Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2-16394-845/2024 pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti pacientą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai papildomai paaiškino, kad pacientui diagnozuota (duomenys neskelbtini), jis nevartoja vaistų, nekritiškas savo būklei, todėl pacientui yra reikalingas gydymas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

3. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos prašymas leisti priverstinai hospitalizuoti ir priverstinai gydyti suinteresuotą asmenį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnio 4 dalį, teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios. Pagal Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, jeigu jis turi psichikos ir elgesio sutrikimų, ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui.

6. Bylos duomenimis nustatyta, kad suinteresuotas asmuo hospitalizuotas į Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės (toliau – ir RVPL) Ūmių psichikos sutrikimų skyrių 2024 m. liepos 3 d. 17.20 val., teikiant būtinąją medicininę pagalbą dėl ūmios psichozės ir ryškaus psichomotorinio sujaudinimo. Jam diagnozuota (duomenys neskelbtini). Apeliantas neneigia medikų jam konstatuotos diagnozės, bei tai, kad yra nutraukęs paskirtų medikamentų vartojimą, tačiau iš esmės neigia, kad jam šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) paūmėjimas, dėl ko nesutinka, kad yra pagrindas jį hospitalizuoti.

7. Iš byloje pateiktos 2024 m. liepos 5 d. gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui ir gydymui išvados nustatyta, kad į gydymo įstaigą suinteresuotas asmuo buvo atvežtas greitosios medicinos pagalbos lydimas draugės ir tėvo. RVPL gydomas pakartotinai, paskutinį kartą gydytas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. Diagnozė – (duomenys neskelbtini). Iš išvadoje nurodytų draugės pateiktų duomenų nustatyta, kad po paskutinės hospitalizacijos suinteresuoto asmens būklė buvusi stabili, vartojo kvetiapiną, olanzapiną, ambulatoriškai lankėsi pas psichiatrą. Prieš 3 mėnesius gydantis gydytojas neva leido nutraukti medikamentų vartojimą. Suinteresuotas asmuo 2024 m. liepos 2 d. su drauge buvo Vilniaus Universiteto šventėje. Po šventės išsiskirstė. Pacientas visą naktį nemiegojo. Kitą rytą 8.15 val. atvyko pas draugę į namus, buvo sujaudintas, ėmė šnekėti, jog keičiasi pasaulio valdžia, vadino draugę „galingiausia ragana“, prašė uždaryti langus, kalbėjo apie skraidančius angelus, apie draugės daugiabutį, kuris yra lyg „seifas“, minėjo turintis ypatingą misiją išgelbėti Lietuvą. Kiek vėliau draugė su suinteresuoto asmens tėvu ir draugu bandė įkalbėti suinteresuotą asmenį vykti į ligoninę, tačiau jis pabėgo į netoliese esantį mišką, teko jį vytis, galiausiai sutiko atvykti į RVPL. Išvadoje nurodyta, kad RVPL priėmimo skyriuje apžiūros metu stebėta ūmi psichozinė simptomatika, paranoidinė įtampa, nenuoseklus mąstymas, nestabilus afektas, sutrikusi emocijų ir impuslų kontrolė, pacientas buvo priešiškai nusiteikęs budinčio gydytojo atžvilgiu, ažituotas, psichomotoriškai sujaudintas, gydymo atsisakė, hospitalizuotas priverstine tvarka. Palydint į skyrių bandė bėgti iš ligoninės, taikytos fizinio suvaržymo priemonės. Kartu išvadoje nurodyta, kad iš medicininių dokumentacijos žinoma, jog pacientas (duomenys neskelbtini). serga nuo 2010 m. Gydytas Panevėžio psichiatrijos ligoninėje 2010 m., 2012 m., 2016 m. du kartus, paskutinį kartą 2017 m. gydytas RVPL priverstinai teismo sprendimu, klinikoje vyravo ūmi psichozinė paranoidinė simptomatika su reformatorystės, mesijo, santykio, didybės kliedesiais, stebėtas neadekvatus, agresyvus, psichozinių išgyvenimų sąlygotas elgesys – kliedesių įtakoje smogė nepažįstamam žmogui, apgadino savo ir tėvų turtą.

