Tauragės apylinkės teismo sprendimas

2017-12-13 · Civilinė byla Nr. e2-842-1010/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Tauragės apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-12-13
Bylos Nr.
e2-842-1010/2017
Teisminio proceso Nr.
2-42-3-00627-2017-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Lina Šakarnienė
Atsakovas
D. J.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-842-1010/2017Teisminio proceso Nr. 2-42-3-00627-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.3; 3.2.6.1 (S)
ŠILALĖS RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 13 d.Šilalė
Šilalės rajono apylinkės teismo teisėja Lina Šakarnienė,sekretoriaujant Rimai Jašinskienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Finansų administravimas“ ieškinį atsakovui D. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė UAB „Finansų administravimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. J. ir prašo iš jo priteisti 1494,90 € negrąžintą paskolą, 356,05 € palūkanas iki kredito grąžinimo termino, 507,43 € palūkanas po kredito grąžinimo termino, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2014 m. balandžio 11 d. pradinis kreditorius UAB „4finance“ per sistemą vivus.lt su atsakovu sudarytos Vartojimo kredito sutarties pagrindu atsakovui suteikė 289,62 € paskolą 24 mėnesių terminui, kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2016 m. balandžio 11 d. Remiantis sutarties bendrųjų sąlygų 2.10 punktu atsakovas turėjo teisę prašyti suteikti papildomą kredito sumą, sutrumpinti ar prailginti viso kredito grąžinimo terminą. Vadovaujantis sutarties 2.10 punktu, 2014 m. balandžio 18 d. atsakovas pateikė prašymą papildomai 289,62 €, 2015 m. vasario 5 d. – 600 €, o 2015 m. vasario 13 d. – 350 € kredito sumoms. Pradinis kreditorius savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai ir pervedė atsakovui iš viso 1529,24 €, tačiau atsakovas savo įsipareigojimų nevykdė, nesilaikė mokėjimo grafiko, todėl pradinis kreditorius 2015 m. spalio 17 d. sutartį vienašališkai nutraukė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu. Nurodė, jog 2016 m. spalio 25 d. pradinis kreditorius UAB „4finance“ reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu perleido reikalavimą International Risk Management OU, įmonės kodas 12535769, buv. F.R.Kreutzwaldi tn 6-1, Talinas, Estijos Respublika, kuri 2017 m. vasario 23 d. reikalavimą į atsakovo skolą perleido ieškovei. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 1494,90 € negrąžintos paskolos, 356,05 € palūkanų iki kredito grąžinimo termino už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. spalio 17 d. bei 507,43 € palūkanų, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo praleidimo, už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 18 d. iki 2016 m. vasario 22 d.

Atsiliepimas

Atsakovas D. J. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka. Nurodė, jog ieškovė nėra sąžininga, nes nieko nemini apie jo atliktus mokėjimus laikotarpiu 2014 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d., kurių bendra suma sudaro 594 €. Be to, ieškovė skaičiuoja neproporcingai dideles netesybų palūkanas.

Šalies argumentai

Teisme gautas ieškovės UAB „Finansų administravimas“ prašymas nagrinėti bylą ieškovės atstovui nedalyvaujant. Nurodė, jog palaiko ieškinyje išdėstytus motyvus. Be to, pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus. Nurodė, kad ieškovė visus atliktus atsakovo mokėjimus užskaitė tinkamai pagal Vartojimo kredito sutarties 4.7. punktą. Pats atsakovas mokėjimo paskirtyje yra nurodęs, jog moka už kredito grąžinimo termino pratęsimą, o toks mokestis nėra įskaitomas į paskolos apmokėjimą. Atsakovo mokėjimai pirmiausia buvo skirti padengti vėlavimo palūkanoms, palūkanoms už naudojimąsi paskola bei daliai kredito sumos padengti. Ieškovės prašoma priteisti palūkanų, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo praleidimo, suma yra pagrįsta ir paskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika.

