Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

kaltinamasis D. B. smurtaudamas nežymiai sužalojo savo šeimos narį - sūnų D. B., o būtent: 2024-04-24 apie 20.30 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), miegamojo kambaryje tyčia kumščiu sudavė keturis kartus nukentėjusiajam D. B. į kairę koją ir vieną kartą į kairės rankos alkūnę, tokiais veiksmais padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodines kraujosruvas kairės alkūnės ir kairės šlaunies srityje.

Įrodymai

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis D. B. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad viskas įvyko balandžio 24 d. Gavo skambutį iš mokyklos, kad sūnus D. B., pasilikęs po pamokų, išspardė duris, trukdė pamokai, mokytoja prašė jo išeiti namo, tačiau jis neklausė ir toliau triukšmavo. Grįžęs iš darbo dėl to sūnų išbarė, bet prieš jį nesmurtavo. D. ne pirmą kartą tokį pranešimą dėl smurto jau buvo padaręs, tai tikrai nebūtų prisidaręs sau bėdų, t. y. jis anksčiau mokykloje buvo pranešęs, jog prieš jį smurtavo ir šis pranešimas buvo tiriamas vaiko teisių apsaugos skyriuje. Yra išsiskyręs, sūnus D. B. dabar gyvena su mama, jai yra nustatyta jo globa, o įvykio dieną sūnus gyveno pas jį, adresu (duomenys neskelbtini), nes buvo išėjęs iš mamos, kadangi, kaip jis nurodė, jį skriaudė, nesutarė su mamos draugu. Po balandžio 24 d. sūnus pas jį nebuvo grįžęs. Apie tai, kad D. skundžiasi, jog jis jį sumušė, sužinojo iš sūnaus mamos, o paskui gavo šaukimą atvykti į vaikų teisių skyrių. Sūnui tiek įvykio metu, tiek dabar yra (duomenys neskelbtini) m. Dabar jie su sūnumi nebendrauja, bet tuo metu buvo viskas gerai. Sūnus D. labai pasiduoda draugų įtakai, turi draugę, savaitę iki įvykio buvo pabėgęs iš namų, neatsiliepinėjo į skambučius nei jam, nei mamai, psichologei melavo, jog pasiklydo miške, nors kol jo ieškojo po mišką, jis parėjo pėsčiomis iš (duomenys neskelbtini) į miestą. Kai klausė sūnaus, kodėl pabėgo iš namų, tai jis sakė, kad nežino. Kai vaikas pabėgo iš namų, tai buvo susirinkęs visus pinigus iš taupyklės. Kai balandžio 24 d. grįžo iš darbo, sūnus buvo savo kambaryje, ruošė pamokas, tuo metu jo lova buvo nepaklota, nes jis nelabai mėgsta ją kloti. Dėl įvykio mokykloje jie D. paklausė, kodėl jis taip elgiasi, kadangi jis jam liepė po pamokų eiti namo, „nesitrainioti“ po miestą ir ruošti namų darbus, nes jo pažymiai buvo prasti. Sūnus jam nieko neaiškino, sakė „nežinau, norėjau pabūti mokykloje“. Taip pat D. nurodė, jog nespardė durų, bet yra filmuota medžiaga, kad spardė. Tą dieną po darbo tarp jų buvo vienas pokalbis. Dirba iki 17 val. ir namo grįžta apie 17.30 val., įvykio dieną taip pat namo grįžo iš karto po darbo. Kad sūnus trukdė mokytojai, sužinojo tą pačią dieną, kai jam paskambino mokytoja. Po balandžio 24 d. su sūnumi neteko bendrauti. Nieko nežino dėl sužalojimų, kurie buvo nustatyti pas D.. D. lanko kūno kultūrą, anksčiau lankė dziudo, bet įvykio dieną jo nebelankė. Iki įvykio jokių sužalojimų ant sūnaus kūno nematė, jie galėjo atsirasti sūnui kažkur susitrenkus. Sūnaus D. motyvai yra tokie, kad jam trūksta laisvės, pas jį buvo daugiau kontrolės, jis jam neleido „trainiotis“ su draugais, neišleido naktimis į miestą, kas vykdavo pas mamą. Sūnus nesakė, kad nori išeiti pas mamą – jis iš jos pabėgo, tikėdamasis, kad jis jam leis viską daryti, galės elgtis taip, kaip norės, tačiau pas jį buvo didesnė kontrolė. D. jam nesakė, kad nori iš jo išeiti. Vaiko teisių skyriuje pasakojo tą patį, ką dabar pasakoja, o ką pasakojo sūnus – nežino. Kitą dieną - balandžio 25 d., kai grįžęs iš darbo, nerado namuose sūnaus, jam skambino, tačiau jis neatsiliepė, tai bandė su juo susitikti: nuvažiavo pas jo mamą, bandydamas pasikalbėti, kodėl čia taip įvyko, viską išsiaiškinti, bet jo D. mama neįsileido. Balandžio 26 d. ryte, prieš darbą nuvažiavęs pas sūnų, jo klausė, kodėl jis meluoja, tai tuomet nieko nesakė, tik tylėjo, nuleidęs galvą. Kai sūnus D. gyveno pas jį, tai stengėsi dėl jo, rado jam neblogą mokyklą – (duomenys neskelbtini) gimnaziją, ir nors jo pažymiai buvo prasti, tačiau vis tiek ten jis buvo priimtas, bet dabar kai išėjo iš jo, kažkodėl jį perregistravo į kitą mokyklą. Sūnaus apklausoje, kuri vyko teisme, dalyvavo, pastabų dėl apklausos nesakė, nors ir turėjo galimybę. Pareikštas civilinis ieškinys yra nelabai pagrįstas.

