- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-23
- Bylos Nr.
- ATP-1045-387/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-10587-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Algimantas Valantinas
- Kategorijos
- 2.7.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valantinas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-04 nutarimo, kuriuo R. Š. pripažinta kalta, padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., ir, pritaikius ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, nubausta galutine subendrinta administracine nuobauda - 289 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Š. nubausta už tai, kad 2015-05-29, apie 11 val., Braškių g. 2A, Vilniuje, vairuodama automobilį Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, pavažiavo atbula, atsitrenkė į stovintį automobilį Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 101, 114 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje. Iš eismo įvykio vietos pasišalino pažeisdama KET 222 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu R. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-04 nutarimą dalyje dėl jos pripažinimo kata, padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą šioje dalyje nutraukti. Vadovaudamasi teismų praktika, formuojama nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, nurodo, kad byloje nustatytos ir ištirtos aplinkybės neleidžia teigti, kad ji iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, turėdama ketinimą išvengti atsakomybės ar turėdama kitų neteisėtų tikslų. Pasak apeliantės, liudytojo A. J. parodymai, kuriais vadovavosi apylinkės teismas, ne tik neįrodo jos kaltės, bet atvirkščiai patvirtina, kad ji nesuvokė padariusi eismo įvykį. Analizuodama pastarojo liudytojo duotus parodymus, R. Š. pažymi, jog jie patvirtina jos nurodytas aplinkybes, kad ji galimai išgąsdinta priėjusio nepažįstamo vyro, būdama pakankamai išsiblaškiusi, nesuprato apie ką jis kalba. Anot apeliantės, iš A. J. žodžių ji nesuprato, jog padarė eismo įvykį, apgadino nukentėjusiajai priklausantį automobilį ir turėjo pareigą pasilikti prie apgadintų automobilių bei iškviesti policijos pareigūnus. R. Š. teigimu, nesuprasdama apie įvykį, ji tuo pačiu neturėjo ir negalėjo turėti tyčinių ketinimų iš įvykio vietos pasišalinti. Tuo pačiu apeliantė pažymi, jog formaliai žiūrint A. J. prie jos buvo privažiavęs tuo metu, kai ji jau buvo pasišalinusi iš eismo įvykio vietos. Todėl, anot apeliantės, jos kaltei ar nekaltumui konstatuoti, jos nuomone, svarbu ne tai, kad ji buvo įspėta apie padarytą įvykį jau po pasišalinimo, o tai, kad prieš pasišalindama iš eismo įvykio vietos, paties eismo įvykio ji nepajuto.
Pasak apeliantės, esant tokiems jos paaiškinimams bei vadovaujantis in dubio pro reo principu negalima konstatuoti, kad ji padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.
Tuo pačiu R. Š. pažymi, kad net ir sutikus su pirmos instancijos teismo sprendimu, jog ji padarė aukščiau nurodytą pažeidimą, jai net ir ženkliai sumažinta paskirta nuobauda neatitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijų. Apeliantės teigimu, ji neketino pažeisti KET reikalavimus, apsunkinti kaltininko nustatymą ar išvengti atsakomybės. R. Š. nurodo, kad ji pati atvyko į policijos įstaigą, neremontavo automobilio ir neslėpė susidūrimo žymių, nors turėjo tokią galimybę. Taip pat apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad vairavimas jai yra svarbus jos kasdienėje veikloje, kadangi pastaruoju metu jai dažnai tenka vykti pas vienišą, seną ir ligotą mamą, dažnai iš darželio tenka paimti anūką.
Atsiliepimas
Atsiliepimų byloje negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu, pritaikius ATPK 30¹ straipsnį, R. Š. paskirta administracinė nuobauda – 289 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams, už pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
R. Š. neginčija savo atsakomybės dėl eismo įvykio sukėlimo, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad ji tyčia pasitraukė iš eismo įvykio vietos (ATPK 130 straipsnio 1 dalis).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Vadovaujantis ATPK 257 straipsniu, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756-450/2010, Nr. N63-992/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog R. Š. veiksmuose yra nustatyti administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
Dėl įrodymų vertinimo ir ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia baudą vairuotojams aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų <....>.
Įvertinęs bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog surinktais įrodymais yra nustatyta, kad 2015-05-29, apie 11 val., R. Š. iš įvykio vietos pasišalino pažeisdama KET 222 punktą, kuriame nustatyta, jog jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo įvykio dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytas administracinis teisės pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y., kai asmuo suvokia sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys: Nr. N16-2330/2007; Nr. N63-2972/2010; Nr. N62-5002/2010 ir t. t.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog, priešingai nei nurodoma skunde, R. Š. suprato, kad kliudė kitą automobilį ir jį apgadino, tačiau nesilaikydama KET reikalavimų, apie tai policijai nepranešė, o, niekaip nereaguodama į ją po eismo įvykio padarymo pasivijusio liudytojo A. J. pranešimą, tiesiog nuvažiavo savo reikalais, todėl akivaizdu, kad ji iš įvykio vietos pasišalino tyčia.
