Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Saukupa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, civilinėje byloje Nr. e2-495-553/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Neste Lietuva“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saukupa“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl prašymo atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą netenkinimo pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Neste Lietuva“ kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės UAB „Saukupa“ priteisti 130 512,34 Eur skolos, 5 499,76 Eur delspinigių bei visas ieškovės patirtas skolos išieškojimo ne teismo tvarka ir bylinėjimosi išlaidas, o taip pat 8,05 proc. metines procesines palūkanas.Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės 130 512,34 Eur skolos, 5 499,76 Eur delspinigių, 8,05 proc. metines palūkanas už priteistą 136 012 Eur sumą nuo bylos iškėlimo 2015 m. gruodžio 8 d. teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 889 Eur žyminio mokesčio ir 605 Eur atstovavimo išlaidų. Atsakovė UAB „Saukupa“ pateikė teismui apeliacinį skundą, prašydama pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pagal teismingumą Klaipėdos apygardos teismui arba panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies. Atsakovė taip pat prašė atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo, prašymą motyvuodama sunkia turtine padėtimi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 8 d. nutartimi netenkino atsakovės prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą ir nustatė atsakovei terminą iki 2016 m. birželio 20 d. sumokėti 1 889 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.Teismas nurodė, kad, jo vertinimu, atsakovės pateikti įrodymai nepatvirtina atsakovės nurodytų aplinkybių, jog šiuo metu ji turi finansinių sunkumų, ribojančių jos galimybę sumokėti privalomą žyminį mokestį. Teismas pažymėjo, kad iš 2016 m. kovo 16 d. rašto apie pardavimo pajamas už 2016 m. sausio ir vasario mėnesius bei prognozuojamą apyvartą už kovo mėnesį matyti, jog pajamos didėja, o remiantis atsakovės balanso ir faktinių išlaidų lentelės duomenimis, akivaizdu, kad atsakovės turtinė padėtis nuolat gerėja. Teismas atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovei restruktūrizavimo bylą, motyvuodamas tuo, jog UAB „Saukupa“ veikla 2016 metais yra pelninga. Teismas pažymėjo, kad nors ši nutartis nėra įsiteisėjusi, įvertinus kartu su apeliaciniu skundu pateiktus duomenis, konstatuotina, jog atsakovės veikla yra pelninga.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovė UAB „Saukupa“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nutartį ir priimti naują nutartį – atidėti 1 889 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Atsakovės laikinus finansinius sunkumus pagrindžia teismui pateikta pardavimo pajamų už 2016 m. sausio ir vasario mėnesius bei prognozuojamos apyvartos kovo mėnesį lentelė, iš kurios matyti, kad bendrovės sausio mėnesio pajamas sudarė 119 352,71 Eur, vasario mėnesio – 142 141,37 Eur, o išlaidos buvo 157 408,12 ir 142 839,03 Eur. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad augant pajamoms, auga ir išlaidos. Apeliantės faktiškai gautų pajamų nepakako išlaidoms padengti. Taigi atsakovė patiria apyvartinių lėšų trūkumą. Ta aplinkybė, kad atsakovės balanse įrašyto turto vertė sudaro 8 852 234 Eur, nepaneigia apeliantės galimybės šią dieną sumokėti žyminį mokestį nebuvimo, nes atsakovė turi jį sumokėti per teismo nustatytus gana trumpus terminus, per kuriuos atsakovė objektyviai nespėtų realizuoti savo turto dalies, kad gautų apyvartinių lėšų.Teismas, spręsdamas dėl pagrindo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą egzistavimo, nepagrįstai rėmėsi neįsiteisėjusios Klaipėdos apygardos teismo nutarties motyvais ir visiškai nepagrįstai nesivadovavo aukštesnės instancijos teismo įsiteisėjusia nutartimi nustatytais faktais. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-452-241/2016 teismas pripažino atsakovę turint laikinų finansinių sunkumų, nulemtų apyvartinių lėtų trūkumo. Akivaizdu, kad atsakovei neturint pakankamai lėšų atsiskaityti net su savo kreditoriais, atsakovė neturi papildomų lėšų, iš kurių galėtų sumokėti žyminį mokestį. Atsakovei sumokėjus mokestį šioje byloje, sumažės atsakovės galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais, taip pažeidžiant jų interesus. Be to, su kiekviena padelsta diena didėja atsakovės nuostoliai – auga palūkanos, delspinigiai, kreditoriai gali atsisakyti teikti paslaugas. Teismo įpareigojimas, lemiantis atsakovės kreditorių interesų pažeidimą bei atsakovės finansinės padėties blogėjimą, neturėtų būti laikomas teisėtu.Žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas atitinka civilinio proceso tikslus ir principus bei šioje byloje susidariusią situaciją. Priešingu atveju, būtų pažeistas lygiateisiškumo principas ir dėl turtinės padėties būtų suvaržyta atsakovės teisė į apeliaciją.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą.Lietuvos Respublik?s Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principą. Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apgintos pažeistos teisės, nustatyta ir CPK 5 straipsnyje. Tačiau teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, įstatymai nustato konkrečią tvarką, kaip asmenys gali įgyvendinti teisę į teisminę gynybą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-366-236/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-256-236/2016 ir kt.)Viena iš teisės į teisminę gynybą, be kita ko ir teisės į apeliaciją, kaip teisės kreiptis į teismą sudėtinės dalies, tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra žyminio mokesčio sumokėjimas (CPK 80 straipsnio 4 dalis), kurio dydį, atleidimo nuo jo ar mokėjimo atidėjimo sąlygas ir tvarką imperatyviai reglamentuoja CPK normos (CPK 80, 83, 84 straipsniai). Žyminio mokesčio institutu įstatymų leidėjas siekia keleto viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams pateikti, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, o taip pat skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan., be to, užtikrinti visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų turtinę, procesinę ar kitokią padėtį, vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-228-196/2016).CPK 84 straipsnyje nustatyta, kad teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą. Taigi pareiga pateikti įrodymus, patikimai patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, o nagrinėjamu atveju – būtinumą atidėti viso žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (1 889 Eur) mokėjimą, tenka to prašančiam asmeniui – atsakovei (CPK 178 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovės pateiktus duomenis ir jos prašyme bei atskirajame skunde nurodytus argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimas netaikytinas.Nors apeliantė teisi, savo skunde teigdama, kad iš jos pateiktų pajamų bei išlaidų lentelių matyti, jog 2016 metų sausio ir vasario mėnesiais įmonės faktiškai gautų pajamų buvo mažiau nei išlaidų ir jos veiklą tuo metu negalima įvardinti kaip pelningą, be to, įmonės apyvartinių lėšų trūkumą 2016 m. sausio 28 d. nutartyje konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas (civilinė byla Nr. 2-452-241/2016), pažymėtina, kad vien tik ta aplinkybė, jog ieškovė iš tikrųjų turi tam tikrų finansinių sunkumų, ir, gaudama tokio dydžio pajamas (119 352,71 Eur, 142 141,37 Eur), suinteresuota jas panaudoti kitoms įmonės reikmėms / tikslams, o ne žyminiam mokesčiui sumokėti, savaime nereiškia, jog jai turėtų būti atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas. Priešingai nei interpretuoja apeliantė, apyvartinių lėšų trūkumas, dažnai pasitaikantis daugeliui įmonių, ir įsipareigojimų kreditoriams turėjimas pats savaime nėra pakankamas pagrindas CPK 84 straipsniui taikyti. Apeliantė, siekianti pasinaudoti CPK 84 straipsnyje įtvirtintu institutu, turi pateikti patikimus įrodymus, patvirtinančius, kad jos patiriami finansiniai