- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-17
- Bylos Nr.
- P-556-250-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- J. Z.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. Z. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A438-468/2009 pagal pareiškėjos J. Z. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. Z. (toliau – ir pareiškėja) skundu prašė panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 68-162, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas dėl patikrinimo akto Nr. (21.26)-256-212 tvirtinimo.
Pareiškėja paaiškino, kad neginčija papildomai už 2003 ir 2005 metus apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir su juo susijusių įmokų sumų, tačiau nesutinka su 2004 metais gautų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų priskyrimu prie individualios veiklos pajamų ir dėl to apskaičiuotų mokesčių bei su jais susijusių mokesčių sumų. Aplinkybes, dėl kurių buvo įsigyti sklypai, dėl ko ir kaip jie buvo padalyti ir parduoti, bei pasiliktas vienas sklypas, kuris skirtas dukters namo statybai, jis išdėstė, tačiau į paaiškinimus nebuvo atsižvelgta. Pareiškėja iš kaimynų įsigijo du žemės sklypus, nes norėjo vieną sklypą palikti savo dukrai. Pareiškėja nepardavė 7 žemės sklypų, o tik vieną žemės sklypą, kuris buvo padalytas į tris dalis, ir iš dalies buvo parduotas antras žemės sklypas, padalytas į keturias dalis. Šeimos poreikiams buvo pasilikta 11,07 aro sklypo dalis. Kadangi pareiškėjai buvo reikalingas tik vienas sklypas, pasinaudodama galiojusia supaprastinta projektavimo tvarka, pareiškėja padalino vieną sklypą į tris dalis, o kitą į keturias dalis, kartu pakeisdama jų paskirtį į namų valdą. Vienas sklypas liko kaip šeimos nuosavybė, o kiti buvo parduoti. Pareiškėja įsigydavo ir parduodavo tam tikrą turtą tenkindama šeimos poreikius. Sklypas buvo įsigytas asmeniniam naudojimui, tačiau jis buvo per didelis, todėl dalis sklypo parduota. Ekonominės naudos iš sklypų pardavimo pareiškėja neturėjo, o pareiškėjai likęs sklypas nėra parduotas ir už jį negauta jokios naudos, todėl individualios veiklos nevykdė. Kadangi pareiškėja nevykdė jokios ekonominės veiklos, todėl neprivalo mokėti pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir jai neturėtų būti taikomos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatos bei 33 procentų tarifas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: pakeitė VMI prie FM 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 68-162 ir pareiškėjai vietoje bendros 1 308,78 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų baudos skyrė bendrą 327,20 Lt VSD įmokų baudą. Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog ginčas šioje byloje yra kilęs dėl pareiškėjos 2004 metais gautų turto pardavimo pajamų priskyrimo individualios veiklos pajamoms ir šių pajamų apmokestinimo GPM, PVM bei VSD įmokomis. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau – ir GPMĮ) yra nustatyta skirtinga gyventojų gaunamų pajamų apmokestinimo tvarka. Pagal šį įstatymą viena tvarka apmokestinamos gyventojų gaunamos ne individualios veiklos turto pardavimo pajamos (tais atvejais, kai gyventojas dėl kokių nors priežasčių parduoda asmeninį turtą), o kita tvarka - individualios veiklos turto pardavimo pajamos (kai turtas yra preke). Ne individualios veiklos turtu laikomas turtas, kuris nėra naudojamas gyventojo vykdomoje individualioje veikloje arba kurio perleidimas neatitinka individualios veiklos vykdymo požymių (tęstinumo, savarankiškumo, ekonominės naudos siekimo). Individualios veiklos sąvoka yra apibrėžta GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Individualiai veiklai priskiriama bet kokio pobūdžio komercinė ar gamybinė veikla, savarankiška kūryba, profesinė ar kita savarankiška veikla. Individuali veikla turi keletą pagrindinių požymių - savarankiškumą, ekonominės naudos siekimą ir tęstinumą, kuris suprantamas kaip atsikartojamumas. Sprendžiant klausimą, ar gyventojas verčiasi individualia veikla, yra svarbios ir kitos aplinkybės, kaip naudos dydis ir tai, kokią gyventojo pajamų dalį sudaro ši nauda. Atsižvelgus į visas šias aplinkybes, teismo nuomone, galima konstatuoti, jog individualiai veiklai yra priskiriama komercinė veikla (įskaitant ir nekilnojamojo turto pirkimą - pardavimą) arba gamybinė veikla, išskyrus tas komercinės arba gamybinės veiklos