Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Gintaro Godos, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria Švenčionių rajono vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. (R. J.) pagal BK 291 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 292 straipsnio 1 dalį išteisintas, atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas Rusijos Federacijos pilietis, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei užsieniečio pasą, 2006 m. rugsėjo 21 d., apie 16.55 val., Švenčionių rajone, (duomenys neskelbtini) kaimo apylinkėse, ne per Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir muitinės kontrolės postus perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją.

Be to, R. J. buvo kaltinamas tuo, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją neteisėtai gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius Rusijos Federacijos piliečius T. J., I. J., B. H. J., M. J., E. N. (R. N.), M. G. (M. G.).

Pirmosios instancijos teismas R. J. pagal BK 291 straipsnio 1 dalį ir BK 292 straipsnio 1 dalį išteisino kaip nepadariusį veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 292 straipsnio 1 dalyje, atmetė.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė neteisingas išvadas, todėl R. J. nepagrįstai išteisino. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentų tinkamai neišnagrinėjo, nesiekė, kad nagrinėjant bylą būtų pašalintos visos abejonės bei prieštaravimai, savo išvadas grindė nepatikimais ir nepatikrintais įrodymais, prokurorės prašymą iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išreikalauti išslaptintus dokumentus, kurių pagrindu 2005 metais R. J. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei užsieniečio pasas, nepagrįstai atmetė. Nutarties aprašomojoje dalyje teismas privalėjo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, tačiau to nepadarė, todėl, kasatoriaus nuomone, skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai.

Teismas, išteisindamas R. J. pagal BK 291 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad jis kartu su žmona T. J., trimis mažamečiais vaikais, broliu M. G. bei brolio draugu E. N. 2006 m. rugsėjo 21 d. neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau jo tikslas nebuvo nukreiptas į Lietuvos valstybės suvereniteto pažeidimą – jis siekė Lietuvoje gauti prieglobstį sau ir savo šeimos nariams. Priimdamas tokį sprendimą, teismas vadovavosi BK 291 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas užsienietis, kuris neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise. Kasatorius teigia, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, jog R. J. 2005 m. gegužės 1 d. neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžiu jis nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas ir baudžiamoji byla nutraukta teismui padarius išvadą, kad R. J. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise. 2005 m. spalio 27 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priėmė sprendimą nesuteikti Rusijos Federacijos piliečiui R. J. pabėgėlio statuso. Šiuo sprendimu jam Lietuvos Respublikoje buvo suteikta apsauga, nes jo išvykimas iš Čečėnijos buvo įvertintas kaip bėgimas nuo karo veiksmų bei nestabilios politinės padėties šalyje. R. J. buvo išduotas leidimas laikinai, t. y. iki 2006 m. lapkričio 14 d., gyventi Lietuvos Respublikoje bei išduotas užsieniečio pasas, galiojantis iki 2006 m. lapkričio 14 d. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad asmuo, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi teisę prašyti prieglobsčio ir, esant pagrindui, jį gauti, tačiau klaidingai konstatavo, kad tai, jog įvykio metu R. J. buvo nesibaigęs leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, nėra svarbu. Teismas neatsižvelgė į tas aplinkybes, kad 2006 m. rugsėjo 21 d. R. J., turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei užsieniečio pasą, turėjo galimybę teisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną nustatytose vietose, t. y. per pasienio punktą, bei, norėdamas pakeisti savo statusą į pabėgėlio statusą, turėjo kreiptis į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įstatymo nustatyta tvarka. R. J., turėdamas galiojantį leidimą gyventi Lietuvoje ir užsieniečio pasą, pakartotinai neteisėtai parėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną sąmoningai nesilaikydamas galiojančių Lietuvos Respublikos įstatymų, t. y padarė nusikaltimą, numatytą BK 291 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius pažymi, kad ir po pakartotinio neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2007 m. vasario 12 d. sprendimu R. J. nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas. Jam suteikta papildoma apsauga kaip asmeniui, pabėgusiam nuo karo veiksmų Čečėnijoje, t. y. R. J. statusas nepasikeitė. Ikiteisminio tyrimo metu R. J. parodė, kad 2006 m. rugsėjo 21 d. neteisėtai pareidamas Lietuvos Respublikos valstybės sieną su savimi neturėjo užsieniečio paso bei leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Jeigu R. J. parodymai apie dokumentų praradimą ir yra teisingi, jis turėjo galimybę kreiptis į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje ar Baltarusijos Respublikoje dėl dokumentų dublikatų išdavimo ir kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepažeisdamas įstatymo. Tai rodo, kad R. J. tikslas buvo ne tik padėti savo šeimos nariams bei pažįstamam asmeniui gauti Lietuvos Respublikoje prieglobstį, bet ir pačiam nelegaliai kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

