- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-09
- Bylos Nr.
- 2-1520/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danutė Milašienė, Dalia Vasarienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Meseta“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Meseta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Meseta“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Meseta“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl prievolės įvykdymo pripažinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, hipotekos ir įkeitimo pripažinimo pasibaigusiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Meseta“ pareikštu atsakovui BAB bankui „Snoras“ ieškiniu prašė:
1. Pripažinti neteisėtu atsakovo atsisakymą 2011 m. lapkričio 24 d. priimti ieškovo prievolės grąžinti kreditą, kuris ieškovui buvo suteiktas atsakovo pagal 2011 m. birželio 27 d. sąskaitos kredito sutartį Nr. 031-30535, įvykdymą bei įpareigoti atsakovą atlikti visus veiksmus, susijusius su šios prievolės įvykdymo 2011 m. lapkričio 24 d. priėmimu, įskaitant kredito sumos (1 497 126,23 Lt) nurašymą nuo ieškovo sąskaitų tokia tvarka: pirmiausia nurašant visą likutį (1 336 952,92 Lt) nuo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (USD), o trūkstamą sumą (160 173,31 Lt) – nuo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR).
2. Pripažinti, kad ieškovas yra tinkamai įvykdęs prievoles pagal 2011 m. birželio 27 d. sąskaitos kredito sutartį Nr. 031-30535;
3. Pripažinti pasibaigusia hipoteką pagal 2011 m. birželio 27 d. sutartinės hipotekos lakštą Nr. 02120110006651;
4. Pripažinti pasibaigusiu įkeitimą pagal 2011 m. birželio 27 d. sutartinio įkeitimo lakštą Nr. 02220110006644;
5. Pripažinti neteisėtu atsakovo delspinigių ir palūkanų skaičiavimą ieškovui po 2011 m. lapkričio 24 d. pagal 2011 m. birželio 27 d. sąskaitos kredito sutartį Nr. 031-30535.
Ieškovas ieškiniu taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui imtis bet kokių veiksmų, susijusių su 2011 m. birželio 27 d. sąskaitos kredito sutarties Nr. 031-30535 vykdymu, įskaitant palūkanų bei delspinigių skaičiavimą bei reikalavimą iš ieškovo, išskyrus ieškinio reikalavimų patenkinimą. Nurodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas – tikėtina, kad dar iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo šioje byloje, t. y. iki pripažinimo neteisėtu atsakovo atsisakymą nurašyti lėšas kredito padengimui, pripažinimo, kad ieškovas laiku įvykdė prievolę grąžinti kreditą bei pripažinimo neteisėtu palūkanų ir delspinigių skaičiavimą, atsakovas priverstine tvarka išsiieškos šias sumas iš ieškovo (juo labiau, kad prievolės pagal sutartį įvykdymo užtikrinimui yra įkeistas ieškovo turtas) bei pagal sutartį ir toliau skaičiuos palūkanas bei delspinigius. Tokiu būdu, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, būsimo, galimai palankaus ieškovui, teismo sprendimo įvykdymas bus nebeįmanomas, o pats teismo sprendimas taps savitiksliu, faktiškai nesukeliančiu jokių teisinių pasekmių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi atmetė ieškovo UAB „Meseta“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti nustatytas tiesioginis ryšys tarp ieškinio dalyko ir konkrečios laikinosios apsaugos priemonės, kuri turi užtikrinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti taikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas realiai įmanomas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d., 152 str. 1 d.). Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas, pareikšdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ieškovo įkeisto atsakovui turto atžvilgiu būtų pradėtas priverstinis išieškojimas, ar kad atsakovas ketina tai padaryti, todėl sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, kad ieškovo nurodomos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas atsakovui skaičiuoti palūkanas bei delspinigius – negali įtakoti galimai palankaus ieškovui būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad grėsmės vykdyti teismo sprendimą, jei jis būtų priimtas ieškovo naudai, kas sąlygotų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą (CPK 144 str. 1 d.), nėra ir nagrinėjamu atveju negali būti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas UAB „Meseta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
1. Byloje kilo ginčas dėl apelianto pagrindinės prievolės pagal 2011 m. birželio 27 d. sąskaitos kredito sutartį atsakovui visiško įvykdymo, kurį atsakovas atsisakė priimti. Teismui patenkinus ieškinį, apelianto prievolės atsakovui pagal minėtą sutartį būtų laikomos pasibaigusiomis nuo 2011 m. lapkričio 24 d. Susiklosčiusioje faktinėje situacijoje pirmosios instancijos teismas siaurai aiškino įstatymu deklaruojamus laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo tikslus – iki sprendimo byloje priėmimo išlaikyti byloje status quo padėtį (iki ieškinio pareiškimo buvusią situaciją). Šiuo atveju apeliantui palankaus teismo sprendimo vykdymas reikštų, kad būtų pripažintas neteisėtu atsakovo 2011 m. lapkričio 24 d. atsisakymas nurašyti lėšas kredito padengimui, pripažinta, kad apeliantas įvykdė prievolę grąžinti kreditą bei kartu pripažintas neteisėtas palūkanų ir delspinigių skaičiavimas, t. y. teismui galimai priėmus apeliantui palankų teismo sprendimą būtų pripažinta, kad apeliantas 2011 m. lapkričio 24 d. pilnai įvykdė prievolę atsakovui pagal 2011 m. birželio 27 d. sąskaitos kredito sutartį, kartu pripažįstant, jog po šios datos atsakovas nepagrįstai skaičiavo delspinigius ir palūkanas. Tokiu būdu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantui toliau mokant kredito įmokas, palūkanas ir delspinigius pagal sutartį, ir teismui priėmus apeliantui palankų sprendimą, akivaizdu, jog apeliantas nepagrįstai prarastų pagal neesamą prievolę atsakovui po 2011 m. lapkričio 24 d. sumokėtas pinigų sumas, kurių susigrąžinti iš atsakovo nebūtų galimybės, kadangi atsakovas yra bankrutuojanti įmonė (nemokus), t. y. apeliantas ateityje neturėtų jokios realios galimybės regreso tvarka susigrąžinti atsakovui sumokėtas pinigų sumas.