Liudytoja J. B. teisiamajame posėdyje parodė, jog prisimena, kad nuo balandžio 24 d. sūnus D. atėjo pas ją, nes kai ji ėjo iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ apsipirkusi maistu, D. jai parašė žinutę, klausdamas, kur ji yra, sakė, jog nori grįžti pas ją gyventi, kadangi susipyko su tėčiu, kadangi tėtis prieš jį „kėlė ranką“. Sūnui pasakė, jog „susidedam daiktus ir nešam kudašių“, tai jis nurodė, kad jau skambino vaiko teisių skyriui ir apie įvykį pranešė, todėl jiems reikia ten kuo greičiau nueiti, kadangi jau buvo prieš darbo pabaigą - prieš 17 val. Tai jie su visais D. daiktais bėgo į vaiko teisių skyrių, kur susitvarkė dokumentus, ir jiems buvo nurodyta apie įvykį pranešti policijai, kad jie atvažiuotų ir užpildytų dokumentus. Jie paskambino policijai, tai pareigūnai atvažiavo maždaug po dviejų su puse valandų, jie užpildė dokumentus. Be to, D. sakė, kad iš tėčio nori pasiimti savo daiktus: pasą, gimimo liudijimą, t. y. norėjo pasiimti tuos daiktus, kurių dar nebuvo pasiėmęs. Sūnus nuvažiavo su policija pas tėtį ir grįžo namo su daiktais. Taip pat policija dar juos siuntė į ekspertizę, tai jie padarė viską, kas buvo liepta. Įvykio metu sūnus D. gyveno su tėčiu, tai ir tuo metu sūnui buvo (duomenys neskelbtini) m., ir dabar jam yra (duomenys neskelbtini) m., įvykio metu jis buvo tėčio globoje, o kas jam šiuo metu yra ji – nežino. Kai D. pasakė, kad reikia į vaiko teisių tarnybą, tai jie greitai ten ėjo, skubėjo, nes turėjo spėti ten nuvykti iki 17 val., kol nesibaigė darbo laikas, o tuo metu jau buvo prieš 17 val. Tuo metu vaikas su savimi buvo pasiėmęs kompiuterį, drabužius, telefoną, planšetę. Drabužius sūnui buvo nupirkęs jo tėvas D., tai jis juos pasiėmė iš tėčio namų. Jai sūnus paskambino po pietų, atrodo, kad tą dieną į mokyklą jis ėjo. Kadangi jie su sūnumi D. susipyko, tai liepė jam atiduoti jos namų raktą. Su D. susipyko tada, kai jis išėjo gyventi pas tėtį – buvo susiginčiję, tai jis ir išėjo pas tėtį, o ji supyko, jog jis išeina, tai ir atsiėmė savo namų raktus. Sūnus nelanko jokių būrelių, po mokyklos sėdi prie kompiuterio, išeina į miestą. Kai D. jai pasakė, kad prieš jį buvo smurtavimas, jis pasakojo, jog tėtis buvo supykęs, nes mokykloje buvo problemų, kadangi neklausė mokytojų, ir tada kumščiu trenkė jam į koją ir ranką 4-5 kartus, nors skaičiaus ji nebeprisimena, neprisimena, ar apskritai sūnus įvardino smūgių skaičių. Neprisimena, į kurią ranką sūnui buvo suduota, nes turi problemų „su galva“, tai daug ką pamiršta. D. buvo likusi mėlynė, jie važiavo į ekspertizę, tai sakė, kad ant kojos yra dvi kraujosruvos, bet pati jų nematė, jos neaiškiai matėsi, o daugiau mėlynių niekur nebuvo. Policijoje sūnus sakė, jog jautė 9 balų stiprumo skausmą, bet greitojoje pagalboje jam nurodė, kad jam negali būti 9 balų stiprumo skausmas, nes 9 balų skausmas gali būti, kai lūžta ranka arba koja, bet D. nurodė, jog nuo suduotų smūgių skaudėjo. Ji klausė sūnaus, ar jis parašo tėčiui žinutę, tai jis sakė, kad neparašo, nors paprašo tėčio jį užregistruoti į kirpyklą ir tėtis jį užregistruoja. Po įvykio D. rašinėjosi su D., įvykio dieną D. buvo pas juos atėjęs, norėjo pasiimti sūnų, bet vaiko teisės buvo pasakiusios neįsileisti vaiko tėvo, tai jie bijojo ir neįsileido. Anksčiau su D. B. nėra buvę jokių įvykių, bet įvykio dieną bijojo jį įsileisti, nes elgėsi taip, kaip nurodė vaiko teisių skyrius, o be to, D. nenorėjo, kad tėtį įleistų. Sūnus po įvykio pasakojo, jog tėtis trenkė jam į koją ir į ranką, nesakė, kad iš tikrųjų nieko nebuvo. Kai pas juos atvažiavo D. B., D. nenorėjo jo įsileisti, nes bijojo grįžti atgal pas tėtį, nes tėtis jį muša. Policijai viską pasakojo pats D., kadangi ji nežinojo, kaip jis su tėčiu gyveno. Sūnus ne visada jos klauso - visaip būna, jam reikia griežtesnio žodžio, bet bausmių nereikia, nes jis yra geras vaikas, tik „su savo charakteriu“. Turi su D. problemų, jis turi problemų mokykloje, su juo reikia daug kantrybės. Su D. buvo įvykiai ir vakar, ir penktadienį, tai ji jam sakė, kad jeigu jis jos neklauso, tai ji nebeturiu kantrybės, todėl turės eiti gyventi pas tėtį, tačiau į tai jis jai atsakė: „tu manęs negąsdink – aš neisiu arba pabėgsiu iš namų“. D. neklauso mokytojų, bėga iš pamokų. Sūnus nenori su tėčiu gyventi, o su ja nori. Dabar prašys psichologo pagalbos, nes nežino, kas jos vaikui yra. Iš karto po įvykio jie su D. buvo apsikabinę, abu apsiverkė, gal savaitę ar dvi jis jautėsi nejaukiai, nes ir antrasis sūnus jam „prikaišiojo“, kad eitų gyventi pas tėtį, nes čia viskas yra jo, bet dabar D. prie visko priprato ir gyvena kaip anksčiau. Pasekmių sūnaus elgsenai šis įvykis nesukėlė. Abu vaikai nori eiti pas tėtį, bet neina, gal dėl to, kad tėtis jiems neparašo, nors vaikams sakau, jog pirmiausia jie turi parašyti. Anksčiau iš D. nėra buvę pranešimų, kad tėtis prieš jį smurtauja, tik iš mokyklos buvo pranešta, jog tėtis mušė D., bet ji negali tikėti D., kadangi jis pameluoja. Tėtis yra geras, jis rūpinosi vaikais, jie yra ir pavalgę, ir apsirengę. Apie ankstesnį įvykį ji nieko nežino – ji su D. bei jo tėčiu nebuvo, kartu su jais negyveno. Dabar su D. vėl buvo įvykiai mokykloje, nes jis nėjo į kūno kultūros pamokas, nors turėjo tam skirtus drabužius, jam viskas buvo supirkta. Sūnus laiku grįžta namo, kol kas turi tik vieną pažymį - 7. Pas juos lankosi socialiniai darbuotojai kiekvieną mėnesį, skambina, jie su jais bendrauja, jeigu reikia, prašo pagalbos, ir jie viską padaro, ko paprašo. D. vis pameluoja, pvz., kai paklausia, ar kažkur buvo nuvykęs, tai jis sako, kad buvo, bet paskui pasirodo, jog nebuvo. Paskutinį kartą ji jo klausė, ar jis buvo kūno kultūros pamokoje, tai jis sakė, kad buvo, o iš tikrųjų nebuvo. Nėra buvę, kad jis būtų neteisingai ką nors apkaltinęs. Kai sūnus meluoja, ji mato iš jo akių. Šis įvykis turbūt yra teisybė, nes kai ėjo iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, tai jis buvo apsiverkęs, išsigandęs, drebėjo ir, nors jam aiškino, kad jeigu melagingai iškvies policiją, tai jai bus blogai, gaus 300 eurų baudą, o ji tokių pinigų neturi, tai jis ją patikino, jog tikrai viskas vyko. Atrodo, anksčiau nėra tekę kreiptis į policiją, nors gal ir yra buvęs įvykis, kai D. su klasioke apsivogė už 35 eurus ir važiavo į policiją, bet pats sūnus su pranešimu nėra kreipęsis į policiją. Yra dirbanti, buvęs vyras teikia išlaikymą sūnui.

