Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-05-11 · Administracinė byla Nr. A-575-1129-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-11
Bylos Nr.
A-575-1129-12
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01308-2010-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Pareiškėjas
E. J.
Atsakovas
Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575-1129/2012Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01308-2010-9Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. prašymą atsakovams Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 2 352,54 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. birželio mėnesio iki 2008 m. lapkričio mėnesio.

Nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jo darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Taip pat nurodė, kad dėl civilinės atsakomybės taikymo nagrinėjamoje byloje tinkamu atsakovu yra ir Lietuvos valstybė.

Atsiliepimas

Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą, teismui nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Šalies argumentai

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašymu į teismą kreipėsi jau po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo. Teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Toks teisės aktas negalioja tik ateičiai. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tiek, kiek jie nebuvo įvykdyti, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymas, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tokiu atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, mokėdamas darbo užmokestį, ir toliau taikytų VTĮ nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nurodė, jog apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Mano, jog nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovui atsakomybę. Prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą trejų metų senaties terminą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 951,60 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl, Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui.

Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje tinkamu atsakovu laikytinas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžių tarp proceso šalių nėra. Atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Pareiškėjas atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas, todėl pareiškėjo prašymas buvo tenkintas iš dalies.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 42-44), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio dalies – 547,52 Lt, susidariusios klaidingai apskaičiuojant nepriemoką už 2008 m., bei 903,42 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 30 d. nepriteisimo, iš viso 1 400,94 Lt.

Teigia, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priteistos sumos dydžio. Pažymi, jog, remiantis atsakovo išduota pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį už 2008 m., kuria buvo grindžiami jo skundo reikalavimai, nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. jam nebuvo sumokėta 1 449,12 Lt. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenurodydamas, kokiu šaltiniu remiasi, konstatuoja, jog už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. jam priteistina ne 1449,12 Lt, o 951,60 Lt suma. Taigi buvo priteista mažesnė suma, negu jis prašė. Mano, jog teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė ieškinio senaties taikymą reglamentuojančias materialines teisės normas. Teigia, jog tik nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą, todėl nuo tada turi būti skaičiuojamas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turėjo spręsti ieškinio senaties termino pagrįstumo klausimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. birželio mėnesio iki 2008 m. lapkričio mėnesio pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 17-20) prašė taikyti senaties terminą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė ieškinio senaties taikymą reglamentuojančias materialines teisės normas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistiną sumą.

Pastebėtina, kad pareiškėjas į teismą prašymu kreipėsi 2010 m. lapkričio 5 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 14), todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, sumažino pareiškėjui priteistiną sumą.

Iš pareiškėjo pateikto skundo pirmosios instancijos teismui matyti, jog jis prašė priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 2 352,54 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. birželio mėnesio iki 2008 m. lapkričio mėnesio (b. l. 4-8). Iš pareiškėjo pateiktų pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, kurias jam išdavė atsakovas, matyti, jog už 2008 m. jam buvo neišmokėta 1 449,12 Lt suma (b. l. 10-11), o už 2007 m. – 903,42 Lt suma (b. l .12-13). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžio tarp proceso šalių nėra ir, vadovaudamasis atsakovo pateiktomis pažymomis apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį už 2007- 2008 m., iš kurių matyti, jog 2007 m. darbo užmokesčio nepriemoka nebuvo susidariusi (b. l. 24), o 2008 m. pareiškėjui neišmokėta 951,60 Lt suma (b. l. 25), priteisė pareiškėjui 951,60 Lt sumą. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esančios pažymos yra prieštaringos, jose yra nurodytos skirtingos pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio 2007-2008 m. sumos. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas neargumentavo ir nemotyvavo, kodėl vadovavosi būtent vėliau atsakovo pateiktomis pažymomis (b. l. 24-25), o ne kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pareiškėjo pateiktomis pažymomis (b. l. 10-13), kurias jam taip pat išdavė atsakovas, todėl galbūt neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą. Šiam klausimui išspręsti tikslinga surinkti daugiau įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodyta ABTĮ 81 straipsnyje, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visapusiškai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ta apimtimi, kuria nustatyta konkreti pareiškėjui priteistina suma, t. y. 951,60 Lt neišmokėta darbo užmokesčio dalis, ir administracinė byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti šio sprendimo dalį ta apimtimi, kuria pareiškėjui E. J. priteista 951,60 Lt neišmokėta darbo užmokesčio dalis iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir bylą dėl šios dalies perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys Gagys Ričardas Piličiauskas Skirgailė Žalimienė