Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gėlių vaistinė“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lionet“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1797-275/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gėlių vaistinė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lionet“ dėl skolos, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias atstovavimo juridiniams asmenims taisykles, taip pat nustatančias sutarčių aiškinimo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Gėlių vaistinė“ kreipėsi į teismą, prašydama dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovės UAB „Lionet“ 38 265,23 Eur skolą, 8 286,68 Eur palūkanas, 8,4 procento dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimų pagrindu ieškovė nurodė aplinkybes, kad atsakovei pardavė įvairių prekių. Jų perdavimas atsakovei patvirtintas PVM sąskaitomis faktūromis ir priėmimo aktu. Nors ieškovė įvykdė savo įsipareigojimus, atsakovė iki šiol nėra atsiskaičiusi už įgytas prekes. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovė dėl šio sprendimo pateikė prieštaravimus. Atsakovė nurodė, kad ieškinį ieškovės vardu pasirašė neįgaliotas asmuo, t. y. buvęs, bet ne esamas, įmonės vadovas. Dėl to ieškinys negalėjo būti priimtas, o byla iškelta. Ieškinyje dėstomos aplinkybės neatitinka tikrovės, kadangi atsakovė už įgytas prekes pagal 2011 m. gruodžio 12 d. Trišalę prievolės perleidimo sutartį, sudarytą bylos šalių ir UAB „Interlux“, turėjo atsiskaityti ne su ieškove, bet su UAB „Interlux“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 9 d. galutiniu sprendimu pakeitė 2014 m. rugpjūčio 17 d. preliminarų sprendimą: priteisė ieškovei iš atsakovės 38 265,24 Eur skolą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir 395,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Remdamasis Juridinių asmenų registro duomenimis, teismas nustatė, kad ieškinio pareiškimo metu ieškovės vadovo pareigas ėjo K. Š., pasirašęs ieškinį. Apklausęs liudytoją I. I. (I. I.) – buvusį ieškovės vadovą, teismas padarė išvadą, kad ieškovės kreipimosi į teismą dieną įmonės vadovas buvo K. Š.. Dėl to teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovės teiginius, kad ieškinys pasirašytas neįgalioto ieškovės vardu vesti bylą asmens. Teismas, ištyręs bylos svarstymui pateiktus duomenis, konstatavo, kad ieškovė prašo iš atsakovės priteisti skolą už būtent ieškovės, bet ne UAB „Interlux“, patiektas prekes. Nustatęs, kad atsakovė priėmė prekes, už jas neatsiskaitė, teismas sprendė, kad ieškovė pagrindė atsakovės įsiskolinimo dydį. Atsižvelgęs į tai, kad prekių perdavimo atsakovei metu abiejų įmonių vadovas buvo K. Š., PVM sąskaitose faktūrose nenurodyta jų apmokėjimo data, o ieškovė į teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 14 d., t. y. daugiau nei po dviejų metų, kai buvo parduotos prekės, teismas sprendė, kad šalys buvo susitariusios dėl atsiskaitymo už prekes pagal pareikalavimą. Pastarąjį ieškovė pareiškė kreipdamasi į teismą. Dėl šios priežasties teismas netenkino ieškovės reikalavimų priteisti mokėjimo ir procesines palūkanas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „Gėlių vaistinė“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. galutinio sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl palūkanų priteisimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Ieškovė nurodo, kad, šalims raštu nesusitarus dėl apmokėjimo už prekes tvarkos ir terminų, to nenurodžius PVM sąskaitose faktūrose, reikia vadovautis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinių sandorių, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau – Įstatymas) nuostatomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį mokėjimo už perduotas prekes laikotarpis negali būti ilgesnis negu 60 kalendorinių dienų nuo prekių gavimo, išskyrus atvejus, kai sutartyje susitariama kitaip. Toks susitarimas nebuvo sudarytas. Taigi teismas be pagrindo atmetė ieškovės reikalavimą priteisti palūkanas, pradėtas skaičiuoti praėjus 30 kalendorinių dienų nuo kiekvienos PVM sąskaitos faktūros išrašymo. Palūkanos nagrinėjamu atveju – prekės tiektos vykdant komercinį sandorį, turi būti skaičiuojamos pagal Įstatymą. Procesinių palūkanų dydis taip pat turėjo būti nustatytas remiantis Įstatymo nuostatomis. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Lionet“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. galutinį sprendimą panaikinti ir ieškinį palikti nenagrinėtą; priteisti iš ieškovės jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Atsakovė pažymi, kad ieškovės vadovu vietoje K. Š. nuo 2013 m. liepos 24 d. buvo paskirtas I. I.. Byloje nėra įrodymų, kad I. I. buvo atšauktas iš vadovo pareigų. Tai, kad K. Š. negalėjo veikti ieškovės vardu, patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-11185-779/2013. Dėl to skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, o ieškinys paliktas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ieškovė atsakovei dalies ieškinyje nurodomų prekių neperdavė, o už kitą prekių dalį atsakovė pagal Trišalę prievolės perleidimo sutartį atsiskaitė su UAB „Interlux“. Taigi atsakovė nėra ieškovės skolininkė. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad K. Š., perleisdamas UAB „Saulėtekio klinika“ atsakovės akcijas ir įmonės turtą, patvirtino, jog įmonė yra atsiskaičiusi už ieškovės nurodomas prekes. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsikertant į apeliacinio skundo argumentus, nekartojant išdėstytų atsakovo apeliaciniame skunde, atsiliepime nurodoma, kad K. Š. patvirtino, jog nebuvo numatytas atsiskaitymo už prekes terminas. Taigi teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus priteisti palūkanas. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsikertant į apeliacinio skundo argumentus, nekartojant išdėstytų ieškovo apeliaciniame skunde, atsiliepime nurodoma:Bylos svarstymui nėra pateikta jokių įrodymų, kurie paneigtų Juridinių asmenų registro duomenų teisingumą (CK 2.71 straipsnio 3 dalis). Priešingai nei teigia atsakovė, civilinėje byloje Nr. 2-11185-779/2013 nebuvo sprendžiama, kas ieškinio šioje byloje pareiškimo metu ėjo ieškovės vadovo pareigas. Toje byloje teismas vertinto tik tai, ar būtent byloje pateiktus procesinius dokumentus pasirašė ieškovės vadovas. Atsakovė klaidina teismą, kadangi ginčo prekės neįėjo į Trišalės prievolės perleidimo sutarties dalyką. Atsakovės įsipareigojimus pagal šią sutartį UAB „Interlux“ įvykdė ieškovas. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad apmokėjo ginčo PVM sąskaitas faktūras. Vien tik K. Š. išsakyti teiginiai, pasirašant įmonės akcijų perleidimo sutartį, nereiškia, kad už prekes atsakovė iš tiesų atsiskaitė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl įrodymų, kad asmuo, turi teisę vesti bylą juridinio asmens vardu, pakankamumo

Asmens teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama įstatyme nustatyta tvarka. Taigi ne kiekvienas asmens kreipimasis į teismą reiškia teisminio proceso pradžią. Tam, kad teisminis procesas būtų pradėtas, turi egzistuoti įstatyme nustatytų sąlygų visuma. Viena iš jų – ieškinį ar kitą procesinį dokumentą, kurio pagrindu iškeliama byla, turi paduoti asmuo pagal įstatymą turintis tokią teisę (CPK 38 straipsnis). Kai į teismą kreipiasi juridinis asmuo, nustatant, ar ieškinį pasirašė įgaliotas asmuo, taikomos teisės normos, reglamentuojančios atstovavimą juridiniams asmenims (CK 2.81 straipsnio 1 dalis, CPK 55 straipsnis). Juridinis asmuo civilines teises ir pareigas, tarp jų ir teisę kreiptis teisminės gynybos įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus bei juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.82 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal CPK 51 straipsnio 1 dalį asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo, kai bylą juridinio asmens vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – kitų organų nariai ir dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose suteiktas teises ir pareigas (CPK 55 straipsnis). Kartu su juridinio asmens vardu pareikštu ieškiniu turi būti pateikti jį pasirašusio fizinio asmens teisę tą atlikti patvirtinantys dokumentai. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad byla buvo iškelta pagal ieškinį, kurį ieškovės vardu pasirašė bei padavė ne įmonės vadovas, t. y. neįgaliotas asmuo. Nustatyta, kad kartu su ieškiniu K. Š., pasirašęs dokumentą kaip ieškovės vadovas, pateikė įmonės vienintelio akcininko 2010 m. balandžio 21 d. sprendimą paskirti jį įmonės vadovu, taip pat įmonės įstatus. Pagal įstatų IV skyrių įmonės valdymas buvo pavestas vienasmeniškai vadovui (direktoriui). Juridinių asmenų registro duomenimis K. Š. ieškovės vadovu buvo nuo jo paskyrimo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo dienos. Ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai nepateikė pranešimo apie tai, kad K. Š. būtų buvęs atleistas iš darbo (UAB “Gėlių vaistinė” vadovo pareigų) laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 25 d. iki 2014 m. gruodžio 10 d. Atsakovė mano, kad ieškovės vadovu ieškinio pareiškimo metu buvo ne K. Š., bet I. I.. Tokią versiją atsakovė grindžia dviem įrodymais. Pirmiausia, kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ – ieškovės akcininkės, valdybos 2013 m. liepos 23 d. nutarimu. Juo vietoje K. Š. ieškovės vadovu paskirtas I. I.. Ir antra, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartimi, kuria patvirtinta ieškovės šioje byloje ir UAB „Saulėtekio klinika“ sudaryta taikos sutartis. Sutartį ieškovės vardu pasirašė I. I.. Ginčo dėl to, kad nurodytas nutarimas dėl ieškovės vadovo pakeitimo buvo priimtas, nėra (CPK 187 straipsnis). Tačiau pagal nustatytas aplinkybes jis nebuvo realizuotas. 2012 m. vasario 12 d. vykusiame teismo posėdyje apklausiamas liudytoju I. I. parodė, kad ieškovės vadovo pareigų nėjo. Tą, anot liudytojo, lėmė situacija, kad kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ valdyba neturėjo teisės spręsti ieškovės vadovo pakeitimo klausimą, o vėliau įmonės vadovo pareigas pavesta toliau eiti K. Š.. Duomenys, kad ieškovė nepateikė pranešimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie I. I. darbą įmonėje, vadovo pasikeitimo faktas nebuvo išviešintas, suponuoja liudytojo parodymų patikimumą. Kredito unijos bankroto administratorius 2014 m. gruodžio 9 d. rašte nurodė, kad neturi duomenų, jog unijos valdybos 2013 m. liepos 23 d. nutarimas būtų buvęs įgyvendintas. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų padaryti išvadą, jog ieškinį ieškovės vardu pasirašė įgaliotas asmuo (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 185 straipsnis). Ieškovės bankroto administratorius ne tik mano, kad ieškinį įmonės vardu pasirašė teisėtas vadovas, bet ir palaiko kreipimąsi į teismą. Nurodyta eliminuoja pagrindus susiklosčiusią situaciją kvalifikuoti atsakovės siūlomu būdu, t. y. pripažinti, kad byla procesiniu požiūriu užvesta neteisėtai. Taikos sutarties, aptartos 17 nutarties punkte, patvirtinimo faktas nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingas. Ieškinys pareikštas 2014 m. rugpjūčio 14 d., t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams po teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, priėmimo. Pagal I. I. parodymus ir rašytinių įrodymų visetą kreipimosi į teismą metu ieškovės vadovo pareigas ėjo būtent ieškinį pasirašęs K. Š..

Dėl atsakovo įsiskolinimo dydžio apskaičiavimo

Ginčydamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nustatytas atsakovės įsiskolinimo dydis, bylos šalys remiasi skirtingais argumentais. Ieškovė teigia, kad teismas nustatė klaidingą atsiskaitymo už prekes terminą ir tvarką, o atsakovė užėmusi poziciją, jog teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, t. y. nustatė neteisingą ieškovės atsakovei parduotų prekių kiekį. Iš bylos svarstymui pateiktų dokumentų turinio matyti, kad bylos šalis siejo savarankiška rašytinės formos sutartimi neįforminti pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai (CK 1.71 straipsnio 1 dalis, 6.305 straipsnio 1 dalis). Prekių pirkimą bei pardavimą patvirtina ieškovės pateiktos PVM sąskaitų faktūrų (išrašytos 2012 m. sausio 2 d., 2012 m. sausio 18 d., 2012 m. sausio 30 d., 2012 m. vasario 6 d.) ir 2012 m. vasario 6 d. priėmimo akto kopijos. Pagal juose įrašytus duomenis, ieškovė pardavė ir perdavė atsakovei medicininės paskirties prekių už 38 265,24 Eur. Visas sąskaitas bei aktą pasirašė K. Š. – tuo metu ėjęs abiejų įmonių vadovo pareigas, o vieną iš sąskaitų ir atsakovės direktoriaus pavaduotoja I. J.. Taigi visų sąskaitose įrašytų prekių perdavimas ir priėmimas yra patvirtintas įgaliotų abiejų įmonių atstovų. Įrodymų, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje nebuvo atlikti įrašai apie ūkines operacijas, atliktas remiantis ieškovės išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, atsakovė nepateikė. Atsakovės pozicija, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės, kadangi ginčo prekes atsakovė įgijo iš UAB „Interlux“ pagal 2011 m. gruodžio 12 d. Trišalę prievolės perleidimo sutartį, prieštarauja bylos medžiagai. Nustatyta, kad ieškovė ir UAB „Interlux“ 2011 m. gegužės 16 d. sudarė Pirkimo–pardavimo sutartį Nr. AP 2011/05-16-GV. UAB „Interlux“ pagal nurodytą sutartį pardavė ieškovei medicininės paskirties prekių už 