019-07-11 įvykdymo garantiją Nr. BG110803/160 pareikštas pagal tą pačią garantiją, kaip ir 2020-06-25 bei 2020-02-19 reikalavimai, t. y. dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu: dėl ieškovo kaip rangovo 2016-07-04 sutarties pažeidimo pagal tą pačią banko garantiją, ką pripažįsta trečiasis asmuo visuose procesiniuose dokumentuose. Trečiojo asmens argumentas, jog 2021-06-07 reikalavimas atsakovui nėra susijęs su 2017-01-03 sutartimi įvertintas kaip skirtingas tų pačių faktinių aplinkybių interpretavimas. Trečiasis asmuo viso proceso metu laikėsi pozicijos, jog 2017-01-03 sutartis yra sudaryta, vykdant 2016-07-04 sutartį ir nėra savarankiškas sandoris. Tokios pozicijos trečiasis asmuo laikėsi ir 2020-02-19 reikalavime atsakovui dėl garantijos sumos išmokėjimo, nurodydamas, jog remiantis minėtos sutarties bendrųjų sąlygų 4.19 punktu, rangovas turi teisę naudotis elektros, vandens ir dujų ištekliais bei kitomis statybvietėje teikiamomis komunikacijomis, kurių specifikacija ir kainos yra pateiktos užsakovo reikalavimuose. Remiantis būtent šia sutarties Nr. A.1.a1 sąlyga užsakovas (trečiasis asmuo) ir rangovas (ieškovas) pagal taikomus Baltarusijos Respublikos teisės aktus sudarė sutartį Nr. 2 dėl elektros energijos tiekimo rangovui. Trečiojo asmens teisė į garantijos sumos išmokėjimą 2020-02-19 reikalavime buvo grindžiama sutarties Nr. A.1.al. 4.19 punkte ir 2017-01-03 sutartyje Nr. 2 numatytos prievolės atsiskaityti už elektros energiją nevykdymu. Taigi, teismas priėjo išvadą, jog vien argumentacijos dėl 2017-01-03 sutarties Nr. 2 pažeidimo pašalinimas iš vėlesnių trečiojo asmens prašymų atsakovui dėl garantijos sumos išmokėjimo nekeičia 2020-02-19 reikalavimo esmės ir nesudaro pagrindo laikyti, jog šis reikalavimas buvo atšauktas.

11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad visi trečiojo asmens reikalavimai: 2020-06-25, 2020-02-19 ir 2021-06-07 yra tapatūs, t. y. pareikšti dėl sumų pagal tą pačią banko garantiją išmokėjimo ir tuo pačiu faktiniu pagrindu – dėl ieškovo kaip rangovo prievolių pagal 2016-07-04 sutartį Nr. A.1.al. nevykdymo. Teismas nurodė jog nėra pagrindo laikyti, kad bent vienas iš minėtų reikalavimų buvo atšauktas, nes iš esmės skyrėsi tik šių reikalavimų teisinis ir faktinis pagrindimas, trečiajam asmeniui išplečiant rangovo nevykdomų prievolių pagal sutartį Nr. Nr. A.1.al. apimtį ir didinant reikalaujamos išmokėti garantijos sumą, tačiau nekeičiant nei paties reikalavimo, nei jo pagrindo. Dėl to, teismas priėjo išvadą kad nėra pagrindo laikyti, jog bylos nagrinėjimo eigoje keitėsi ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindimas. Nei ieškinio faktinis, nei teisinis pagrindai, o taip pat ir bylos faktinės aplinkybės nuo jos nagrinėjimo pradžios nepasikeitė, t. y. trečiasis asmuo neatsisakė ar kitaip neatšaukė savo reikalavimo dėl garantijos sumos išmokėjimo pagal atsakovo išduotą 2019-06-11 garantiją Nr. BG110803/160. Teismas pažymėjo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-03-31 nutartyje nurodyta, kad prevenciniu ieškiniu prašoma uždrausti atsakovui atlikti bet kokius mokėjimus pagal trečiojo asmens reikalavimus, pareikštus 2019-06-11 garantijos pagrindu, taip pat kad atsakovui patenkinus trečiojo asmens reikalavimą dėl išmokų pagal minėtą garantiją išmokėjimo, atsakovas galėtų reikalauti paminėtos sumos iš ieškovo, kuris patirtų žalą. Atsakovui išmokėjus reikalaujamas sumas trečiajam asmeniui, galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas, trečiajam asmeniui išmokėtų sumų pagal banko garantiją susigrąžinimas būtų apsunkintas, sudėtingas ir užtruktų ilgą laiką.

12. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas taip pat nurodė, kad trečiojo asmens nurodytos aplinkybės nepatvirtina padėties pasikeitimo bylos nagrinėjimo metu taip, jog išnyktų CPK 145 straipsnio 1 dalyje numatyti laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pagrindai. Trečiojo asmens prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo dėstomi argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių prieštaravimo ekonomiškumo ir proporcingumo principams buvo įvertinti apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjant trečiojo asmens atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-03-31 nutarties ir atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista. Esant nepasikeitusiai faktinei padėčiai, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog neturi įgaliojimų paneigti apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo klausimu nurodytų išvadų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir daryti priešingas išvadas. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pagrindą panaikina teismo sprendimas dėl bylos išnagrinėjimo iš esmės, kuriuo ieškinys atmestas, tačiau toks teismo sprendimas suponuoja ne CPK 149 straipsnio 1 dalyje, o CPK 150 straipsnio 2 dalyje numatytą laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindą, tačiau pagal minėtą teisės normą ieškinio atmetimo atveju laikinosios apsaugos priemonės paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį esmė.

13. Trečiasis asmuo pateikė atskirąjį skundą dėl 2021-12-27 nutarties. Apeliantas prašo panaikinti skundžiamą 2021-12-01 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: patenkinti 2021-10-04 prašymą ir panaikinti 2020-03-31 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

14. Apeliantas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2020-10-08 nutartyje teisingai konstatavo, kad ieškovas neįrodinėja atsakovo neteisėtų veiksmų, o pirmosios instancijos teismo 2021-12-20 sprendimu patvirtinta tai, ko dar nevertino apygardos teismas: arbitražinis susitarimas yra galiojantis ir ieškovas negali reikšti reikalavimų trečiajam asmeniui dėl trečiojo asmens veiksmų, susijusių su 2016-07-04 sutartimi Lietuvos Respublikos teismuose.

Atsiliepimas

15. Trečiasis asmuo nurodo, kad jis aiškiai išreiškė valią dėl ankstesnių reikalavimų atšaukimo, o vienintelis dabar esamas trečiojo asmens reikalavimas atsakovui yra išmokėti 1 214 877,14 Eur pagal garantiją. Ieškovas netikslino prevencinio ieškinio ir jo negrindė trečiojo asmens 2021-06-07 reikalavimu. Paaiškina, kad atsakovas yra ir privalo būti pasiruošęs sumokėti trečiajam asmeniui pagal garantiją būtent pagal 2021-06-07 reikalavimą, kadangi atsakovo vertinimu trečiojo asmens pareikalavimai pagal garantiją yra tinkami, tačiau atsakovą atlikti veiksmus varžo galiojančios laikinosios apsaugos priemonės.

16. Atskirajame skunde nurodyta, kad skundžiama nutartimi apylinkės teismas, klaidingai interpretuodamas, jog visi ankstesni trečiojo asmens reikalavimai atsakovui pagal garantiją yra galiojantys ir neatšaukti, neįvertino ir neišnagrinėjo aplinkybės, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos net 7 kartus didesnei sumai, negu buvo pritaikytos 2020-03-31 nutartimi.

Atsiliepimas

17. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad ieškovas reikalavo uždrausti bankui atlikti bet kokius mokėjimus pagal visus reikalavimus išmokėti trečiajam asmeniui pinigus pagal garantiją, o ne pagal konkretų trečiojo asmens reikalavimą, kurį atskirajame skunde trečiasis asmuo vadina banko „jau išnagrinėtu „Vitebskoblvodokanal“ pareikalavimu“.

18. Atsiliepime nurodyta, jog kaip matyti iš nurodytų atskirojo skundo argumentų, apelianto manymu, jis įgijo teisę prašyti panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, nes surašė bankui kitą reikalavimą, kuriuo padidino prašomą pagal garantiją išmokėti pinigų sumą, o ankstesnį reikalavimą atšaukė. 2020-03-31 nutartimi teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones tam, kad būtų užtikrintas UAB „Arginta“ prevencinio ieškinio reikalavimas – uždrausti bankui atlikti bet kokius mokėjimus pagal trečiojo asmens reikalavimus, pareikštus garantijos pagrindu, įskaitant, bet neapsiribojant pagal trečiojo asmens 2020-02-19 reikalavimą. Tai reiškia, kad trečiajam asmeniui 2021-06-07 pareiškus reikalavimą bankui išmokėti didesnę nei 2020-02-19 reikalavime, o paskui ir 2020-06-10 reikalavime trečiojo asmens reikalautą pinigų sumą pagal garantiją, o ankstesnį reikalavimą atšaukti, 2020-03-31 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas neišnyko, o taikytos apsaugos priemonės dar labiau atitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principus, nes trečiojo asmens reikalavimai padidėjo, o nesant laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui gali būti padaryta dar didesnė žala.

