Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui H. Z., atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų atstovui šios institucijos Personalo skyriaus vyresniajam specialistui Denisui Riabcevui (Denis Riabcev) viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas H. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (I t., b. l. 1–4).

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Pasak pareiškėjo, Vilniaus pataisos namuose (toliau - ir Vilniaus PN) 2016 m. rugsėjo 30 d. apie 8.10 val. rytinio patikrinimo metu, pareiškėjui būnant kamerų tipo patalpoje (toliau – ir KTP) Nr. 4, į ją užėjo du Vilniaus PN prižiūrėtojai L. M. ir A. G. (A. G.), siekdami patikrinti, tačiau pareiškėjui nespėjus atsikelti L. M. pradėjo pakeltu tonu rėkti pareiškėjui, kad keltųsi iš lovos ir išeitų į koridorių patikrinimui. Pareiškėjas prašė fiksuoti kaip pažeidimą, jeigu neatsikeldamas ir neišeidamas padarė pažeidimą, tačiau L. M. rankoje turėtu mediniu plaktuku (kuriuo tikrina kameros grotų stabilumą) pradėjo daužyti į prie lovos esančią spintelę, po to 2 kartus grasindamas pareiškėjui užsimojo, tačiau nesudavė. Pareiškėjas pakartotinai nurodė pareigūnui, kad jeigu padarė pažeidimą, tegul tai fiksuoja tarnybiniame pranešime, tačiau L. M., itin šiurkščiai sugriebė gulintį pareiškėją už marškinėlių ir ėmė tempti iš lovos, o kai ištempė iš lovos, ėmė tampyti po kamerą, tuo metu kitas pareigūnas A. G. sugriebė pareiškėją už kairės rankos ir staigiais bei šiurkščiais veiksmais tempė jį į koridorių, dėl to pareiškėjas patyrė nežymius kūno nubrozdinimus ar sužalojimus. Pažymėtina, kad A. G. turėjo registratorių, tad visas įvykis turėjo būti užfiksuotas, tačiau gali būti, jog registratorius buvo išjungtas, neveikė.

2.2. Pasak pareiškėjo, jis 2016 m. rugsėjo 30 d. apie 9.30 val. kreipėsi į drausmės grupės ir KTP postuose budėjusius pareigūnus, prašydamas iškviesti medikus, Sveikatos priežiūros tarnybos (toliau – ir SPT) darbuotoja O. V. apžiūrėjo pareiškėją ir užfiksavo kūno sužalojimus pareiškėjo sveikatos knygelėje. Pareiškėjas 2016 m. spalio 3 d. kreipėsi į Vilniaus PN psichologinę tarnybą dėl patirto fizinio smurto bei dėl grasinimų susidorojimu, nes patyrė ne tik fizinį smurtą, bet ir psichologinius sukrėtimus, išsivystė nepasitikėjimas valdžios institucijomis, buvo pažeistos pareiškėjo teisės, buvo pažeminti pareiškėjo garbė ir orumas, jis pasijautė kaip skuduras.

2.3. Pareiškėjas sutinka, kad neatsikeldamas iš lovos ir neišeidamas iš kameros darė pažeidimą, tačiau ar tai suteikė teisę Vilniaus PN pareigūnams naudoti fizinį smurtą, grasinti suduoti mediniu plaktuku. Pasak pareiškėjo, patirti neigiami išgyvenimai verčia manyti, kad Vilniaus PN jis laikomas paskutinėje vietoje, su juo pasielgė kaip su šiukšle, taigi, Vilniaus PN pareigūnai pažeidė net ik Lietuvos Respublikos teisės aktus, be kita ko, Konstitucijos 21 straipsnį, bet ir Europos kalinimo taisykles, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, t. y. nuostatas, kad su asmenimis, iš kurių atimta laisvė, turi būti elgiamasi, nepažeidžiant jų žmogaus teisių, kad su niekuo negalima taip žiauriai elgtis, žeminti asmens orumą ar bausti kaip nors kankinant.

2.4. Pareiškėjo manymu, Vilniaus PN administracija galimai siekia su juo susidoroti, nes nuo 2016 m. liepos 21 d. jis yra priskirtas drausmės grupei dėl neva atsisakymo eiti į paskirtą būrį. Nuo priskyrimo drausmės grupei pareiškėjas su skundais, prašymais, peticijomis kreipiasi į įvairias institucijas, kovodamas dėl savo teisių, taip pat ir į teismą (administracinė byla Nr. I-9244-811/2016), nuo to laiko jis girdi įvairių Vilniaus PN pareigūnų grasinimus ar pasakymus, kad prieš juos nepakovos, kad iš KTP neišeis visą likusį bausmės laiką. Pareiškėjas dėl minėto fizinio smurto ir grasinimo susidoroti 2016 m. spalio 5 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), tačiau jis persiuntė skundą nagrinėti Vilniaus PN, tačiau Vilniaus PN yra šališki nagrinėti tokį skundą, taigi, nagrinėjimas būtų neobjektyvus. Pažymėtina ir tai, kad pareigūnai yra davę priesaikas, tačiau jas laužo.

