Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui M. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atstovui, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. L. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2009 metų sausio mėnesio iki 2014 metų gegužės mėnesio. Pareiškėjas skunde (b. l. 5-7; 99) nurodė, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jis buvo laikomas žeminant jo garbę bei orumą. Karantino patalpa, kurioje jis buvo laikomas dvi savaites, yra 18 kv. m. ploto ir joje gyveno 12 žmonių, todėl šioje patalpoje nepakako vienam asmeniui tenkančios ploto normos, ji neatitiko higienos reikalavimų. Nei viename lokaliniame sektoriuje, kuriame jis gyveno, nepakako teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui būtinos ploto normos - gyvenamųjų patalpų plotai buvo 20 kv. m. ir gyvendavo apie 20 žmonių. Buvo susidariusios kastos. Dušai be antgalių, todėl vanduo bėgo kaip iš čiaupų. Tualeto patalpose nuolatos tvyrodavo smarvė. Kameros tipo patalpose nuolat būdavo šalta, laikydavosi drėgmė, gultai sulūžę, apšvietimas neatitiko reikalavimų. Kamerų plotas buvo apie 5 kv. m., jose gyvendavo po 3-4 žmones. Skundus bijojo rašyt, nes jie nebūdavo siunčiami, būdavo suplėšomi. Nors jis buvo paskirtas gyventi antrame būryje, ten gyventi negalėjo, nes nebuvo užtikrintas jo saugumas nuo kitų nuteistųjų, todėl visą jam paskirtą gyventi antrame būryje laikotarpį praleido kamerų tipo patalpose. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų, patyrė emocinį ir psichologinį šoką, psichologines ir dvasines kančias, susirgo keliomis lėtinėmis ligomis, tarp jų nervine egzema, šlapinimosi sutrikimais, tai lėmė blogą jo elgesį ir tolimesnius nusikaltimus.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2014 m. gegužės mėnesio, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad miegamuosiuose ir kamerų tipo patalpose trūko ploto, dušai buvo be antgalių, kameros tipo patalpose nuolat būdavo šalta, laikydavosi drėgmė, gultai būdavo sulūžę, apšvietimas neatitiko reikalavimų.

Bylos duomenys (b. l. 14; 38) patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją atvyko 2009 m. sausio 19 d. ir atlikus bausmę buvo paleistas 2014 m. gegužės 20 d.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).

Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad M. L. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat atvykimo į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Taigi, pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą, turėjo sužinoti nuo bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose –atvirojoje kolonijoje pradžios, t. y. nuo 2009 m. sausio 19 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 2 d. skundu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo sužinojimo apie galimai pažeidžiamas jo teises dienos. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos ir teismas tokių aplinkybių nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2012 m. vasario 1 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2014 m. gegužės 20 d.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) redakcija nustatė minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) bei 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 p., 11¹.2 p.).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje atskirais laikotarpiais buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 4-o būrio 1-ą patalpą, drausmės grupės 2-o būrio patalpą Nr. 3 bei kamerų tipo patalpas Nr. 2, Nr. 3, Nr. 5, Nr. 9, Nr. 11, Nr. 13 ir Nr. 15 (b. l. 112-113). Kadangi duomenų apie konkrečiais laikotarpiais atskiruose miegamuosiuose kartu su pareiškėju apgyvendintų (laikytų) nuteistųjų skaičių atsakovas nepateikia, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas patalpų gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų (lovų) skaičiaus.

Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad: bendrabučio tipo 4-o būrio 1-a patalpa yra 66,39 kv. m. ploto (b. l. 16), šioje patalpoje įrengta 22 miegamosios vietos (b. l. 104), todėl vienam asmeniui teko 3,02 kv.m. gyvenamojo ploto; drausmės grupės 2-o būrio patalpa Nr. 3 yra 22,28 kv. m. ploto, šioje patalpoje yra įrengtos 6 vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,71 kv. m. ploto (b. l. 112-113); kamerų tipo patalpa Nr. 2 yra 16,20 kv. m. ploto (b. l. 53), šioje patalpoje yra 4 vietos(b. l. 103), todėl vienam asmeniui teko 4,05 kv. m. ploto (b. l. 112-113); kamerų tipo patalpa Nr. 3 yra 6,49 kv. m. ploto (b. l. 53), šioje patalpoje yra 4 vietos (b. l. 103), todėl vienam asmeniui teko 1,62 kv. m. ploto (b. l. 112-113); kamerų tipo patalpa Nr. 5 yra 7,41 kv. m. (b. l. 53) ploto, šioje patalpoje yra 1 vieta (b. l. 103), todėl vienam asmeniui teko 7,41 kv. m. ploto; kamerų tipo patalpa Nr. 9 yra 7,67 kv. m. ploto (b. l. 53), šioje patalpoje yra 4 vietos (b. l. 103), todėl vienam asmeniui teko 1,92 kv. m. ploto (b. l. 112-113); kamerų tipo patalpa Nr. 11 yra 7,67 kv. m. ploto (b. l. 53), šioje patalpoje yra 1 vieta (b. l. 103), todėl vienam asmeniui teko 7,67 kv. m. ploto (b. l. 112-113); kamerų tipo patalpa Nr. 13 yra 15,78 kv. m. ploto (b. l. 53), šioje patalpoje yra 4 vietos (b. l. 103), todėl vienam asmeniui teko 3,95 kv. m. ploto (b. l. 112-113) ir kamerų tipo patalpa Nr. 15 yra 8,41 kv. m. ploto (b. l. 53), šioje patalpoje yra 2 vietos (b. l. 103), todėl vienam asmeniui teko 4,21 kv. m. ploto (b. l. 112-113).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje metu, laikotarpiais nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. vasario 24 d. ir nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2013 m. gegužės 2 d., jį apgyvendinus bendrabučio tipo 4-o būrio 1-oje patalpoje, nors ir minimaliai (trūko 0,08 kv. m.), tačiau nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (turėjo būti 3,1 kv. m., buvo 3,02 kv. m.); laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. birželio 27 d. ir nuo 2014 m. balandžio 26 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. jį apgyvendinus atitinkamai į kamerų tipo patalpose Nr. 9 ir Nr. 3 nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (turėjo būti 3,6 kv. m., buvo atitinkamai tik 1,92 kv. m. ir 1,62 kv. m.).

Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog pareiškėjas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo kalinamas pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, ypatingai kamerų tipo patalpose Nr. 9 ir Nr. 3, kuriose jis buvo laikomas 64 dienas.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerų tipo patalpose apšvietimas neatitiko reikalavimų, laikydavosi drėgmė, būdavo šalta.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc., oro temperatūra turi būti 18-28?C šiltuoju metų periodu ir 18-22?C šaltuoju metų periodu (Higienos normos HN 76:2010 26 p.). Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių pataiso namų-atvirosios kolonijos kamerų tipo patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, oro temperatūros ar drėgmės. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-575/2015, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsakovas jokių duomenų apie minėtų parametrų matavimus teismui nepateikė. Aplinkybė, jog Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija išsamiai neatsikerta į kiekvieną pareiškėjo skundo argumentą, vertintina pareiškėjo naudai, t. y. tikėtina, jog pareiškėjas buvo laikomas jo nurodytomis sąlygomis (esant teisės normų reikalavimų neatitinkančiai patalpų apšvietai, oro temperatūrai ir drėgmei). Todėl konstatuotinas atsakovo veiksmų neteisėtumas, pareiškėją laikant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant Higienos normos HN 37:2009 6 p. 22 p. ir 26 p. reikalavimus.

Higienos normos HN 76:2010 58 p. nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Todėl švarios aplinkos, kitų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (sulūžusių gultų, dušų be antgalių, blogo kvapo sanitarinėse patalpose) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateiktas Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 (b. l. 45-46) bei 2014 m. lapkričio 18 d. tarp UAB „Dezinfa‘ ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sudaryta sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145 (b. l. 47-50), teismui nekelia abejonių, jog Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pastoviai vykdomas gyvenamųjų patalpų valymas drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, sanitariniai techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai, pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys nuteistieji, atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas ir kontrolė, todėl pareiškėjo teiginys dėl tualeto patalpose nuolatos tvyrodavusios smarvės laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjo teiginiai, kad jo laikymas antisanitarinėmis sąlygomis pablogino jo sveikatą (jis buvo išbertas, buvo stebimi žvynelinės židiniai), patyrė emocinį ir psichologinį šoką, psichologines ir dvasines kančias (buvo konsultuotas dėl save žalojančio elgesio/dėl įtraukimo į Nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei, dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti apskaitą), yra pagrįsti byloje esančia medžiaga (gydytojo įrašai asmens sveikatos istorijoje; b. l. 29; psichologo konsultacijos, b. l. 55). Todėl vertintina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų) ir pareiškėjui kilusių neigiamų pasekmių iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis ar sveikatos susirgimai nepagydomi.

Pareiškėjas nurodo aplinkybę, jog Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jo kalinimo laikotarpiu buvo susidariusios kastos. Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos vidaus tyrimų skyriaus vyresnysis inspektorius su pareiškėju M. L. kalbėjo dėl jo atsisakymo gyventi jam paskirtoje gyvenamojoje patalpoje (b. l. 181), tokio atsisakymo priežastis pareiškėjas įvardinti atsisakė, duomenų, kad jis turi problemų su kitais nuteistaisiais nustatyta nebuvo. Todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl susidariusių kastų laikytina abstrakčia ir atmestina kaip nepagrįsta.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, pareiškėjo sveikatai sukeltas pasekmes bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija per visą pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką neužtikrino jam teisės aktais reglamentuoto minimalius vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, neužtikrino patalpų apšvietos, oro temperatūros ir drėgmės normos, todėl pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis ir pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK6.250 str. 1 d.). Pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 430 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teisėjas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti M. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 430 Eur (keturi šimtai trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.