Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Zigmas Pocius Baudžiamoji byla Nr. 1A-651-382/2013

Teisėja Rūta Laurinonienė Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00213-2009-2

2013 m. gruodžio 30 d.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. ir D. U. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 straipsnio 1 dalį trejiems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė M. K. paskirta devyneri metai laisvės atėmimo.

Bausmė paskirta pataisos namuose.

D. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį trejiems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė D. U. paskirta ketveri metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo ir 2 MGL dydžio (260 Lt) bauda.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų M. K. ir D. U. solidariai priteista 960,74 Lt turtinės žalos atlyginimo G. N. įmonei.

Taip pat iš nuteistųjų M. K. ir D. U. nukentėjusiajai R. K. solidariai priteista 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. ir D. U. nuteisti už tai, kad 2009 m. kovo 20 d., apie 20.15 val., Tauragės rajone, (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, siekdami užvaldyti svetimą turtą, užsidėję ant galvos kaukes, G. N. įmonei priklausančioje maisto prekių parduotuvėje pardavėjai R. K. purškė į veidą dujas bei sudavė kumščiu smūgį jai į pilvą, tuo sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą bei padarė veido ir kaklo I laipsnio nudegimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, bei pagrobė 160 Lt vertės kasos aparato stalčių su 800,74 Lt, tuo padarydami G. N. įmonei 960,74 litų turtinę žalą.

Apelianto manymu, teismas ne iki galo ir nevisapusiškai ištyrė įrodymus. Į teismo posėdį nebuvo iškviestas ir apklaustas liudytojas E. B., nors jis buvo įvykio vietoje, vairavo automobilį, kuriuo A. P. atvyko prie parduotuvės. E. B. neabejotinai žino, kas nuėjo plėšti parduotuvę. Teisme taip pat neapklaustas ir liudytojas R. Š. Jis taip pat buvo automobilyje ir gali patvirtinti, kas nuėjo į parduotuvę vykdyti nusikaltimą. Teismas neiškvietė ir neapklausė ir liudytojo A. M., pas kurį jie po įvykio buvo atvažiavę. Būtent būnant pas A. M., A. P., slėpdamas nusikaltimo įrodymus, paprašė ir gavo persirengti kitus drabužius. Mano, kad neapklausęs minėtų liudytojų ir nepatikrinęs jų parodymų teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje nuteistieji M. K., D. U. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų M. K. ir D. U. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo M. K. apeliacinio skundo

Nors nuteistasis M. K. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl M. K. kaltės. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokių įrodymų vertinimo motyvus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, apelianto teiginius, kuriais jis neigia kaltę, laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad nuteistojo M. K. apeliaciniame skunde deklaruojamą nekaltumą paneigia nukentėjusiosios R. K. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu. Nukentėjusioji R. K. patvirtino, kad į veidą dujas jai purškė būtent M. K. Nukentėjusioji M. K. atpažino iš jo akių ir balso, nors pastarasis ir buvo ant veido užsidėjęs kaukę. M. K. būdavo nuolatinis parduotuvės lankytojas, tik iš pradžių ji nežinojo jo pavardės, todėl ir negalėjo to nurodyti pareigūnams (t. 1, b. l. 46–47, 49–51; t. 3, b. l. 5–6).

Nukentėjusiosios parodymų teisingumą patvirtina ir tai, kad asmens parodymo atpažinti metu iš asmenų, pateiktų su kaukėmis, nukentėjusioji atpažino būtent M. K. (t. 1, b. l. 52–55). Nukentėjusiosios R. K. parodymus, kad plėšimą įvykdė M. K., patvirtino ir liudytojas A. P. Minėtas liudytojas parodė, kad plėšime dalyvavo M. K. ir D. U. M. K. ir D. U. išlipo iš automobilio ir išėjo, kur eina, nesakė. Praėjus 5–10 minučių jie į automobilį parbėgo su balta dėže. Įlipus į automobilį, M. K. liepė greitai važiuoti. Kryžkalnyje po tiltu įsuko į keliuką, kur visi išlipo iš automobilio. Išlipus iš automobilio, M. K. su akmeniu daužė minėtą dėžę. Sudaužius, susirinko iš jos pinigus ir ją numetė į netoliese esantį kanalą. Pinigus M. K. įsidėjo į kišenę (t. 1, b. l. 69–72, 80–81). Savo parodymus liudytojas A. P. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 74–78). Priešingai nuteistojo tvirtinimui, liudytojas A. P. tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją davė išsamius ir nuoseklius parodymus, kad nusikaltimą įvykdė būtent M. K. su D. U. Akistatos metu tarp liudytojo A. P. ir nuteistojo D. U. liudytojas A. P. taip pat patvirtino, kad plėšimą įvykdė M. K. su D. U. (t. 2, b. l. 114–115).

Be nukentėjusiosios R. K. ir liudytojo A. P. parodymų, M. K. kaltę vienu ar kitu aspektu patvirtina ir liudytojo G. M. parodymai. Liudytojas G. M. parodė, jog eidamas į parduotuvę ir iki jos likus 300 metrų, pastebėjo bėgančius du vaikinus, kurie buvo apsirengę juodais rūbais ir tarpusavyje bėgdami kalbėjosi, kad juos dabar įduos. Liudytojas patvirtino, kad vienas vaikinas buvo stambesnis, kitas smulkesnis, nors jie jau buvo be kaukių, tačiau jų veidų neįsidėmėjo, bet patvirtino, kad vieno vaikino balsas buvo panašus į M. K., nes jis su M. K. yra nemažai bendravęs ir jis gyveno netoli (duomenys neskelbtini) kaimo, todėl jo balsą ir atpažino (t. 1, b. l. 59–61).

Visi apelianto argumentai, ginčijant kaltę, skunde yra nukreipti tik į nukentėjusiosios parodymų sumenkinimą, deklaratyviai teigiant, jog nukentėjusiosios R. K. parodymai buvo nenuoseklūs, be to, pasak apelianto, nukentėjusioji buvo paveikta pareigūnų, kurie buvo suinteresuoti nusikaltimo išaiškinimu. Tokie nuteistojo deklaratyvūs teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais faktiniais bylos duomenimis, todėl laikytini gynybine nuteistojo pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau ištirtų ir išnagrinėtų duomenų visuma, konstatuoja, kad nukentėjusiosios R. K. parodymai nors visiškai nuoseklūs nebuvo, tačiau jų esminės detalės sutapo, atitiko tiek ir liudytojų parodymus, tiek rašytinę bylos medžiagą, t. y. šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro bendrą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo M. K. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo M. K. teiginiais. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti, kad nukentėjusioji R. K. dėl asmeninių, subjektyvių aplinkybių apkalbėtų nuteistąjį, siekdama jam pakenkti. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas ir abiejų nuteistųjų, ir kitų liudytojų parodymus vertino nešališkai, atsižvelgdamas į visas subjektyviąsias ir objektyviąsias bylos aplinkybes.

M. K., kvestionuodamas apylinkės teismo nuosprendį, savo nekaltumą bando pagrįsti nuteistojo D. U., teigiančio, kad nusikalstamą jis padarė ne su M. K., o su liudytoju A. P., parodymais. Tačiau nuteistasis D. U. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės visiškai nepripažino ir tik susipažinęs su bylos medžiaga pradėjo teigti, kad nusikaltimą padarė ne su M. K., o su liudytoju A. P. Įvertinusi visas šias aplinkybes bei tai, kad nuteistojo D. U. parodymai nepatvirtinti jokia bylos medžiaga, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, neapklausdamas liudytojų E. B., R. Š., A. M., nepagrįstai M. K. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas apklausti apelianto prašomus liudytojus, dėjo pastangas surasti juos ir apklausti. Buvo kreiptasi į teritorinius policijos komisariatus prašant tarpininkauti ir imtis visų įmanomų priemonių nustatyti jų buvimo vietas bei užtikrinti šių asmenų dalyvavimą teismo posėdyje atvesdinant, tačiau šios priemonės buvo nerezultatyvios. Apeliacinės instancijos teismas atlikęs dalinį įrodymų tyrimą taip pat ėmėsi priemonių surasti ir apklausti liudytoją E. B., tačiau to padaryti taip pat nepavyko. Taigi apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, tiesiogiai neapklausęs šių asmenų teisme, pažeidė jo teisę į gynybą.

Aptartų duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistojo M. K. kaltė neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo M. K. nusikalstamą veiką bei tinkamai paskyrė bausmę. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, todėl tenkinti M. K. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo D. U. apeliacinio skundo

Skundu apeliantas D. U. savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo ir jo kvalifikacijos neginčija, prašo tik sušvelninti paskirtąją bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str.).

BK 54 str. įpareigoja teismą, skiriant bausmę, atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir BK 61 str. pagrindu skiriamos bausmės dydį skaičiuoti nuo įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės vidurkio. Šių reikalavimų teismas nepažeidė.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, į jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

D. U. nuteistas už tyčinio, apysunkio nusikaltimo padarymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantui ši nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė. D. U. anksčiau teismo ne kartą teistas už nusikaltimus nuosavybei, teistumas neišnykęs, todėl yra recidyvistas BK 27 straipsnio nuostatų prasme. Nors nuteistasis D. U. skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog teistumas yra neišnykęs, tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti. BK 97 str. 6 d. įtvirtinta, kad kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Iš bylos matyti, kad D. U. buvo teistas 2010 m. rugpjūčio 26 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu už tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 135 str. 1 d., padarymą trejų metų laisvės atėmimo bausme. Taigi apeliantas buvo nuteistas už apysunkį tyčinį nusikaltimą, už kurį teistumas išnyksta praėjus trejiems metams po realaus bausmės atlikimo (BK 97 str. 3 d. 3 p.„a“ papunktis). D. U., nepraėjus nė trejų metų laikotarpiui, buvo vėl nuteistas Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 4 d. subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausme ir 260 Lt bauda. Taigi nuteistasis iki šiol pagal paskutinį teismo nuosprendį atlieka laisvės atėmimo bausmę, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, jog D. U. teistumas neišnykęs.

Pastebėtina ir tai, jog už ankstesnius nusikaltimus nuteistajam buvo skiriamos ir baudos, ir areštas, tačiau tai D. U. neturėjo jokios teigiamos įtakos, nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, bausmės tikslai nepasiekti, tai rodo susiformavusias pastarojo antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas anksčiau aptartas aplinkybes, D. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y., jog nusikaltimas įvykdytas bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d., 1 p.), paskyrė D. U. artimą sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmę. Galutinės subendrintos bausmės dydį (laisvės atėmimą ketveriems metams šešiems mėnesiams) lėmė tai, jog ši skundžiamu nuosprendžiu paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė buvo subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme. Todėl teismo paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Nors nuteistasis apeliaciniu skundu prašo įskaityti visą atliktos bausmės laiką pagal ankstesnį nuosprendį, tačiau toks jo prašymas yra nepagrįstas, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas jau įskaitė atliktą bausmės dalį pagal Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą bausmę.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl tenkinti nuteistojo D. U. apeliacinį skundą ir švelninti jam skirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. K. ir D. U. apeliacinius skundus atmesti.