Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, ir nuteistas:

pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir E. Š. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsniu, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 26 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir E. Š. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 20 (dvidešimt) dienų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir E. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos įstaigoje.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 5 punktu, E. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 5 (penkeriems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 72 straipsnio 2, 3, 6 dalimis, konfiskuota transporto priemonė - automobilis BMW 525, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), be valstybinio numerio, saugomas UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių saugojimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini).

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo pagal įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmę įskaitytas E. Š. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. gruodžio 20 d., 10.26 val. iki 2018 m. gruodžio 20 d., 16.27 val. (viena para), sulaikymas ir suėmimas nuo 2019 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. bei nuo 2020 m. vasario 29 d., 7.45 val. iki 2020 m. kovo 1 d., 10.15 val. ir nuo 2020 m. vasario 1 d., 1.20 val. iki 2020 m. vasario 1 d., 16.05 val.

Įsiteisėjus nuosprendžiui, kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o po to pakeisti į suėmimą; įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje ir dokumento paėmimą panaikinti, E. Š. dokumentą (asmens tapatybės kortelę), siųsti pataisos įstaigai, kurioje nuteistasis atliks bausmę.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. Š. (toliau – E. Š.) pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2020 m. vasario 1 d., apie 0.52 val., (duomenys neskelbtini), iki pastato Nr. 32, vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas (Alcotest 6810 Nr. ARFM-0394, patikros sertifikato Nr. 1172757 matuokliu nustatytas mažiausias 1,86 promilių neblaivumas).

2. Taip pat, E. Š. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą - 22 short kalibro, lygiavamzdį, SHOTGUM modelio revolverį MATEJA, be numerio, skirtą šaudyti .22 short kalibro, žiedinio įskėlimo garsiniais šoviniais, kartu su 10 mm skersmens guminiais sviediniais, priskirtą C kategorijos šaunamiesiems ginklams ir 6 vnt. pramoninės gamybos .22 short kalibro žiedinio įskėlimo revolverinius garsinius šovinius, skirtus šio kalibro žiedinio skėlimo ginklams, tokiems kaip tirti pateiktas revolveris, ir neturėdamas leidimo laikė savo faktinėje gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), iki kol 2020 m. vasario 1 d., apie 04.02 val., miegamajame esančios spintelės stalčiuje, rado ir paėmė policijos pareigūnai.

3. Be to, E. Š. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2020 m. vasario 29 d., apie 0.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0,5 promilės girtumas), tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto metu su savo sugyventine E. B. (dabar Š.), tyčia pargriovė ją ant lovos, ranka spaudė už kaklo ir dusino bei kumščiu sudavė ne mažiau du kartus į kairį skruostą ir nemažiau tris kartus į galvą bei rankomis sugriebęs rovė galvos plaukus. Taip fiziškai smurtaudamas prieš E. B. sukėlė jai fizinį skausmą.

6. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, atnaujinus įrodymų tyrimą, siekiant išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir pašalinti prieštaravimus tarp proceso dalyvių parodymų, buvo nutarta perskaityti E. B. (dabartinė pavardė Š.) ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus:

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

8. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei apylinkės teisme ištirtais įrodymais, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. Š. pripažino kaltu padarius visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Darant šia išvadą, pažymėtina, jog įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia.

10. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad apylinkės teismas baudžiamąją bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai nuteistojo E. Š. veiksmus kvalifikavo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dali ir 253 straipsnio 1 dalį. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra.

11. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje

12. Nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl E. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, todėl prašoma panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje bei E. Š. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį išteisinti. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. Š. iš esmės ginčija savo kaltę, tvirtina, jog buvo nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas, nes automobilio BMW 525 įvykio metu jis nevairavo, tik kartu su liudytojais L. V., K. Š. ir E. B. stovėjo prie automobilio, kuomet atvažiavo policijos pareigūnai ir patikrino jo blaivumą. Raktus nuo automobilio turėjo E. B.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, mano, jog jie nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas įvykio aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, jog E. Š. vairavo automobilį BMW 525, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,86 promilės neblaivumas, tokie jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Apylinkės teismas pripažindamas nuteistąjį kaltu, vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y., ir paties nuteistojo parodymus, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, nurodė, kad visais šiais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina jų visuma. Tokiu būdu, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

