Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Vadovaujantis Taisyklėmis ir Higienos norma HN 134:2015, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudarytos galimybės patalpas vėdintis, praveriant langą, kadangi įstaigoje nėra mechaninės patalpų vėdinimo sistemos. Nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus LAVL gydomojo skyriaus tvarkinio pareigose, pagal savo pareigybės aprašymus palaikė skyriaus patalpų švarą: vėdinti, plauti grindis ir langus, valyti dulkes ir kt.. Taip pat LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą - higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690. Šis dokumentas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti. Vilniaus visuomenės sveikatos centras periodiškai tikrindavo LAVL patalpas, nustatyti higienos normų pažeidimai buvo šalinami nurodytais terminais. Ginčui aktualiu laikotarpiu 8 kamerų tipo palata, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, nebuvo tikrinta. 2015 m. kovo 25 d. 8 kamerų tipo palatos ir 2016 m. kovo 29 d. tokios pačios 6 kamerų tipo palatos patikrinimų metu nustatyta, kad šių kamerų tipo palatų oro judėjimo greitis ir natūralus apšvietimas atitiko HN 134:2015 reikalavimus.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) 19 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tokio pobūdžio informacija yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti (nuotraukos pridedamos). Į LAVL nuteistieji atvyksta iš skirtingų pataisos įstaigų, kuriose leidžiama turėti tabako gaminių ir reikmenų. Nuteistieji supažindinami su TKĮ draudimu rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose ir, vadovaujantis nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašu, kratos metu tabako gaminiai ir reikmenys paimami.

Pabrėžė, kad bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Atsižvelgiant į Ligoninės tikslinę paskirtį - t. y. asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, Ligoninė privalo vykdyti TKĮ. Reikia pabrėžti, kad TKĮ nenumato galimybės skirstyti į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, taip pat nenumato ir specialių rūkymo vietų, kadangi TKĮ draudimas galioja Ligoninės teritorijoje ir jos patalpose. Jei būna užfiksuoti Ligoninės teritorijoje rūkantys asmenys, konstatuojami pažeidimai ir skiriamos drausminės nuobaudos.

Pareiškėjas gydymosi LAVL metu nesikreipė į įstaigos administraciją su skundais ir prašymais dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų ar, ryšium su tuo, pablogėjusios sveikatos. Pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę LAVL laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 28 iki 2016 m. liepos 6 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. liepos 5 d. Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 8, kurios plotas 15,51 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui palatoje teko 5,17 kv. m (15,51/3) ploto (b. l. 11, 17). Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL, nebuvo pažeista jo teisė į teisės aktais numatytą 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, pareiškėjas skunde nenurodo kiek asmenų kartu su juo buvo palatoje, o tik abstrakčiai konstatuoja gyvenamojo ploto trūkumą, todėl teismas vadovaujasi atsakovo pateiktais duomenimis spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo.

Pareiškėjas skunde teigė, jog nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus patalpų apšvietimas, kameroje buvo šalta, drėgna. Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintos palatos Nr. 8 apšvietos, drėgmės, temperatūros, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946„Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Dėl to teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos, šalčio ir drėgmės galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos, šalčio, drėgmės buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.

Pažymėtina ir tai, kad LAVL Psichiatrijos skyriaus palata Nr. 8 Vilniaus visuomenės sveikatos centro buvo tikrinta 2015 m. kovo 13-25 d. ir 2015 m. kovo 25 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-630 konstatuota, kad kamera – palata Nr. 8 vėdinama per langą nepažeidžiant Lietuvos higienos normos 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 47 punkto reikalavimų, oro judėjimo greitis atitiko Lietuvos higienos normos HH 42:2009 7 punkte nustatytą oro judėjimo greičio rodiklį gyvenamosiose ir lankytojams skirtose patalpose šiltuoju metų laiku, taip pat nenustatyta kitų higienos reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, drėgmės ir šalčio laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas taip pat reiškia pretenzijas dėl netinkamo pareigūnų elgesio (nurodo, jog pareigūnų veiksmais tyčia sudaromos konfliktinės situacijos tarp nuteistųjų), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Kaip neturinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą asmens ir jo daiktų apžiūros atlikimą - t.y. asmuo esant žemai temperatūrai verčiamas nusirengti, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pažymėtina, jog kratų ir apžiūrų atlikimo bendrosios nuostatos įvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, patvirtintoje Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – Instrukcija). Kratų laisvės atėmimo vietose tikslas apibrėžtas Instrukcijos 148 punkte, kuriame nurodyta, kad siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros. Instrukcijos 149 punkte nurodyta, jog kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Instrukcijos 150 punktas numato, kad patalpų kratos gali būti planinės ir neplaninės, o atliekant gyvenamosios patalpos bendrąją kratą, patalpoje gali būti paliekamas jos tvarkdarys ar kitas nuteistasis (Instrukcijos 165.9 p.).

Pareiškėjas į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos nesilaikant teisinio reglamentavimo, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Pareiškėjas akcentuoja, jog LAVL rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato nuteistuosius skirstyti į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Taigi pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad LAVL informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta (b.l. 28), todėl vertintina, kad įstaiga tinkamai įgyvendina šį draudimą. Atsižvelgiant į tai, jog pagal teisinį reglamentavimą LAVL nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir negali būti rūkoma, todėl pareiškėjas, matydamas, kad nuteistieji pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į LAVL administraciją dėl rūkymo, tačiau pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų LAVL, ar dėl to, jog jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Taigi, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, jog pareiškėjas neįrodė LAVL pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius LAVL pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.