- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-15
- Bylos Nr.
- I-643-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02194-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- T. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas T. M. (toliau – ir T. M., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 9 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d. (b. l. 2-4).
Pareiškėjas T. M. skunde nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 9 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) 1 sektoriuje 16 kameroje, buvo pažeista jam tekusi minimali gyvenamojo ploto norma. 16 kameros plotas, išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, buvo 6,87 kv. m, joje gyveno dviese. O atskaičius baldų užimamą plotą, laisvo ploto buvo tik 4,58 kv. m dviem asmenims, kai kiekvienam turėjo tekti po 3,6 kv. m. Teigė, kad kameroje esančiame sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, todėl nemalonus kvapas per nesandarias duris patekdavo į kamerą, taip pat nurodė, kad sanitariniame mazge įrengta tik skylė grindyse, nėra unitazo. Teigė, kad kameroje labai mažas langas, buvo blogas apšvietimas, gryno oro trūkumas. Nurodė, kad kameroje nebuvo radijo taško, jam nebuvo išduodami laikraščiai, todėl jautėsi atskirtas nuo pasaulio. Kameroje buvo labai šalta, tačiau į jo prašymą aprūpinti šildytuvu, Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administracija nereagavo. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, sienos apsamanoję, todėl laikosi blogas kvapas, juose buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais, kadangi rūkyti leidžiama tik pasivaikščiojimo kiemuose. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamų atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, psichologinį stresą, negalėjo užmigti, vartojo vaistus. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK) atsiliepime (b. l. 13-18) nurodė, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje 1-ame sektoriuje už bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimus nuo atvykimo į pataisos namus iki skundo padavimo nuobaudą atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 16 laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. spalio 23 d., minimaliai tenkančio vienam kalinamam kamerų tipo patalpoje (toliau – ir KTP) asmeniui gyvenamųjų patalpų norma pažeista nebuvo, nes šioje kameroje jis buvo vienas. Pabrėžė, kad įstaigos 1-ojo sektoriaus kamerų tipo patalpos ir jų sanitarinis mazgas baldais ir inventoriumi aprūpinti vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, (toliau – ir Aprūpinimo normos) normų reikalavimais. Nurodė, kad KTP sanitariniuose mazguose įrengti tupimi klozetai, mechaninė vėdinimo sistema, durys tvarkingos. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, Kameroje Nr. 16 sumontuotas 800x800 langas, iš kurio 800x300 yra atidaroma dalis. Pažymėjo, kad KTP patalpose įrengta centrinė vėdinimo sistema taip užtikrinant tinkamą temperatūros palaikymą patalpose šaltuoju metų periodu. Visose KTP patalpose įrengti radijo taškai, kiekvieną dieną pareigūnai į kamerą atneša laikraščius. Įstaigos 1 sektoriaus uždarojoje zonoje yra įrengti 4 pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas: 6,55 kv. m, 6,01 kv. m, 6,10 kv. m, 7,56 kv. m. Dėl atmosferos poveikio ant kiemelių sienų susidaro nedideli samanų plotai, tačiau sienos yra nuolat valomos. Akcentavo, jog pareiškėjas savo argumentu, kad jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, siekia suklaidinti teismą, nes jo asmens sveikatos istorijoje pažymėta, jog jis yra rūkantis. Teigė, kad ginčo laikotarpiu KTP Nr. 16 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro tikrinta nebuvo, nes nei pareiškėjas, nei kiti asmenys dėl sąlygų joje nesiskundė. Atsakovo atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovo atstovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmetamas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 9 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d. patirtą neturtinę žalą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigė, kad kameroje Nr. 16 jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. spalio 23 d. buvo paskirtas į Pravieniškių PN 1-io sektoriaus kamerų tipo patalpą Nr. 16, kurios plotas 7,87 kv. m, patalpoje buvo vienas, jam teko 7,87 kv. m ploto (b. l. 13, 24, 25).
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas, vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su pareiškėjui tenkančio ploto kamerų tipo patalpose pažeidimu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kas sanitariniame mazge nėra ventiliacijos, kvapas jautėsi ir kameroje, nebuvo unitazo – tik sanitarinis įrenginys grindyse.
Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. spalio 29 d. pažymoje Nr. 88-681 nurodė, kad 1-o sektoriaus KTP patalpose ir jų sanitariniuose mazguose įrengta mechaninė vėdinimo sistema, kas atitinka Higienos normos 134:2015 17 punkto reikalavimus.
Higienos norma 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – Aprūpinimo normos) nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė – 1 komplektas. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad kameros langas buvo per mažas, dėl ko kameroje buvo tamsu, trūko oro.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 11.5 punktas nustato, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. spalio 29 d. pažymoje Nr. 88-681 nurodė, kad kameroje Nr. 16 sumontuotas langas 800x800, iš kurių 800x300 yra atidaroma lango dalis, per kurią galima papildomai vėdinti patalpą (b. l. 15, 26). Teismas neturi pagrindo abejoti į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi ir pareiškėjo argumentus dėl per mažų langų atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas tvirtino, kad kameroje nebuvo radijo taško, nebūdavo išduodami laikraščiai.
Eksploatavimo taisyklių 16.11 punkte nustatyta, kad kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. spalio 29 d. pažymoje (b. l. 25-26) nurodė, kad kamerose yra įrengti radijo taškai, o 2018 m. spalio 23 d. pažymoje Nr. 41-15665 (b. l. 24) nurodyta, kad laikraščiai yra išduodami reguliariai. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, todėl pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas tvirtino, kad patalpose buvo šalta.
Higienos normos HN 134:2015 16 punktas reglamentuoja, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad KTP patalpose įrengta centrinė vėdinimo sistema, taip užtikrinant tinkamą temperatūros palaikymą patalpose šaltuoju metų periodu (b. l. 15). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų temperatūros atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamos temperatūros iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamo gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Atsakovės atstovas į bylą nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamose patalpose buvusią apšvietą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją dėl netinkamo apšvietimo ar perdegusių lempučių, ar į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamos apšvietos. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl buvusios netinkamos apšvietos gyvenamosiose patalpose atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių, nurodė, jog pasivaikščioti privalėjo eiti kartu su rūkančiai asmenimis. Kiemeliuose nebuvo suoliukų, sienos buvo murzinos, ant jų augo samanos.
Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentai dėl to atmetami. Pažymima, kad Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir rūkalų vartojimo pasivaikščiojimų metu reikalavimų, todėl tai nėra vertinama. Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatyme nėra nurodyta, jog pataisos namų pasivaikščiojimo kiemai patenka į vietų, kuriose uždrausta rūkyti, sąrašą, taigi, rūkyti jose įstatymu nėra draudžiama. Be to, iš į bylą pateikto T. M. medicininio pažymėjimo (b. l. 27) matyti, kad pareiškėjas yra rūkantis, dėl ko jo argumentai dėl vedimo į pasivaikščiojimo kiemelius kartu su rūkančiaisiais yra atmetami kaip nepagrįsti.
Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui yra nurodyti Eksploatavimo taisyklių 18-21 punktuose. Eksploatavimo taisyklių 21 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų (b. l. 30-33) matyti, kad ne visų kiemelių sienos yra lygios. Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės dėl kiemelių būklės, pažeidė jo teises, tačiau minėtų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Eksploatavimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Nei Eksploatavimo taisyklėse, nei kituose teisės aktuose nėra numatytas privalomas suoliukų įrengimas, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo vertina kritiškai ir neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Pravieniškių PN-AK yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo T. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.