- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-22
- Bylos Nr.
- 2-1932/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danutė Milašienė, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- Y. B.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Stamita“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių banko lizingas“
- Kategorijos
- 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Y. B. (J. B.) atstovo atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-2093-555/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Stamita“ ieškinį atsakovui Y. B. dėl nuostolių atlyginimo. Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių banko lizingas“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Stamita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Y. B. 870 981,54 nuostolių atlyginimą bei 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neviršijant ieškinio sumos areštuoti atsakovui priklausančias lėšas, o jų nesant pakankamai – areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartimi nutarė areštuoti atsakovui priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, o jų nesant pakankamai – 870 982 Lt sumos lėšas, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti bei leidžiant iš areštuoto turto atsiskaityti su ieškovu. Atsakovas pateikė atskirąjį skundą dėl 2011 m. kovo 14 d. teismo nutarties, kuriuo taip pat prašė pareikalauti iš ieškovo užtikrinti 870 982 Lt sumos atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą, tokią sumą deponuojant teismo sąskaitoje. Nurodė, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės pagal ieškovo prašymą iš esmės apsunkina atsakovo veiklą, nes pakenkta atsakovo kaip verslininko prestižui, kuris ypač nukentėtų ateityje, jeigu būtų imtasi veiksmų areštuoti lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis. Atsakovas, vadovaudamasis šalių rungtyniškumo principu, prašė tokio paties dydžio sumą išreikalauti iš ieškovo ir ją deponuoti teismo depozitinėje sąskaitoje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi atmetė atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Nurodė, kad teismui, sprendžiančiam nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimą nebūtina turėti įrodymus, jog tam tikro dydžio nuostoliai ateityje neišvengiamai atsiras, tačiau tai nereiškia, kad asmuo, prašantis nuostolių atlyginimo užtikrinimo, neturi pateikti aiškios nuostolių atsiradimo tikimybės pagrindimo ir pagrįsto preliminaraus jų paskaičiavimo. Atsakovas nenurodė jokių įrodymų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo patirs nuostolius, taip pat nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių nuostolių atsiradimo galimybę ir nuostolių dydžio paskaičiavimo.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovo Y. B. atstovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartį ir prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo patenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės apsunkina atsakovo veiklą, nes nukentėjo jo kaip verslininko prestižas, taip pat yra galimybė, jog jis ypač nukentės ateityje, jeigu būtų imtasi veiksmų areštuojant lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis.Kauno apygardos teismas skundžiama nutartimi atmesdamas atsakovo prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo principą, tuo suteikdamas nepagrįstą pranašumą ieškovui. Be to, ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, o būtent šios aplinkybės ir yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Siekiant pritaikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, nebūtina pagrįsti konkretaus nuostolių dydžio, todėl teismo argumentas, jog atsakovas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių nuostolių atsiradimo galimybę ir nuostolių dydžio paskaičiavimo, yra atmestinas.
Šalies argumentai
Ieškovas atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas atsakovo prašymas taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, laikytina pagrįsta ir teisėta. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atsakovo atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Kol nėra teismo sprendimo, kuriuo byla išspręsta iš esmės ir padaryta galutinė teisinė išvada dėl ieškinio pagrįstumo, galimybė pareikalauti, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo garantijas, lemia būtinybę įvertinti šių nuostolių atsiradimo tikimybę, kuri siejama su objektyvaus pobūdžio prielaidomis apie galimų nuostolių atsiradimo realumą. Teismas, taikydamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, kiekvienu atveju turi išsiaiškinti, ar iš tikrųjų egzistuoja objektyvi tikimybė, kad atsakovas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galės patirti nuostolių, koks gali būti jų pobūdis ir preliminarus dydis, o vertindamas šias aplinkybes – vadovautis juos pagrindžiančiais įrodymais. Paprastai teismas nustato atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra ar bus dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.), atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-402/2008, 2008 m. birželio 5 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-695/2008; 2009 m. liepos 2 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-730/2009, ir kt.).
Apeliantas, prašydamas jo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, nurodė, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės apsunkina jo veiklą, nes nukentėjo jo kaip verslininko prestižas, taip pat yra galimybė, jog jis itin nukentės ateityje, jeigu būtų imtasi veiksmų areštuoti lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis. Tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių tokių nuostolių atsiradimo ateityje galimybę bei jų preliminarų dydį, nei su prašymu, nei su atskiruoju skundu atsakovas nepateikė (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad skundžiama nutartimi buvo pažeistas proceso šalių lygiateisiškumo principas. Apeliantas neįrodė, kad yra objektyvus teisinis pagrindas tenkinti jo prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tokį prašymą atmetė. Ta aplinkybė, kad atsakovo prašymas buvo atmestas, nesudaro teisinio pagrindo teigti apie ginčo šalių lygiateisiškumo principo pažeidimą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas nėra gynimosi nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priemonė (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartis Nr. 2-836/2007). Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas ir atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas yra susiję, tačiau kiekvieno jų taikymui būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas sąlygas.
Apelianto argumentas, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, atmestinas. Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. nutarties, kuria atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas jau išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartimi.
Apeliantas atskirajame skunde cituoja Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1079/2011, kurioje nurodyta, jog „siekiant pritaikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, nebūtina pagrįsti konkretaus nuostolių dydžio“, tačiau toje pačioje nutartyje toliau nurodoma, jog būtina pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog ateityje nuostoliai gali realiai atsirasti ir būtent minėtų įrodymų pagrindu teismas sprendžia, ar reikia pareikalauti iš ieškovo pateikti galimų atsakovo nuostolių įvykdymo užtikrinimą, atsižvelgiant į nuostolių dydžio prognozę pagal byloje esančius ar šalių pateiktus duomenis. Tokių įrodymų apeliantas nepateikė.
Teismų praktikoje suformuotos taisyklės, kad galimi nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti realiai prognozuojami (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartis Nr. 2-321/2009, 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr. 2-857/2008, 2008 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. 2-826/2008). Tokį galimų nuostolių realumą turi pagrįsti ir įrodyti asmuo, reiškiantis prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 12 straipsnis, 78 straipsnis). Be to, apeliantas netgi neteikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog jo galimų nuostolių atlyginimas galėtų būti apsunkintas, tačiau esmė yra ta, kad neįrodyta, jog egzistuoja objektyvi atsakovo galimų patirti nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimo tikimybė. Be kita ko, pažymėdamas, kad atsakovo kaip verslininko prestižas itin nukentėtų, jeigu būtų imtasi veiksmų areštuoti jam priklausančias lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis, apeliantas nepateikia duomenų, kad tokių veiksmų jau yra imtasi ar realiai ketinama imtis. Atkreiptinas dėmesys, jog norėdamas išvengti konkrečių procesinių veiksmų vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (pvz., lėšų, esančių pas trečiuosius asmenis, areštavimo) atsakovas gali pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis, numatytomis CPK 146 straipsnyje, ir taip pašalinti nuostolių ar kitokių nepatogumų atsiradimo tikimybę.
Teisėjų kolegija aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, yra pagrįsta ir teisėta. Atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartis paliekama nepakeista. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.