sunkumai yra tokio lygio, jog atsakovė objektyviai šiuo metu apskritai negali sumokėti žyminio mokesčio sumos, bet galės ją sumokėti teismui išnagrinėjus bylą iš esmės, o ne tai, kad turimas (gaunamas) pajamas ji siekia panaudoti kitiems įmonės tikslams, be kita ko atsiskaityti su kreditoriais. Šiuo klausimu akcentuotina, kad įpareigojimas vykdyti imperatyvias įstatyme nustatytas teisės į apeliaciją realizavimo sąlygas negali būti laikomas ieškovės kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimu.Kita vertus, nors atsakovė teigia, kad jos balanse įrašyto turto vertė (8 852 234 Eur) nepaneigia jos galimybės sumokėti žyminį mokestį nebuvimo, nes, apeliantės nuomone, ji objektyviai nespėtų realizuoti savo turto dalies apyvartinėms lėšoms gauti, atkreiptinas dėmesys, jog, kaip matyti iš atsakovės pateikto balanso, atsakovės turtą sudaro ne tik nekilnojamasis, ilgalaikis turtas, kurio realizavimas iš tikrųjų, tikėtina, užtruktų, bet ir kitas materialusis, finansinis turtas bei įvairus trumpalaikis turtas, tačiau atsakovė, teigdama, kad negali sumokėti net 1 889 Eur sumos, nepateikė teismui jokių konkrečių duomenų apie jos turto sudėtį ir (ar) duomenų, patikimai įrodančių, jog jokio atsakovės turto greitas realizavimas nėra įmanomas ir 1 889 Eur sumos sumokėjimas per teismo nustatytą terminą įmonei objektyviai neįgyvendinamas.Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nesant patikimų duomenų byloje, pagrindžiančių, kad bet kokios žyminio mokesčio sumos sumokėjimas atsakovei būtų pernelyg didelė ir nepakeliama našta, jog apeliantė, kaip juridinis asmuo, nuosavybės teise valdantis didžiulės vertės, įvairios sudėties turtą, ne pirmus metus vykdantis veiklą negali rasti jokių būdų gauti pinigų žyminiam mokesčiui sumokėti, 100 procentų žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimas, skirtingai nei teigia apeliantė, reikštų ne kertinio konstitucinio, teisinės valstybės principo – visų asmenų lygybės (lygiateisiškumo) – užtikrinimą, o paneigimą, nes įstatymas numato visų asmenų vienodą pareigą įrodyti CPK 84 straipsnyje įtvirtinto instituto taikymo būtinumą ir apimtį kiekvieno asmens konkrečiu atveju.Apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal atsakovės pateiktus duomenis, jos prognozuojama 2016 m. kovo mėnesį gautinų pajamų suma viršijo prognozuojamas atitinkamo mėnesio išlaidas, tačiau apeliantė, 2016 m. birželio mėnesį teikdama apeliacinį skundą ir prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, o taip pat nesutikdama su pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 8 d. nutartyje padarytomis išvadomis dėl įmonės veiklos pelningumo, nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui į bylą jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įvertinti ieškovės finansinę padėtį ne sausio ar vasario mėnesiais, o prašymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą momentu, nors, kaip minėta pirmiau, būtent ieškovė, siekianti pasinaudoti CPK 84 straipsnyje įtvirtinta galimybe, turi pateikti išsamius ir pakankamus duomenis, leidžiančius teismui įsitikinti, kad atsakovė objektyviai negali sumokėti žyminio mokesčio apeliacinio skundo padavimo momentu, tačiau turės tokią galimybę apeliacinį skundą išnagrinėjus iš esmės.Įvertinęs visas pirmiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo atidėjimo, todėl ji paliktina nepakeista.Atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nutartimi nustatytas terminas iki 2016 m. birželio 20 d. žyminiam mokesčiui sumokėti pasibaigė, kol šis klausimas buvo nagrinėjamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas nustato naują terminą iki 2016 m. lapkričio 21 d. (įskaitytinai) 1 889 Eur žyminiam mokesčiui sumokėti

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saukupa“ (juridinio asmens kodas 170529178) terminą iki 2016 m. lapkričio 21 d. (įskaitytinai) sumokėti 1 889 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir pateikti pirmosios instancijos teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.