sritis, kuriomis verstis įstatymai įsakmiai numato reikalavimą įsteigti juridinius asmenis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos nekilnojamojo turto sandoriai buvo sudarinėjami tęstinį laikotarpį. Teismo nuomone, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjos veikloje inspekcija pagrįstai nustatė visus individualiai veiklai būdingus požymius (komerciškumą, tęstinumą, ekonominės naudos siekimą, atsikartojamumą). Patikrinimo metu nustatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo veikla pareiškėja užsiėmė ir ankstesniais metais. Be to, pažymėjo, kad pareiškėja, pardavusi nekilnojamąjį turtą, nedeklaruodavo šio turto pardavimo pajamų. Pareiškėjos teiginiai, kad nurodytus žemės sklypus ji buvo įsigijusi šeimos poreikiams tenkinti, nėra patvirtinti jokiais įrodymais. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja negali paneigti inspekcijos teiginių, kad įsigijusi nurodytuosius žemės sklypus ir atidalinusi juos į atskirus žemės sklypus ir pakeitusi jų paskirtį, nesiekė ekonominės naudos. Pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2004 metais gautos pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo sudarė 289 000 Lt, t.y. keliolika kartų viršijo to laikotarpių abiejų sutuoktinių gautas darbo pajamas, kurios sudarė 16 284,96 Lt (5 proc.). Taigi, kaip nurodė teismas, yra pagrindas teigti, kad nekilnojamojo turto pardavimo pajamos buvo pagrindinis šeimos pragyvenimo, taip pat individualios veiklos išlaidų padengimo šaltinis. Individuali veikla apibrėžta kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, neatsižvelgiant į tai, ar ši veikla pelninga ar nepelninga. Pagal GPMĮ svarbus yra siekis gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Teismo vertinimu, šioje byloje nustatyta, kad pareiškėja gavo pajamų pardavusi nekilnojamojo turto objektus, o tai, jog pareiškėjos veikla buvo nuostolinga, nedaro įtakos veiklos pripažinimui individualia veikla. Teismas padarė išvadą, kad šių nustatytų aplinkybių visuma atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtus kriterijus ir pagrindžia inspekcijos padarytą išvadą, jog pareiškėjos 2004 metais gautos iš žemės sklypų pardavimo pajamos yra individualios veiklos pajamos. GPMĮ 35 straipsnio 2 d. nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčių administratorių centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka. Pagal centrinio mokesčių administratoriaus 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 patvirtintų Mokesčio administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 4 punkto nuostatas nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti individualią veiklą, privalo apsilankyti gyvenamosios vietos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriuje per 5 dienas nuo veiklos pradžios ir pateikti prašymą įregistruoti jį Mokesčių mokėtojų registre, taip pat nurodyti numatomos vykdyti individualios veiklos rūšį. Tačiau iš pateiktos medžiagos matyti, jog pareiškėja nurodytų GPMĮ nuostatų reikalavimų nesilaikė ir nesikreipė į mokesčių inspekciją dėl įsiregistravimo mokesčių mokėtoja, taip pat nenurodė vykdanti individualią veiklą. Be to, 2003 - 2005 metų metinėse pajamų deklaracijose pareiškėja iš viso nedeklaravo nekilnojamojo turto pardavimo pajamų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad inspekcija pagrįstai už 2004 m. pareiškėjai apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 3 941 Lt GPM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius bei baudą. Kartu teismas nurodė, jog PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutiniuosius 12 mėnesių) neviršijo 100 000 litų. Pareiškėjos pajamos iš žemės sklypų individualiems namams statyti pardavimo 2004 m. spalio mėnesį sudarė 144 500 Lt, t.y. viršijo 100 000 Lt per metus (paskutinius 12 mėnesių), todėl pareiškėja turėjo registruotis PVM mokėtoja ir nuo 44 500 Lt pajamų sumos apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM. Atsižvelgiant į tai, inspekcija pagrįstai apskaičiavo pareiškėjai 6 788 Lt PVM (44 500 Lt x 18 : 118) ir 1 912,85 Lt PVM delspinigių, taip pat skyrė 679 Lt PVM baudą. Teismas pabrėžė ir tai, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatas mokesčių inspekcija pareiškėjai nuo papildomai apskaičiuotų VSD įmokų paskyrė dvigubo dydžio baudas, t. y. 699,10 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudą (349,55 Lt x 2) ir 609,68 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą (304,84 Lt x 2). 