11 368,77 Eur. Dalis ieškovės iš UAB „Interlux“ įgytų prekių, išvardytų 2011 m. gegužės 16 d. priede Nr. 1, sutampa su ieškovės perduotomis atsakovei (CPK 185 straipsnis). Trišalės prievolės perleidimo sutarties šalys 4–6 punktuose susitarė, kad atsakovė atsiskaitys su UAB „Interlux“ pagal įmonės ieškovei perduotas prekes ir jai pereis nuosavybės teisė į prekes.Byloje neįrodyta, kad už prekes atsakovė turėjo atsiskaityti su UAB „Interlux“ ar tą padarė. Ieškovė pagrįstai akcentuoja apeliaciniame skunde, kad atsakovė nepagrindė, jog būtų atlikusi kokius nors mokėjimus UAB „Interlux“ pagal Trišalę prievolės perleidimo sutartį. Dėl to negalima sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino paminėtos sutarties įrodomąją reikšmę. Nurodydama konkretų faktą atsakovė kartu prisiėmė ir pareigą jį pagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 12, 178 straipsniai). Juolab, kad ieškovė bylos svarstymui teikė įrodymus apie lėšų pervedimus UAB „Interlux“ po Trišalės prievolės perleidimo sutarties pasirašymo. Tai, ar ieškovė dalį prekių atsakovei perleido brangiau nei jas pirko iš UAB „Interlux“, nagrinėjamu atveju yra nesvarbi aplinkybė. Atsakovės atsiskaitymo su ieškove neįrodo ir 2012 m. liepos 31 d. atsakovės akcijų perleidimo sutarties, remiantis kuria K. Š. jam priklausiusias įmonės akcijas pardavė UAB „Saulėtekio klinika“, nuostatos dėl įmonės turimo turto ir įsipareigojimų. Plačiau nepasisakant dėl šios sutarties sąlygų turinio (išskyrus apibrėžiančią atsakovės įsiskolinimų dydį) pažymėtina, kad K. Š. savo veiksmais, pirmosios instancijos teismui duotais paaiškinimais paneigia atsakovės dėstomą poziciją. Aplinkybės, ar K. Š. iki atsakovės akcijų perleidimo tinkamai atskleidė UAB „Saulėtekio klinika“ informaciją apie visas įmonės skolas, jos turimą turtą ar / ir užtikrino teisės aktų reikalavimus atitinkančios įmonės buhalterinės apskaitos vedimą, nėra susijusios su byloje sprendžiamu ginču. Nustačiusi žalos padarymo ar neteisingos informacijos ikisutartinėse derybose atskleidimo faktą, atsakovė turėtų teisę ginti savo pažeistus interesus keldama K. Š. civilinės atsakomybės klausimą. Tokie argumentai teisminio nagrinėjimo dalyko požiūriu nėra tinkami atsikirtimai. Apibendrindama nurodytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pagrindinį ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo. Teismo išvados paminėtu klausimu atitinka įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių reikalavimus. Kaip minėta nutarties 22 punkte, prekių pardavimas atsakovei patvirtintas tik PVM sąskaitomis faktūromis. Rašytinės sutarties įmonės nebuvo sudariusios. PVM sąskaitose faktūrose nėra nurodytas jų apmokėjimo terminas. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bei įvertinęs ieškovės veiksmus, sprendė, kad šalys buvo susitariusios dėl sąskaitų apmokėjimo pagal pareikalavimą (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Pirkimo–pardavimo sutartinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nedraudžia sandorio šalims susitarti dėl konkrečios atsiskaitymo tvarkos, datų, taip pat nenustato konkrečios formos reikalavimo tokiam susitarimui sudaryti (CK 6.156 straipsnis, 6.313–6.314 straipsnis). Bylos svarstymui nepateikta įrodymų, kad ieškovė atsakovei iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., kai kreipėsi su ieškiniu į teismą, būtų reiškusi pretenzijas dėl skolos už įgytas prekes apmokėjimo. Prekių pardavimo metu abiejų ginčo šalių vadovas ir akcininkas buvo tas pats asmuo – K. Š.. Įvertinęs šiuos duomenis bei tai, kad skola ieškovei nebuvo įtraukta į atsakovės balansą K. Š. derantis su UAB „Saulėtekio klinika“ dėl akcijų pardavimo, pirmosios instancijos teismas galėjo objektyviai susidaryti nuomonę, jog ieškovė ir atsakovė susitarė skolos apmokėjimo terminą apibūdinti pagal pareikalavimo momentą. Ieškovės siūlomas aiškinimas, paremtas Įstatymo nuostatomis, iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą ir reikštų nesąžiningos situacijos sukūrimą atsakovei. Be kita ko, palūkanų skaičiavimo pradžios momento nustatymas formaliai taikant Įstatymą neatitiktų bylos šalių tarpusavio teisinių santykių praktikos ir tikrojo jų susitarimo turinio. Iki kreipimosi į teismą ieškovė atsakovei reikalavimo atsiskaityti nebuvo pareiškusi. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino ieškovės reikalavimo priteisti palūkanas (CK 6.53 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnis).