2.5. Taigi, dėl Vilniaus PN veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. dėl fizinio smurto ir grasinimų patyrė neigiamus išgyvenimus, psichologinius sukrėtimus, buvo pažeminti jo garbė ir orumas, išsivystė nepasitikėjimas valdžios institucijomis, taip pat baimė, bejėgiškumo jausmas, o todėl pareiškėjui priteistinas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundo netenkinti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (I t., b. l. 16–19).

1. 2016 m. rugsėjo 30 d. 8.10 val. pareigūnai, priimdami KTP, užėjo į KTP kamerą Nr. 4, kurioje pareiškėjas atlieka nuobaudą, pastebėjo, kad pareiškėjas, apsiklojęs antklode, miega savo lovoje. Pareigūnai nurodė pareiškėjui atsikelti, apsirengti ir išeiti iš kameros, tačiau jis į nurodymą nereagavo ir toliau gulėjo. Pakartotinai nurodžius pareiškėjui atsikelti ir išeiti iš kameros, jis atsakė, kad „aš niekur neisiu ir nevykdysiu jūsų nurodymų“, tuomet pareiškėjas buvo paimtas už rankų ir išvestas į koridorių.

2. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 120 straipsnyje reglamentuotas specialiųjų priemonių panaudojimo tikslas ir ribos. Specialiųjų priemonių panaudojimo pataisos įstaigose įforminimas reglamentuotas Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje (toliau – ir Instrukcija). Vilniaus PN pildomi Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnalas bei Priežiūros paros žiniaraštis. Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnale yra Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2016 m. spalio 1 d. tarnybinis pranešimas Nr. 274 apie budėjimą nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. 8.00 val. iki 2016 m. spalio 1 d. 8.00 val., tačiau tarnybiniame pranešime nėra jokių duomenų apie tą parą panaudotas specialiąsias priemones. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. rugsėjo 29 d. Priežiūros paros žiniaraštyje Nr. 52-540(1), skiltyje „Įrašai apie specialiųjų priemonių panaudojimą“ taip pat nėra įrašų apie specialiųjų priemonių panaudojimą tą parą.

Taigi, Vilniaus PN pareigūnai 2016 m. rugsėjo 30 d. prieš pareiškėją nenaudojo fizinės jėgos ir specialiųjų priemonių, pareiškėjui nepaklusus ir nevykdant teisėtų pareigūnų nurodymų, pareigūnai, nežemindami pareiškėjo garbės ir orumo ir nepažeisdami Departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, taktiškai ir pagarbiai išvedė pareiškėją iš kameros. Pareiškėjo nurodytos versijos atveju pareigūnai būtų surašę tarnybinius pranešimus Vilniaus PN direktoriui dėl kovinių imtynių ar kitų specialiųjų priemonių panaudojimo.

3. Remiantis pareiškėjo asmens sveikatos istorija, pareiškėją SPT specialistai apžiūrėjo 2016 m. rugsėjo 30 d., buvo nustatyti du nežymūs nubrozdinimai, rimtesnių trauminių sužeidimų nenustatyta. Pareiškėjas skunde nurodė, kad fizinis smurtas pasireiškė tuo, jog pareigūnai šiurkščiai sugriebę jį už marškinėlių ir kairės rankos tampė jį po kamerą, tačiau SPT specialistai nežymius nubrozdinimus nustatė kaklo srityje ir ant kairiojo peties, taigi, atsižvelgiant į nubrozdinimų lokalizaciją kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateikiamos versijos pagrįstumo. Akivaizdu, kad jeigu prieš pareiškėją būtų panaudotas fizinis smurtas, t. y. kovinių imtynių veiksmai ar kitos specialiosios priemonės (pavyzdžiui, elektroimpulsiniai prietaisai, lazdos ar kt.), sužalojimai būtų akivaizdūs ir ženkliai rimtesni, kurių kilmė nekeltų jokių abejonių.

4. Pažymėtina, kad pareiškėjas įrašytas į linkusių žalotis nuteistųjų sąrašą, todėl jis pats galėjo nusibrozdinti savo kūną, šiais veiksmais siekdamas savanaudiškų tikslų, t. y. nepagrįstai apkaltinti pareigūnus arba kreipiantis į teismą siekti materialinės naudos. Be to, pareiškėjas tyčiniais veiksmais nuolatos gadina Vilniaus PN turtą (daužo kamerų durų stebėjimo langelius, laužo patalpose esančius baldus), taigi, neatmetama galimybė, kad pareiškėjui gadinant turtą ant jo kūmo galėjo likti nežymūs nubrozdinimai.

5.1. Vilniaus PN nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Pripažįstant reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteista veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė; nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjas nurodo, kad jam padaryta 1 000 Eur neturtinė žala, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų tariamų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo paremtas tik samprotavimais ir prielaidomis. Taigi, paminėtos aplinkybės tik įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik turtinės naudos, t. y. pasipelnyti iš valstybės.

