- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-22
- Bylos Nr.
- A-756-59-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Pareiškėjas
- N. B.
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vardu pateiktą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Druskininkų rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja N. B. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) priteisti iš Lietuvos Respublikos neišmokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. – 274 399,43 Lt; 2) įpareigoti Lietuvos Respubliką nuo 2008 m. spalio 1 d. mokėti pareiškėjai ne mažesnį nei 10 568,25 Lt atlyginimą iki įstatymų leidėjas priims teisėtus ir konstituciškai pagrįstus teisės aktus, reglamentuojančius teisėjų atlyginimo dydį ir jų mokėjimo tvarką. Pareiškėja skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. sausio 17 d. dekretu Nr. 505 yra paskirta ir iki šiol dirba Druskininkų miesto apylinkės teismo pirmininke. Iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689). Tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. iki šiol gauna sumažintą atlyginimą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494) mokamo atlyginimo koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Pareiškėja skunde pažymėjo, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas buvo paremtas teisės aktais, prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šią aplinkybę savo nutarimuose yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra suformuluota nuostata, kad teisėjų atlyginimo mažinimas (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt. atvejais) iš esmės neprieštarauja Konstitucijai, tačiau tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjų atlyginimų koeficientas buvo sumažintas net 30 procentų. Tačiau 2000 metais jokios ekonominės krizės šalyje nebuvo, gaivalinių nelaimių ar didelių katastrofų taip pat. Priešingai, šalies ekonomika augo, bendrasis vidaus produktas didėjo. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, taip pat prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas nėra pirmasis nutarimas teisėjų atlyginimų ir kitų socialinių garantijų klausimais. Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą, kuriame inter alia konstatavo, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisėjų ir teismų nepriklausomumo principą. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime taip pat nurodė, jog asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimų santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, joje įtvirtintus teisingumo, teisino tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas. Toks teisėjų atlyginimų santykių visuminio teisino reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją, būtų visiškai aiškus, darnus, idant nebūtų galima nevienodai jo aiškinti ir nevienodai taikyti jo nuostatų, ir neskatintų inter alia teisminės valdžios savivaldos institucijų savo aktais spręsti tų klausimų, kurie pagal Konstituciją priklauso tik įstatymų leidėjo kompetencijai. Todėl, pareiškėjos nuomone, yra pagrindas ne tik priteisti jai atlyginimo įsiskolinimą, bet ir įpareigoti atsakovą mokėti jai ne mažesnį atlyginimą nei buvo nustatyta Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju praleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą, kurį jis prašo taikyti. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju taikytinas ir Darbo kodekso 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimo konstatuojamosios dalies 3 punkte yra nurodyta, jog nei Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje, nei rezoliucinėje dalyje nėra teiginių, kuriais būtų konstatuojama, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 kokia nors apimtimi prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai. Teisingumą individualioje byloje vykdantis teismas neturi įgaliojimų pats pripažinti Vyriausybės nutarimo neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsakovas taip pat nurodė, kad teisėjų atlyginimas gali būti mažinamas tada, kai valstybėje susiklosto sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Panašioje civilinėje byloje teismas, siekdamas išsiaiškinti ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis buvo itin sunki, paskyrė ekspertizę. Atlikus ekspertizę, ekspertizės akto išvadose buvo konstatuota, kad 1999 metų pabaigoje šalyje buvo itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Tokia aplinkybė yra konstatuota ir Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, tačiau pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Todėl valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2000 m. sausio 1 d. Atsakovas pažymėjo, kad Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams, generaliniam prokurorui ir kitiems nutarime išvardintiems pareigūnams. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė minėtą nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. nurodyto koeficiento iš viso nebetaikė, o 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjams ir kitiems sąraše likusiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientą 2,5 sumažino iki 1,75. Tokiu būdu teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, tai yra paliktas koeficientas 1,75 (75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo pačiu metu kitoms grupėms jis iš viso buvo panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminaciniu. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad 1999 metų gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, o vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti pažeidžiant proporcingumo principą.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teisėjų atlyginimo mažinimą sąlygojo sunki šalies ekonominė ir finansinė padėtis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės 29 621,25 Lt (įskaitant mokesčius), o kitą skundo dalį atmetė. Teismas sprendime nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo, kad bloginti įstatymų nustatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai, kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. 1993 m. vasario 3 d. įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ buvo numatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 patvirtino teisėjų tarnybinius atlyginimus ir teisėjų tarnybinių atlyginimų priedus už ištarnautą laiką. Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 apylinkės teismo teisėjams laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedas. Šio įsakymo 2 punkte nurodyta, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymui, įsakymas pripažįstamas netekusiu galios. 