2. Atsižvelgiant į tai, jog apelianto sąskaitose, esančiose BAB banke „Snoras“, liko įšaldyta didžioji apelianto apyvartinių lėšų dalis, šiuo metu įmonė susidūrė su apyvartinių lėšų trūkumu ir turi galimybę atlikti tik pačius svarbiausius (būtiniausius) mokėjimus atsiskaitymams su darbuotojais ir valstybės biudžetu, akivaizdu, jog dėl sunkios turtinės padėties įmonė šiuo metu neturi finansinių galimybių sumokėti atsakovui iki ieškinio padavimo dienos susidariusių pradelstų mokėjimų pagal ginčijamą sutartį, kurie sudaro 79 639,19 Lt ir toliau didėja, bei kartu skaičiuojami delspinigiai už praleistus terminus prievolėms įvykdyti. Atsakovas, apeliantui neturint finansinių galimybių grąžinti kreditą, bei sumokėti palūkanas, t. y. nevykdant prievolių, gali imtis veiksmų ir pradėti priverstinės skolos išieškojimo procesą, tokiu atveju, atsakovui iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo, realizavus savo teisę nukreipti išieškojimą į prievolės užtikrinimui hipoteką įkeistą apelianto turtą, ir teismui priėmus apeliantui palankų sprendimą, restitucija nei natūra, nei parduoto turto verte atitinkančia suma pinigais nebegalėtų būti taikoma (CK 4.96 str.) ir nesugrąžintų apelianto į pirmiau buvusią padėtį, kadangi atsakovas yra nemokus.
3. Netaikius laikinosios apsaugos priemonės – draudimo atsakovui imtis bet kokių veiksmų, susijusių su 2011 m. birželio 27 d. sąskaitos kredito sutarties Nr. 031-30535 vykdymu, įskaitant palūkanų ir delspinigių skaičiavimą, apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymas ta apimtimi, kiek būtų taikoma restitucija dėl apelianto atsakovui sumokėtų palūkanų ir delspinigių susigrąžinimo bei atsakovo reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto, pasunkėtų, kadangi nebebūtų įmanoma šalių realiai atstatyti į padėtį, kuri įkeisto turto savininkui būtų lygiavertė iki priėmus 2011 m. lapkričio 24 d. prievolės įvykdymą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BAB bankas „Snoras“ prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Taikius apelianto prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai (CPK 145 str. 2 d.). Apeliantas prašė teismo uždrausti atsakovui imtis bet kokių veiksmų, susijusių su kredito sutarties vykdymu. Akivaizdu, kad atsakovo galimas kreipimasis į teismą su tikslu priversti apeliantą vykdyti skolinius įsipareigojimus pagal kredito sutartį taip pat laikytinas vienu iš veiksmų, susijusių su kredito sutarties vykdymu. Negrąžindamas kredito ir nemokėdamas palūkanų ar kitaip nevykdydamas kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, skolininkas pažeidžia kreditoriaus teises, tad pritaikius apelianto nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas negalėtų įgyvendinti savo konstitucinės teisės kreiptis teisminės savo teisių gynybos. Apelianto prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumą ir proporcingumą galimai būtų įmanoma konstatuoti tik tuo atveju, jei atsakovas būtų pradėjęs skolos išieškojimą arba egzistuotų reali šių veiksmų grėsmė, pvz., atsakovas būtų nutraukęs kredito sutartį arba bent jau įspėjęs apie jos nutraukimą ir galimą išieškojimą. Šiuo metu atsakovas nėra pradėjęs priverstinio išieškojimo, taip pat nėra duomenų, kad atsakovas ketintų jį pradėti. Pažymėtina, kad skundžiama nutartis neužkerta kelio apeliantui, pasikeitus nurodytoms aplinkybėms, iš naujo kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 3 d., 147 str. 7 d.).