5.2. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais; neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis; jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra nesunkiai įveikiamos: neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (administracinė byla Nr. A17-1001/2007). Nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, reikalavimas atlyginti žalą negali būti pripažintas pagrįstu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių Vilniaus PN galimai neteisėtų veiksmų.

Taigi, Vilniaus PN administracija jokiais veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, o todėl nėra jokio pagrindo svarstyti dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą nesutiko su Vilniaus PN pateiktu atsiliepimu, be kita ko, nurodė, kad: nuo atvykimo į Vilniaus PN 2015 m. vasario 26 d. nebuvo užfiksuotas nė vienas įvykis, susijęs su jo savęs žalojimu, todėl argumentavimas, jog žymės ant jo kūno atsirado dėl savęs žalojimo, vertintinas kritiškai, kaip administracijos siekis išvengti atsakomybės; kritiškai vertintinas ir argumentas, kad jis galėjo susižaloti dėl to, jog laužė įstaigos inventorių (nes tai daro sistemingai), nes tą dieną nebuvo užfiksuoti jokie inventoriaus laužymai; Vilniaus PN nesugebėjo pateikti jokių faktų, patvirtinančių jos nekaltumą, todėl remiasi tik samprotavimais ir prielaidomis; analogiškose situacijose jo nereikėjo vesti iš kameros už rankų, tačiau kai kameroje buvo vienas, jau prireikė, tai absurdas (I t., b. l. 189–190).

1. Teismo posėdyje pareiškėjas H. Z. iš esmės rėmėsi skundu ir prašė skundą tenkinti.

2. Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų atstovas šios institucijos Personalo skyriaus vyresnysis specialistas Denisas Riabcevas (Denis Riabcev) (2017 m. sausio 17 d. įsakymas Nr. 3-13 „Dėl įgaliojimo Denisui Riabcevui“ (II t., b. l. 16)) iš esmės rėmėsi atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3. Teismo posėdyje liudytojas L. M., be kita ko, paaiškino: jis yra Vilniaus PN prižiūrėtojų budinčiosios pamainos vyresnysis; 2016 m. rugsėjo 30 d. ryte tikrinant ir priimant KTP, kameroje Nr. 4, kurioje nuobaudą atliko pareiškėjas, atidarius kamerą, H. Z. gulėjo apsiklojęs; pareiškėjui buvo duotas nurodymas atsikelti, apsirengti ir išeiti iš kameros, tačiau pareiškėjas nieko neatsakė; pareiškėjui pakartotinai duotas nurodymas atsistoti, apsirengti ir išeiti iš kameros, tuomet pareiškėjas atsakė, kad neatsikels ir nevykdys nurodymų; tuomet jis ir pareigūnas G. priėjo prie pareiškėjo, paėmė jį už rankų ir išvedė iš kameros, pareiškėjas nesipriešino; pareigūnas G. turėjo registratorių, įrašinėjo, kas vyksta, tai įprasta: kiekvieno priėmimo metu daromas įrašomas, o jeigu nebuvo būtinumo, įrašas nesaugomas, o daromas jo vietoje kitas įrašas; jokio konflikto tarp pareigūnų ir pareiškėjo nebuvo, tiesiog pareiškėjas nevykdė nurodymų, dėl to surašytas tarnybinis pranešimas; dėl minėtų įvykių pareiškėjas buvo baustas; rytinio patikrinimo metu jis, L. M., turėjo medinį plaktuką, paprastai su mediniu plaktuku tikrina vidines grotas, t. y. ar jos nesulaužytos, neįpjautos; mediniu plaktuku pareiškėjui netrankė, tai pat netrankė aplinkui; ant pareiškėjo kūno nebuvo sužalojimų ar nubrozdinimų, pareiškėjas koridoriuje jokių pretenzijų nereiškė, o rytinio patikrinimo metu koridoriuje buvo ir SPT slaugytoja bei direktoriaus budintysis padėjėjas G. S. (G. S.); tik po 2 val. buvo pranešta, kad pareiškėjas nori pamatyti slaugytoją; pareiškėjo charakterizuotų neigiamai: jis yra probleminis, turi nuobaudą, šiuo metu taip pat atlieka nuobaudą KTP, pareiškėjas gadina įstaigos turtą, sako, kad specialiai daužys ir laužys, nes nori išvykti iš Vilniaus PN; jis nežino tokio pareiškėjo elgesio motyvų, bet, atrodo, pareiškėjas dėl kažko konfliktuoja su administracija.