Atsiliepimas

Teisme gautas atsakovo D. J. prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant dėl didelių darbų apimties. Nurodė remtis jo pateiktu atsiliepimu į ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinis kreditorius UAB „4finance“ su atsakovu D. J. 2014 m. balandžio 11 d. per sistemą vivus.lt sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu suteikė atsakovui 289,62 € kreditą su 80 procentų palūkanų norma (bendra kredito kainos metinė norma 116,90 procentų). Remiantis sutarties bendrųjų sąlygų 2.10 punktu atsakovas 2014 m. balandžio 18 d. pateikė prašymą papildomai 289,62 €, 2015 m. vasario 5 d. – 600 €, o 2015 m. vasario 13 d. – 350 € kredito sumoms. Atitinkamai 2014 m. balandžio 18 d., 2015 m. vasario 5 d. ir 2015 m. vasario 13 d. Vartojimo kredito sutartis buvo tikslinta. Iš viso atsakovui buvo suteiktas 1529,24 € kreditas. Galutinėje 2015 m. vasario 13 d. Vartojimo kredito sutartyje Nr. 9971009002 nurodyta vartojimo kredito metinė palūkanų norma 71,11 procentai (bendra kredito kainos metinė norma 99,50 proc.). Bendra vartojimo kredito kaina 2153,34 €, bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma 3648,24 €. Kreditą atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. vasario 11 d.

2016 m. spalio 25 d. pradinis kreditorius UAB „4finance“ reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu perleido reikalavimą International Risk Management OU, įmonės kodas 12535769, buv. F.R.Kreutzwaldi tn 6-1, Talinas, Estijos Respublika, kuri 2017 m. vasario 23 d. reikalavimą perleido ieškovei UAB „Finansų administravimas“. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas būtų grąžinęs pradiniam kreditoriui ar ieškovei suteiktą kreditą sutartyje nustatytu terminu. Tokių įrodymų nepateikė ir atsakovas. Atsakovas neginčija sutarties sudarymo fakto, taip pat reikalavimo perleidimo.

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, atsakovas apie reikalavimo perleidimą buvo informuotas ieškovei pareiškus ieškinį teisme ir prie ieškinio pridėjus reikalavimo perleidimą patvirtinančius įrodymus, taip pat atsakovas buvo informuotas 2017 m. balandžio 19 d. pranešimu dėl reikalavimo teisių perleidimo.

CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais, pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Vadovaujantis CK 6.881 straipsnio 1 dalimi, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kredito gavėjas privalo grąžinti gautą kreditą sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas tvirtina, jog ieškovė apskaičiuodama likusį įsiskolinimą neatsižvelgė į jo atliktus mokėjimus laikotarpiu 2014 m. balandžio 11 d. – 2015 m. lapkričio 27 d.

Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrųjų sąlygų 4.7. punkte nustatyta, kad visi kredito gavėjo mokėjimai yra atliekami eurais ir užskaitomi tokiu eiliškumu, kai mokėjimai yra atliekami sutarties pasirašymo metu nustatytais terminais: (i) pradelstų mokėjimų išieškojimo išlaidos, (ii) palūkanos ir administravimo mokesčiai, (iii) kredito suma. Priverstinio skolos išieškojimo atveju pradelstų mokėjimų išieškojimo išlaidos yra užskaitomos po to, kai yra pilnai grąžintos palūkanos, administravimo mokesčiai ir kredito suma. Be to, sutarties 4.8. punkte įtvirtina, kad kredito gavėjas turi teisę pratęsti kredito, administravimo mokesčių ir/ar palūkanų grąžinimo terminą 1 mėnesiai. Pratęsimo mokestis yra užskaitomas ne kreditui ar palūkanoms padengti. Pratesimo mokesčio paskirtis – atidėti kredito grąžinimo terminą.