19. Ieškovo vertinimu nėra naujų aplinkybių, dėl kurių išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, tai nėra ir pagrindo svarstyti, ar pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo ir ekonomiškumo reikalavimus, t. y. nėra pagrindo patenkinti prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones ir atskirąjį skundą dėl teismo nutarties atmesti tokį prašymą. Pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo klausimas turėjo būti ir buvo įvertintas Vilniaus miesto apylinkės teismui priimant 2020-03-31 nutartį. Vilniaus apygardos teismas pagal trečiojo asmens atskirąjį skundą įvertino 2020-03-31 nutarties pagrįstumą ir teisėtumą ir 2020-10-08 nutartimi paliko ją nepakeistą. Atskirajame skunde apeliantas neginčija, kad 2017-01-03 sutartis yra sudaryta, vykdant 2016-07-04 sutartį, t. y. remiantis šios sutarties 4.19 punktu, ir nėra savarankiškas sandoris. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad vien argumentacijos dėl 2017-01-03 sutarties Nr. 2 pažeidimo pašalinimas iš vėlesnių trečiojo asmens prašymų atsakovui dėl garantijos sumos išmokėjimo nekeičia 2020-02-19 reikalavimo esmės. Nėra aplinkybių pasikeitimo, dėl ko būtų išnykęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas ar turėtų būti persvarstytas jų proporcingumas bei ekonomiškumas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau- CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

21. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, yra teisėta.

22. CPK 149 straipsnyje reglamentuota, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Nors šiame straipsnyje nenurodytas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindas, tačiau pagal CPK nuostatas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1578-823/2016; 2017-05-18 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017; 2018-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-191-236/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2018-06-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-679-302/2018).

23. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kadangi, teismo vertinimu, trečiojo asmens nurodytos aplinkybės nepatvirtina faktinės situacijos pasikeitimo bylos nagrinėjimo metu taip, jog išnyktų CPK 145 straipsnio 1 dalyje numatyti laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pagrindai ar vienas iš jų.

24. Apeliantas teigia, jog jis įgijo teisę prašyti panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, nes surašė atsakovui kitą reikalavimą, kuriuo padidino prašomą pagal garantiją išmokėti pinigų sumą, o ankstesnį reikalavimą atšaukė.

25. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2020-03-31 nutartimi teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones tam, kad būtų užtikrintas ieškovo prevencinio ieškinio reikalavimas uždrausti bankui atlikti bet kokius mokėjimus pagal trečiojo asmens reikalavimus, pareikštus garantijos pagrindu, įskaitant, bet neapsiribojant pagal trečiojo asmens 2020-02-19 reikalavimą. Tai reiškia, kad trečiajam asmeniui 2021-06-07 pareiškus reikalavimą bankui išmokėti didesnę nei 2020-02-19 reikalavime, o paskui ir 2020-06-10 reikalavime trečiojo asmens reikalautą pinigų sumą pagal garantiją, o ankstesnį reikalavimą atšaukti, 2020-03-31 nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas neišnyko, o pritaikytos apsaugos priemonės dar labiau atitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principus, nes trečiojo asmens reikalavimai padidėjo, o nesant laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui gali būti padaryta dar didesnė žala. Visi trečiojo asmens reikalavimai yra pareikšti pagal tą pačią garantiją, t. y. dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu – dėl ieškovo, kaip rangovo, 2016-07-04 sutarties pažeidimo, tos pačios garantijos pagrindu, ir kad skyrėsi tik šių reikalavimų teisinis ir faktinis pagrindimas, trečiajam asmeniui išplečiant rangovo nevykdomų prievolių pagal sutartį Nr. Nr. A.1.al. apimtį ir didinant reikalaujamos išmokėti garantijos sumą, tačiau nekeičiant nei paties reikalavimo, nei jo pagrindo esmės. Taigi priešingai, negu nurodo trečiasis asmuo, teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, nepažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos.

26. Pažymėtina, jog 2020-03-31 nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo klausimas buvo įvertintas teismui priimant minėtą nutartį. Šios nutarties teisėtumas ir pagrįstumas galėjo būti kitaip įvertintas, ją apskundus aukštesnės instancijos teismui. Šia teise trečiasis asmuo pasinaudojo ir Vilniaus apygardos teismas pagal trečiojo asmens atskirąjį skundą įvertino 2020-03-31 nutarties pagrįstumą ir teisėtumą ir 2020-10-08 nutartimi paliko ją nepakeistą.

27. Taip pat paminėtina, kad šiuo atveju yra sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas (CPK 149 straipsnio 1 dalis), todėl sprendime padarytos išvados yra neaktualios, nes jų pagrindu laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos, kai įsiteisės teismo sprendimas (CPK 150 straipsnio 2 dalis). Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai skundžiamoje nutartyje rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2020-10-08 nutartimi, o ne sprendime padarytomis išvadomis. 2021-12-20 teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs ir neturi prejudicinės galios. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai neišnyko (CPK 149 straipsnio 1 dalis, 150 straipsnio 3 dalis).

28. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakęs patenkinti apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, atsižvelgė į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Byla išspręsta ne apelianto naudai, todėl jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad turėjo su šios bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme susijusių bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-27 nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Visvaldas Kazakiūnas