4. Teismo posėdyje liudytojas G. S. (G. S.), be kita ko, paaiškino: jis yra Vilniaus PN direktoriaus budintysis padėjėjas; iš ryto apie 8 val. priiminėjo kameras, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudas; pamainos vyresnysis L. M. ir APS inspektorius A. G. užėjo į kamerą Nr. 4 ar Nr. 5, kur nuobaudą atliko H. Z., jis ir slaugytoja liko koridoriuje prie durų, todėl nematė, kas vyksta kameroje, prie lovos; berods pamainos vyresnysis nurodė pareiškėjui keltis, paskui jis pamatė, kad pareiškėjas išeina iš kameros, lydimas pareigūnų, tuomet pareigūnai patikrino (priėmė) kamerą, pareiškėjas užėjo į kamerą; pareiškėjas nieko nesakė dėl stumdymo; tik vėliau jam pranešė, kad pareiškėjas skundėsi, kad jį sumušė pareigūnai; pamainos vyresnysis vėliau jam, G. S., pasakė, kad paėmė pareiškėją už rankos, pakėlė iš lovos, pareiškėjas pats išėjo iš kameros; pareiškėjo išvedimas iš kameros neužtruko; pareiškėjas seniai atlieka bausmę kameroje; pareiškėjas prieš tą įvykį ne vieną kartą gadino įstaigos turtą, jį laužė, daužė; pareiškėjas sakė, kad viską darys, jog jį išvežtų iš Vilniaus PN.

5. Teismo posėdyje liudytoja O. V., be kita ko, paaiškino: ji yra bendrosios praktikos slaugytoja; rytinio patikrinimo metu apie 8 val. pareiškėjas ne iš karto išėjo iš kameros; ji visada stovi nuošalyje, todėl nematė, ką pareiškėjas veikė kameroje; ties durimis kartu būna ir prižiūrėtojai, kurie iš jų buvo tą kartą, nepamena; kadangi pareiškėjas nebuvo išėjęs iš kameros, prižiūrėtojai užėjo pasižiūrėti, ką veikia pareiškėjas, kodėl neišeina; pareiškėjas paskui išėjo kažko piktas, kažką aiškino, kad nenori išeiti, kažkas jam buvo neteisinga, bet ji nežino, dėl ko; pareiškėjas išėjo pats, palyginus greitai – gal po 2 min.; rytinio patikrinimo metu jokių sužalojimų ant pareiškėjo kūno, taip pat ir ant kaklo, ji nematė, pareiškėjas nesiskundė, jokios pagalbos jam suteikti nereikėjo; apie 11.30 val. ją iškvietė prižiūrėtojai dėl tos priežasties, kad reikia apžiūrėti pareiškėją, nes jis reikalauja; ji nuėjo apžiūrėti pareiškėją, įrašė atitinkamą įrašą asmens sveikatos istorijoje; apžiūros metu nustatė, kad pareiškėjo kakle iš kairės pusės yra nežymus odos paraudimas, taip pat yra šioks toks kairiojo peties paraudimas ir vos vos pabrozdinta; ji nežino, kaip galėjo atsirasti nubrozdinimas; apžiūros metu kažką bandė aiškinti, kad konfliktavo su pareigūnais.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) Psichologinės tarnybos specialistė 2015 m. rugsėjo 16 d. pažymoje-rekomendacijoje Nr. 55-166 „Dėl H. Z., g. (duomenys neskelbtini), priežiūros ypatumų“ (toliau – ir pažyma Nr. 55-166), be kita ko, nurodė, kad pareiškėjas buvo kviestas suicidinio ir autoagresyvaus elgesio įvertinimui; pareiškėjas savęs žalojimą aiškina kaip būtinybę, siekiant gauti sau palankius rezultatus (pavyzdžiui, gauti pasimatymą), tokį savo elgesį pateisina, neatmeta galimybės ir ateityje save žaloti; rekomenduojama pareiškėją įtraukti į priklausančių didelės rizikos grupei dėl galimo savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti apskaitą ir sustiprinti jo roežiūrą iki tol, kol bus įstaigoje; rekomenduojama atsižvelgti į tokius pareiškėjo priežiūros ypatumus: stebėti pareiškėjo kintančią situaciją, pagal poreikį iškviesti individualiems pokalbiams; Apsaugos ir priežiūros pareigūnams su pareiškėju bendrauti neprovokuojant (nesivelti j ginčus, bendrauti tik tiek, kiek būtina, sprendžiant jo adaptacijos klausimus); atsižvelgiant į pareiškėjo galimus manipuliacinius veiksmus, suteikti adekvačią pagalbą, nestimuliuojant suicidinio ar autoagresyvaus elgesio (I t., b. l. 55, 102).

2. Vilniaus PN Psichologinės tarnybos specialistė 2016 m. kovo 2 d. pažymoje-rekomendacijoje Nr. 65-86 „Dėl nuteistojo priežiūros ypatumų“, be kita ko, nurodė: atsižvelgiant į pareiškėjo palankų požiūrį į save žalojantį elgesį kaip priemonę saviems tikslams pasiekti (instrumentinis, manipuliatyvus elgesys), Lukiškių TI-K Psichologinės tarnybos rekomendacijas (pažyma Nr. 55-166), pareiškėjas įtraukiamas į „Nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti, apskaitos žurnalą“ neterminuotam laikotarpiui iki laisvės atėmimo bausmės pabaigos; rekomenduojama: būrio viršininkui, Apsaugos ir priežiūros skyriaus, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnams, Sveikatos priežiūros skyriaus darbuotojams stebėti pareiškėjo elgesį, atkreipti dėmesį į asmens emocinės būsenos pokyčius; pastebėjus ryškesnius pareiškėjo elgesio ar nuotaikos pokyčius, informuoti Krizių įveikos komandą; atsižvelgiant į pareiškėjo galimus manipuliatyvius veiksmus, suteikti adekvačią pagalbą, nestimuliuojant suicidinio ar autoagresyvaus elgesio (I t., b. l. 54, 101).

3. Pareiškėjas buvo įtrauktas į Vilniaus PN Psichologinės tarnybos 2016 m. rugsėjo mėn. Nuteistųjų, priklausančių didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimo ar dėl bandymo nusižudyti, 2016 m. rugsėjo mėn. sąrašą (I t., b. l. 53, 100; II t. 12, b. l. ).

4. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 30 d. 08.10 val. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. 08.10 val. KTP rytinio patikrinimo metu pareigūnui L. M. užėjus į kamerą Nr. 4, pareiškėjas miegojo, apsiklojęs antklode, savo lovoje, nevykdė nurodymo atsikelti, apsirengti ir išeiti iš kameros, pareiškė, kad atsisako vykdyti Vilniaus PN nurodymus. (tarnybinis pranešimas (b. l. 22, 69)). Už šį pažeidimą ir dar vieną pažeidimą (2016 m. spalio 4 d. 8.10 val. KTP rytinio patikrinimo metu, KTP Nr. 4 kameroje, kurioje atlieka nuobaudą vienas pareiškėjas, buvo pastebėtas sulaužytas suolas, į klausimą, kodėl yra sulaužytas suolas, pareiškėjas atsakė, vartodamas necenzūrinius žodžius, kad (be kita ko, kad jeigu suolas bus sutvarkytas, vėl sulaužys), taip pat nevykdė nurodymo nusiraminti, nevartoti necenzūrinių žodžių (tarnybinis pranešimas (b. l. 23, 70))) pareiškėjui 2016 m. spalio 7 d. nutarime Nr. 28-867(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėjui paskirta nuobauda – papeikimas (I t., b. l. 7, 20–21, 67–68).

5. Remiantis pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 05-A/2015/2959 kopija: 2015 m. rugpjūčio 12 d. ant pareiškėjo kūno fiksuoti gausūs autoagresijų randai (I t., b. l. 121); 2015 m. rugsėjo 16 d. užfiksuotas autoagresijos atvejis – pareiškėjas susileido seiles į kairį dilbį (I t., b. l. 130), dėl to gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. iki rugsėjo 30 d. (I t., b. l. 181); 2015 m. spalio 15 d. psichologo konsultacijos metu užfiksuota, kad pareiškėjas suicidinių ketinimų neturi, tačiau savęs žalojimą vertina kaip galimą sprendimo būdą, siekdamas sau palankių tikslų (I t., b. l. 134); 2015 m. spalio 20 d. pareiškėjas atsisakė medicininės pagalbos, teigdamas turįs savo planą, jo paaiškinti nenorėjo (I t., b. l. 138); 2015 m. spalio 27 d. pareiškėjas paviršutiniškai susižalojo kairio dilbio odą (įbrėžimai), aplinkybių nenurodė (I t., b. l. 138); 2015 m. lapkričio 3 d. susižalojo kairį dilbį (pjautinės žaizdos), priežasčių nenurodė (I t., b. l. 139); 2016 m. sausio 4 d. prašyme pareiškėjas nurodė, kad prašė psichiatrą skirti vaistų, nes, be kita ko, naktį negali miegoti, kamuoja depresija, galvoja apie savižudybę (I t., b. l. 169); 2016 m. liepos 26 d. pateikė prašymą dėl psichiatro konsultacijos, priežastis – sutrikusi emocinė būsena, kylančios mintys žalotis, depresija (I t., b. l. 143); 2016 m. liepos 28 d. psichiatro konsultacijos metu gydymas neskirtas, pareiškėjui nustatyta diagnozė F43.20 (I t., b. l. 153); 2016 m. rugsėjo 30 d. 11.30 val. pareiškėjui reikalaujant jis apžiūrėtas dėl sumušimo žymių, nustatyti kairės pusės kaklo ir kairio peties paviršiniai odos nubrozdinimai, 16.00 val. pareiškėjas tvirtino, kad nevalgo dėl administracijos veiksmų (I t., b. l. 166); pareiškėjas ne kartą badavo (buvos atsisakęs įstaigoje suteikiamo maitinimo) (I t., b. l. 107–184).