2000 m. rugpjūčio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas Nr. VIII-1904. Šio įstatymo 7 straipsnis nustatė įstatymo įgyvendinimo tvarką ir pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., per kurį teisėjams turi būti mokamas darbo užmokestis pagal šį įstatymą. Tačiau Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad: 1) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 5 dalis, 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis ,,Teisėjų pareiginės algos“ tiek, kiek juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijai; 2) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis tiek, kiek jame nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijai. Nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos minėto įstatymo normos negali būti taikomos (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių teisinio reguliavimo, asmenys, manantys, kad jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad įstatymo paskirtis – grąžinti teisėjams nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro per šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytą laikotarpį pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per tą patį laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. To paties įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus, t. y. nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Vadovaudamasis šiomis Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos teisės dėl neteisėtai sumažinto atlyginimo laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. nėra pažeistos, nes byloje kilęs ginčas dėl teisės į neišmokėto atlyginimo dalį yra sureguliuotas įstatymu, todėl šioje dalyje skundas atmestinas. Dėl likusios pareiškėjos reikalavimo dalies priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. spalio 31 d. teismas pažymėjo, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, jokio žemesnės juridinės galios teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkės teismų pirmininkų atlyginimų dydžių nustatymu, neliko. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494, kuriuo buvo iš dalies pakeistas Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 (buvęs atlyginimų koeficientas 2,5 buvo sumažintas iki 1,75), priimtas atsižvelgiant į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę ir buvo laikino pobūdžio. Šiame Vyriausybės nutarime nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja nuo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo. Tačiau Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. sprendime pažymėjo, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl jis turėjo būti taikomas jo galiojimo metu. Vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams, turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytini Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Atsakovas, įrodinėdamas teisėjų atlyginimo sumažinimo pagrįstumą, pateikė civilinėse bylose Nr. 2A-3/2007 ir Nr. 2-216-55/2007 Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos ekspertizės išvadą, kurioje konstatuojama, kad „apibendrinus nagrinėtus rodiklius, galima teigti, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių“ (b. l. 63-131). Krizės buvimas yra konstatuotas ir Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2007, įvertinęs Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos ekspertizės išvadas ir kitus byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad 1999 metais, t. y. laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė padėtis. Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje taip pat konstatavo, kad mažindama teisėjų atlyginimus, esant itin sunkiai valstybės ekonominiai ir finansinei padėčiai, valstybė laikėsi proporcingumo principo. Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs byloje atliktos ekspertizės išvadą, konstatavo, kad valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 metų, tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo formuojama teisės doktrina (2007 m. spalio 24 d. nutarimas), teismas padarė išvadą, kad minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, kuri yra įsiteisėjusi, turi precedento galią ir šioje administracinėje byloje. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas įrodė, jog teisėjų atlyginimas 1999 metais buvo sumažintas proporcingai ir įvykdytas dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, kuri truko nuo 1999 metų iki 2003 m. sausio 1 d. Todėl pareiškėjai galėtų būti priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. spalio 31 d. (kadangi nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. yra taikomas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas). Dėl atsakovo prašomo taikyti ieškinio senaties termino teismas sprendime nurodė, kad nė viename iš teisėjų darbo užmokesčio klausimus reglamentuojančiame teisės akte nėra nustatytas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas teisėjo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Teisės aktai, reglamentuojantys su teisėjams mokamu darbo užmokesčiu susijusius teisinius santykius, nenustato, koks teisės aktas turi būti taikomas, jei tam tikri teisėjų atlyginimo apskaičiavimo ir mokėjimo teisiniai santykiai yra nesureguliuoti minėtais teisės aktais. Todėl nagrinėjamam atvejui turėtų būti taikoma įstatymo analogija – taikomos artimiausios pagal savo prigimtį teisės normos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis), šiuo atveju – Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Įvertinus darbo užmokesčio prigimtį, t. y. tai, kad jis yra mokamas kiekvieną mėnesį, galima daryti išvadą, kad Lietuvos valstybė, neteisėtai pareiškėjai nuo 2003 m. kiekvieną mėnesį mokėdama sumažintą darbo užmokestį, darė tęstinį pažeidimą. Todėl, vadovaujantis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi ir Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalimi, Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti kiekvieną mėnesį iš naujo. Taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjai priteistina neteisėtai sumažinto teisėjo atlyginimo dalis nuo 2004 m. lapkričio 19 d., kadangi skundą teismui pareiškėja pateikė 2007 m. lapkričio 19 d. Atsižvelgdamas į visus aukščiau nurodytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai priteistina iš valstybės neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 19 d. iki 2005 m. spalio 31 d., iš viso – 29 621,25 Lt (neatskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti vykdant sprendimą). Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjai nuo 2008 m. spalio 1 d. ne mažesnį nei 10 568,25 Lt atlyginimą, teismas sprendime pažymėjo, kad 2008 m. lapkričio 6 d. buvo priimtas Teisėjų atlyginimų įstatymas, kuriuo užpildytas teisinis vakuumas, susidaręs Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Šiuo įstatymu sureguliuoti teisėjų atlyginimų mokėjimo klausimai, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti minėtą pareiškėjos reikalavimą.