Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-01 · Administracinė byla Nr. I-2025-644/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-01
Bylos Nr.
I-2025-644/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
L. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2025-644/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02211-2015-8Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2.; 21.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 1 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis,sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei

dalyvaujant pareiškėjui L. D., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas L. D. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2014 m. gegužės 14 d. metus laiko ir nuo 2015 m. liepos 20 d. šešis mėnesius gyveno Kybartų pataisos namų drausmės grupėje. Pažymėjo, kad drausmės grupės kamerose (Nr. 122, Nr. 117) buvo laikomas netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis, kadangi ankštose kamerose buvo laikoma po 3-4 asmenis. Dėl vietos trūkumo pareiškėjas turėjo nuolat sėdėti arba gulėti, tarp nuteistųjų kildavo įtampa, konfliktai. Pasivaikščioti buvo leidžiama per parą vieną valandą. Pasivaikščiojimų kiemeliuose trūko vietos, juose nebuvo galimybės judėti, sportuoti. Dėl nuolatinės įtampos pareiškėjas gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninės psichiatrijos skyriuje. Minėtos gyvenimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, prilygo kankinimui Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio ir Konstitucijos 21 straipsnio prasme. Paaiškino, kad patyrė įtampą, dvasinius, psichologinius išgyvenimus, orumo pažeminimą. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime (b. l. 15-17) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjas terminuotą laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose atlieka nuo 2008 m. gruodžio 18 d. 2014 m. gegužės 14 d. pataisos namų direktoriaus įsakymu pareiškėjas 12 mėnesių laikotarpiui buvo perkeltas į drausmės grupę. Pataisos namų direktoriaus 2015 m. liepos 20 d. įsakymu pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės grupę 6 mėnesių laikotarpiui. Pažymėjo, kad kamerose plotas vienam nuteistajam ne visada atitinka nustatytus reikalavimus, kadangi skirstant nuteistuosius į kameras turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pažymėjo, kad kamerose Nr. 117 ir Nr. 122 gyvenamasis plotas pareiškėjui buvo didesnis nei nustatyta minimali 3,6 kv. m. norma. Pabrėžė, kad pareiškėjas atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, sąmoningai aktyviais veiksmais siekė savo teisinės padėties pabloginimo – tyčia darė rėžimo pažeidimus. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė vieną valandą per parą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimų kiemeliai pataisos namuose yra įrengti vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, kiekviename kiemelyje yra sportinis inventorius – skersinis ir lygiagretės. Teigė, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad pažeidžiant nustatytus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kur nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kybartų pataisos namai arba įstaigos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo kalinamas Kybartų pataisos namų drausmės grupės kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau - ir Įsakymas) patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

Bylos duomenimis, pareiškėjas L. D. Kybartų pataisos namuose bausmę atlieka nuo 2008 m. gruodžio 18 d., į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. lapkričio 17 d.(b. l. 13, 18). Kybartų pataisos namų direktoriaus 2014 m. gegužės 14 d. įsakymu jam buvo skirta drausminė nuobauda - 12 mėnesių drausmės grupėje, 2015 m. liepos 20 d. pataisos namų direktoriaus įsakymu L. D. buvo paskirtas į drausmės grupę 6 mėnesiams (b. l. 22-23, 33). Taigi, nagrinėjamu atveju ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. ir nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. lapkričio 17 d., t. y. kreipimosi į teismą dienos.

Nors pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamojo ploto jam trūko kamerose Nr. 122 ir Nr. 117, tačiau iš skundo turinio galima suprasti, kad neturtinę žalą pareiškėjas sieja su visomis drausmės grupės kameromis (kamerų tipo patalpomis), kuriose buvo laikomas ginčo laikotarpiu.