6. Pareigūnas A. G. 2016 m. lapkričio 4 d. tarnybiniame pranešime Nr. 63-316, be kita ko, nurodė, kad: 2016 m. rugsėjo 30 d., priimant KTP patalpas, užėjus į kamerą Nr. 4, kurioje nuobaudą atlikinėjo pareiškėjas, pastebėta, kad pareiškėjas miega savo lovoje, apsiklojęs antklode; pareiškėjui nurodyta atsikelti ir išeiti iš kameros, tačiau jis į nurodymą nereagavo, toliau gulėjo; pokalbio metu pareiškėjui niekas negrasino, mediniu plaktuku į stovinčią spintelę nedaužyta, fizinis ir psichologinis smurtas nenaudotas, su pareiškėju bendrauta korektiškai, mandagiai, nežeminant jo garbės ir orumo, nežeidžiant Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių (I t., b. l. 59, 106).

7. Pareigūnas L. M. 2016 m. lapkričio 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 63-319, be kita ko, nurodė: jis 2016 m. rugsėjo 30 d. KTP rytinio patikrinimo-priėmimo metu kartu su pareigūnu A. G. užėjo į kamerą Nr. 4, kurioje nuobaudą atlikinėjo pareiškėjas, drausmės grupės nuteistasis; pastebėta, kad pareiškėjas, apsiklojęs antklode, miega savo lovoje; pareiškėjui nurodyta atsikelti ir išeiti iš kameros, tačiau jis į tai nereagavo ir toliau gulėjo lovoje; jis pareiškėjui rytinio patikrinimo-priėmimo metu negrasino ir fizinio bei psichologinio smurto prieš pareiškėją nenaudojo; su pareiškėju, kaip ir su kitais nuteistaisiais, atliekančiais laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, bendravo mandagiai, nežemindamas pareiškėjo garbės ir orumo, nepažeisdamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių (I t., b. l. 58, 105).

8. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 20 d. prašė surengti pokalbį su psichologu dėl savižudybės, savęs žalojimo, depresijos, neigiamų išgyvenimų (II t., b. l. 6).

9. Vilniaus PN Psichologinė tarnyba 2016 m. gruodžio 22 d. pažymoje Nr. 65-482 (toliau – ir pažyma Nr. 65-482), be kita ko, nurodė (II t., b. l. 4–5):

9.1. Pareiškėjui 2016 m. vasario 29 d. atliktas psichologinis įvertinimas, įvertinta ir save žalojančio elgesio ir / ar suicidinio elgesio rizika. Pagal Psichologinės tarnybos psichologo 2016 m. kovo 2 d. pažymą-rekomendaciją pareiškėjas priskirtas didelės rizikos grupei ir įtrauktas į Nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti apskaitos žurnalą. Psichologinio vertinimo metu pareiškėjas elgėsi gan adekvačiai, bendravimo įgūdžiai socializuoti, stebima aukšta savivertė, aukštas pasitikėjimo savimi lygmuo, siekiant sudaryti įspūdį. Pareiškėjas atsisakė teikti informaciją apie pastarąsias nusikalstamas veikas, jų padarymą bei aplinkybes, nors pasipriešinimo pokalbiui nesijautė. Stebimas impulsyvumas, tvirtas ir kategoriškas savo įsitikinimų laikymasis. Manytina, jog, esant konfliktinei situacijai, galimas neadekvatus ir / ar smurtinis asmens elgesys, iš dalies tikėtini ir adaptaciniai sunkumai. Bausmės atlikimo metu konkrečiam užimtumui poreikio neišreiškė. Save žalojančio elgesio tikimybė įvertinta kaip vidutinė-aukšta, pareiškėjas atvirai išsako pritariantis manipuliatyviam save žalojančiam elgesiui. Individualaus plano su pareiškėjui sudarymui pateiktos šios rekomendacijos: motyvuoti ir skatinti pareiškėją prosocialiam užimtumui (darbui, sportui, mokymuisi); siekiant didinti pareiškėjo sąmoningumą ir formuoti kritišką požiūrį į nusikalstamą patirtį, siekiant narkotinių medžiagų atkryčio prevencijos, skatinti dalyvauti programoje „Elgesys-pokalbis-pasikeitimas“ ir / arba ikireabilitacinėje-psichoedukacinėje programoje „Įžanginė grupė“, lankyti anoniminių narkomanų savitarpio pagalbos grupės susirinkimus (2016 m. gegužės 4 d. pareiškėjas baigė programą „Įžanginė grupė“).