Šalies argumentai
2. Apelianto prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – draudimas vykdyti palūkanų bei delspinigių skaičiavimą – nėra būtina bei realiai negali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (CPK 145 str. 2 d.). Šis apelianto prašymas suformuluotas neaiškiai, nepaaiškinta, ką konkrečiai reikštų toks draudimas. Jeigu ši laikinoji apsaugos priemonė reikštų draudimą kreiptis į teismą dėl priskaičiuotų delspinigių ir palūkanų priteisimo bei išieškojimo, dėl aukščiau minėtų motyvų ši priemonė, jei būtų pritaikyta, prieštarautų ekonomiškumo ir proporcingumo principams. O draudimas atlikti grynai techninę skaičiavimo funkciją apskritai neturi jokios prasmės, nes delspinigių ir palūkanų skaičiavimas ar neskaičiavimas, kaip toks, neturi jokios įtakos apelianto prievolių pagal kredito sutartį faktiniam egzistavimui ar jų pabaigai. Be to, ši laikinoji apsaugos priemonė yra visiškai nesusijusi su reiškiamu reikalavimu, jo įvykdymo neužtikrina, nes jeigu būtų priimtas apeliantui palankus teismo sprendimas, atsakovas netektų teisės reikalauti priskaičiuotų delspinigių ir palūkanų, o jeigu sprendimas būtų palankus atsakovui, apeliantas vis vien būtų skolingas ir negrąžintą kreditą, ir palūkanas, ir delspinigius. Pažymėtina, kad apeliantas pareiškė ieškinį dėl pripažinimo, o teismų sprendimai tokiose bylose nėra priverstinai vykdomi.
3. Apelianto interesai, netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių, pažeisti nebus. Apeliantas nepateikė įrodymų apie jo vykdytus mokėjimus atsakovui po 2011 m. lapkričio 24 d. Maža to, atskirajame skunde teigiama, kad apeliantas yra sunkioje turtinėje padėtyje ir neturi finansinių galimybių vykdyti skolinius įsipareigojimus atsakovui, o tai atitinkamai turėtų reikšti, kad iš esmės apeliantas neplanuoja vykdyti kokių nors mokėjimų atsakovui. Todėl darytina išvada, kad net ir atsakovui skaičiuojant palūkanas ir delspinigius, apeliantas nepraras kokių nors pinigų, sumokėtų po 2011 m. lapkričio 24 d., nes jie nebuvo ir nebus mokami. Atitinkamai šiuo pagrindu neturi tikslo ir apelianto prašomas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas.
4. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų viešajam interesui. Atsakovo turimos reikalavimo teisės pagal kredito sutartis laikytinos bankrutuojančio banko bendros turto masės dalimi. Visas šis turtas yra skirtas realizavimui ir atsakovo kreditorių turtinių interesų tenkinimui. Draudimas šiomis teisėmis pasinaudoti, turėtų įtakos operatyviam atsakovo bankroto procedūrų vykdymui ir užbaigimui bei kuo naudingesniam atsakovo kreditorių reikalavimų tenkinimui. Pritaikius apelianto prašomas laikinąsias apsaugos priemones operatyvus bankroto procedūrų vykdymas ir kuo greitesnis kreditorių reikalavimų tenkinimas, kas yra susiję su viešuoju interesu, taptų neįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Tiek teismų praktikoje, tiek ir teisės doktrinoje vertinama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.), kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jomis siekiamiems tikslams.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nutartį iš esmės motyvavo tuo, kad apeliantas neįrodė prielaidos, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.
Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas ėmėsi veiksmų priverstiniam paskolos, palūkanų ir/ar delspinigių išieškojimui iš apelianto atsakovui įkeisto turto. Taip pat apeliacinės instancijos teismui nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas iš apelianto sąskaitų vykdo palūkanų ir/ar delspinigių nurašymą pagal ginčo kredito sutartį, kad po 2011 m. lapkričio 24 d. apeliantas yra atlikęs kokius nors mokėjimus atsakovui. Todėl apelianto prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinio dalyku, jų taikymas pažeistų ekonomiškumo ir proporcingumo principus, suteiktų apeliantui pranašumą prieš atsakovą bei suvaržytų atsakovo teises ir teisėtus interesus daugiau negu būtina siekiamam tikslui. Objektyvių prielaidų manyti, jog ieškinio patenkinimo atveju būtų sunku ar neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą, nėra. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia apeliantui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo apelianto valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro apelianto teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Kadangi objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nėra, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukurtų realios apelianto interesų apsaugos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai kas pasakyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija pabrėžia tai, kad ši nutartis neužkerta kelio, pasikeitus esminėms aplinkybėms, apeliantui pakartotinai kreiptis į pirmosios instancijos teismą su motyvuotu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144 str. 3 d., 147 str. 7 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį nepakeistą.