Iš atsakovo pateikto banko išrašo matyti, jog D. J. mokėdamas daugumą įmokų, mokėjimo paskirtyje nurodė, jog moka už kredito grąžinimo termino pratęsimą. Taigi akivaizdu, kad atsakovas minėtas įmokas atliko siekdamas atidėti kredito grąžinimo terminą. Kaip minėta aukščiau, toks mokestis į kredito ir palūkanų apmokėjimą nėra įskaitomas. Iš pateikto banko išrašo matyti, jog atsakovas atliko tik tris pervedimus 265,84 € sumoje skirtus kredito apmokėjimui. Ieškovė nurodė, jog šias atsakovo įmokas, vadovaujantis kredito sutarties 4.7 punktu, pirmiausia skyrė vėlavimo palūkanoms, palūkanoms už naudojimąsi paskola bei daliai kredito sumos padengti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog ieškovė gavo visas atsakovo pervestas įmokas, kurias užskaitė tinkamai, vadovaujantis vartojimo kredito sutarties nuostatomis. Todėl atsakovo teiginys, jog ieškovė nesąžininga, nes neįskaitė visų jo atliktų įmokų, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad duomenų apie tai, jog atsakovas grąžino ieškovei paskolą, byloje nepateikta. Teismas konstatuoja, jog ieškovės reikalavimas dėl 1494,90 € negrąžintos paskolos priteisimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas ir iš atsakovo priteistina 1494,90 € negrąžintos paskolos suma.

Ieškovė teismo prašo priteisti iš atsakovo 356,05 € palūkanų iki kredito grąžinimo termino už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. spalio 17 d. bei 507,43 € palūkanų, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo praleidimo, už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 18 d. iki 2016 m. vasario 22 d. Tačiau atsakovas nesutinka su apskaičiuotų palūkanų dydžiu, nurodydamas, kad jos yra neproporcingai didelės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos.

Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015).

Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose, šiuo atveju Vartojimo kredito įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

Šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties bendrosios dalies 4.1 punkte nurodyta, kad už naudojimąsi kreditu, kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, kurių procentinė išraiška yra pateikiama šios sutarties specialiosiose sąlygose. Sutarties specialiojoje dalyje nurodyta, kad metinę palūkanų normą sudaro 71,11 procentai. Sutarties 4.2 punkte nustatyta, kad palūkanos yra apskaičiuojamos nuo kredito gavėjo pateiktoje paraiškoje nurodytų ir į sutarties specialiąsias sąlygas perkeltų duomenų apie kredito gavėjo pageidaujamą gauti kredito sumą ir kredito grąžinimo terminą bei grąžinimo grafiką.

Kaip minėta, šalys susitarė (sutarties 4.1; 4.2 punktai) dėl pelno palūkanų mokėjimo tvarkos, palūkanų dydžio (71,11 procentai). Atsakovas šalių sudarytos sutarties sąlygų neginčijo, nereiškė reikalavimo dėl sąlygų pakeitimo, sutartis sudaryta laisva valia, yra galiojanti, todėl darytina išvada, kad šalys susitarė dėl palūkanų skaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Šiuo atveju vartojimo kredito sutarties sudarymo metu joje numatyta metinė palūkanų norma (71,11 procentai) buvo daug mažesnė už tuo metu galiojusios redakcijos Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje numatytą dydį (200 procentų). Atsakovas kredito sutarties nevykdo, naudojasi ieškovės pinigais, todėl nėra pagrindo padaryti išvadą, jog vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra per didelės, neatitinka vartotojų interesų, prieštarauja sąžiningumo bei protingumo principams, todėl nėra teisinio pagrindo jas pripažinti nesąžiningomis ir sumažinti. Todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei vadovaujantis išdėstytomis teisės aktų nuostatomis ieškovei iš atsakovo priteistina 356,05 € palūkanų iki kredito grąžinimo termino, skaičiuotų laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. spalio 17 d. (vartojimo kredito sutarties nutraukimo).

