- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-19
- Bylos Nr.
- AS-63-678-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- S. K.
- Kategorijos
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas grąžinti teisėtai įsigytą šaldytuvą ir įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos papildyti Nuteistųjų naudojamų daiktų elektros energijos sąnaudų apskaičiavimo ir išlaidų už sunaudotą elektros energiją apmokėjimo taisykles, atsižvelgiant į dirbančių nuteistųjų kalėti iki gyvos galvos dienotvarkę.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi pareiškėjui nustatė terminą iki 2010 m. rugpjūčio 27 d. pateikti teismui atitinkamą skaičių patikslinto skundo egzempliorių su tinkamai suformuluotais reikalavimais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 1R-401 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.5 punktą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 4 punktą bei įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą į nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašą įtraukti ir buitinius šaldytuvus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą pareiškimą; nutarė, nutarčiai įsiteisėjus, pareiškimą su priedais ir sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį grąžinti pareiškėjui.
Teismas pažymėjo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsnio 1 dalį, su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, Valstybės kontrolės pareigūnai, apskričių viršininkai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, taip pat prokurorai. Kiti asmenys tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminio pobūdžio akto ištyrimo teisės neturi. Todėl teismas pareiškimą atsisakė priimti kaip paduotą asmens, neįgalioto vesti bylą teisme (ABTĮ 37 str. 2 d. 7 p.). Be to, pažymėjo, kad jei asmuo būtų įgalintas vesti bylą teisme dėl šių norminio pobūdžio aktų ištyrimo, byla būtų nepriskirtina Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nes dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų norminių administracinių aktų ištyrimo bylos teismingos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (ABTĮ 20 str. 1 d. 3 p.). Todėl teismas atsisakė priimti pareiškimą ir šiuo pagrindu (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.).
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Pareiškėjas nurodo, kad pirminiame savo pareiškime teismui jis aiškiai išdėstė savo poziciją dėl jo atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų (atimtas šaldytuvas ir elektrinis ventiliatorius). Į prašymus paaiškinti, kuo remiantis buvo atimta asmeninė nuosavybė, jam buvo atsakyta skirtingai: kalėjimo administracija nurodė, jog šaldytuvu ir ventiliatoriumi negali būti naudojamasi dėl to, kad šių elektros prietaisų nėra apmokestintų elektros prietaisų sąraše. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nurodė, kad šių elektros prietaisų nėra leidžiamų turėti daiktų sąraše. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsakė, kad šaldytuvus uždraudė turėti dėl vietos kamerose stokos. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius konstatavo, kad elektros prietaisai buvo paimti neteisėtai. Mano, kad buvo pažeista ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucija, bet ir kai kurie Bausmių vykdymo kodekso straipsniai. Paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi jam buvo pasiūlyta savo pareiškimą patikslinti, o antros pareiškimo dalies iš viso atsisakyti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 1R-401 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.5 punktu, kurį pareiškėjas prašo panaikinti, buvo pakeistos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, ir 173 punkte išbraukti žodžiai „buitiniais šaldytuvais“. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 4 punktu buvo pakeistas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punktas.
Įvertinus pareiškėjo prašymo turinį matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su tam tikrais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nuostatų pakeitimais ir siekia juos panaikinti.
ABTĮ 2 straipsnio 13 dalis norminį teisės aktą apibūdina kaip įstatymą, administracinį ar kitą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o šio įstatymo 2 straipsnio 14 dalis individualų teisės aktą – kaip vienkartį teisės taikymo aktą, skirtą konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei.
Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A5-63/2003, Nr. AS438-763/2009), norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan.
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų aktų nuostatų turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jie vertintini kaip norminio pobūdžio administraciniai aktai. Sprendimais pakeistos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką, nuostatos. Šios taisyklės yra privalomos įstaigoms, vykdančioms terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes (pataisos namams, nepilnamečių pataisos namams, kalėjimams, atviroms kolonijoms, laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigoms: gydymo-pataisos namams ir laisvės atėmimo vietų ligoninei), taip pat šios taisyklės taikomos ir tardymo izoliatoriuose paliktiems nuteistiesiems, nurodytiems Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnyje. Teisėjų kolegijos nuomone, šie nustatymai yra bendro, programinio pobūdžio, orientuojami į ateitį ir yra skirti individualiais požymiais neapibūdintų asmenų grupei. Tokie nustatyti skundžiamų aktų požymiai sudaro pagrindą konstatuoti, jog jie yra norminio pobūdžio. Pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 110 straipsnyje apibrėžtą subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, ratą. ABTĮ 110 straipsnyje nenumatytiems subjektams teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo sietina išimtinai su tais atvejais, kai teisme jau nagrinėjama individuali byla, susijusi su tokių subjektų teisėmis ir teisėtais interesais (ABTĮ 111 str. 1 d.).
Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu ir ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, tačiau skundą šiuo atveju turi būti atsisakoma priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, laikant, jog abstraktų prašymą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo gali paduoti tik ABTĮ 110 straipsnyje išvardinti asmenys, o kitų asmenų (kaip ir pareiškėjo šioje byloje atveju) paduoti abstraktūs prašymai dėl norminių aktų teisėtumo ištyrimo yra nenagrinėtini teismų. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie trūkumai negali iš esmės paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų, todėl, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.
Pažymėtina, kad jei pareiškėjas neturi reikiamų žinių ir nesugeba teisiškai teisingai vertinti tam tikros situacijos bei teisiškai tinkamai suformuluoti skundo teismui ir jeigu neturi lėšų teisinei pagalbai apmokėti bei atitinka įstatyme nustatytas sąlygas valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti, tuomet jis turėtų kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.