9.2. Vilniaus PN psichologai pareiškėją konsultavo 2016 m. liepos 12 d., 2016 m. liepos 28 d., 2016 m. rugpjūčio 3 d., 2016 m. rugpjūčio 24 d., 2016 m. spalio 5 d., 2016 m. spalio 24 d., 2016 m. spalio 26 d., 2016 m. gruodžio 20 d., 2016 m. gruodžio 21 d. Konsultacijų turinys dažniausiai sietinas su pareiškėjo bausmės atlikimo (adaptacijos laisvės atėmimo vietoje) sunkumais. Pareiškėjas pokalbių metu išsakė nepasitenkinimą įstaigos administracijos sprendimais, reiškė kaltinimus. Pastarųjų konsultacijų metu siekė manipuliuoti save žalojančiu elgesiu galimai dėl to, kad jo tikslas – išvykti iš Vilniaus PN, laisvės atėmimo bausmę atlikti kitoje laisvės atėmimo įstaigoje. Darytina prielaida, kad pareiškėjo tikslas remiasi asmeniniu principingumu, kadangi stebimi pakankami savikontrolės įgūdžiai, racionali, loginė mąstysena, tačiau tuo pačiu ir tvirtos ambicijos bet kokia kaina siekti savo ketinimų. Pareiškėjas konsultacijų metu išsako tam tikras psichologines problemas, tačiau jam taikant kryptingas profesines intervencijas stebima pareiškėjo gynyba, polinkis nukreipti temą. Darytina prielaida, kad pareiškėjas negeba atrasti vidinių motyvų gilesnei savo patyrimo ir elgesio analizei, stokoja resursų alternatyvų paieškoms. Pareiškėjas pastarųjų konsultacijų metu tikino norintis dalyvauti programose, bet, esą, jų niekas jam netaiko. Pažymėtina, kad programa „Elgesys-pokalbis-pasikeitimas“ paremta kliento-nuteistojo „iškelta“ problema, kuri vėliau gvildenama užsiėmimų metu, o pareiškėjas įvardija tik vieną jam aktualią problemą – išvykti iš Vilniaus PN. Pareiškėjas ir toliau bus konsultuojamas individualiai, siekiant motyvuoti jį „pamatyti“ ir įžvelgti adekvačias problemas.

10. Vilniaus PN 2017 m. sausio 12 d. rašte Nr. 9-246(03) „Dėl rašytinių įrodymų pateikimo“, be kita ko, nurodė (II t., b. l. 1–2):

10.1. Vilniaus PN pareigūnai 2016 m. rugsėjo 30 d. fizinės jėgos (bei specialiųjų priemonių) prieš pareiškėją nenaudojo, pareiškėjui nepaklusus ir nevykdant pareigūnų duotų teisėtų nurodymų atsikelti iš lovos ir išeiti iš kameros į koridorių rytiniam patikrinimui, Vilniaus PN pareigūnai, nežemindami pareiškėjo garbės ir orumo bei nepažeisdami Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, taktiškai ir pagarbiai išvedė pareiškėją iš kameros. Kitu atveju, t. y. pareiškėjo nurodomos versijos atveju, pareigūnai būtų surašę tarnybinius pranešimus Vilniaus PN direktoriui dėl kovinių imtynių ar kitų specialiųjų priemonių panaudojimo. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus PN pareigūnai 2016 m. rugsėjo 30 d. prieš pareiškėją nenaudojo nei fizinės jėgos, nei psichologinės prievartos ir joks incidentas neįvyko, nebuvo jokios būtinybės išsaugoti 2016 m. rugsėjo 30 d. vaizdo stebėjimo sistemos įrašus, be to, pagal Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 3-330 „Dėl Vilniaus pataisos namų vaizdo stebėjimo sistemų“ 5.2 punktą vaizdo sistemoje esami įrašai saugomi 20 kalendorinių dienų.

10.2. Šiuo metu nustatyti, kiek ir kokie asmenys 2016 m. rugsėjo 30 d. buvo laikomi Vilniaus PN kamerų tipo patalpose Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 5 nėra galimybės, nes tokie duomenys įstaigoje nekaupiami ir tokia informacija nesisteminama vienoje rinkmenoje, be to, jokie teisės aktai neįpareigoja Vilniaus PN sisteminti ir kaupti įvardytą informaciją. Pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus tokios informacijos surinkimas ir susisteminimas sudarytų neproporcingai dideles darbo ir laiko sąnaudas; atsižvelgiant į šio įstatymo 18 straipsnio 4 dalį Vilniaus PN neprivalo kurti dokumentų ar informacijos rinkmenų šiuo klausimu, jeigu tai susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis. Pažymėtina, kad perkeliant nuteistuosius į KTP rašomi perkėlimo raportai, kurie saugomi nuteistųjų asmens bylose, šiuo metu Vilniaus PN yra 458 nuteistieji, todėl peržiūrėti visų 458 nuteistųjų asmens bylas, norint išsiaiškinti, kokie tiksliai nuteistieji 2016 m. rugsėjo 30 d. atliko nuobaudas kamerų tipo patalpose Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 5, sudarytų neproporcingai dideles darbo ir laiko sąnaudas. Be to, jeigu būtų buvusi galimybė nustatyti aptariamus asmenis, kurie 2016 m. rugsėjo 30 d. atliko nuobaudas minėtose patalpose, manytina, kad jų parodymų teismas neturėtų būti vertintini kaip patikimų, nes nuteistieji būtų suinteresuoti bylos baigtimi.