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjai buvo priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti, o kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad iki sprendimo šioje byloje priėmimo Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą, sureguliavusį ir išsprendusį ginčo santykius. Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., sudaro treji paskutiniai metai – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjos reikalaujamą sumą. Teismas nagrinėjamu atveju pripažino, jog Darbo kodekso normos šioje byloje yra taikytinos, tačiau pritaikė tik trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas, vadovaudamasis Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatomis pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjos teisės dėl neteisėtai sumažinto atlyginimo nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. nėra pažeistos, nes byloje kilęs ginčas dėl teisės į neišmokėto atlyginimo dalį yra sureguliuotas įstatymu. Minėtas Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas trejų metų terminas apima šį laikotarpį, už kurį pareiškėjai nesumokėta darbo užmokesčio dalis bus grąžinama pagal įstatymą. Tačiau teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę ir nepagrįstai priteisė nurodytą sumą, tokiu būdu sukurdamas neteisingą ir neteisėtą situaciją – pareiškėjai turės būti išmokama jos reikalaujama suma daugiau nei už trejus metus: už trejus metus pagal įstatymą ir beveik už vienerius metus pagal teismo sprendimą. Atsakovas taip pat nurodo, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka, t. y. prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas yra sureguliuotas teisės aktu – įstatymu. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Kadangi pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį bus įgyvendintas vadovaujantis įstatymu, nėra pagrindo šį reikalavimą tenkinti teismine tvarka.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėja N. B. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėja nurodo, kad Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas terminas taikytinas tik priverstine tvarka priteistinoms darbo užmokesčio sumoms. Tuo tarpu atsakovas – Lietuvos valstybė 2008 m. spalio 28 d. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo pagrindu nusprendė gera valia grąžinti dalį nesumokėto darbo užmokesčio. Todėl, pareiškėjos nuomone, laikotarpis, už kurį Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo pagrindu gera valia grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis, neturi būti įskaityta į Darbo kodekso 298 straipsnyje numatytą terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėja N. B. į pirmosios instancijos teismą kreipėsi su reikalavimu priteisti jai, kaip Druskininkų miesto apylinkės teismo pirmininkei, nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d., o patikslintu skundu – iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Savo reikalavimą pareiškėja grindė atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, taip pat Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu.
Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos Konstitucinio Teismo buvo aiškinamos ir kituose priimtuose dokumentuose (2006-03-28 nutarime, 2009-01-15 sprendime). Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą, teismui ji yra privaloma taip pat sprendžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 (pagal kurį minėtas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas buvo vykdomas nuo 2000-01-01) taikymo klausimą.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nurodytas Konstitucijos nuostatas iš esmės taikė teisingai.
Atsakovas apeliaciniame skunde nebekelia valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo laikas) vertinimo klausimų, todėl teisėjų kolegija jų plačiau neaptardama konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą priteisti pareiškėjai N. B. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 sumažintą teisėjų darbo užmokesčio dalį, nuo 2003 m. sausio 1 d. valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai pagerėjus.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad pareiškėja su skundu į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2007 m. lapkričio 19 d. ir pritaikęs Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, ginčijamu sprendimu pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisė tik už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 19 d. iki 2005 m. spalio 31 d. Teismas nurodė, kad priėmus Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą ir juo sureguliavus byloje kilusį ginčą pareiškėjos teisės dėl neteisėtai sumažinto atlyginimo laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. nėra pažeistos. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, tačiau pareiškėja apeliacinio skundo nepadavė, atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, jos nuomone, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo tuo aspektu keisti teismo sprendimą.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas, priteisdamas pareiškėjai dalį neišmokėto atlyginimo sukūrė neteisingą ir neteisėtą situaciją, nes pareiškėjai turėtų būti išmokama jos reikalaujama suma daugiau nei už trejus metus, t. y. už tris metus pagal Įstatymą ir beveik už metus pagal teismo sprendimą. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, pažymėdama, jog Įstatymas skirtas grąžinti teisėjams nesumokėtą darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį ne ginčo tvarka. Tai patvirtina ir įstatymo nuostatas detalizuojantis Aprašas, kuriame nurodyta, jog teisėjai per 30 darbo dienų nuo šio aprašo įsigaliojimo pateikia teismui, kuriame jie dirbo rašytinį prašymą išmokėti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, teismai per 2 mėnesius nuo aprašo įsigaliojimo pagal pateiktus prašymus apskaičiuoja nesumokėtą darbo užmokesčio dalį ir t.t. (4 -5 p.). Be to, Apraše įtvirtinta, jog Nacionalinė teismų administracija privalo užtikrinti, kad į teisėjų sąrašą, pagal kurį nesumokėta darbo užmokesčio dalis išmokama vykdant įstatymą, nebūtų įtraukti teisėjai, kuriems nesumokėta darbo užmokesčio dalis priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu (išskyrus atvejus, kai ši dalis priteista už mažesnį nei trejų metų laikotarpį), ir bendras laikotarpis, už kurį išmokama nesumokėta darbo užmokesčio dalis, neviršytų trejų metų (7 p.), teisėjai ar jų įpėdiniai turi teisę pasirinkti, kad jiems nesumokėta darbo užmokesčio dalis būtų išmokama pagal įstatymą, ir atsisakyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo (12 p.).
Atsakovo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutiko ir prašė sprendimo vykdymą dvejiems metams. Toks prašymas atmestinas, nes taip būtų pažeista iš esmės suformuota vieninga praktika analogiškose bylose, kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą. Pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Nutartis neskundžiama.