Liudytoja A. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad kaip supranta, į teismo posėdį yra pakviesta dėl to, jog pranešė apie D. B. galimai patirtą smurtą iš tėčio. Įvykio metu dirbo (duomenys neskelbtini) progimnazijoje psichologe, bet dabar ten nebedirba. 2024 m. balandžio 25 d. pas ją atėjo D. B. klasiokė ir pranešė, kad dieną prieš D. mušė tėtis. Tuomet pasikvietė patį D. ir jis patvirtino, jog patyrė smurtą iš tėčio, kad tėtis jam trenkė, bet neprisimena, kiek kartų, nors berniukas tai nurodė. D. B. pasakojo, kad jam tėtis trenkė su ranka balandžio 24 d., nes gavo pastabą iš mokyklos dėl jo netinkamo elgesio. Su D. jie turėjo nuolatines konsultacijas, jis ir anksčiau buvo minėjęs, kad prieš jį smurtauja, dėl to ji buvo rašiusi raštą, bet paskui gavo skambutį iš vaiko teisių, jog D. tai paneigė. Dėl šio įvykio D. B. daugiau nieko nepasakojo, nežino, ar apie tai be jos jis dar su kuo nors bendravo. Balandžio 25 d. ji prašė D. pasižiūrėti, ar dėl patirto smurto liko žymių, ji nusisuko, kad jis pasižiūrėtų, tai jis atsakė, kad žymių nėra. Neprisimena, ar jis minėjo, jog patyrė skausmą. Įvykio metu D. B. gyveno su tėčiu, bet nežino, ar su tėčiu vaikas gyveno oficialiai ir ar tėčiui buvo nustatyta jo globa. Negali pasakyti, kokie D. santykiai su mama. Pas jį D. B. lankosi, nes pranešė apie smurtą, todėl jis jį turi konsultuoti. Iki šio įvykio balandžio mėnesį jie taip pat su D. bendraudavo kartą per savaitę. D. B. minėjo, kad dėl šio įvykio jis pats dar nueis į vaiko teisių tarnybą arba ten paskambins. Po balandžio 25 d. su juo toliau tęsė konsultacijas. Apie šį įvykį D. pasakoja mažai, - daugiau kalbasi apie jo jausmus, apie tai, kaip jis jaučiasi. D. B. visada pasakoja tą patį, jo nurodomos aplinkybės nesikeičia. Apie tai, su kuo D. nori gyventi, ar norėtų su tėčiu taikytis, jis nenorėjo kalbėti. Neprisimenu, ar vaikas kalbėjo apie tai, ar jis bijo tėčio. D. B. yra išdykęs vaikas, bet kai būdavo rimti dalykai, tai kalbėdavo tą patį, jai su juo nebuvo nesklandumų, kad negalėtų juo tikėti. Po įvykio jai nepasirodė, kad D. gali kalbėti ne tiesą. Kalbant apie rimtus dalykus, apie kuriuos D. yra pasakojęs, tai kartą jis buvo atėjęs ir pranešė apie klasiokės savižalą, kas pasitvirtino. Apie tai, kad D. B. mušė, pranešė klasiokė, nes kaip ji nurodė, pats D. nedrįsta ateiti. D. ir ta mergaitė buvo klasiokai ir draugai. Iš pradžių po įvykio D. B. buvo sunerimęs, liūdnas, o paskui apie tai kalbėdavo šiek tiek nusiminęs. Jo nerimastinga būsena tęsėsi savaitę ar dvi. Anksčiau taip pat buvo pranešta apie D. B. patirtą smurtą, kuris nepasitvirtino, nes D. tai paneigė, kad nenukentėtų tėtis. Negali pasakyti, ar pranešdamas apie balandžio 24 d. įvykį, D. nebebijojo tėčio. Kai D. B. pabėgo iš namų, tai jis bendravo su ja, bet nieko negali pasakyti apie tai, kad jis jai sakė, jog pasiklydo miške, o kol jo tėtis D. ieškojo miške, jį policija rado prie „(duomenys neskelbtini)“. Pabėgus D. iš namų, pati bendravo su jo tėčiu. Kai D. B. buvo pabėgęs iš namų, tai jis skambučiu jai sakė, jog yra pasiklydęs miške, tuomet ji skambino jo tėčiui ir pranešė tai, kad D. yra miške. D. B. konsultacijas teikdavo kartą per savaitę.