Kiekviena sandorio šalis privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles ir už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą prievolę pažeidusiai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė ir įpareigojama atlyginti nuostolius ar sumokėti netesybas (CK 6.73, 6.245, 6.258 straipsniai). Įstatyme nustatyta, kad piniginių prievolių pažeidimo atveju galimas papildomas kreditoriaus interesų gynimo būdas – teisė į kompensuojamąsias įstatymo numatytas palūkanas, kurios pripažįstamos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, ir tokia teisė įstatymo garantuojama kreditoriui tuo atveju, kai šalys sutartyje nenumatė kitokių prievolės neįvykdymo padarinių (netesybų ir (ar) kompensuojamųjų palūkanų). Šalys yra laisvos pasirinkti savo pažeistos subjektinės teisės gynimo būdus ir formas, t. y. šalys gali susitarti ir sutartimi numatyti atsakomybės formą ir dydį (nustatyti netesybas, kompensuojamąsias palūkanas ir (ar) teisę reikalauti nuostolių atlyginimo arba nustatyti tik netesybas ir atsisakyti teisės reikalauti nuostolių), sutartimi šalys gali iš viso neaptarti atsakomybės už piniginės prievolės pažeidimą, bet tokiu atveju taikomos įstatymuose įtvirtintos civilinės atsakomybės formos (įstatyme nustatytos (kompensuojamosios) palūkanos kaip kreditoriaus minimalūs nuostoliai). Kreditorius turi teisę į nuostolių atlyginimą, kurių nepadengia įstatyme nustatytos (kompensuojamosios) palūkanos, kai sutartyje gali būti pasirenkamas ir mišrus būdas, kada šalys sutartyje numato netesybas, bet nuostolių atlyginimo klausimo nereglamentuoja ir jų atlyginimas sprendžiamas įstatymo nustatytu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; 2013-06-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; kt.). Tai reiškia, kad skolininkui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą kreditorius turi teisę reikalauti priteisti kompensuojamąsias palūkanas nepriklausomai nuo skolininko kaltės, jam taip pat nereikia šių palūkanų dydžio įrodinėti – jos priteisiamos tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatymo ar sutarties (CK 6.210 straipsnis). Netesybos yra vienas iš prievolių užtikrinimo būdų (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Nors tiek netesybų, tiek kompensuojamųjų palūkanų paskirtis – kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius, kiekvienos jų gali būti priteisiamos, kai praleidžiamas piniginės prievolės įvykdymo terminas, tačiau jos nėra tapatūs prievolių teisės institutai ir joms taikomas skirtingas teisinis reglamentavimas.

Šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties 7.1 punkte nustatyta, kad kredito gavėjui praleidus kredito ir/ar palūkanų mokėjimo terminą, 4.1. punkte nurodyta bendra norma yra skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.874 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme bei šioje sutartyje nustatytas taisykles.

Taigi, šalys, sudarydamos Vartojimo kredito sutartį, iš anksto aptarė prievolės nevykdymo padarinius, numatydamos kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimą, taikant sutartyje numatytą metinę palūkanų normą. Todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti priteisti sutartyje numatytas kompensuojamąsias palūkanas nepriklausomai nuo atsakovo kaltės, neįrodinėjant jų dydžio. Taigi, ieškovės prašomos 507,43 € dydžio kompensuojamosios palūkanos priteistinos visa apimtimi.

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2017 m. rugsėjo 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Visiškai patenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovo priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 53 € žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 1494,90 € (vieno tūkstančio keturių šimtų devyniasdešimt keturių eurų 90 centų) negrąžintą paskolos sumą, 356,05 € (trijų šimtų penkiasdešimt šešių eurų 5 centų) palūkanas iki kredito grąžinimo termino, 507,43 € (penkių šimtų septynių eurų 43 centų) palūkanas po kredito grąžinimo termino, penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. rugsėjo 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 53 € (penkiasdešimt trijų eurų) žyminį mokestį, uždarosios akcinės bendrovės „Finansų administravimas“, į. k. 304179870, Jonavos g. 254A, Kaunas, sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Šilalės rajono apylinkės teismą.

Teisėja Lina Šakarnienė