8. Nagrinėjamu atveju gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui ir gydymui išvada – klinikoje (duomenys neskelbtini) paūmėjimas, sąlygotas medikamentinio gydymo nutraukimo. Vyrauja ūmi paranoidinė psichozė su ryškiai sutrikusiu padriku, simbolišku, paralogišku mąstymu, gausiais reformatorystės, didybės, religinio turinio, antagonistiniais, santykio, persekiojimo kliedesiais, nestabiliu, neadekvačių, psichozinių išgyvenimų įtakojamu afektu ir elgesiu, ryškiai sutrikusia emocijų ir impulsų kontrole. Anamnezėje – ryškaus psichomotorinio sujaudinimo ir agresyvaus elgesio epizodai, ankstesnių psichozių metu fiksuotas smurtas prieš aplinkinius asmenis, apgadintas turtas. Dėl to pacientas yra socialiai pavojingas ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkiniu sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

9. Taigi, tai, kad apeliantas daug metų serga, yra neginčijamai patvirtinta tiek byloje esančioje medikų išvadoje, to neneigia ir apeliantas. Apeliantas neneigia ir tai, kad yra nutraukęs vaistų, skirtų ligai kontroliuoti, vartojimą.

10. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, specialistų (gydytojų) išvadas, konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai, kad nebuvo pagrindo taikyti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą, yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Vien tik pačio apelianto teiginiai, kad priverstinis gydymas jam nereikalingas, savaime neleidžia daryti priešingos, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, išvados. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei tinkamai motyvavo savo išvadą, kad pacientas yra socialiai pavojingas ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkiniu sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą priverstiniam hospitalizavimui ir gydymui ligoninės psichiatrijos skyriuje.

11. Apeliantas skundą grindžia ir aplinkybe, kad jam nebuvo leista dalyvauti teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiama jo priverstinio hospitalizavimo klausimas. Su šiais apelianto teiginiais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad teismo posėdis, kurio metu buvo sprendžiamas klausimas dėl priverstinio suinteresuoto asmens hospitalizavimo, vyko 2024 m. liepos 5 d. 13.15 val. nuotoliniu būdu, pasitelkiant elektroninio ryšio priemones, naudojant platformą ZOOM. Teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjos atstovai E. A. ir gydytojas R. D., suinteresuotas asmuo M. K. ir jo atstovas advokatas Z. B.. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai prašymą palaikė. Papildomai paaiškino, kad pacientui diagnozuota (duomenys neskelbtini), jis nevartoja vaistų, nekritiškas savo būklei, todėl pacientui yra reikalingas gydymas. Suinteresuotas asmuo M. K. nesutiko būti gydomas. Suinteresuoto asmens atstovas advokatas nurodė, kad savo atstovaujamojo priverstiniam hospitalizavimui neturi pagrindo prieštarauti, nes pacientas kontaktui neprieinamas, jam reikalingas gydymas. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad suinteresuotas asmuo dalyvavo sprendžiant klausimą dėl jo priverstinio hospitalizavimo, tuo pačiu buvo tinkamai atstovaujamas advokato.

13. Be to, įvertinus nustatytas aplinkybes teismo vertinimu, sprendžiant klausimą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti asmenį CPK XXXIX skyriaus nustatyta tvarka, t. y. supaprastinto proceso tvarka, pirmosios instancijos teismui visiškai pakako tiek byloje esančios gydytojų komisijos išvados, kuria netikėti teismas neturėjo pagrindo, tiek pačio suinteresuoto asmens paaiškinimų.

14. Atskiruoju skundu apeliantas prašo leisti jam susipažinti su gydytojų komisijos išvada. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje numatyta paciento teisė gauti informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, sveikatos priežiūros įstaigoje taikomus ar gydytojui žinomus kitus gydymo ar tyrimo būdus. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad būtų kreipęsis į gydymo įstaigą, siekiant susipažinti su gydytojų komisijos išvada ir jam ši teisė nebūtų suteikta. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tenkinti pareikšto prašymo.

15. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylos baigties

16. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių supaprastintą civilinį procesą, naikinti ją remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.