Specialistė V. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad žino, jog yra pakviesta dėl berniuko D. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nuo tos apklausos praėjo nemažai laiko, todėl negali visko prisiminti, tačiau prisimena, jog bylos esmė buvo dėl berniuko galimai patirto smurto iš tėčio pusės. Berniukas prieš apklausą ir apklausos metu jautėsi gana jaukiai, drąsiai, jis pasakojo apie savo elgesį mokykloje ir kad dėl šitų priežasčių susilaukė smurto artimoje aplinkoje iš tėčio pusės. Berniukas gana nuosekliai viską pasakojo, gana detaliai nurodė visas aplinkybes apie smūgius, tik gal šiek tiek kėlė abejonių nurodytos priežastys dėl netinkamo elgesio mokykloje: dėl durų spardymo ir pan., nes jautėsi, jog vaikas nori sumenkinti savo reikšmę mokyklos aplinkoje, tačiau toje dalyje, kur buvo nurodoma apie smurtą, apie patį įvykį, smūgius, skausmą, mėlynes, atrodė, jog jo parodymai sąžiningi ir nuoširdūs. Per apklausą jautėsi, kad berniukas gali maišyti kūno puses, dėl praėjusio laiko tarpo ir natūralaus užmiršimo gali neprisiminti, kurioje pusėje buvo padaryti sužalojimai, bet kad smūgiai buvo suduoti – iš pasakojimo buvo akivaizdu. Į vaiko ryšį su tėvais ji nesigilino nei prieš apklausą, nei apklausos metu, tačiau jautėsi, kad jis su tėčiu neturi artimo ryšio, bet nelabai artimą ryšį turėjo ir su mama, jautėsi, jog yra vienišas, taip pat jautėsi, kad tėtis jam kelia didžiulį pyktį. Tiksliai neprisimena, bet atrodo, berniukas nurodė, kad tėtis jam trenkė į alkūnę ir į koją, nes tėtis supyko dėl jo netinkamo elgesio mokykloje. Apie ankstesnius smurto atvejus vaikas nieko nepasakojo. Neatrodė, kad berniukas linkęs fantazuoti ar prikurti detalių, nes prieš apklausą jis gana logiškai kalbėjo apie mokyklą, apie save. Iš apklausos matėsi, jog berniukas jaučia nuoskaudą tėčiui, bet apklausos metu daug nesigilino į jausminį foną, tik apklausos metu pastebėjo jo nuoskaudą, pyktį ir nusivylimą, kad tėtis jį drausmina tokiu būdu, pakeldamas ranką ir, kaip berniukas pats nurodė, gana stipriai pakeldamas ranką, o ne pokalbiu. Paprastai vaiko apklausa prasideda nuo įžanginio pokalbio su vaiku, kurio metu jie kalbasi apie patį vaiką, apie taisykles, kokią jis mokyklą ir klasę lanko, ar žino, kodėl čia atvyko, t. y. „apsišildo“, tačiau apie apklausos aplinkybes nešneka, į jas nesigilina, todėl ir šiuo atveju buvo nelabai tinkama klausinėti berniuką apie ryšį ar išgyvenamus jausmus. Yra struktūruota 10 žingsnių, kaip vyksta apklausa, kokia yra jos tvarka, kad vaikas turi sakyti tiesą, kad gali klausti, jeigu ko nors nesupranta, gali kažko nežinoti. Ši struktūra yra paaiškinama kiekvienam vaikui ir taip buvo ir šiuo atveju – D. B. buvo išaiškintos bazinės taisyklės, o po to jau vyko pati apklausa. Matėsi, kad skiriasi berniuko nuotaikos ir bendravimas susipažinimo dalyje ir darbinėje dalyje, nes iš pradžių jis buvo guvesnis, spontaniškesnis, kadangi yra natūralu, jog kai vaikas kalba apie smurtą, kurį patyrė, tai jis tampa nervingesnis, šiuo atveju matėsi D. jaudulys ir kad yra emociškai susijaudinęs. Dažnai vaikai, kurie yra linkę fantazuoti, tiesiog pasakoja faktą, bet emociškai jo neišgyvena, nepastebimas vaiko jautrumas, o šiuo atveju jautėsi, kad berniukui yra „jautroka“ apie tai kalbėti.