2007 m. gruodžio 20 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. X-1396 buvo pakeistas 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas Nr. I-1336. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (aktuali redakcija nuo 2008-01-01) 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad buvo sumažintas VSD įmokų baudos dydis ir į Mokesčių administravimo įstatymo 142 straipsnį, pareiškėjai patikrinimo metu paskirtos 699,10 Lt VSD įmokų bazinei pensijai ir 609,68 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos perskaičiavo. Teismas nurodė pareiškėjai sumokėti 174,78 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudos (349,55 Lt x 50 proc.) ir 152,42 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos (304,84 Lt x 50 proc.), t. y. vietoje bendros 1 308,78 Lt VSD įmokų baudos pareiškėjai skyrė bendrą 327,20 Lt VSD įmokų baudą.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju pagrindas mokestiniam ginčui tarp pareiškėjos ir atsakovo kilti buvo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. balandžio 17 d. patikrinimo aktas Nr. (21.26)-04-77-3, kurio išvados buvo patvirtintos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-212 bei VMI prie FM 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 68-162. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcija nustatė, kad pareiškėja su sutuoktiniu 2004 metais pardavė 7 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir gavo 289 000 Lt pajamų, todėl pareiškėjai teko 144 500 Lt turto pardavimo pajamų suma. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad už pagal 2004 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), parduotą dalį 0,025 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pareiškėja 2005 metais gavo 2 000 Lt (4 000 Lt : 2) individualios veiklos pajamų. Patikrinimo akte buvo nurodyta, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2004 metais parduoti individualiems namams statyti skirti žemės sklypai atitinka 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 32 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad žemė statyboms tampa pridėtinės vertės mokesčio objektu tuo atveju, kai šį turtą šalies teritorijoje parduoda apmokestinamasis asmuo. Kadangi pareiškėjos pajamos, gautos pardavus minėtus bendrosios jungtinės nuosavybės ir dalinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausiusius žemės sklypus už 289 000 Lt, 2004 m. spalio mėnesį viršijo 100 000 Lt sumą per metus, todėl pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio l ir 2 dalies nuostatas tapo PVM objektu. Be to, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įvertino pareiškėjos 2004 m. nekilnojamojo turto pardavimo pajamas kaip individualios veiklos pajamas ir atsižvelgus į patikrinimo metu nuo šių pajamų apskaičiuotą 6 788 Lt PVM sumą, taip pat atsižvelgus į pareiškėjos 2004 m. metinėje pajamų deklaracijoje deklaruotas pajamas, jai apskaičiavo 2 637 Lt GPM. Kadangi pareiškėjos pateiktoje deklaracijoje buvo deklaruota 1 304 Lt gyventojų pajamų mokesčio permoka, kuri pareiškėjai buvo grąžinta, apskaičiuotas už 2004 metus gyventojų pajamų mokestis buvo padidintas iki 3 941 Lt (2 637 Lt + 1 304 Lt) ir skirta 10 proc. gyventojų pajamų mokesčio dydžio bauda. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos 2004 metų apmokestinamųjų pajamų suma, atėmus gyventojų pajamų mokesčio sumą, yra didesnė nei 12 minimalių mėnesinių algų, vadovaujantis 2003 m. lapkričio 18 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-1831 16 straipsnio 2 dalies nuostatomis buvo apskaičiuota 349,55 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų bazinei pensijai ir 304,84 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų papildomai pensijos daliai (už laikotarpį nuo 2004-08-30 iki 2004-12-31). Teismas konstatavo, kad dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies teisės normos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų procesinių sprendimų, kurie vertintini kaip teisės šaltiniai (teismo precedentai) ir jais būtina vadovautis priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir kurti naują precedentą nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje yra išimtinis netinkamo įstatymų taikymo atvejis. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. nutartimi. Teismo teigimu, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims. Vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios (nagrinėjamu atveju jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą) turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos (administracinė byla Nr. A5 – 902/2006). Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos argumentai nepaneigia fakto, kad 2004 m. jos vykdyta nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo veikla Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų taikymo prasme privalo būti kvalifikuota ir apmokestinta būtent kaip individuali veikla (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d., 6 str. 2 d. 8 p. bei 10 str.). Teismas, išanalizavęs žemės sklypų įsigijimo bei pardavimo aplinkybes, konstatavo, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų tą aplinkybę, kad minėtas turtas buvo įsigytas kitais, o ne komerciniais tikslais. Byloje aptariamas nekilnojamasis turtas buvo įsigytas turint tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, kas atitinka Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodytą vieną iš individualios veiklos požymių - versliškumą arba komerciškumą. Minėto požymio buvimo nenuginčija ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, jog 2004 m. balandžio 9 d. pirkto žemės sklypo įsigijimui ji skolinosi pinigų iš pirmojo, 2003 m. gruodžio 19 d. įsigyto sklypo pirkėjų. Visų pirma, ši pareiškėjos versija yra nepatvirtinta įrodymais (paskolos teisinių santykių buvimo faktą patvirtinančiais dokumentais, liudytojų parodymais, paaiškinimais ir pan.). Antra, ši pareiškėjos nurodoma aplinkybė objektyviai negali paneigti versliškumo ar komerciškumo požymio, kadangi veikla, kuria siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, gali būti finansuojama tiek nuosavomis, tiek ir skolintomis lėšomis. Teismas pažymėjo, kad gautas 2003-12-19 ir 2004-04-09 įsigytų žemės sklypų pardavimo pajamas pareiškėja ir jos sutuoktinis panaudojo žemės sklypo ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimui, t. y. gautas pajamas iš nekilnojamojo turto pardavimo toliau investavo į nekilnojamąjį turtą. Taigi ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjos veikla sudarinėjant nekilnojamojo turto sandorius ir vykdant kitą veiklą, susijusią su nekilnojamuoju turtu, buvo intensyvi. Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, jog 2004 m. vykdyta pareiškėjos veikla buvo savarankiška, nes buvo atliekama nepriklausomai nuo kokių nors kitų asmenų, parduotas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklausė pačiai pareiškėjai. Vietos mokesčių administratoriaus nustatytos pareiškėjos vykdytos veiklos aplinkybės, o būtent, nevienkartinis, nuolatinis sandorių su nekilnojamuoju turtu sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis, sudarė pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos veikla 2004 atitiko Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateiktos individualios veiklos požymius. Teismas taip pat konstatavo, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms laikomas žemės sklypas, kuris skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne. Žemė statyboms tampa PVM objektu tuo atveju, jei šį turtą šalies teritorijoje parduoda apmokestinamasis asmuo, t. y. Lietuvos Respublikos juridinis ar fizinis asmuo, vykdantis bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą, siekdamas gauti pajamų. Iš šių PVMĮ nuostatų ir byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėja individualiems namams statyti skirtus žemės sklypus 2004 m. pardavė siekdama ekonominės naudos, t. y. vykdydama ekonominę veiklą, todėl tokių sklypų pardavimo sandoriai yra PVM objektas, nuo kurių privalėjo būti skaičiuojamas ir deklaruojamas PVM. Pareiškėjos pajamos iš žemės sklypų individualiems namams statyti pardavimo 2004 m. spalio mėnesį sudarė 144 500 Lt, t. y. viršijo 100 000 Lt per metus (paskutinius 12 mėnesių), todėl pareiškėja turėjo registruotis PVM mokėtoja, kaip tai numatė PVMĮ 71 straipsnio 2 dalis. Kita vertus, nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčija ir jai apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas už 2004 m., tačiau jokių argumentų dėl jų neteisingo ar nepagrįsto apskaičiavimo nepateikia (Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 str. 2 d. 6 p.).