Ginčo laikotarpiu L. D. buvo paskirtas gyventi į šias drausmės grupės kameras: nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. liepos 28 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 122 (plotas - 11,09 kv. m. gyveno iki 3 asmenų); nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2015 m. kovo 3 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 123 (plotas - 10,57 kv. m., gyveno iki 3 asmenų), nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. ir nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. lapkričio 17 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 117 (plotas - 16,49 kv. m., gyveno iki 4 asmenų) (b. l. 22-23, 24, 31). Iš minėtų duomenų matyti, kad Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista kamerų tipo patalpoje Nr. 123 laikotarpiais nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2014 m. spalio 14 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. t. y. ginčo laikotarpiu iš viso 19 parų pareiškėjui kameroje Nr. 123 teko 3,52 kv. m. (10,57/3)gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl vietos trūkumo kamerose neturėjo galimybės judėti, turėjo nuolat gulėti arba sėdėti. Tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtų aplinkybių nevertina kaip atskirų žalos padarymo pagrindų.

Pareiškėjas paaiškino, kad pasivaikščioti buvo išleidžiamas tik vieną valandą per parą. Drausmės grupei priskirtų nuteistųjų teisę pasivaikščioti reglamentuoja BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuriame numatyta, kad drausmės grupėje laikomi nuteistieji gali pasivaikščioti vieną valandą per parą. Iš bylos duomenų matyti, kad Kybartų pataiso namuose nuteistieji pasivaikščioti vedami pagal patvirtintą grafiką (b. l. 46). Kybartų pataisos namų ūkio skyriaus 2015 m. gruodžio 10 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad kiekviename kiemelyje yra įrengtas sportinis inventorius – skersinis ir lygiagretės (b. l. 24).Pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščioti buvo vedamas ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Taip pat akcentuotina, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos.

Pareiškėjas nurodė, kad tarp nuteistųjų dėl vietos trūkumo dažnai kildavo konfliktai, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, t. y. nepaaiškino kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas dažnai darydavo drausmės pažeidimus, konfliktavo su nuteistaisiais, vartojo fizinį ar psichologinį smurtą (b. l. 19-21). Bylos duomenimis, L. D. dėl psichologinio smurto buvo svarstomas drausmės komisijoje, ko pasėkoje buvo perkeltas į drausmės grupę (b. l. 36, 37-38, 33). Dėl opiatų vartojimo pareiškėjas turėjo elgesio ir psichikos sutrikimų, jam buvo diagnozuotas asmenybės sutrikimas, dėl to buvo hospitalizuotas (b. l. 11, 12).Įvertinęs minėtus duomenis teismas sprendžia, kad konfliktinės situacijos tarp nuteistųjų kildavo ne dėl byloje nustatyto minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimo, bet dėl pareiškėjo netinkamo elgesio, jo tyčinių veiksmų darant drausmės pažeidimus, taigi daroma išvada, kad pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp byloje konstatuotų neatitikimų ir jo nurodytų neigiamų pasekmių, išgyvenimų.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kybartų pataisos namai ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, t. y. 19 parų drausmės grupės kamerų tipo patalpoje pareiškėjui trūko 0,08 kv. m., todėl konstatuotina, kad Kybartų pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į medicinos specialistus yra kreipęsis dėl pilvo skausmų, odos susirgimų, įtampos, nerimo ir pan. Kybartų pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. gruodžio 10 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjui nebuvo diagnozuota sveikatos sutrikimų dėl kalinimo sąlygų Kybartų pataisos namuose (b. l. 32). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo hospitalizuotas dėl įtampos, nerimo, nemigos, tačiau minėti nusiskundimai susiję su opiatų vartojimu (b. l. 11). Pareiškėjui taip pat diagnozuotas emocinis asmenybės sutrikimas (b. l. 12). Teismas sprendžia, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Kybartų pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė žala, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Įvertinęs nustatytas bylos faktines aplinkybes – pažeidimas dėl gyvenamojo ploto trūkumo truko neilgai (viso 19 parų), minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai (trūko 0,08 kv. m.), pažeidimas nebuvo tęstinis, pareiškėjas į drausmės grupės kamerą buvo patalpintas dėl jo paties pasirinkto elgesio –bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo, nesant byloje duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, nenustačius, kad dėl administracinėje byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo L. D. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo L. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis