- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-05
- Bylos Nr.
- 2A-269/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė (pran.), Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- V. J.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Dujų ūkio prekės“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr.L2-440-395/2006 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Dujų ūkio prekės“ ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2005 m. liepos 14 d. nutartimi iškėlė UAB ,,Dujų ūkio prekės“ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB ,,Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB ,,Dujų ūkio prekės“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo V. J. 2 000 Lt skolos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 000 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad atsakovui V. J. , dirbusiam UAB „Dujų ūkio prekės“ sargo pareigose nuo 2001 m. sausio 11 d. iki 2001 m. gruodžio 29 d., ieškovas 2001 m. gruodžio 19 d. išmokėjo avansą 2 000 Lt pagal kasos išlaidų orderį Nr.225. Atsakovas nėra pateikęs dokumentų, įrodančių išmokėtų lėšų panaudojimą įmonės reikmėms ir ieškovo raginimu skolos negrąžino, todėl prašė priteisti iš atsakovo 2 000 Lt skolą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2006 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad 2001 m. sausio 11 d. tarp ieškovo BUAB „Dujų ūkio prekės“ (darbdavio) ir atsakovo V. J. (darbuotojo) sudaryta darbo sutartis Nr. 52 patvirtina, kad atsakovas ieškovo įmonėje dirbo nuo 2001 m. sausio 11 d. iki 2001 m. gruodžio 29 d. Šalys darbo sutartį nutraukė pagal LR darbo sutarties įstatymo 26 straipsnio 2 punktą, t.y. pasibaigus darbo sutarties terminui (25-29 b.l.). Teismo teigimu, kadangi lėšų pagal 2001 m. gruodžio 19 d. kasos išlaidų orderį Nr.225 išmokėjimo dieną ginčo šalis siejo darbo teisiniai santykiai, tai byloje kilęs ginčas spręstinas vadovaujantis darbo teisės normomis ir tik tuo atveju, kai darbo teisės normos nereguliuoja kokio nors klausimo, taikytinos kitų teisės šakų normos. Ieškovo pateiktame kasos išlaidų orderyje nėra įrašų, bylojančių apie nurodymą atsakovui lėšas panaudoti įmonės reikmėms, jame nepasisakyta apie lėšų panaudojimo tikslinę paskirtį. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovui nepateikus pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas 2001 m. gruodžio 19 d. kasos išlaidų orderiu išmokėtas lėšas privalėjo panaudoti įmonės tikslams, o atsakovui teigiant, kad tokiu būdu jam buvo išmokėtas darbo užmokestis, tenkinti ieškinį nėra pagrindo (CPK 178 str.). Taip pat teismas nurodė, jog tiek tuo metu, kai ieškovas atsakovui 2001 m. gruodžio 19 d. išmokėjo 2 000 Lt, tiek tuo metu, kai šalys 2001 m. gruodžio 29 d. nutraukė darbo sutartį, galiojo Lietuvos Respublikos darbo ginčų nagrinėjimo įstatymas, kurio 10 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad darbdavio reikalavimams dėl darbuotojų padarytos materialinės žalos atlyginimo nustatomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Nors darbdavys pareiškė reikalavimą darbuotojui ne dėl materialinės žalos atlyginimo, bet dėl prievolės įvykdymo, tai yra reikalavimą grąžinti skolą, tačiau darbo teisės normose nesant numatytų kitų ieškinio senaties terminų darbdavio reikalavimams, teismo teigimu, šiam reikalavimui taip pat taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Kadangi darbo teisės normos reglamentuoja tik ieškinio senaties terminus, tačiau nereglamentuoja ieškinio senaties taikymo, termino skaičiavimo, sustabdymo, nutraukimo, pasibaigimo ar atnaujinimo, todėl šie klausimai spręstini, vadovaujantis CK 1.126-1.135 straipsniais. Nors CK 1.127 str. 3 d. nustatyta, kad jeigu prievolės įvykdymo terminas nenurodytas, tai ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento, o kaip matyti iš 2001 m. gruodžio 19 d. kasos išlaidų orderio Nr. 225 jame nėra nurodyta iki kada atsakovas turi atsiskaityti už išmokėtas lėšas, tačiau, teismo nuomone, tai nereiškia, kad ieškinio senatis prasidėjo tik 2005 m. rugsėjo 1 d., kai ieškovas pareiškė atsakovui pirmąjį raginimą sumokėti 2 000 Lt skolą (4 b.l.). Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, jog praėjus tik dešimčiai dienų nuo lėšų išmokėjimo atsakovui, tai yra 2001 m. gruodžio 29 d., šalys darbo sutartį nutraukė. Nutraukus darbo sutartį, pasibaigė šalis sieję darbo santykiai, o tuo pačiu ir iš darbo santykių kilusių tarpusavio prievolių įvykdymo terminai. Todėl iš darbo santykių kylančių prievolių, kurių įvykdymo terminas nėra nurodytas, ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus darbo sutarčiai (CK 1.127 str. 2 d.). Teismas ieškovo reikalavimo ieškinio senaties pradžia laikė darbo sutarties nutraukimo dieną, tai yra 2001 m. gruodžio 29 d. Kadangi ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą tik 2005 m. lapkričio 4 d., todėl teismas konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Teismo nuomone, atnaujinti ieškinio senaties termino nėra pagrindo, nes ieškinio senaties pradžią apibrėžia darbo sutarties nutraukimas, apie kurį ieškovas žinojo, nes yra viena iš darbo sutarties šalių. Tai, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, taip pat nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senatį, nes LR bankroto įstatymo 20 straipsnis nustato kitokį ieškinio senaties termino pradžios momentą tik tada, kad įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, o byloje nėra duomenų, kad ieškovui BUAB „Dujų ūkio prekės“ būtų iškeltas tyčinis bankrotas. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad esant atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir ieškinio senaties terminui pasibaigus iki ieškinio pareiškimo teisme, yra pagrindas ieškinį atmesti suėjus ieškinio senaties terminui (CK 1.126 str. 2 d.; 1.131 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB ,,Dujų ūkio prekės“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai taikė CPK 12 ir 178 straipsnius. Nors šalis sieja darbo santykiai, tačiau šalys gali turėti ir kitokių civilinių teisinių santykių, nesusijusių su darbo santykiais. Ieškovas pateikė ieškinį dėl atsakovo negrąžintų 2 000 Lt. Atsakovas neneigia, kad pagal kasos išlaidų orderį yra gavęs 2 000 Lt, tačiau nurodo, kad taip jam buvo išmokėtas darbo užmokestis. Ieškovas teismui pateikė visų atsakovui išmokėtų darbo užmokesčių dokumentus, kurie patvirtina, kad išmokėti 2 000 Lt nėra darbo užmokestis, tai yra ieškovo reikalavimas atsakovui nėra susijęs su darbo santykiais. Atsakovas nepaneigė ieškovo pateiktų įrodymų, kad darbo užmokestis jam buvo išmokėtas pagal pateiktus darbo užmokesčio žiniaraščius, o ne pagal kasos išlaidų orderį.
2. Teismas nepagrįstai byloje taikė ieškinio senatį. Kasos išlaidų orderyje, pagal kurį buvo išmokėtas atsakovui 2 000 Lt avansas, nenumatytas jo grąžinimo terminas. Senaties terminas avansui grąžinti prasidėjo tik tuomet, kai atsakovas pažeidė prievolę, tai yra negrąžino pareikalautos pinigų sumos (CK 1.127 str. 3 d.). Taigi, ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, nes ieškovo reikalavimas nėra susijęs su darbo santykiais ar žalos atlyginimu ir atsakovas prievolę grąžinti pinigus pažeidė atsisakydamas grąžinti skolą po 2005 m. rugsėjo 1 d. ieškovo pareikalavimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose, nes absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str. 1 d.).
Apeliantas teigia, kad nagrinėjant šią bylą buvo pažeistas rungimosi principas ( CPK 12 str.) ir bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklė ( CPK 178 str.). Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka.
Vadovaujantis CPK 12 straipsnio reikalavimais, civilinės bylos visuose teismuose turi būti nagrinėjamos, laikantis rungimosi principo, tai reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Taigi, pagal rungimosi principą įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas turi spręsti bylą, vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad, vertinant įrodymus, būtina atsižvelgti į bylos specifiką. Įrodymų vertinimo specifiką darbo bylose lemia tai, kad už įvairių dokumentų, kurie gali būti panaudoti kaip rašytiniai įrodymai, tvarkymą yra atsakingas darbdavys. Be to, reikia turėti omenyje tai, kad darbuotojas yra silpnesnė šalis ekonomine, socialine prasme. Į šią darbo bylų specifiką turi būti atsižvelgiama tiek vertinant įrodymus, tiek ir sprendžiant apie jų pakankamumą bei paskirstant įrodinėjimo pareigą šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje D. D. v. UAB ,,Versupis“ Nr. 3K-3-113/2005).
Pagrindinės įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo taisyklės civiliniame procese suformuluotos CPK 176-185 straipsniuose. Vertindamas byloje esančius įrodymus bei jų pakankamumą tam tikroms teisinėms išvadoms padaryti, teismas privalo vadovautis šiuose straipsniuose išdėstytomis įrodinėjimo taisyklėmis. Sutinkamai su CPK 177 straipsnio 1 dalimi, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymo nustatyta tvarka konstatuoja esant aplinkybes, pagrindžiančias šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai spręsti, arba jų nesant. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, laikosi laisvo įrodymų vertinimo principo, t.y. teismas byloje esančius įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais ( CPK 185 str.). Galutinai ir privalomai įvertinti byloje esančius įrodymus palikta būtent teismo kompetencijai, laikantis tos nuostatos, kad nė vienas įrodymas negali turėti iš anksto nustatytos galios. Teismo funkcija pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir, remdamasis įrodymų įvertinimu, daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo.
Nagrinėjamu atveju, ieškovas yra juridinis asmuo, todėl jo ieškinio faktinis pagrindas turi būti įrodinėjamas tik įstatyme nustatytomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, tai yra šiuo atveju taikomi Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9, 10 straipsniai, kuriuose nustatyta, kad juridinis asmuo savo išlaidas turi patvirtinti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais. Pagal minėto įstatymo 4 straipsnį visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, o 10 straipsnyje nustatyti privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai, tarpe jų nurodyta, kad apskaitos dokumentuose turi būti nurodytas ūkinės operacijos turinys.
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas BUAB ,,Dujų ūkio prekės“ prašo priteisti iš atsakovo V. J. , dirbusio įmonėje sargo pareigose, 2000 Lt skolą. Tokiam reikalavimui pagrįsti ieškovas teismui pateikė 2001 m. gruodžio 19 d. kasos išlaidų orderį Nr.225, kurio pagrindu atsakovui buvo išmokėta minėta suma. Tačiau, kaip matyti iš kasos išlaidų orderio, jame nenurodytas pinigų išmokėjimo pagrindas, nėra pažymėta apie pinigų panaudojimo tikslinę paskirtį. Ieškovas teigė, kad pinigai atsakovui buvo išmokėti panaudoti įmonės reikmėms, tačiau kitų tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Kadangi atsakovas įmonėje dirbo sargu, todėl nėra pagrindo manyti, kad pinigai atsakovui galėjo būti išmokėti įmonės tikslams.
Iš byloje esančios 2001 m. sausio 11 d. UAB ,,Dujų ūkio prekės“ ir V. J. sudarytos darbo sutarties matyti, kad atsakovui buvo nustatytas 430 Lt darbo užmokestis. Tokio paties dydžio darbo užmokestis išliko darbo sutartį pratęsiant iki 2001 m. liepos 11 d. Byloje esantys atlyginimų žiniaraščiai patvirtina, kad toks atlyginimas atsakovui ir buvo išmokamas iki 2001 m. liepos mėnesio. Tuo tarpu nuo 2001 m. liepos 11 d. iki sutarties nutraukimo, tai yra iki 2001 m. gruodžio 31 d. atsakovui buvo nustatytas 430 Lt atlyginimas ir 400 Lt priedas, tačiau iš byloje esančių atlyginimų žiniaraščių matyti, kad 2001 m. liepos mėnesį atsakovui buvo išmokėta 601,82 Lt, 2001 m. rugpjūčio mėnesį - 601,82 Lt, rugsėjo mėn. - 601,82 Lt, spalio mėnesį - 830,62 Lt ir 200 Lt , lapkričio mėnesį -601,82 Lt, gruodžio mėnesį - 882,02 Lt. Taigi, nuo 2001 m. liepos mėnesio atsakovui buvo išmokamos skirtingos sumos, nors darbo sutartyje apie atlyginimo dydžio pakitimus nėra pažymėta. Todėl byloje esančiais darbo užmokesčio žiniaraščiais bei darbo sutartimi nepaneigtas atsakovo argumentas, jog ginčijamu kasos išlaidų orderiu jam buvo išmokėtas atlyginimas. Kitų ieškinį pagrindžiančių įrodymų ieškovas nepateikė.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pagal 2001 m. gruodžio 19 d. kasos išlaidų orderį išmokėti pinigai atsakovui turėjo būti panaudoti įmonės tikslams. Ieškovui neįrodžius, jog ieškinys pareikštas iš civilinių teisinių santykių, ieškovas neteisingai skaičiuoja ieškinio senatį.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.