- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-12
- Bylos Nr.
- eI3-1470-811/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04063-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- UAB „R&R Consulting“
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „R&R Consulting“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) 2020 m. lapkričio 5 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)492-626 (toliau – Turto arešto aktas).
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Kauno AVMI) atlieka pareiškėjos mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d., kuris buvo iniciuotas 2019 m. gruodžio 27 d. po atlikto mokestinio tyrimo. Nurodo, kad pareiškėja 2020 m. lapkričio 19 d. įteiktas Pavedimo tikrinti priedas (toliau – Priedas), kuriame nurodoma, jog Kauno AVMI nusprendė sustabdyti mokestinį patikrinimą nuo 2020 m. lapkričio 19 d. iki bus gauti ikiteisminio tyrimo rezultatai. Priede nurodomos mokestinio patikrinimo sustabdymo motyvuotos priežastys: „dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, kurio rezultatai turės įtakos mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nustatymui.“
Pažymi, kad prieš sustabdant mokestinį patikrinimą, 2020 m. lapkričio 11 d. pareiškėja gavo VMI prie FM pranešimą Nr. (23.1-08)RNA-30874 ir Turto arešto aktą.
Pareiškėjos nuomone, turto areštas pritaikytas nepagrįstai ir neteisėtai, pareiškėja dėl to patiria suvaržymus, nepatogumus ir nuostolius, taip pat nukentėjo bendrovės reputaciją.
Vadovaujasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 2 straipsnio 12 dalimi, 13 straipsniu, 14 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad mokestinis patikrinimas yra neužbaigtas, pritaikius turto areštą, buvo sustabdytas neapibrėžtam laikui, todėl turto areštą pareiškėja laiko papildoma spaudimo priemonė.
Teigia, kad mokestinis patikrinimas vysta ilgiau nei vienuolika mėnesių, buvo inicijuotas po atlikto mokestinio tyrimo. Nurodo, kad pareiškėja bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė reikiamus dokumentus ir paaiškinimus, niekam neperleido jam priklausančio turto, t. y. nėra požymių kurie leistų įtarti, jog pareiškėja gali paslėpti turtą ir išieškojimas taptų neįmanomas.
Vadovaujasi MAĮ 101 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir daro išvadą, kad, prieš priimdama sprendimą taikyti turto areštą, VMI prie FM turėjo nustatyti abi MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sąlygas, tačiau šiuo atveju turto areštas pritaikytas nenustačius nei vienos sąlygos.
Nurodo, kad pareiškėjai šiuo metu priklauso nekilnojamasis turtas, kurio bendra rinkos vertė siekia 350 000 Eur, t. y. beveik daugiau nei 7 kartus, nei pritaikytas turto arešto mastas, kas, pareiškėjos manymu, parodo pritaikyto turto arešto nepagrįstumą.
Mano, kad areštuojant turtą siekiant užtikrinti būsimos mokestinės nepriemokos išieškojimą, turi būti nustatytas mokesčių įstatymo pažeidimas, dėl kurio mokesčių mokėtojui bus apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai valstybei, ir preliminari suma, tačiau Turto arešto akte nėra detalizuojami mokestiniai pažeidimai, dėl kurių gali atsirasti papildomai mokėtinos sumos. Pareiškėjos manymu, papildomai mokėtini mokesčiai gali būti siejami su vykstančiu ikiteisminiu tyrimu su kuriuo pareiškėja teigia visiškai nesusijusi.
Tuo pačiu teigia, kad mokesčių administratorius nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad pareiškėja ketina turtą slėpti ar parduoti, tokia grėsme deklaratyvi, nepagrįsta nei faktais, nei įrodymais ar kitais bylos duomenimis.
Nurodo, kad šiuo atveju nėra ir negali būti duomenų, kad pareiškėja parduoda, slepia ar kitokiais būdais kitiems juridiniams ar fiziniams asmenis perleidžia sau priklausantį turtą, o kietiems kreditoriams įkeisto turto dalis sudaro tik labai mažą bendro turto dalį.
