- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-19
- Bylos Nr.
- I2-695-596/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02305-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė (pirm.), Violeta Petkevičienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- S. F.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Violetos Petkevičienės ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. teismo nutartimi priimta nagrinėti pareiškėjo S. F. skundo dalis dėl materialinio pobūdžio reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – Savivaldybės administracija) Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – Socialinių išmokų skyrius) 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 14097, Nr. 34161 (toliau – Sprendimas) (b. l. 23–41, 69–70).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Socialinių išmokų skyrius neskyrė jam socialinės piniginės paramos laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. liepos 31 d. Pareiškėjo teigimu, Savivaldybės administracijos subjektai siuntė jį atlikti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) draudžiamus priverčiamuosius darbus, o jam atsisakius vykdyti nusikalstamą nurodinėjimą ir bendrininkauti su siuntėjais nusikalstamose veikose, formaliu pagrindu buvo atsisakyta skirti jam vienareikšmiškai priklausančią piniginę socialinę paramą, kas prieštarauja Konstitucijai, valstybės tarptautiniams įsipareigojimams bei Europos socialinės chartijos 12 ir 13 straipsnių nuostatoms.
Pareiškėjo teigimu, Savivaldybės administracijos nusikalstamos veikos prasidėjo nuo 2014 m. vasario mėn. ir toliau tęsiasi nepertraukiamai, kartojasi kas tris mėnesius, todėl pareiškėjas periodiškai teikia prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, kadangi Savivaldybės administracijos subjektai nekliudomai savo nusikalstamomis ir neteisėtomis veikomis padarė jam neatitaisomą didelę turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjo manymu, teismas, teisėjai ir kitos susijusios institucijos yra šių veikų bendrininkai ir nuolat nusikalstamai aplaidžiai neišsprendė nei skundų, nei prašymų dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.
Nurodo, kad 2019 m. gegužės 3 d. kreipėsi į Savivaldybės administraciją dėl jam priklausančios socialinės paramos, kuri, anot pareiškėjo, nusikalstamai aplaidžiai neskiriama nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. birželio 22 d.
Pareiškėjo manymu, visuomenei naudingai veiklai atlikti gali būti kviečiami tik savanoriai, o ne tie asmenys, kurių nenusavinamos prigimtinės teisės ir laisvės bei teisėti interesai yra pažeidinėjami, siekiant laikyti valstybės piliečius baimėje.
Pareiškėjas po parengiamosios teismo posėdžio dalies, prieš pradedant bylą nagrinėti iš esmės, iš teismo posėdžių salės pasišalino (b. l. 134–135), todėl laikytina, kad jis nagrinėjant bylą nedalyvavo.
Atsiliepimas
Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 75–77).
Šalies argumentai
Nurodo, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 3 d. Socialinių išmokų skyriui pateikė prašymą - paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. 33356 (toliau - prašymas), kuriame nurodė, jog prašo nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. liepos 31 d. (3 mėnesiams) skirti socialinę pašalpą, būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų, geriamojo vandens išlaidų kompensacijas (toliau - socialinė pašalpa ir kompensacijos).
Paaiškina, kad Socialinių išmokų skyriaus Asmenų aptarnavimo poskyrio socialinių išmokų specialistė pareiškėjui 2019 m. gegužės 3 d. asmeniškai įteikė siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą Nr. 1680(2.11.4.36) (toliau - siuntimas), kuriame buvo nurodyta, kad iki 2019 m. gegužės 7 d. pareiškėjas turi atvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių - VšĮ Vilniaus miesto parkai, Šiltadaržio g. 2, Vilnius, taip pat visa kita būtina informacija apie pareiškėjo teises ir pareigas bei pasekmes, neatvykus atlikti visuomenei naudingai veiklos, kurį pareiškėjas pasirašė.
Pažymi, kad 2019 m. gegužės 9 d. Visuomenei naudingos veiklos organizavimo sistemoje, kurioje kaupiami duomenys apie visuomenei naudingos veiklos atlikimo eigą, atlikus duomenų apie pareiškėjo visuomenei naudingos veiklos atlikimą patikrą buvo nustatyta, kad jis iki siuntime nustatytos datos neatvyko ir neatliko visuomenei naudingos veiklos, todėl Socialinių išmokų skyrius 2019 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą Nr. 14097, Nr. 34161 „Dėl socialinės pašalpos ir kompensacijų S. F. neskyrimo“, kuriuo socialinė pašalpa ir kompensacijos neskiriamos, kadangi pareiškėjas neįvykdė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje - būdamas darbingas nedirbantis asmuo be pateisinamos priežasties Socialinių išmokų skyriaus nustatytu laiku neatvyko, nepasirašė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties ir neatliko visuomenei naudingos veiklos.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Socialinių išmokų skyriaus 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos ir būsto šildymo, geriamojo vandens, karšto vandens išlaidų kompensacijos, teisėtumo ir pagrįstumo.
Atsakovės atstovo paaiškinimais bei į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 3 d. pateikė Socialinių išmokų skyriui prašymą – paraišką Nr. 33356 piniginei socialinei paramai gauti, taip pat suteikti būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens kompensacijas laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. liepos 31 d. (b. l. 43–46).
Socialinių išmokų skyrius 2019 m. gegužės 3 d. siuntimu Nr. 1680(2.11.4.36), vadovaudamasis Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, pasitelkė pareiškėją visuomenei naudingai veiklai atlikti. Siuntimu pareiškėjas buvo informuotas, kad iki 2019 m. gegužės 7 d. privalo atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą. Pareiškėjui išaiškinta, kad jei dėl objektyvių priežasčių (pvz. ligos, santuokos sudarymo, artimo giminaičio mirties ar kt.) iki nustatytos datos negalėtų atvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, privalo apie tai informuoti Savivaldybės administracijos padalinį ir ne vėliau kaip per 1 mėnesį pateikti dokumentą, įrodantį praneštą informaciją. Siuntime taip pat buvo nurodytos neatvykimo pasekmės – socialinė pašalpa neskiriama, o kompensacija neteikiama ar jų teikimas nutraukiamas iki pareigos bus įvykdytos (b. l. 48).
Socialinių išmokų skyrius elektroniniu laišku, išsiųstu iš elektroninio pašto adreso karina.aleksiunaite@vilnius.lt, buvo informuotas, kad pareiškėjas neatvyko atlikti visuomenei naudingos veiklos (b. l. 83).
2019 m. gegužės 9 d. Socialinių išmokų skyrius, vadovaudamasis Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktais, 25 straipsnio 6 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą Nr. 14097, Nr. 34161, kuriuo nusprendė neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. liepos 31 d., nes pareiškėjas neįvykdė Paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos dalyvauti Savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje – būdamas darbingas nedirbantis asmuo be pateisinamos priežasties Socialinių išmokų skyriaus nustatytu laiku laiku nepasirašė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties ir neatliko visuomenei naudingos veiklos (1 punktas). Sprendimo 2 punktu buvo nurodyta neteikti pareiškėjui socialinės paramos, iki pareiga atlikti visuomenei naudingą veiklą bus įvykdyta (b. l. 84).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 „Dėl Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas), Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 30-840 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo tvirtinimo“ (toliau – Aprašas).
Ginčijamas Sprendimas VAĮ bei Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) požiūriu yra individualus administracinis aktas, kuriam neabejotinai taikomi VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai, be kita ko, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Individualaus administracinio akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę.
Minėta, jog ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktais, 25 straipsnio 6 punktu.
Žemesnės instancijos teismas
Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad Savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę darbingus nedirbančius (taip pat savarankiškai nedirbančius) ar dirbančius (taip pat savarankiškai dirbančius), atsižvelgiant į darbo laiko ar veiklos trukmę, nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, nustatytą šioje dalyje ir (ar) šio straipsnio 3 dalyje, ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse ir (ar) savivaldybės administracijos parengtoje užimtumo didinimo programoje, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti; 5 punkte numatyta, kad jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, Savivaldybės administracija turi teisę socialinės pašalpos ir kompensacijų neteikti ar nutraukti jų teikimą, iki šios pareigos bus įvykdytos.
