- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-21
- Bylos Nr.
- eA-2018-556/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01297-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- R. K.
- Pareiškėjas
- UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro
- Kategorijos
- 2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovui R. K. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašė priteisti iš atsakovo R. K. (toliau – ir atsakovas) 1 634,64 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Pareiškėjas paaiškino, kad Jurbarko rajono savivaldybės taryba 2012 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. T2-47 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Jurbarko savivaldybės teritorijoje nekilnojamojo turto turintiems fiziniams bei juridiniams asmenims. Taip pat 2011 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. T2-223 – Jurbarko rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisykles (toliau – ir Taisyklės). Nuostatų 4 punktas apibrėžia, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą – tai Jurbarko rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai – tai atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys nekilnojamąjį turtą, esantį savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 5 p.). Atsakovas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą Jurbarko rajono savivaldybėje, todėl jam kyla pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovas už paminėtą laikotarpį nėra sumokėjęs pareiškėjui vietinės rinkliavos. Pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra. Be to, Jurbarko rajono savivaldybės taryba atsakovo atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą lengvatos taikymo, todėl reikalavimas dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo yra teisėtas bei pagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas R. K. prašė skundą atmesti ir nurodė, jog jis nuosavybės teise valdo statinius, esančius Jurbarko rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), tačiau vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimus bei įspėjimus dėl skolos pareiškėjas siuntė dėl statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kur atsakovas jokio nekilnojamojo turto neturi. Pareiškėjo reikalavimas mokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą už statinius, esančius (duomenys neskelbtini), yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas reikalavimo mokėti minėtą rinkliavą už jam nuosavybės teise priklausančius statinius, esančius (duomenys neskelbtini), nepateikė.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 473 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 28 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos mokėti Jurbarko rajono savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Nuostatų 4, 5, 20, 31–33, 46 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.
Teismas nustatė, kad atsakovas nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Nors atsakovas nurodė, jog pareiškėjas vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimus bei įspėjimus dėl skolos siuntė dėl statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kur atsakovas jokio nekilnojamojo turto neturi, todėl ir mokėti vietinės rinkliavos neprivalo, tačiau tai nėra esminė šio ginčo aplinkybė. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise, kaip jau minėta, priklauso statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai bei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog pareiškėjo reikalavimas mokėti vietinę rinkliavą yra už tuos pačius gamybos ir sandėliavimo statinius, kurie yra registruoti adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas taip pat patvirtino, jog kito nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), jis neturi ir niekada neturėjo. Taigi teismui nekilo abejonių, jog atsakovas atitiko sąlygą, jog Nuostatų 5 punkto prasme būtų pripažintas tinkamu vietinės rinkliavos mokėtoju, kadangi nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Nesant pakankamų įrodymų, pagrindžiančių, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pagal Nuostatų 20 punktą, metinė vietinė rinkliava apskaičiuojama pagal Nuostatų priede nustatytą dydį, pagal nurodytą nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, padauginus iš nekilnojamojo turto bendrojo ploto. Nuostatų 31–33 punktuose nurodyta, kad nustatytos formos vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir mokėjimo pranešimas) suformuoja pareiškėjas. Mokėjimo pranešimas pateikiamas vietinės rinkliavos mokėtojui pagal Registrų duomenų bazėje turimą adresą. Atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką bylose dėl vietinės rinkliavos mokėjimo, pripažinus, jog atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, turintis vykdyti teisės aktais apibrėžtą pareigą – sumokėti vietinę rinkliavą, vietinės rinkliavos suma apskaičiuota teisingai, vadovaujantis Nuostatuose nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl prašomos priteisti vietinės rinkliavos yra visiškai pagrįstas ir patenkintas visiškai.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas 28 Eur (100 Lt) dydžio bylinėjimosi išlaidas – už skundo surašymą. Teismui pateikta sąskaita faktūra, internetinės bankininkystės duomenys patvirtina 100 Lt advokato išlaidas už skundo parengimą, kurios neviršija LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, taikomų sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir administracinėse bylose, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pagrįstas, tenkintinas, iš atsakovo priteista pareiškėjui 28 Eur (100 Lt) bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., 44 str. 6 d.). Pagal Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, 20 straipsnį, šiuo atveju, sprendimo vykdymas apima ir euro įvedimo Lietuvoje datą, tad iš atsakovo pareiškėjui priteista vietinės rinkliavos suma bei bylinėjimosi išlaidų suma eurais.
III.