Atkreipia dėmesį į sąlyginai pareiškėjai nedidelę areštuoto turto suma yra 52 560 Eur ir mano, kad kiekvienu atveju galimos mokestinės nepriemokos dydis turi būti įvertinamas individualiai. Daro išvadą, kad, taikant turto areštą, nebuvo atsižvelgta į bendrovės finansinę būklę. Pabrėžia, kad pareiškėja sėkmingai vykdo savo veiklą, gauna dideles pajamas, savo vardu turi registruoto didelės vertė turto, neturi ir nėra turėjusi įsiskolinimų valstybei, o turimo turto rinkos vertės patvirtina, kad nėra realaus pavojaus, jog pareiškėja neturės galimybės padengti ateityje galimai atsirasiančių mokestinių prievolių.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkanti ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymi, kad MAĮ 101 straipsnio 4 dalies nuostata suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir atliekant patikrinimą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu. Teigia, kad antroji MAĮ 101 straipsnio 4 dalies numatyta sąlyga turto arešto taikymui yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pateiktas galimų mokesčio mokėtojo veiksmų, dėl kurių galėtų būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, sąrašas yra pavyzdinis, bet ne baigtinis ir teigia, kad šiuo atveju užtenka konstatuoti tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios savaime ir sudaro prielaidą areštuoti turtą ir kurių visuma leidžia teigti, jog mokesčių administratoriaus pritaikytas turto areštas yra tinkama, būtina ir proporcinga mokesčių administratoriaus priemonė, siekiant užkirsti kelią mokesčių mokėtojui išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, atitinka protingumo, teisingumo ir gero administravimo principus.
Pažymi, kad pagal MAĮ 101 straipsnio 6 dalies nuostatą mokesčių administratoriaus vykdomam turto areštui mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimas) taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XLVIII skyriaus 675 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalyse, 677, 678, 679, 680, 683, 684 straipsniuose, 686 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 688 straipsnyje nustatytos taisyklės. CPK 678 straipsnyje detaliai reglamentuojamas turto arešto akto turinys ir nėra reikalaujama nurodyti aplinkybių, kuriomis remiantis mokesčių administratorius areštuoja turtą.
Atsakovė daro išvadą, kad, vadovaudamasi MAĮ 112 straipsnio 1 dalimi, siekdama užtikrinti mokestinių prievolių įvykdymą ar mokestinės nepriemokos išieškojimą, turėjo teisę ir pagrindą taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę – turto areštą.
Teigia, kad Turto arešto akte aiškiai nurodyta, kuo pasireiškia rizika, kad pareiškėja jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu planuojama papildomai priskaičiuoti 52 650 Eur suma yra nemažareikšmė ir, netaikant mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką. Teigia, kad priimant sprendimą areštuoti pareiškėjo turtą, buvo įvertintas atliekamo mokestinio patikrinimo metu konstatuotų tikėtinai padarytų pažeidimų pobūdis.
Mano, kad mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai taikė mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę Turto arešto aktą, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad Kauno AVMI 2019 m. gruodžio 9 d. pavedimu tikrinti Nr. (7.45) FR0773-2655 atliekamas pareiškėjos mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.
Kauno AVMI 2020 m. spalio 20 d. raštu Nr. (12.1E) K-10632 pranešė VMI prie FM, kad, atliekant patikrinimą, nustatyta, jog tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja akcininkams ir susijusiai įmonei lengvatinėmis sąlygomis suteikė paskolų, kurios neatitiko rinkos kainos, palūkanų dydis daug mažesnis už oficialiai skelbiamą Lietuvos Banko nustatytą palūkanų dydį. Tuo pačiu pranešė, kad mokestinio patikrinimo metu numatoma papildomai apskaičiuoti 52 650 Eur mokesčių ir prašė taikyti išieškojimą užtikrinančias priemones.
Skundžiamu Turto arešto aktu VMI prie FM 52 650 Eur mokestinei nepriemokai užtikrinti areštavo pareiškėjos turtą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 59 200 Eur.
Turto arešto akte nurodyta, kad atliekamo mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog mokesčių mokėtoja pažeidė Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio nuostatas, neapskaičiavo, nedeklaravo palūkanų tikrąja rinkos kaina bei nuo ją nesumokėjo pelno mokesčio, nepagrįstai taikė 5 procentų pelno mokesčio tarifą. Tuo pačiu nurodyta, kad, pažeisdama Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalies, 22 straipsnio nuostatas pareiškėja akcininkams bei darbuotojams neapskaičiavo ir nedeklaravo pajamų natūra nuo lengvatinėmis sąlygomis suteiktų paskolų bei nuo palūkanų nesumokėjo gyventoją pajamų mokesčio. Nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu numatoma papildomai apskaičiuoti 52 650 Eur mokesčių.
Taigi, mokesčių administratoriui suteikta teisė areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ir patikrinimo metu, kol dar nėra galutinai nustatyta papildomai mokėtina mokestinė prievolė. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nėra vertinamos siekiant pritaikyti areštą.
Nors pareiškėja teigia, jog nėra požymių, kurie leistų įtarti jog pareiškėja gali paslėpti turtą ir išieškojimas taptų neįmanomas, šie pareiškėjos teiginiai laikytini deklaratyviais, kadangi pareiškėja nepateikė jokių savo gerą finansinę situaciją patvirtinančių dokumentų, iš kurių galima būtų spręsti, kad numatomai priskaičiuoti mokestinei prievolei padengti pareiškėja turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros.
Pareiškėja nepateikė įrodymų skunde nurodytai aplinkybei patvirtinti, kad bendra jos vardu turimo turto rinkos vertė siekia 350 000 Eur, nenurodė, koks tai – ilgalaikis ar trumpalaikis – turtas, nenurodė, ar ji turi kitų kreditorių ir kokie jos įsiskolinimai jiems, kokios yra pareiškėjos pajamos ir ar jos nėra sumažėjusios ir pan.
Aplinkybė, kad pareiškėja niekam neperleido turto, taip pat nėra patvirtinta jokiais įrodymais. Todėl teismas šiuos pareiškėjos argumentus laiko deklaratyviais ir neįrodytais.
Pareiškėjos teiginys, jog Turto arešto akte nėra detalizuojami mokestiniai pažeidimai, dėl kurių gali atsirasti papildomai mokėtinos sumos, neatitinka tikrovės. Kaip jau yra nustatyta, Turto arešto akte nurodyti ir numatomi pažeidimai, ir atitinkamų įstatymų straipsniai, kuriuose jie reglamentuojami. Taigi, iš Turto arešto akto turinio aiškūs, tiek teisės aktų pažeidimai, tiek preliminariai numatoma apskaičiuoti mokestinės prievolės suma.
Pažymėtina tai, kad pagal šios kategorijos bylose formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, „teisiniu požiūriu reikšmingas ne registruojamo turto kiekis, kuriuo disponuoja mokesčių mokėtojas, o pagrįstos rizikos, jog pareiškėjas, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, paslėps, parduos ar kitaip neteks savo turto ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, faktas“.
Įvertinus nustatytas aplinkybes ir atsižvelgiant į galimai numatomą priskaičiuoti nemažą 52 650 Eur mokestinę prievolę, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju turto areštas yra pateisinama priemonė. Pareiškėja nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytos turto netekimo rizikos, jog pareiškėja jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, todėl netaikius šios mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės ir mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiavus mokesčius ir su jais susijusias sumas, gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų.
Pažymėtina tai, kad nagrinėjamo ginčo apimtyje nėra pagrindo svarstyti turto arešto sukelto pareiškėjos suvaržymo, nepatogumų, nuostolių, kadangi pareiškėja šioje byloje ginčija Turto arešto akto pagrįstumą, o ne turto arešto sukeltas pasekmes. Pareiškėja turi teisę mokesčių administratoriui teikti prašymą dėl tokių pasekmių galimo išvengimo, švelninant turtinių teisių suvaržymus ar juos pakeičiant, o vėliau, nesutikdama su mokesčių administratoriaus sprendimu, skųsti jį teismui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Turto arešto aktas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei įtvirtintą teisinį reglamentavimą, taigi nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjos nurodytais, nei kitais motyvais, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.