Nepilnamečio nukentėjusiojo D. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (1 t., b. l. 88 – 89), kurie vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 2 dalimi, teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti, kur jis parodė, kad įvykį truputį pamena, jis įvyko pavasarį, buvo mokyklinė diena, apie 21 h. Viskas vyko (duomenys neskelbtini), buto numeris lyg (duomenys neskelbtini). Tėtis buvo ant jo supykęs, nes gavo skambutį iš mokyklos. Paskambino iš mokyklos, kad jis spardė duris, nors nei karto nebuvo įspyręs. Kai tėtis grįžo, supyko ir viskas atsitiko. Su tėčiu šnekėjo ir tada tėtis jam sudavė iš rankos kumščio. Tėtis sudavė 4 kartus. 4 kartus jam trankė į koją ir vieną į ranką. Visi smūgiai buvo suduoti į dešinės kojos šlaunį. Smūgiai buvo skaudūs, skausmą vertina 8 ar 9 balais. Ant kojos buvo likę mėlynės, smūgio vietoje. Gali būti, kad neatsimena į kurią koją trenkė. Dar trenkė su delnu į kairę alkūnę. Iš viso buvo 5 smūgiai, 4 į koją ir 1 į ranką. Ant rankos žymių neliko. Nepamena likusių žymių ant rankos. Nepamena, ką jam sakė tėtis, buvo labai išsigandęs. Labiausiai bijojo, kad dar labiau nebūtų taip. Kitų žmonių su jais nebuvo. Pas tėtį atsidūrė, nes susipyko su mama ir išėjo gyventi pas tėtį. Mokykloje į duris nespyrė, nebent pabarškino į tas duris, bet tėčiui pranešė, kad spardė. Po konflikto su tėčiu, kitą dieną po mokyklos, paskambino vaikų teisėms ir pasakė mamai, kad paskambino vaikų teisėms dėl tėčio. Mokykloje pasakė psichologei A.. Po įvykio gyvena pas mamą. Tėtis bandė su juo susisiekti, buvo atėjęs pas mamą, norėjo, kad įsileistų, jam ir mamai skambino. Gal ir galėtų tėčiui atleisti. Mokykloje prie durų buvo su drauge S. A. P.. Draugė spyrė į duris, o jis barškino. Draugei kilo tokia mintis, taip pajuokauti. Neatsimena, į kokio kabineto duris beldė. Nėra buvę, kad būtų paėmęs iš tėčio pinigus ir pabėgęs. Įvykio metu jautė skausmą, rankos skausmą vertina 6 balais. Rankoje skausmas truko neilgai, o koją skaudėjo, kol nuėjo miegoti. Kitą dieną kojos neskaudėjo, tik jei paspaudi, tada skaudėjo. Po įvykio buvo išsigandęs, daugiau jautėsi normaliai. Po įvykio su tėčiu nebendravo. Dabar kartais parašo jam žinutę, tėtis kartais atrašo, kartais ne. Jaučiasi to įvykio metu patyręs žalą, bet sunkiai ją gali apibūdinti. Prieš smūgius su tėčiu buvo pokalbis, ką kalbėjo, nepamena. Tėtis supyko, nes nėjo namo po mokyklos, bet jis buvo mokykloje, namo eiti tiesiog nenorėjo.

Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai

J. B. pareiškime užfiksuota, kad 2024-04-24 apie 20.30 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, buvęs sutuoktinis D. B., sumušė jų sūnų D. B., gim. (duomenys neskelbtini) m., kuriam šitokiu būdu buvo sukeltas fizinis skausmas. Prašo policijos įstatymų numatyta tvarka nubausti D. B. dėl šio netinkamo elgesio (1 t., b. l. 9-20).

2024-04-25 įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, įvykio vietos, esančios (duomenys neskelbtini), apžiūra. Apžiūros metu niekas nepaimta, fotografuota (1 t. b. l. 25-27, 28-35).

2024-04-25 asmens apžiūros protokole užfiksuota nukentėjusiojo D. B., gim. (duomenys neskelbtini) m., apžiūra. Ant kairės rankos alkūnės nematyti jokių sužalojimų. Taip pat apžiūrima asmens kairės pusės koja. Šlaunies srityje matomas apie 3 cm pločio nežymus sumušimas, pamėlusi oda. Daugiau sumušimų ant asmens kūno nestebima (1 t., b. l. 119-122, 123-126).

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad D. B. nustatyti sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairės alkūnės ir kairės šlaunies srityje. Sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Poodinė kraujosruva kairės alkūnės srityje padaryta kontaktuojant su kietu buku daiktu ir/ar paviršiumi. Poodinė kraujosruva kairės šlaunies srityje padaryta kontaktuojant su kietu buku daiktu. Sužalojimai padaryti 2 trauminiais poveikiais. D. B. nustatyti sužalojimai tiek visumoje, tiek ir kiekvienas atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Poodinė kraujosruva kairės alkūnės srityje galėjo būti padaryta tiek tiesioginio trauminio poveikio su kietu buku daiktu metu, tiek ir atsitrenkiant į kietą buką daiktą ir/ar paviršių. Poodinė kraujosruva kairės šlaunies srityje galėjo būti padaryta tiek tiesioginio trauminio poveikio su kietu buku daiktu metu, tiek ir atsitrenkiant į kietą, buką daiktą (1 t., b. l. 131).

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau - Skyrius) 2024-05-03 Vaiko situacijos vertinimo anketoje nurodyta, kad 2024-04-26 Skyriuje buvo bendrauta su D. B.. D., pasakodamas apie įvykį, teigė, kad 2024-04-24 apie 20.30 val., tėvas, grįžęs į namus, atėjo į jo kambarį. Jis tuo metu gulėjo lovoje. Tėvas iš pradžių jam pasakė, ar reikia diržą išsitraukti dėl to, kad neva D. spardė mokykloje duris. Tada tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu tėvas du kartus jam spyrė į koją. Tuomet tėvas išėjo į savo kambarį, bet vėl grįžo pas D., tuomet jam dar du kartus rankos plaštaka trenkė į koją ir į ranką, mušdamas D., jam kažką sakė, tačiau ką, jis nepamena. D. teigė, kad jam skaudėjo, kai tėvas jį mušė, ant kojos jam liko mėlynės. Sekančią dieną apie tai D. pranešė mokyklos psichologei. Skyriuje buvo bendrauta ir su D. B., kuris bet kokį smurtą prieš savo sūnų neigė (1 t., b. l. 146-161).

Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog D. B., gim. (duomenys neskelbtini) m., mokosi Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos (duomenys neskelbtini) klasėje. Mokinys pakankamai paslaugus, bendraujantis, tačiau lengvai pasiduodantis draugų įtakai. Turi pakankamus socialinius įgūdžius. Šiais mokslo metais ne visada laikosi susitarimų. Dažnai nedėvi uniformos, taip pažeisdamas mokyklos tvarką. D. pamokas lanko gerai. Nuo 2023-09-01 iki 2024-05-09 yra praleidęs 28 pamokas (26 dėl ligos, 1 dėl kitų priežasčių, 1 be pateisinamos priežasties). Elgesys ir mokymosi rezultatai šiemet pastebimai pablogėjo. 2023-2024 m. m. I pusmečio rezultatai: „8“- iš dviejų mokomųjų dalykų, „6“- iš trijų, „5“- iš vieno, „4“- iš penkių, „3“- iš dviejų mokomųjų dalykų. Nuo mokslo metų pradžios mokytojai D. yra parašę 25 pastabas. 2024-04-24 socialinė pedagogė, po pokalbio su rusų k. mokytoja ir peržiūrėjusi stebėjimo kameros informaciją, e.dienyne parašė informacinius laiškus D. ir jo klasės draugės tėvams, nes abu mokiniai po pamokų liko mokykloje ir 10 min laikotarpyje 6 kartus beldė bei spyrė į (duomenys neskelbtini) kabineto duris, kur tuo metu vyko rusų kalbos pamoka. Šiemet mokinio ir jo tėvų pageidavimu D. lanko mokyklos psichologo konsultacijas. D. po tėvų skyrybų liko gyventi su broliu pas mamą. 2023 metų rudenį informavo klasės vadovę ir socialinę pedagogę, kad nuo spalio pradžios gyvena pas tėtį, o nuo balandžio pabaigos vėl grįžo gyventi pas mamą. Visa su mokiniu susijusi informacija teikiama abiems tėvams. B. tėvų susirinkimuose nesilanko, bet telefonu atsiliepia ir paskambina patys, elektroninio dienyno informaciją stebi, pakviesti į mokyklą atvyksta (1 t., b. l. 117-118).

Specialistės V. L. paaiškinimų protokole nurodyta, kad 2024-07-08 dalyvavo nepilnamečio D. B. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Apklausos metu vaikinas jautėsi gana drąsiai, prieš apklausą buvo išaiškintos taisyklės ir minėjo, kad atėjo papasakoti dėl to, kad tėtis panaudojo smurtą prieš jį. Matėsi, kad vaikinas nenoriai pasakoja apie konfliktus mokykloje ir apie savo netinkamą elgesį joje, norėdamas kaip ir reabilituoti save, parodyti save iš geresnės pusės, tačiau pasakodamas apie smūgius tikrai atrodė, kad davė parodymus nuoširdžiai ir matėsi jo emocinė reakcija, kad jisai tikrai patyrė skriaudą tėčiui panaudojus smurtą. Vaikinas pakankamai detaliai papasakojo apie smūgius ir apie skausmą, apie mėlynes. Pamena, kad apklausos metu šiek tiek sumaišė smūgio vietas į ranką, bet dėl to, kad jau buvo tiek laiko praėję ir matėsi, kad jam buvo sunku identifikuot tiksliai dešinė ar kairė ranka. Matosi, kad jo ir tėčio nesieja stiprus emocinis ryšys ir kad jis tikrai išgyvena kažkokią skriaudą po to smurto. Apklausos metu nekilo abejonių dėl jo parodymų teisingumo, kad smurtas iš tėčio jo atžvilgiu buvo įvykdytas (1 t., b. l. 92-94).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. B. parodė, kad nuo (duomenys neskelbtini) m. su D. B. yra išsiskyrę ir gyvena atskirai. Kartu turi du sūnus, t. y. D. B., gim. (duomenys neskelbtini) m., bei M. B., gim. (duomenys neskelbtini) m.. Sūnus D. B. nuo 2023 m. spalio mėnesio ėmė gyventi su tėvu D. B.. Nors sūnus ir gyveno pas tėvą, tačiau su vaiku bendravo nuolatos, susiskambindavo. 2024-04-25 apie 15.30 val. jai paskambino D. ir paklausė, ar gali gyventi su ja, nes tėvas jį sumušė. Ji sūnaus pasiteiravo, kas nutiko. Vaikas jai ėmė pasakoti, kad 2024-04-24 apie 20.30 val. pas tėvą namuose, adresu (duomenys neskelbtini), įvyko žodinis konfliktas, nes tėvui kažkas iš mokyklos darbuotojų pasakė, kad D. mokykloje spardė duris. Pasak sūnaus, tėvas dėl to labai įsiuto ir keturis kartus rankos kumščiu vaiku sudavė į kairę koją, šitokiu būdu vaikui buvo sukeltas fizinis skausmas, kurį sūnus dešimtbalėje skalėje (10 skaudžiausia) įvertino 9 balais bei vieną kartą ranką sudavė į kairės rankos alkūnę. Šitokiu būdu vaikui taip pat buvo sukeltas fizinis skausmas, kurį įvertino 10 balų. Pasikalbėjus su vaiku, jam nurodė, kad grįžtų pas ją į namus. Po įvykio taip pat kreipėsi ir į vaikų teisių skyrių, kurie nurodė apie įvykį informuoti policiją. Sūnaus teigimu, konflikto metu namuose jie buvo dviese. Jos žiniomis, tėvas prieš sūnų smurtavo pirmą kartą. Dėl sukelto fizinio skausmo į gydymo įstaigą nesikreipė. Jos sūnaus sveikata nedrausta (1t., b. l. 9-20).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. K. parodė, kad nuo (duomenys neskelbtini) ji dirba Šiaulių (duomenys neskelbtini) progimnazijoje, psichologe. 2024 metų vasario mėnesį į ją kreipėsi jų mokyklos mokinys D. B., kuris jai pasakė, kad tėtis jam trenkė į veidą, nesmarkiai, bet trenkė. Tuo metu D. gyveno su tėčiu. D. aplinkybių, kodėl tėtis jam trenkė nepasakojo, ji klausė jo, bet dabar nepamena tiksliai, ką D. jai atsakė, tai ir negali atsakyti. Tada ji perdavė pranešimą į vaikų teises, žino, kad jie irgi vyko į tas vaikų teises, bet D. tada paneigė, kad tėtis prieš jį smurtavo. Po to D. paneigimo vaikų teisėse apie smurtą, ji kalbėjo su D., norėdama išsiaiškinti paneigimo priežastį ir D. pasakė, kad paneigė tai, nes bijojo, kad tėčiui bus taikoma už tai kažkokia atsakomybė, ar nuobaudos. Tada ji į mokyklą pasikvietė D. mamą, mama buvo informuota apie tai, kad buvo smurtauta prieš D., pasiūlė D. teikti konsultacijas, mama su tuo sutiko, nes tam reikalingas tėvų sutikimas ir nuo tada pradėjo dirbti su D.. Konsultacijų metu D. jai sakydavo, kad santykiai su tėčiu įprasti, normalūs, smurto nebuvo. 2024 metų balandžio mėnesį, datos ji tiksliai neatsimena, pertraukos metu, į ją vėl kreipėsi D., kuris pasakė, kad tėtis jam trenkė kelis kartus. D. sakė, kad tėtis lygtais kumščiu, bet dėl to nėra tikra, trenkė D. atrodo, kad į kairės pusės koją ir kairį žastą. Kiek kartų, nesakė, sakė, kad tai susiję su kažkokiais nusiskundimais iš mokyklos, galimai jis buvo gavęs kažkokią pastabą ir tėtis ją pamatęs tokiu būdu nubaudė taip. Tuo metu, kai D. jai tai sakė, D. sakė, kad jam neskauda ir mėlynių tose vietose nebuvo, o ar tuo metu, kai jam trenkė skaudėjo, nesakė šito. Tada ji vėl D. pranešė, kad apie tai praneš vaikų teisėms ir pats D. sakė, kad ir pats bandys arba nueiti, arba paskambinti į vaikų teises ir pranešti, kad prieš jį tėtis smurtavo. Apie tai ji informavo savo vadovybę, o jie savo ruožtu informavo apie tai vaikų teises. Toliau su D. tęsiant savaitines konsultacijas (jį konsultuodavo vieną kart savaitėje) D. pasakojo, kad jam yra liūdna, kad taip nutiko, kad tėtis prieš jį smurtavo, bet apie tai jis kalbėdavo labai ramiai, suprato, kad taip su juo neturi elgtis. Detaliau apie tą smurtą nei pirmu, nei antru atveju, D. nepasakojo, konstatavo tuos abu kartus kaip faktą ir tiek. Tuo antru kartu, kai D. jai pasisakė apie smurtą, ji D. paklausė, ar jis turi mėlynių ir, kadangi D. jai tų vietų nenorėjo rodyti, jis pasižiūrėjo pats jos kabinete prasismaukęs rūbus ir pasakė, kad nėra. Tuo metu ji nusisuko, kad D. būtų drąsiau pasižiūrėti. Tik tiek žino apie tuos smurto atvejus. D. šiaip yra toks išdykęs, jei kalbėti apie kasdienius dalykus, tai taip, yra tokių atvejų buvę, kad jis galėtų pameluoti, bet kalbant apie smurtą visada kalbėdavo tą patį. Tais abiem kartais, kai D. jai pasakojo apie smurtą, visada jis net nurodydavo tokiame žemėlapyje, kad jaučiasi liūdnas, įskaudintas ir nesaugus ir abiem atvejais atrodė šiek tiek išsigandęs, pirmuoju netgi labiau buvo išsigandęs. Kalbant su D. mama po to pirmo karto, kai D. pranešė apie smurtą, mama nieko apie tai negalėjo pasakyti, sakė, kad jai tas atvejis yra nežinomas, D. apie tai jai nieko nesakė. Po antro karto su D. mama ji nebendravo. Su D. tėčiu yra tekę bendrauti tik kartą telefonu, tada, kai D. buvo dingęs ir tėtis jo ten ieškojo po miškus. Kalbant tada telefonu su D. tėčiu, iš tėčio nebuvo jokios agresijos, ar grasinimų D. atžvilgiu, na tokių, kaip pavyzdžiui, kad jis dabar gaus kai grįš, ar panašiai, tėtis taip pat tada buvo labai išsigandęs, kad D. dingo. Dėl tuometinio D. dingimo žino, kad jis tada su klasės drauge negrįžo iki pat vėlaus vakaro į namus, neatsiliepė į skambučius, o po to jie jai paskambino, jie teigė, kad jie yra miške, bet žino, kad juos kažkur rado prie „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). Po to konsultacijos metu kalbėjo su D. apie tą pabėgimą, tai jis pasakė „tiesiog sugalvojom“ ir viskas (1 t., b. l. 107-110).