Atsakovas R. K. apeliaciniu skundu prašo: teismui nustačius ABTĮ 103 straipsnio 5 punkte nurodytas aplinkybes, UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro pareiškimą palikti nenagrinėtu, arba Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad nuo 2006 m. jam nuosavybės teise priklausančiu turtu nesinaudoja (jokios veiklos nevykdo), tai atliekų turėtoju ir Nuostatais nustatytos vietines rinkliavos mokėtoju taptų tik pradėjęs naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. Nuostatų priedo „Vietinė rinkliava“ 17 eilutėje nustatyta, jog nenaudojamų pastatų savininkai neapmokestinami, kas leidžia neginčijamai teigti, jog pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo už 2012–2013 metus priskaičiuoti vietinės rinkliavos mokesčio. Teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai vadovavosi formuojama administracinių teismų praktika bylose dėl vietinės rinkliavos mokėjimo (teismo sprendime nurodytos bylos nėra tapačios). Iš Nuostatų 5 punkto nuostatos konstatuotina, tam, kad galėtų būti laikomas vietinės rinkliavos mokėtoju, nepakanka turėti ar valdyti nekilnojamąjį turtą, kad kaip konstatavo teismas, bet turėtų juo ir naudotis. Byloje duomenų, kad jis naudojasi turimu nekilnojamuoju turtu, pareiškėjas nepateikė. Išdėstyti motyvai leidžia teigti, kad ir pats pareiškėjas iki kreipimosi į teismą dienos jo nelaikė mokesčio mokėtoju, todėl už 2012–2013 metus Nuostatuose nustatytais terminais mokėjimo pranešimų neformavo ir jam neteikė. Šią aplinkybę patvirtina teismui pateikti vietines rinkliavos mokėjimo pranešimai. Iš elektroninėje erdvėje išlikusių dokumento formavimo duomenų matyti, kad visi trys mokėjimų pranešimai suformuoti ne mokėjimo pranešimuose nurodytu laiku, bet tik 2014 m. rugpjūčio 26 d. Taip pat iš faile pateiktų duomenų matyti, kad jie ne karto nebuvo modifikuoti. Mokėjimo pranešimus ir įspėjimą gavo tik pareiškėjui užvedus bylą teisme kartu su kitais procesiniais dokumentais, o ne 2014 m. rugsėjo 12 d., pareiškime nurodytu laiku. Pagal Nuostatų 59.1 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojo pareiga mokėti savivaldybės nustatyto dydžio rinkliavą pagal gautą mokėjimo pranešimą. Tuo būdu, jei jam ir priklausė mokėti nustatyto dydžio vietinės rinkliavos įmokas, jų negalėjo savalaikiai sumokėti ir/ar jų ginčyti dėl paties pareiškėjo neveikimo. Padarius prielaidą, kad pareiškėjo nurodytu laiku tiek mokėjimo pranešimai, liek ir įspėjimas susimokėti įsiskolinimą, buvo išsiųsti teismui pateiktuose dokumentuose nurodytu laiku ir adresais, jie atsakovo nepasiekė ir negalėjo pasiekti, todėl jie neabejotinai grįžo atgal siuntėjui, tačiau pareiškėjas nei teismui, nei jam nuvykus į vietą, jų pateikti negalėjo, motyvuodamas, kad grįžę laiškai guli kažkurioje spintoje ir juos rasti sudėtinga. Be to, atsakovui buvo išaiškinta, jog tam, kad pareiškėjas galėtų taikyti nulinį tarifą, privalėjo pateikti atskirą prašymą ir papildomus dokumentus, ką ir padarė 2014 m. lapkričio 11 d. ir pakartotinai 2014 m. lapkričio 26 d. Šie prašymai ne tik, kad nėra išspręsti iki šiol, bet pareiškėjas, pažeisdamas Nuostatų 58.1 punktą, net neleido jam susipažinti su vietinės rinkliavos mokėtojų registre sukauptais duomenimis. Dėl pareiškėjo neveikimo teismas priteisė dar ir papildomas išlaidas, t. y. sumokėti pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad nors pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, teismas, siekdamas išsiaiškinti visas aplinkybes turinčias reikšmės teisingai išspręsti bylą, pirmąjį teismo posėdį atidėjo ir įpareigojo pareiškėją pateikti papildomą informaciją, o pareiškėjui nepateikus prašomos informacijos – bylos nagrinėjimas buvo dar kartą atidėtas, pripažįstant pareiškėjo dalyvavimą būtinu. Nei pats pareiškėjas, nei jo atstovas į teismo posėdį neatvyko, jokių papildomų procesinių dokumentų ar paaiškinimų teismui nepateikė. Pareiškėjo dalyvavimą bylos nagrinėjime pripažinus būtinu, pastarajam neatvykus į teismo posėdį, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 5 punkto nuostatomis, privalėjo pareiškimą palikti nenagrinėtu, tačiau to nepadarė.