Paramos įstatymo 25 straipsnyje yra nustatytos piniginę socialinę paramą gaunančių nepasiturinčių gyventojų pareigos: 1) išnaudoti visas teisėtas kitų pajamų gavimo galimybes (sudaryti teismo patvirtintą sutartį dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo, kreiptis dėl išmokų, mokamų pagal Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymą, kitų priklausančių išmokų ir (ar) pašalpų ir kita); 2) pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus; 3) per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui; 4) savivaldybės administracijos reikalavimu deklaruoti turimą turtą (įskaitant gaunamas pajamas) Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka; 5) sudaryti savivaldybių socialiniams darbuotojams ir (ar) kitiems savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotiems savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams, savivaldybės administracijos darbuotojams galimybę tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą; 6) dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas neįvykdė Paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
Nustatytų faktinių aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad įgyvendinant Paramos įstatymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 30-840 buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas, kuris nustato Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų, kuriems teikiama piniginė socialinė parama, telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarką ir sąlygas. Sąlygos visuomenei naudingai veiklai atlikti yra nustatytos Aprašo II dalyje. Aprašo 11 punktas numato, kad visuomenei naudingai veiklai atlikti pasitelkiami ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus fiziniai asmenys, kurie: socialinę pašalpą nepertraukiamai gauna ne trumpiau kaip 3 mėnesius; būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir (ar) karšto vandens išlaidų kompensacijas (toliau – kompensacijos) nepertraukiamai gauna ne trumpiau kaip 3 mėnesius. Pagal Aprašo 12 punktą visuomenei naudingos veiklos trukmė negali viršyti 40 val. per mėnesį ir daugiau kaip 4 val. per vieną darbo dieną; privalomų darbų trukmė negali viršyti 8 val. per vieną darbo dieną. Aprašo 14 punktas reglamentuoja, kad visuomenei naudingai veiklai asmuo pasitelkiamas atsižvelgiant į organizatoriaus pateiktą veiklos poreikį; jeigu yra skirtingų veiklų poreikis, asmeniui suteikiama galimybė pasirinkti vieną iš siūlomų veiklų. Aprašo 15 punkte įtvirtinta, kad asmuo visuomenei naudingai veiklai atlikti pasitelkiamas atsižvelgiant į asmens profesinį pasirengimą, asmeninius gebėjimus, pomėgius, į buvusią darbinę veiklą, jo deklaruotą (faktinę) gyvenamąją vietą ir į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą, siekiant užtikrinti, kad asmuo patirtų minimalias susisiekimo išlaidas ir visuomenei naudingai veiklai atlikti pasitelkiami darbingi nedirbantys ar nesimokantys ir nedalyvaujantys aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse asmenys bei dirbantys asmenys, kuriems nustatyta darbo laiko trukmė ne daugiau kaip 30 val. per savaitę (Aprašo 19 punktas).
Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistavo sąlygos pareiškėjo pasitelkimui visuomenei naudingos veiklos atlikimui. Pareiškėjas yra registruotas Vilniaus teritorinėje darbo biržoje kaip darbo ieškantis asmuo, sulaukęs įstatyme nustatyto amžiaus bei Socialinių išmokų skyriaus siuntimu gavo nurodymą atlikti visuomenei naudingą veiklą pas nustatytą visuomenei naudingos veiklos organizatorių - VšĮ Vilniaus miesto parkai, adresu: Šiltadaržio g. 2, Vilnius, 40 val. trukmei, atliekant aplinkos tvarkymo darbus.
Pagal Aprašo 27 punktą, jeigu asmuo, susipažinęs su veiklos pobūdžiu, negali jos atlikti dėl sveikatos būklės, Socialinių išmokų skyriui ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo prašymo-paraiškos piniginei socialinei paramai gauti pateikimo dienos, pateikia šio Aprašo 20.8 papunktyje nurodytą pažymą. Aprašo 20 punktas numato, kokie asmenys nepasitelkiami visuomenei naudingai veiklai; vienas tokių atvejų - tai asmenys, pateikę medicinos dokumentų išrašą (forma Nr. 027/a) ar gydytojų konsultacinės komisijos išvadą, kurioje nurodoma, kad asmuo nurodytą laikotarpį dėl sveikatos būklės negali atlikti šio Aprašo 5 punkte nurodytos veiklos, kuriai jis pasitelkiamas (20.8 p.). Pareiškėjas jokių duomenų ir dokumentų dėl to, kad negalėtų būti pasitelkiamas visuomenei naudingai veiklai atlikti nei Socialinių išmokų skyriui, nei teismui nepateikė, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neįvykdė teisės aktuose nustatytos pareigos. Pareigos neįvykdymas jam sukėlė atitinkamas pasekmes, apie kurias jis buvo tinkamai informuotas - siuntime pareiškėjui buvo pateikta pakankamai informacijos, be kita ko, nurodant, kad nedalyvavus visuomenei naudingoje veikloje, socialinės pašalpos ir kompensacijos neteikiamos, iki šios pareigos bus įvykdytos.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus aptarto teisinio reguliavimo kontekste daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, yra motyvuotas, pagrįstas, todėl jo naikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 26 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, 53 straipsnio 1 daliai.
Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. LVAT, aiškindamas šią proceso teisės normą, ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. pvz., 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2121-520/2018, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-760-216/2019).
Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Taigi iš šios nuostatos kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimus).
Nagrinėjamu atveju išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Paramos įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.