13. Nuteistojo apeliaciniame skunde kartojami iš esmės tie patys argumentai kaip ir pirmosios instancijos teisme, t. y. E. Š. neigia, jog būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę, tačiau tokią apeliaciniame skunde pateiktą versiją paneigia byloje esančių įrodymų visuma, todėl šis skundo argumentas atmetamas ir vertinamas išimtinai apelianto pasirinktas gynybos būdas siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pritardamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui, aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į pagrindinius baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, paneigiančius nuteistojo gynybinę versiją ir įrodančius jo baudžiamajame įstatyme uždraustus veiksmus. Visų pirma, tai liudytojų K. Š., L. V., policijos pareigūno A. K. parodymai. Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja K. Š. patvirtino, kad matė, kaip E. Š. važinėjo BMW automobiliu, jie važiavo jam iš paskos, prašydami, kad sustotų ir nebevažinėtų. Liudytoja paaiškino, kad įvykio vakarą jie kartu su L. V. ir E. B. nuvažiavo iki garažo. Ten K. Š. atidariusi automobilio dureles, norėjo ištraukti variklio užvedimo raktelius, tačiau E. Š. trenkė jai per ranką ir vėl ėmė važiuoti. Suprato, kad patys jo nesulaikys ir paskambino policijai. Kol atvažiavo policija, E. Š. dar kažkiek pavažinėjo automobiliu ir užstrigo šalikelėje. E. B. tuo metu įlipo į automobilį ir užgesino variklį bei atėmė raktelius. L. V. taip pat nurodė, kad E. B. ir E. Š. prie automobilio ginčijosi dėl automobilio raktelių, nes juos turėjo E. B. ir nenorėjo duoti E. Š.. Policijos pareigūnas A. K. pirmosios instancijos teisme taip pat aiškino, kad atvykus nurodytu adresu įvykio vietoje rado automobilį nuvažiavusį nuo kelio. Juos pasitiko E. B., kuri aiškino, kad jos sužadėtinis, būdamas neblaivus, pasiėmė automobilį iš garažo, juo važiavo, nesuvaldė ir nuvažiavo nuo kelio. Pastebėtina, kad minėtų liudytojų parodymus apie tai, kad būtent E. Š. įvykio dieną vairavo automobilį BMW, kaip teisingus patvirtina kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota „Body CAM“ vaizdo įrašų apžiūra (1 t., b. l. 144-149). Įraše matoma, kaip atvykusiems policijos pareigūnams E. B. nurodo, jog „gražuolis prisivažinėjo“, ji prisistato kaip E. Š. sugyventinė, patvirtina, kad jis tikrai pats vairavo, gali „šimtą procentų“ paliudyti, kad vairavo E. Š., parašys paaiškinimą. Vaizdo įraše užfiksuota, kaip E. B. nurudo, kad E. Š. pasiėmė antrą mašiną, ir atsidūrė čionais (nuvažiavo nuo kelio), o raktai yra pas ją. E. B. teigia, kad „daugiau jam nedovanos“, nes jis „važiavo tenais, į aną galą, vos jos nenutrenkė“. Kiti įvykio vietoje buvo liudytojai (K. Š. ir L. V.) taip pat patvirtino, kad matė, kaip E. Š. vairavo, K. Š. nurodė, kad ji ir iškvietė policiją. Vaizdo įraše taip pat matyti, kad transporto priemonės šviesos yra įjungtos. Iš kitų objektų apžiūros protokolo (1 t., b. l. 140-141) matyti, kad pranešėja, paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu, nurodė, kad sulaikė vairuotoją, raktai yra pas ją.

14. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistojo E. Š. kaltės, visiškai pagrįstai nesivadovavo apeliaciniame skunde akcentuojamais ir, anot nuteistojo, jį teisinančiais liudytojų parodymų prieštaravimai ir aplinkybe, jog E. B. teisme atsisakė duoti parodymus. Sutiktina, kad K. Š. ir L. V. parodymai skiriasi dalyje dėl to, kuriame etape jie atvyko į įvykio vietą (t. y. K. Š. tvirtino, kad matė, jog E. Š. vairavo automobilį, tuo tarpu L. V. nurodė, kad į įvykio vietą atvyko tuomet, kaip E. Š. jau buvo išlipęs iš automobilio). Visgi, pateiktame aukščiau aptartame vaizdo įraše matyti, jog tiek k. Š., tiek L. V. nurodo, kad gali paliudyti įvykio aplinkybes. Nors E. B. savo paaiškinimų, kurie užfiksuoti vaizdo įrašuose, nepatvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu, nurodydama naujas aplinkybes, t. y. kad E. Š. transporto priemonės nevairavo, ji automobilį stūmė iš garažo, visgi, vadovautis šiais parodymais kaip E. Š. teisinančiais, pagrindo nėra. E. B. iškelta versija, jog ji viena neužvedusi automobilio jį išstūmė iš garažo ir stūmė 100-200 metrų yra neįtikinamą. Pažymėtina, kad E. B. šiuo metu yra E. Š. žmona, taip pat ir L. V. yra E. Š. draugas, todėl juos sieja artimi asmeniniai santykiai. Aukščiau aptartame vaizdo įraše matyti, jog E. B. įvykio metu nurodo, kad L. V. ir K. Š. yra E. Š. draugai, todėl jie gali nenori liudyti prieš E. Š., todėl minėtų liudytojų parodymų neatitikimas vertinamas kaip siekis suklaidinti policijos pareigūnus ir teismą, siekiant padėti išvengti E. Š. gresiančios griežtos baudžiamosios atsakomybės. Tuo labiau, kad ir E. Š., atvykus policijos pareigūnams, negalėjo paaiškinti įvykio aplinkybių, nepateikė jokių versijų, kas vairavo transporto priemonę ir kaip automobilis nuvažiavo nuo kelio, ir tik pareiškus pranešimą apie įtarimą E. Š. iškėlė versiją, kad automobilį jis rado nuvažiavusį nuo kelio ir tiesiog prie jo stovėjo.

15. Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai E. Š. pripažino kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, dėl to Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

16. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje

17. Nuteistasis E. Š. apeliaciniu skundu taip pat neigia padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Apelianto teigimu, jis nukentėjusiosios E. B. atžvilgiu jokio smurto nenaudojo. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas skunde sutinka, kad konflikto su E. B. metu sudavė jai delnu du kartus per veidą, tačiau teigia, jog ji dėl to fizinio skausmo nejuto. Skunde apeliantas taip pat neigia, jog jis buvo E. B. pargriovęs ant lovos, ranka paėmęs už kaklo, dusinęs ar rovęs plaukus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, jog visa tai rodo, kad nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad E. Š. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalies numatytos nusikalstamos veikos požymius.

18. Tai, kad E. Š. nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, patvirtina nukentėjusiosios E. Š. pirminiai parodymai duoti 2020 m. vasario 29 d. po įvykio, kai ji nuosekliai nurodė, kad įvykio dieną tarp jų įvyko konfliktas dėl to, kad E. Š. yra neblaivus, triukšmauja, todėl ji norėjo skambinti policijai, kuomet E. Š. miegamajame parvertė E. B. ant lovos, ranka griebė už kaklo ir ėmė dusinti. E. B. pavyko trumpam išsilaisvinti ir apsiversti ant pilvo, tačiau tarp jos ir sugyventinio įvyko grumtynės, E. B. norėjo atsiliepti į bendrojo pagalbos centro operatorės skambutį, tačiau tuo metu E. Š. dešinės rankos kumščiu nemažiau dviejų kartų trenkė į kairįjį skruostą, 3-4 kartus į kitas galvos sritis, rovė plaukus, taip keldamas fizinį skausmą (1 t., b. l .17-23). Minėti parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo pagarsinti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Nors. E. B., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, iš tiesų atsisakė duoti parodymus prieš savo artimą šeimos narį, taip pat, nesutiko, kad būtų pagarsinti jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tačiau jos nuomonė dėl galimybės garsinti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nėra privaloma bylą nagrinėjusiam teismui. Tuo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu, duodant parodymus, E. B. buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (1 t., b. l. 55), taip pat, jai buvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narį ar artimą giminaitį (1 t., b. l. 57), E. B. patvirtino, kad perskaitė pareiškimą ir liudytojo apklausos protokolą, jis surašytas teisingai (1 t., b. l. 22). Surašant tarnybinį pranešimą dėl galimo smurto artimo aplinkoje atvejo, nukentėjusioji E. B. taip pat paaiškino, jog neblaivus sugyventinis pradėjo ją įžeidinėti, reikalavo duoti alkoholio ir porą kartų su rankos kumščiu trenkė per veidą, pargriovė ją ant žemės, su rankomis paėmęs už kaklo smaugė, rankomis tampė kambaryje už plaukų (1 t., b. l. 27-28). Minėtame tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad nukentėjusioji yra susijaudinusi, išsigandusi, ant jos kairio skruosto matosi patinimas, ant rankos riešo – paraudimas, taip pat, kambaryje matėsi išrauti plaukai. Iš policijos informacinės sistemos duomenų taip pat matyti, kad 2020 m. vasario 29 d., apie 00 val. 44 min., paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu, pranešėja E. B. nurodė, jog namuose sugyventinis trenkė į veidą, mušė rankomis (1 t., b. l. 31). Įvykio vietos apžiūros protokole taip pat užfiksuota, kad miegamajame kambaryje ant grindų tarp durų ir spintos matomas tamsių plaukų kuokštas (1 t., b. l. 43). Tai, kad E. B. buvo išsigandusi, susijaudinusi, ant jos veido matėsi patinimas, taip pat, sužalojimas ant kairės rankos riešo, nukentėjusioji teigė jautusi fizinį skausmą, patvirtino ir policijos pareigūnas liudytojas D. P. (1 t., b. l. 72-73). Iš tarnybinio pranešimo dėl nukentėjusiosios E. B. papildomos apklausos matyti, kad 2020 m. kovo 19 d. buvo telefonu susisiekta su E. B., tačiau ji paaiškino, kad dėl ligos negali atvykti papildomai apklausai, tačiau savo anksčiau duotus parodymus tvirtintina (1 t., b. l. 53). Taigi, priešingai apelianto skunde nurodytiems teiginiams, kad jis nukentėjusiosios nebuvo pargriovęs ant lovos ir ranka paėmęs už kaklo nebuvo, nedusino, plaukų nerovė, anksčiau išdėstyti duomenys patvirtina, kad E. Š. atliko visus jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, dėl ko nukentėjusioji E. B., įvertinus smurtinių veiksmų intensyvumą, neabejotinai jautė fizinį skausmą. Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu E. B. savo parodymų nepatvirtino, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo nesivadovauti E. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie buvo pagarsinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojo D. P. pirminiai parodymai yra nuoseklūs, esminėmis detalėmis sutampa, tarpusavyje vienas kitam neprieštarauja, atitinka byloje esančius rašytinius įrodymus. Pažymėtina ir tai, kad pats nuteistasis iš įvykio vietos pasišalino. Apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios pirminiais parodymais, pareigūno parodymais, nes jie papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, patvirtinančią, jog E. Š. atliko visus jam inkriminuotus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo teiginiais. Nors nuteistasis nurodo, kad nukentėjusioji dėl patirto smurto fizinio skausmo nejautė, tačiau šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Akivaizdu, kad iš karto po įvykio ant nukentėjusiosios matėsi išoriniai smurto požymiai, ji policijos pareigūnams atrodė susijaudinusi ir išsigandusi, todėl abejoti, kad dėl tokio nuteistojo poveikio ji jautė fizinį skausmą, pagrindo nėra.

20. Atmetant nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamu nuosprendžiu jam skirta bausmė taip pat nekeistina. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptartas nuteistojo asmenybę bei jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, atsižvelgiant į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad nuteistasis praeityje teistas, naujas nusikalstamas veikas padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl teismo paskirtą bausmę – laisvės atėmimą, vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo. Tuo labiau, kad bendrindamas E. Š. skiriamas bausmes teismas parinko palankesnį dalinį bausmių sudėjimo būdą. Skundžiamu nuosprendžiu E. Š. paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant E. Š. paskirtą bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti E. Š. teisinę padėtį švelninant jam skirtą bausmę, šioje byloje nenustatyta.

21. Nors apeliaciniame skunde prašoma sušvelninti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kadangi nuteistasis nežinojo, jog minėtam ginklui yra reikalingas leidimas, tačiau minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo mažinti E. Š. paskirtą bausmę. Nagrinėjamu atveju, įvertinama tai, kad šaunamasis ginklas buvo rastas kartu su šoviniais, tai, kad ginklas yra tinkamas šaudyti ir buvo laikomas namuose, kuriuose kartu gyvena ir kiti šeimos nariai, tame tarpe ir mažamečiai, ginklas buvo laikomas tiek šeimos nariams, tiek pašaliniams asmenims lengvai prieinamoje vietoje (miegamajame esančioje spintelėje). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija, įvertinusi visus padarytos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, žalos atsiradimo tikimybę, neturi teisinio pagrindo daryti išvados, kad šiuo atveju E. Š. už apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė yra per griežta.

22. Atsižvelgiant į išdėstytą, nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas atmetamas, Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendį paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios E. Š. apeliacinį atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.