Atsiliepimas
Pareiškėjas UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Jurbarko rajono savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 26 d. sprendime Nr. T2-120 yra numatyti atvejai, kada savininkams neskaičiuojama rinkliava už nenaudojamus pastatus. Atsakovo pateiktoje akcinės bendrovės LESTO išduotoje pažymoje, kurioje užfiksuotas elektros energijos suvartojimas yra 242 kWh, o tai viršija sprendimo 1.2 punkte nustatytą 180 kWh limitą. Todėl atsakovui kyla pareiga mokėti vietinę rinkliavą. Pažymi, kad vienintelis žinomas atsakovo adresas buvo atsakovo nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto buvimo vietos adresas. Apeliacinio skundo argumentas, kad mokėjimo pranešimai buvo suformuoti ne mokėjimo pranešimuose nurodytu laiku, o prieš kreipiantis į teismą, yra klaidingi (pareiškėjas prideda mokėjimų pranešimų formavimo datų išrašą, kuriame matyti, kada buvo suformuoti pranešimai ir išsiųsti atsakovui). Pažymi, kad visi mokestiniai pranešimai, spausdinti nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d., nepriklausomai nuo jų formavimo datos, suma litais turėjo atitikmenį eurais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovas, pateikęs apeliacinį skundą, prašo, pirma, teismui nustačius ABTĮ 103 straipsnio 5 punkte nurodytas aplinkybes, UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro pareiškimą palikti nenagrinėtu, arba, antra, Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 5 punkte įtvirtinta taisyklė suteikia teismui galimybę skundą (pareiškimą) palikti nenagrinėtu, jeigu į posėdį neatvyksta pareiškėjas ir apie tai jam buvo tinkamai pranešta. Tačiau pastebėtina, jog tai tik teisinė galimybė, bet ne pareiga. Kaip nurodyta toje pačioje taisyklėje, jeigu teismui pakanka medžiagos išspręsti bylą, ji gali būti išspręsta ir be pareiškėjo dalyvavimo teismo posėdyje, kas ir atlikta.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimas ir išsprendimas be tiesioginio pareiškėjo atstovo dalyvavimo teismo posėdyje buvo galimas, nes bylos faktinės aplinkybės nekelė abejonių, o jas patvirtinantys įrodymai pridėti. Kilo tik taikytinos teisės aiškinimo aspektai, todėl teismas neturėjo pagrindo skundą palikti nenagrinėtu. Pažymėtina, jog pareiškėjo teisė ir pareiga skunde teismui apibrėžti ginčo dalyką nesaisto bylą nagrinėjančio teismo procesinių teisių, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, išspręsti ginčą iš esmės (ABTĮ 88 straipsnis), nutraukti bylą ar jos dalį (ABTĮ 101 straipsnis), skundą palikti nenagrinėtą (ABTĮ 103 straipsnis). Taigi apelianto reikalavimas nutraukti administracinę bylą, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 5 punktu, teisiškai nepagrįstas.
Atsakovo (apelianto) nuomone, skundžiamo sprendimo naikinimą lemia aplinkybė, jog jis apskritai nepatenka į vietinės rinkliavos mokėtojo sąvoką, nes nenaudoja turimų statinių, todėl neprivalo mokėti ir jokios vietinės rinkliavos, t. y. tvirtina nesąs vietinės rinkliavos mokėtoju pagal nustatytą teisinį reguliavimą.
Pirmosios instancijos teismas priėjęs priešingos išvados, tai padarė, pagal ginčą reguliuojančias teisės normas, visiškai pagrįstai (pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktas numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą) bei nenukrypo nuo formuojamos administracinių teismų praktikos šio pobūdžio administracinėse bylose.
Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 yra pažymėjusi, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pasisakė, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, jau suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.
Tačiau tam, kad asmuo galėtų būti pripažintas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal vietinės rinkliavos nuostatus, jis turi būti ir „atliekų turėtoju“. Šiuo aspektu LVAT praktikoje pripažįstama, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatyme (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis byloje Nr. A-334/2014, A-1895/2015, A-467/2014 ir kt.).
Tikrinamoje administracinėje byloje iš principo nėra ginčo dėl atsakovui priklausančių pastatų. Ši aplinkybė leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, jog atsakovas buvo (yra) vietinės rinkliavos mokėtoju ir turėjo pareigą mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą. Apeliacinės instancijos teismo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta pakankamai faktinių duomenų (tokių duomenų negauta ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka), galėjusių suponuoti palankų sprendimą atsakovui, nepripažįstant pastarojo „atliekų turėtoju“ bei paneigiant vietinės rinkliavos mokėjimo pareigą (kaip jau ir paminėta, objektyvūs duomenys turi neabejotinai patvirtinti, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (valdant, naudojant ar disponuojant (nebūtinas visų šių aplinkybių nustatymas; teisiniam kvalifikavimui pakankama nustatyti ir vieną iš jų) nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidarė; Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).
R. K., prašydamas naikinti skundžiamą teismo sprendimą, apeliuoja ir į netinkamą informavimą apie mokėtiną rinkliavą, atsisakymą spręsti prašymą dėl nulinio tarifo taikymo, tačiau įvardytos aplinkybės nedaro įtakos priimtinam baigiamajam aktui. Juk atsakovas turi nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pagal galiojusį reguliavimą bei formuojamą administracinę jurisprudenciją patenka į vietinės rinkliavos mokėtojo sąvoką, kas ir nulemia pareigą sumokėti vietinę rinkliavą pagal nustatytus tarifus, jei nėra (nebuvo) priimtas sprendimas dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.
Dėl išdėstytų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.