Dėl procesinių palūkanų dydžio tarifo nustatymo teisinio pagrindo

Iškėlus civilinę bylą, skolininkui gali būti skaičiuojamos (kreditoriaus prašymu priteisiamos) procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Priteisiant procesines palūkanas būtina nustatyti: kada iškelta civilinė byla (CPK 137 straipsnio 1 dalis), kokio dydžio procesinės palūkanos turi būti priteistos konkrečiu atveju (šalių sutartas ar įstatyme nustatytas dydžio tarifas) (CK 6.210 straipsnis) bei nuo kokios sumos jos turi būti priteisiamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. N. prieš UAB „Vilkaviškio agrotiekimas“, bylos Nr. 3K-3-283/2012, ir joje nurodytą teismo praktiką). Ieškovė mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė vieną iš nurodytų sąlygų, t. y. palūkanų dydžio tarifą. Ieškovė teigia, kad iš atsakovės priteistinų procesinių palūkanų dydžio tarifas turėjo būti nustatytas vadovaujantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis. Savo poziciją ieškovė motyvuoja tuo, kad pareikštas pagrindinis reikalavimas yra kilęs iš komercinio pobūdžio teisinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Įstatyme nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, ir teismas turėtų taikyti šio įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Elme Metall Lithuania“ prieš RUAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-356-684/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. preliminariu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovei iš atsakovės priteistų procesinių palūkanų dydžio tarifą nustatė vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis. Tačiau skundžiamame sprendime iš esmės nemotyvuodamas savo sprendimo teismas priteistinų procesinių palūkanų dydžio tarifą nustatė taikydamas CK 6.210 straipsnio 2 dalį. Vien tik aplinkybė, kad šalys buvo susitarusios atsiskaityti už prekes pagal pareikalavimą, neeliminuoja Įstatymo taikymo kilusiam ginčui teisinių pagrindų. Juolab, kad atsakovė neneigia to, kad prekes iš ieškovės pirko pagal komercinę sutartį (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Sutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad iš atsakovės ieškovei priteistinų procesinių palūkanų dydžio tarifas turėjo būti apskaičiuotas remiantis Įstatyme nustatyta tvarka bei dydžiais, bet ne CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.210 straipsnio 2 dalimi. Įvertinusi tai, kad tenkinama tik ieškovės apeliacinio skundo dalis, kuria prašyta padidinti priteistų procesinių palūkanų tarifą, teisėjų kolegija apskųstą teismo sprendimą palieka iš esmės nepakeistą, tačiau patikslina sprendimo rezoliucinę dalį, t. y. padidinant ieškovei iš atsakovės priteistų procesinių palūkanų dydžio tarifą nuo 6 procentų iki 8,4 procento.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. galutinį sprendimą sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip:

„Ieškovės BUAB „Gėlių vaistinė“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei BUAB „Gėlių vaistinė“ (juridinio asmens kodas 124921245, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. LT27 7044 0600 0018 7000) iš atsakovės UAB „Lionet“ 38 265,24 (trisdešimt aštuonis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt penkis eurus ir 24 ct) skolą, 8,40 procento dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. rugpjūčio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 395,50 (tris šimtus devyniasdešimt penkis eurus ir 50 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Lionet“ 3,69 (tris eurus ir 69 ct) Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660“.