R. Š. tiek savo automobilio, tiek nukentėjusiosios automobilio Audi A3 apgadinimo faktą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: eismo įvykio vietos schema (b.l. 8), fotonuotraukos (b.l. 13-14, 20), policijos pareigūno 2015-05-31 tarnybinis pranešimas (b. l. 5-6), transporto priemonių apžiūros ir sugretinimo protokolas eismo įvykio byloje (b. l. 21-24), nukentėjusiosios paaiškinimas (b. l. 10), liudytojo A. J. raštelis, paliktas už nukentėjusiosios automobilio valytuvo (b. l. 11), liudytojo A. J. rašytinis paaiškinimas (b. l. 12) bei teismo posėdžio metu duoti parodymai (b. l. 38-39), kur liudytojas nurodė matęs, kaip 2015-05-29 R. Š. manevruodama kliudė kitą automobilį ir išvažiavo iš įvykio vietos. Liudytojo teigimu, norėdamas perspėti vairuotoją apie padarytą pažeidimą, jis važiavo paskui R. Š. automobilį iki degalinės, kur priėjęs prie jos, pasakė, kad ji padarė eismo įvykį, todėl turi grįžti į eismo įvykio vietą, kviesti policiją arba ieškoti savininko. Pasak liudytojo, apeliantė jam atsakė pagalvojusi, jog kliudė bordiūrą, siūlė pildyti deklaraciją, tačiau supratusi, kad buvo kliudytas ne liudytojo automobilis, tik numojo ranka ir nuvažiavo piltis kuro. Pažymėtina, kad tiek rašytiniame paaiškinime, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojas labai tiksliai ir nuosekliai nupasakojo įvykio aplinkybes, akcentuodamas, jog buvo pasivijęs R. Š., pranešęs jai apie padarytą eismo įvykį bei būtinumą grįžti atgal, tačiau apeliantė į jo žodžius niekaip nesureagavo. Nesant byloje jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti šiais liudytojo parodymais ar manyti, jog jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, jie yra laikytini įrodymu, pagrindžiančiu R. Š. kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apeliantės teiginiai dėl jos nesuvokimo padarius eismo įvykį bei išgąsčio, priėjus nepažįstamam vyriškiui (liudytojui A. J.), atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Aukščiau teismo aptartais įrodymais yra neginčijamai nustatyta, jog R. Š. bendravo su liudytoju A. J., atsakė jam, jog pagalvojo kliudžiusi bordiūrą ir netgi siūlė pildyti eismo įvykio deklaraciją, tačiau sužinojusi, kad nukentėjo ne A. J., nuvažiavo savo reikalais. Toks R. Š. elgesys įrodo, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ji suvokė kliudžiusi ar galėjusi kliudyti kitą automobilį, tačiau į eismo įvykio vietą negrįžo tyčia. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net ir suabejojusi liudytojo A. J. nurodytomis aplinkybėmis, R. Š. kaip ir kiekvienas apdairus ir atsakingas eismo dalyvis, privalėjo apžiūrėti savo automobilį, grįžti į galimo eismo įvykio vietą bei įsitikinti, kad jos veiksmais jokia žala padaryta nebuvo. Teismo jau buvo minėta, jog apeliantės teiginiai neva ji nesuprato apgadinusi kitą automobilį yra paneigti liudytojo A. J. parodymais, kuriais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Taip pat apeliaciniame skunde yra nepagrįstai teigiama, jog formaliai vertinant įstatymo nuostatas, privažiavus minėtam liudytojui, R. Š. iš esmės jau buvo pasišalinusi iš eismo įvykio vietos, t. y. jau buvo padariusi ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Reikėtų sutikti su tuo, kad fiziškai apeliantė iš tikrųjų jau buvo pasišalinusi iš eismo įvykio vietos, tačiau vien pasišalinimo fakto neužtenka asmens patraukimui administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Šios teisės pažeidimo sudėties asmens veiksmuose nustatymui yra būtinas tyčinės kaltės konstatavimas. Tuo tarpu esant palyginus nedideliems automobilių apgadinimams, negalima atmesti tikimybės, jog vairuotojas iš tikrųjų nepajuto kliudęs kitą automobilį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino netyčia. Tyčinė asmens kaltė nustatoma įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, kaip kad apylinkės teismo buvo padaryta nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, jog R. Š. tinkamai sureagavus į liudytojo A. J. pranešimą, grįžus į eismo įvykio vietą bei pačiai pranešus apie eismo įvykį, ji negalėtų būti traukiama administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Akcentuotina, kad susidariusios situacijos R. Š. galėjo išvengti net ir vėliau, nukentėjusiajai pasikreipus į ją bei pranešus, jog apeliantė kliudė jos kieme stovėjusį automobilį, tačiau R. Š. niekaip nereagavo ir nukentėjusiosios (jos kaimynės iš gretimo buto) žodžius, užtrenkusi jai duris.
Dėl paskirtos nuobaudos.
Apeliaciniu skundu R. Š. taip pat prašo dar labiau sušvelninti jai pirmos instancijos teismo paskirtą nuobaudą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skirdamas nuobaudą pažeidėjai bei parinkdamas jos dydį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, R. Š. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei į tai, kad prieš tai ji nė karto nebuvo traukiama administracinėn atsakomybėn, ir, vadovaudamasis ATPK 30¹straipsnio nuostatomis, paskyrė jai už administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą galutinę subendrintą nuobaudą -289 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams.
Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, paskirta nuobauda yra teisinga bei proporcinga padarytiems pažeidimams, jų pavojingumo laipsniui bei pobūdžiui. Dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantė, nėra jokio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.
Vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios, nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2015-09-04 nutarimą, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, todėl šis teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti R. Š. apeliacinį skundą.
2015-09-04 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą.