Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal T. M. ieškinį atsakovui R. S. dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, išvadą duodančios institucijos - Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovė ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti. Teismo posėdyje, vadovaujantis CPK 314 straipsniu, buvo paskirta teismo medicininė-biologinė ekspertizė (b.l. 44-45), gautas 2011-03-18 ekspertizės aktas (b.l. 49-54), kuris prijungtas prie bylos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo R. S. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo apskųstajam teismo sprendimui panaikinti.

Vienas iš principų, kuriais grindžiamas šeimos teisinių santykių reglamentavimas, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 str. 1 d.). Šis principas, be kita ko, reiškia, kad kai sprendžiami visi su vaikais susiję šeimos klausimai, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Dėl to, sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį teisinį konfliktą, turi būti siekiama išsiaiškinti, koks ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus bei poreikius. Taigi ir tėvystės pripažinimo, nustatymo, nuginčijimo bei išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo klausimai sprendžiami vadovaujantis pirmiausia vaiko interesais (CK 3.142 str. 2 d., 3.146-3.148, 3.150 str.). Nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikšti reikalavimai - nustatyti atsakovo R. S. tėvystę jos nepilnametei dukrai ir priteisti iš atsakovo išlaikymą šiai mergaitei ir yra ginčas, kilęs iš šeimos teisinių santykių. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 3.148, 3.192 straipsniais, remdamasis į bylą pateiktais įrodymais, ieškovės ieškinį patenkino visiškai – nustatė tėvystę ir priteisė išlaikymą. Apeliantas (atsakovas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigdamas, jog ekspertizė nėra vienintelis įrodymas, galintis patvirtinti tėvystę, nes jam kelia pagrįstų abejonių pačios ieškovės elgesys, bendraujant ne tik su juo, bet ir su kitais vyrais, o priteisto išlaikymo dydis yra per didelis ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei jo turtinės padėties. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

CK 3.148 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados) ir kitos Civilinio proceso kodekse numatytos įrodymų priemonės. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas 2009 m. gruodžio 9 d. nutartimi paskyrė teismo medicininę tėvystės nustatymo ekspertizę ir du kartus, t.y. minėta ir 2010 m. sausio 20 d. nutartimi įpareigojo atsakovą R. S. nuvykti į ekspertinę įstaigą, tačiau Valstybės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos serologijos ir DNR laboratorijos 2009-12-22 ir 2010-02-03 raštai patvirtina, kad R. S. nustatytu laiku neatvyko (b.l. 63-64, t.1). Tokį atsakovo nenuvykimą ekspertizės atlikimui teismas pagrįstai vertino kaip atsisakymą atlikti ekspertizę, o, įvertinęs kitus byloje esančius įrodymus (fotonuotraukas, ieškovės ir liudytojų parodymus, aplinkybę, kad atsakovas neteigė, kad nėra E. tėvas), ir kaip tėvystės įrodymą. Toks vertinimas atitinka CK 3.148 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teismo diskrecijos teisę dėl įrodymų vertinimo (CPK 185 str., CK 1.5 str.).

Apeliacinės instancijos teismas 2011 m. kovo 9 d. nutartimi paskyrė byloje teismo medicininę – biologinę ekspertizę, pavedęs atsakyti ekspertams į klausimą, ar R. S., yra E. M. tėvas. Į bylą gautas Valstybės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos serologijos ir DNR laboratorijos 2011-03-18 ekspertizės aktas tvirtina, kad R. S. yra E. M. tėvas su 99,999996% tikimybe (b.l. 49-54, t.2), t.y. atliktos ekspertizės išvada yra kategoriška – atsakovas R. S. yra E. M. tėvas. DNR ekspertizės išvados yra patikimas ir objektyvus mokslinis įrodymas, patvirtinantis arba paneigiantis vaiko kilmę iš konkretaus tėvo. 2011-03-18 DNR ekspertizės aktas neginčijamai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad R. S. yra E. M. tėvas. Susipažinęs su šiuo ekspertizės aktu, atsakovas dėl tėvystės konstatavimo iš esmės sutiko, nors iki tol tvirtino, kad ekspertizės išvados nėra vienintelis pagrįstas įrodymas, patvirtinantis tėvystę. Civilinės bylos duomenys tvirtina, kad ieškovė, reikšdama ieškinį atsakovui dėl tėvystės jos nepilnametei dukrai nustatymo, neturėjo jokių abejonių, kad atsakovas yra jos dukters tėvas, ką patvirtino ir ekspertizės išvados. Be to pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovą ieškovės dukters tėvu, rėmėsi ir kitais įrodymais – fotonuotraukomis, ieškovės ir liudytojų parodymais, aplinkybe, kad atsakovas neteigė, jog nėra E. tėvas. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, pažymi, kad ekspertizės aktas vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. CPK 185 straipsnis nustato, kad jokie įrodymai nėra teismui privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus įstatyme nustatytą išimtį- oficialiuosius įrodymus – CPK 197 str. 2 d.) ir vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tas pats pasakytina ir apie eksperto išvados įvertinimą (CPK 218 str.), tačiau ekspertizės akte esantys duomenys, atsižvelgiant į jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio ir gavimo aplinkybių, paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju eksperto išvada, surašyta teismo paskirtų ekspertais asmenų ir savo turiniu atitinka CPK 216 straipsnio reikalavimus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek ekspertizės išvados, tiek ir kiti įrodymai sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog atsakovas R. S. yra nepilnametės E. M. tėvas. Priešingai išvadai padaryti apeliantas nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.).

Apeliacinio skundo argumentai dėl praleisto senaties termino ieškiniui pateikti, siūlymo ieškovei daryti kraujo grupės ekspertizę, argumentai, kad tėvystę turėjo įrodyti ieškovė, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi ir todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Gavus DNR ekspertizės išvadas ir atsakovui iš esmės sutikus su tėvystės nustatymu, nėra svarstytini ir atsakovo prašymai dėl papildomų įrodymų išreikalavimo tėvystei nustatyti.

Atmestinas kaip nepagrįstas taip pat ir apelianto argumentas, kad šioje byloje buvo pažeistos teismingumo taisyklės - ieškinys nagrinėtas apylinkės teisme ne pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Nagrinėjamoje byloje ieškovė T. M. kreipėsi į teismą dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo. CPK 30 straipsnio 4 dalis nustato, kad ieškinys dėl išlaikymo priteisimo ir tėvystės nustatymo gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją vietą. Taigi ieškovė turėjo teisę pasirinkti, į kurį apylinkės teismą kreiptis, t.y. pagal savo (ieškovės) ar pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Atsakovo nurodytas CPK 395 straipsnis nustato ieškinio dėl tėvystės nuginčijimo, o ne nustatymo teismingumą, todėl nagrinėjamu atveju netaikytinas. Dėl to teismingumo reikalavimas nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeistas.

Apeliantas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nurodė, jog teismas pažeidė proceso teisės normas, nepagrįstai taikydamas CPK 388 straipsnio 2 dalį. Tačiau, kaip matyti iš 2010 m. birželio 17 d. teismo posėdžio protokolo, teisės dalyvauti šiame teismo posėdyje atsakovas atsisakė pats, pasišalindamas iš posėdžių salės (b.l. 96, t.1). Kiti dalyvaujantys byloje asmenys prašė tęsti bylos nagrinėjimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylos nagrinėjimą tęsė, nedalyvaujant atsakovui, nes, priešingu atveju, dėl nepateisinamo atsakovo elgesio bylos nagrinėjimas būtų buvęs nepagrįstai vilkinamas. Atkreiptinas dėmesys, kad paaiškinimus dėl ieškinio reikalavimų atsakovas jau buvo pateikęs atsiliepime į ieškinį, be to jis turėjo galimybę savo argumentus išdėstyti ir apeliaciniame skunde bei dalyvaudamas teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme, taigi jo teisė teikti paaiškinimus ir būti išklausytam pažeista nebuvo. Kadangi į 2010-06-17 teismo posėdį atsakovas buvo atvykęs, bet iš jo pasišalino savo noru, privalėjo pats domėtis ir tolesne bylos eiga, taip pat ir teismo sprendimo paskelbimu 2010-07-01.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teisė žinoti savo kilmę yra vienas iš įstatymo saugomų ir ginamų vaiko interesų (CK 3.161 str. 2 d.). Pagal CK 3.147 straipsnio 2 dalį ieškinį dėl tėvystės nustatymo turi teisę pareikšti vaiko motina. Kita įstatymo norma - CK 3.192 straipsnio 1 dalis. įtvirtina tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o CK 3.194 straipsnio 1 dalis suteikia teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo vienam iš tėvų, jei kitas jų nevykdo pareigos vaiką materialiai išlaikyti. Tokia teisė egzistuoja tol, kol vaikas yra nepilnametis ir jam reikalingas išlaikymas. Dėl to ieškovė, paduodama ieškinį dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo, nagrinėjamoje byloje nepažeidė procesinės teisės normų ir jos veiksmuose nėra piktnaudžiavimo požymių.

Kita dalis apelianto skundo argumentų yra susijusi su priteisto išlaikymo nepilnametei dukrai dydžiu – apeliantas prašo pirmosios instancijos teismo priteistą 400 Lt dydžio išlaikymą kas mėnesį mokamomis išmokomis sumažinti, nes priteista išlaikymo suma neatitinka vaiko poreikių. Teisėjų kolegija su apelianto skundo argumentais ir šioje dalyje nesutinka. Pagal Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 6 straipsnio 1 dalį nesantuokinio vaiko tėvas ir motina turi tokias pačias pareigas išlaikyti vaiką, kaip ir jei jis būtų gimęs santuokoje. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Taip pat ir nacionaliniame įstatyme – CK 3.192 straipsnio 2 dalyje – nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinantis būtinas vaikui vystytis sąlygas. Įstatyme įtvirtintas vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-176/2005; 2008-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-506/2008; 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-495/2009 ir kt.). Taigi, nustatydamas priteisiamo išlaikymo dydį, teismas atsižvelgia į tėvo (motinos) darbo užmokestį, turimas santaupas, nekilnojamąjį turtą ir pan. Be to, sprendžiant išlaikymo dydžio klausimą, turi būti atsižvelgiama į vieną iš pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t.y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą. Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Dėl to, jeigu tėvų turtinė padėtis objektyviai leidžia priteisti būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą atitinkantį išlaikymą, tai toks vaikų išlaikymas ir turi būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-286/2004; 2008-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-506/2008 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir atsižvelgęs į šalių turtinę padėtį, būtinų vaikui išlaikyti lėšų dydį, vadovaudamasis CK 6.461 straipsnio 2 dalyje numatyta bendra taisykle, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą, kuri teismo sprendimo priėmimo dieną buvo 800 Lt, bei kitomis CK normomis (3.155-3.156, 3.131, 3.163, 3.192 str.), iš atsakovo nepilnametės dukters E. M. išlaikymui priteisė po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Taigi pirmosios instancijos teismas minimalią algą pripažino orientaciniu išlaikymo vaikui kriterijumi. Atsakovas nepateikė duomenų, kad 800 Lt suma nėra būtina šalių dukters išlaikymui, kad ieškovės pateiktame išlaikymo vaikui paskaičiavime (b.l. 8, t.1) yra nepagrįstų išlaidų (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad E. M., gimusiai (duomenys neskelbtini) (b.l. 6, t.1), yra 12 metų, ji mokosi mokykloje. Taigi jos poreikiai neapsiriboja minimaliais maisto, aprangos, higienos, sveikatos priežiūros poreikiais. Jai būtinos papildomos išlaidos, susijusios su jos mokymusi, lavinimu. Atsižvelgiant į tai, 800 Lt suma nurodyto amžiaus vaikui laikytina ne tik ne per didele, bet netgi būtina patenkinti svarbiausius mokyklinio amžiaus vaiko poreikius.

Priteisdamas išlaikymą vaikui, pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik vaiko poreikius, bet ir tėvų galimybes jį teikti. Nesutikdamas teikti dukrai 400 Lt išlaikymo, atsakovas nurodė, kad jis dirba UAB „15 minučių“, gauna minimalią algą, be to turi dar vieną nepilnametį vaiką, kurį taip pat privalo išlaikyti. Tačiau jokių neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių savo turtinę padėtį, atsakovas nepateikė. Tuo tarpu ieškovė nurodė, kad atsakovas atskleidė ne visas savo pajamas, nes, jos turimais duomenimis, atsakovas dirba ne tik UAB „15 minučių“, bet ir UAB „Rusvilė“, kur gauna žymiai didesnes pajamas negu jo paties nurodytoje darbovietėje. Į bylą pateikti ieškovės pajamas įrodantys dokumentai, t.y. UAB „Trakų galvė“ pažyma apie ieškovės darbo užmokestį 2010 m. balandžio-gegužės mėnesiais, rodo, kad vidutinis ieškovės darbo užmokestis yra 610 Lt per mėnesį (b.l. 80, t.1). Ieškovė nurodė bei tai patvirtina Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, kad ieškovė augina ir išlaikymą turi teikti dar vienam nepilnamečiui vaikui D. V., gim. (duomenys neskelbtini) (b.l. 35, t.1). Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog abiejų šalių turtinė padėtis yra panaši: abu gauna nedideles pajamas, turi po 2 nepilnamečius išlaikytinius, todėl ir jų galimybės teikti E. M. išlaikymą yra panašios. Atsižvelgdama į prioritetinius vaiko interesus, jo teisę gauti iš tėvų materialinį išlaikymą (CK 3.192 str. 1 d.), tėvų pareigą sudaryti sąlygas vaikui mokytis (CK 3.165 str. 2 d.), taip pat, kad išlaikymas vaikui po 400 Lt iš kiekvieno tėvų užtikrintų tik būtiniausių jo poreikių patenkinimą, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo priteisto išlaikymo E. M. iš jos tėvo R. S. nemažina.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kodėl jis negali susirasti darbo, kad turėtų galimybę tinkamai išlaikyti nepilnamečius vaikus, taip pat byloje nenustatyta, kad jis dabartiniu metu būtų riboto darbingumo dėl sveikatos ar kitų objektyvių priežasčių. Todėl teisėjų kolegija atsakovo motyvą, kad jis mažai uždirba, vertina tik kaip jo siekį išvengti išlaikymo mokėjimo nepilnametei dukrai (CPK 185 str., CK 1.5 str.), nes visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaikų interesų naudai (CK 3.3 str.). Taip pat pažymėtina, jog tėvai yra atsakingi už vaiko aplinką ir sudaromas realias prielaidas formuotis normaliai vaiko vertybių (pažiūrų) sistemai. Materiali tėvų pareigų vaikams atlikimo išraiška yra teikiamo išlaikymo forma ir dydis. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas ar visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais, tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.). Tai reiškia, jog tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku. Atsakovas pats pasirinko savo gyvenimo būdą, todėl jo teiginys, kad jis neturi pakankamai lėšų išlaikyti nepilnamečius vaikus, neatleidžia jo visiškai nuo šios pareigos vykdymo. Nepakeitus išlaikymo E. M. periodinėmis išmokomis dydžio, nėra keičiamas ir atitinkamai nuo šios sumos paskaičiuotas išlaikymo įsiskolinimas.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, tenkindamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti arba pakeisti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo R. S. valstybei priteistina 20 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.) ir 240 Lt išlaidų už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 92 str., 96 str., 99 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 20 Lt (dvidešimt Lt) pašto išlaidų (įmokos kodas 5660) ir 240 Lt (du šimtus keturiasdešimt Lt) už suteiktą antrinę teisinę pagalbą (įmokos kodas 5630).