IV.
Pareiškėja 2009 m. birželio 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A438-468/2009. Pareiškėja prašo atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą; panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartį ir nagrinėti bylą iš naujo; taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir stabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutarties vykdymą. Prašyme dėstomi šie argumentai:
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis priimta pažeidžiant materialinės teisės taikymą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Teismas, neatsižvelgdamas į esamas faktines aplinkybes, objektyviai ir visapusiškai neįvertindamas visos situacijos, neteisingai pritaikė ir materialinės teisės normas, lėmusias pareiškėjos teisių pažeidimą. Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu (administracinė byla Nr. A-261-1753/2008).
2. Teismas atsisakė priimti papildomai atneštus įrodymus teismo posėdžio metu. Pagal ABTĮ 81 straipsnį, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Taigi situacija, kai buvo atsisakyta priimti pateiktus įrodymus, kurie yra svarbūs šioje byloje ir kurie sudarytų galimybę teismui tinkamai įvertinti visas aplinkybes, sudaro pagrindą priimti nepagrįstą teismo nutartį.
3. ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis numato reikalavimą, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šiuo atveju teismo nutartis negali būti teisėta bei pagrįsta, nes nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas. Visų bylos aplinkybių ar įrodymų neišnagrinėjimas sudaro pagrindą pagrįstai prašyti atnaujinti procesą.
4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2004 metais vykęs nekilnojamojo turto pardavimas yra pripažintinas individualia veikla. Individualios veiklos sąvoka apibrėžiama Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims.
5. Vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A5-902/2006). Pareiškėja nuo pat pradžių aiškino, kad pirkti žemės sklypai buvo ne komercinei veiklai vykdyti, o siekiant pastatyti asmeninį gyvenamąjį namą, ką patvirtina ir faktas, kad buvo keista tikslinė žemės naudojimo paskirtis. Remiantis teismų praktika, faktas, kad greta jau turimo nekilnojamojo turto įsigytas dar vienas, nepaneigia pareiškėjos teiginių, kad nekilnojamasis turtas buvo įsigytas siekiant suformuoti vientisą namų valdą ir joje asmeniniams poreikiams statyti gyvenamąjį namą, t. y. ne komerciniais tikslais.
6. Pareiškėjos 2004 metais vykdytuose veiksmuose nėra nei savarankiškumo, nei ekonominės naudos siekimo kriterijų. Sprendžiant klausimą, ar gyventojas verčiasi individualia veikla, yra svarbios ir kitos aplinkybės, kaip naudos dydis ir tai, kokią gyventojo pajamų dalį sudaro ši nauda (Nr. Al-1068/2007).
7. Remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, kai prekės/paslaugos tiekiamos už atlygį, jų tiekimas vykdomas šalies teritorijoje bei, prekes/paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Pagal PVMĮ 2 straipsnio 6 punktą ekonomine veikla laikoma veikla, kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų, neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno. Ekonomine veikla nelaikoma atsitiktiniai sandoriai, t. y. tarpusavyje nesusiję sandoriai, nesudarantys pagrindo laikyti juos turint ar turėsiant nuolatinumo požymių, t. y. sandorius sudarantys asmenys turi turėti ketinimą veiklą vykdyti ir siekti iš jos gauti pajamų. PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo privalo skaičiuoti PVM jei už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutiniuosius 12 mėnesių) viršija 100 000 litų (administracinė byla Nr. A-261-1753/2008). Šioje byloje žemės sklypai buvo parduoti ne vykdant ekonominę veiklą, o siekiant patenkinti asmeninius poreikius, taigi nevykdant individualios veiklos, todėl parduoti žemės sklypai nėra PVM objektas, dėl ko papildomi mokesčiai neturi būti skaičiuojami.
8. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra padariusi išvadą, jog gautos pajamos pardavus nekilnojamąjį turtą nelaikytinomis pajamomis, gautomis iš individualios veiklos, jei tokia veikla nuo pat jos vykdymo pradžios nebuvo turima tikslo gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Šios faktinės aplinkybės buvimas paneigia mokesčių administratoriaus teisę mokesčių mokėtojo pajamas gautas už parduotą apibrėžtą nekilnojamąjį turtą (laikotarpiu, kada buvo vykdoma individuali veikla), kuris buvo įsigytas ne su tikslu gauti ekonominę naudą ar pajamų, priskirti prie pajamų, gautų iš individualios veiklos (2009 m. sausio 21 d. nutartis A556-125/2009).
9. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi - vidiniu įsitikinimu. Teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes (pavyzdžiui, žmogaus veiksmų tikslus, motyvus ar pan.) paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos (Nr. Al-1068/2007). Be to, vertinimas turi remtis ne vien sandorių sudarymo faktu, t. y. sandorių skaičiumi, bet ir jų sudarymo aplinkybėmis (tikslu, motyvais, sąlygomis ir kt.) (administracinė byla Nr. A5-902/2006).
10. Teismas nesilaiko bylos nagrinėjimo koncentruotumo principo, nes pareiškėjos apeliacinis skundas buvo pateiktas daugiau nei prieš metus laiko (2008-05-09), o bylos nagrinėjimo procesas vis dar nepasibaigė. Dar viena aplinkybė, patvirtinanti, jog 2009 m. balandžio 14 d. nutartis buvo priimta netinkamai taikant teisės normas yra tai, jog buvo pažeistas teisinės valstybės principas. Teisinėje valstybėje turi būti ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės valstybės institucijose bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. J. Z., norėdama nuosavybės teise įsigyti žemės sklypą, kuriame galėtų pastatyti gyvenamąjį namą bei visa tai padovanoti savo dukteriai, neturi būti laikoma vykdančia individualią veiklą.
11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vykdo ir ABTĮ numatytą funkciją - formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. sprendime Nr. A5-902/2006 konstatuota, jog versliškumo požymis reiškia, kad ,,visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos“. Taip pat paminėta, kad ,,vertinimas turi remtis ne vien sandorių sudarymo faktu, t. y. sandorių skaičiumi, bet ir jų sudarymo aplinkybėmis (tikslu, motyvais, sąlygomis ir kt.)“. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo mokestinis ginčas buvo išnagrinėtas neteisingai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
Pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Todėl nagrinėjamu atveju turi būti patikrinta, ar šiame prašyme nurodytos faktinės bylos aplinkybės atitinka aplinkybes, su kuriomis yra siejama galimybė atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Pasisakydama dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto aiškinimo, kolegija pažymi, kad šios procesinės teisės normos taikymas sąlygojamas naujų įrodymų dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo padarymo akivaizdumo kriterijumi. Prašyme atnaujinti procesą teigiama, kad dėl netinkamo įrodymų vertinimo mokestinis ginčas buvo išnagrinėtas neteisingai. Šie pareiškėjos argumentai susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu bei neatitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto akivaizdumo kriterijaus, todėl prašymas negali būti pripažintas pagrįstu šio punkto taikymo prasme ir yra atmestinas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Kadangi pagal ABTĮ 155 straipsnio 2 dalį prašymas dėl proceso atnaujinimo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas, o J. Z. 2009 m. birželio 10 d. sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį, šis mokestis, vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jai grąžintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 155 straipsnio 2 dalimi, 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos J. Z. prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-468/2009 pagal pareiškėjos J. Z. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Grąžinti pareiškėjai J. Z. jos sumokėtą 100 Lt (vieną šimtą litų) žyminį mokestį.
Nutartis neskundžiama.