10.3. Pareiškėją nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d. Vilniaus PN psichologai konsultavo 9 kartus: 2016 m. liepos 12 d., 2016 m. liepos 28 d., 2016 m. rugpjūčio 3 d., 2016 m. rugpjūčio 24 d., 2016 m. spalio 5 d., 2016 m. spalio 24 d., 2016 m. spalio 26 d., 2016 m. gruodžio 20 d., 2016 m. gruodžio 21 d. Remiantis pareiškėjo 2016 m. gruodžio 20 d. prašymu, jis į Vilniaus PN Psichologinės tarnybos darbuotojus kreipėsi dėl pokalbio apie savižudybę, savęs žalojimo, depresijos ir pan. (tai patvirtina ir Vilniaus PN Psichologinės tarnybos 2016 m. rugsėjo 9 d. sudarytas Nuteistųjų, priklausančių didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimo ar dėl bandymo nusižudyti, 2016 m. rugsėjo mėn. sąrašas, kurio 62 eilutėje nurodytas pareiškėjas.

10.4. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas galėjo nusibrozdinti savo kūną, šiais veiksmais siekdamas pasiekti savanaudiškų tikslų (šiuo atveju – nepagrįstai apkaltinti pareigūnus arba kreiptis į teismą, siekdamas materialinės naudos). Pažymėtina, kad pareiškėjas savo tyčiniais veiksmais nuolat gadina Vilniaus PN turtą. Neatmetama galimybė, kad pareiškėjui gadinant arba bandant sugadinti Vilniaus PN turtą, ant jo kūno galėjo likti nežymūs nubrozdinimai. Pareiškėjas savo paaiškinimuose dėl gadinamo Vilniaus PN turto ir pareigūnų nurodymų nevykdymo, be kita ko, nurodė: 2016 m. rugsėjo 21 d. paaiškinime, reg. Nr. 50-1589(1), paaiškino, kad 2016 m. rugsėjo 21 d. kameroje Nr. 13D suskaldė stebėjimo langelį, dės visas pastangas, kad iš čia išvažiuotų, užtikrina, kad dar sudaužys; 2016 m. rugsėjo 23 d. paaiškinime, reg. Nr. 50-1595(1), paaiškino, kad 2016 m. rugsėjo 23 d. rytinio patikrinimo metu nevykdė prižiūrėtojo reikalavimų eiti iš kameros, gali užtikrinti, kad tai kartosis; 2016 m. rugsėjo 25 d. paaiškinime, reg. Nr. 50-1600(1) paaiškino, kad per rytinį patikrinimą nėjo ir niekur neis, nes jam tas pats; 2016 m. rugsėjo 26 d. paaiškinime, reg. Nr. 50-1610(1), paaiškino, kad 2016 m. rugsėjo 26 d. neatsikėlė į patikrinimą, nes tingėjo, nebuvo noro; 2016 m. spalio 17 d. paaiškinime, reg. Nr. 50-1731, paaiškino, kad 2016 m. spalio 16 d. sudaužė kameros Nr. 18 stebėjimo langelį. Pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 30 d. nepaklusus ir nevykdant pareigūnų duotų teisėtų nurodymų atsikelti iš lovos ir išeiti iš kameros į koridorių rytiniam patikrinimui, Vilniaus PN pareigūnai, nenaudodami prieš pareiškėją fizinės jėgos (bei specialiųjų priemonių, taip pat ir psichologinės prievartos), nežemindami jo garbės ir orumo, nepažeisdami Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, taktiškai ir pagarbiai išvedė pareiškėją iš kameros.

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. Z. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš, esą, neteisėtų Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų, atliktų 2016 m. rugsėjo 30 d. apie 8 val. rytinio patikrinimo metu, pareiškėjui būnant kamerų tipo patalpoje Nr. 4. Pasak pareiškėjo, jo atžvilgiu pareigūnai naudojo psichologinį ir fizinį smurtą.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

3. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN pareigūnai L. M. ir A. G. prieš jį naudojo psichologinį ir fizinį smurtą, t. y. L. M. trankė mediniu plaktuku į spintelę, buvo užsimojęs juo prieš pareiškėją, o A. G. jį traukė už rankos. Teismas, įvertinęs liudytojų L. M. (žr. šio teismo sprendimo nustatomosios dalies IV skyriaus 3 punktą), G. S. (žr. šio teismo sprendimo nustatomosios dalies IV skyriaus 4 punktą), O. V. (žr. šio teismo sprendimo nustatomosios dalies IV skyriaus 5 punktą) paaiškinimus, tarnybinius pranešimus (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 6, 7 punktus), kitus rašytinius įrodymus (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 10.1 punktą), proceso dalyvių paaiškinimus, daro išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo vartotas psichologinis ir fizinis smurtas, o Vilniaus PN pareigūnai elgėsi adekvačiai esamai situacijai (pareiškėjas nesilaikė dienotvarkės reikalavimų – dėl to ginčo nėra), nepažeidžiant teisės aktų pareiškėją išvedė iš kameros. Dar daugiau, teismo vertinimu, nėra nustatyta, kad pareiškėjui buvo padaryti nubrozdinimai dėl Vilniaus PN pareigūnų veiksmų: bylos medžiaga įrodo, kad pareiškėjo elgesys yra susijęs su savęs žalojimu, jis pats save dažnai žalojo (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1, 2, 3, 5, 8, 9, 10.3, 10.4 punktus).

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo H. Z. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo H. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.