Išteisinimą pagal BK 292 straipsnio 1 dalį teismas motyvavo tuo, kad R. J. savo šeimos narių, brolio ir draugo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną negabeno, kad jie Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjo savarankiškai, padedant nepažįstamai moteriai, gyvenančiai Baltarusijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, kuriai už tai sumokėjo 1000 JAV dolerių, kad tiek R. J., tiek visi kiti turėjo tikslą paprašyti prieglobsčio Lietuvoje ir šį tikslą realizavo, – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu jiems buvo leista laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje. R. J. taip pat realizavo savo atvykimo į Lietuvą tikslą, nes jam Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2007 m. vasario 12 d. sprendimu suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje dėl karo veiksmų Čečėnijoje ir persikėlimo galimybės šalies viduje nebuvimo. Teismas vertino liudytojų T. J., M. G., E. N. parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, tačiau visiškai neatsižvelgė į jų pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu T. J. parodė, kad 2006 metų rugpjūčio mėnesį jos vyras R. J. grįžo į Čečėniją, kad pasiimtų ją su vaikais į Lietuvą. Tai sužinoję, M. G. bei E. N. prašė juos pasiimti kartu. Visi žinojo, kad Lietuvos Respublikos valstybės sieną pereis neteisėtai. Kelionėje vadovavo R. J., nes jis vienintelis iš jų mokėjo rusų kalbą. R. J. padėjo įsigyti bilietus nuvykti traukiniu į Minską, tarėsi su taksi vairuotoju dėl atvežimo prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos, po to jis be niekieno pagalbos pervedė juos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Analogiškus parodymus davė M. G. bei E. N. Ikiteisminio tyrimo metu minėti liudytojai pakeitė parodymus teigdami, kad Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirto naudodamiesi nepažįstamos moters pagalba, tačiau jų parodymai apie susitikimo su šia moterimi aplinkybes nesutampa. Kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad pakeisti parodymus liudytojai susitarė būdami pabėgėlių centre. Apeliacinės instancijos teismas visų jų parodymų nevertino, neatsižvelgė į apeliacinio skundo argumentus ir neišdėstė motyvų, kodėl šiuos įrodymus atmetė, taip pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, norint padėti savo šeimos nariams, R. J. nebuvo būtina neteisėtai juos pervesti per sieną. Atgabenti prie sienos, jie patys turėjo galimybę tai padaryti. Neteisėtu žmonių gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną laikomas ne tik jų pervežimas, perskraidinimas, perplukdymas, bet ir pervedimas per sieną, todėl R. J. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 292 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Kasacinis skundas atmestinas.

Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą nėra pagrindo.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 ir 4 dalių bei 332 straipsnio 5 dalies taikymo

Kasacinis skundas paduotas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. dėl esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų.

Kasatoriaus argumentai, kuriais grindžiamas teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjo, bei prašymas panaikinti priimtą nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, atmestini.

1. R. J. buvo kaltinamas padaręs dvi nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 291 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas dėl abiejų kaltinimų priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniu skundu prokuroras prašė R. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 292 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam laisvės atėmimą keturiems mėnesiams 15 dienų. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą atmetė. Kasaciniu skundu prokuroras, prašydamas bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, teigia, kad R. J. pagal BK 291 straipsnio 1 dalį išteisintas neišsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes bei netinkamai įvertinus įrodymus. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti išteisintojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Išteisintojo padėtis negali būti pabloginta labiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Šios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo laikytis apeliacinio skundo ribų ir negali jų viršyti pabloginant išteisintojo padėtį, todėl skundžiamą nutartį panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka BK 291 straipsnio 1 dalies taikymo klausimu, atsižvelgiant į paduoto apeliacinio skundo ribas, nėra pagrindo ir prasmės.

2. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas prokuroro skundą dėl R. J. išteisinimo pagal BK 292 straipsnio 1 dalį atmetė neatsižvelgęs į apeliacinio skundo argumentus ir dėl jų nepasisakęs (BPK 332 straipsnio 3 dalis, 320 straipsnio 3 dalis), atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas prokuroro skundą atmetė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino tinkamai, naikinti išteisinamąjį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus – neatsižvelgė į T. J., M. G. ir E. N. pirminius parodymuos, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Tai kasatorius akcentavo ir apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš bylos duomenų, kasatoriaus minimi asmenys pirmuosius parodymus davė ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tačiau vėliau jie buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, davė parodymus ir teisiamajame posėdyje. Visi ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisiamajame posėdyje buvo perskaityti. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti. Tai reiškia, kad prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai teismui priimant nuosprendį įrodomosios reikšmės neturi, jie gali būti reikšmingi tik tikrinant ir vertinant kitus byloje esančius įrodymus, todėl kasatoriaus nuorodos, kad minėtų liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai turėjo būti vertinami kaip įrodymai, atmestinos. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą pripažino, kad byloje duomenų, paneigiančių R. J. ir minėtų liudytojų parodymus apie Lietuvos Respublikos sienos perėjimo aplinkybes, nėra. Byloje nustatyta, kad M. G., E. N., R. J. žmona T. J. ir jų mažamečiai vaikai neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjo turėdami tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimais jiems leista būti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir gyventi Užsieniečių registracijos centre. To paties departamento 2005 m. spalio 27 d. bei 2007 m. vasario 12 d. sprendimais R. J. buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje bei išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus sprendimus tikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. tik jų teisėtumą (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas.

Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus ir priėmė nutartį, neatitinkančią BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, taip pat atmestinas. Nutarties aprašomajai daliai BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai nėra pažeisti. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Skundžiamoje nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta, motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, nurodyti.

Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, esmingai pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijamas įrodymų vertinimas sprendžiant BK 292 straipsnio 1 dalies taikymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.