Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Ieškovė I. A.-K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Real Estate Advisers“ 8 073,27 Eur skolos, 63 Eur palūkanų pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir įpareigoti atsakovę tinkamai vykdyti Bendradarbiavimo ir tarpininkavimo paslaugų sutartis Nr. IK-2016-001, Nr. IK-2016-010, t. y. vienašališkai nenutraukti šių sutarčių bei pardavus šiuos objektus ir gavus komisinius mokesčius, išmokėti ieškovei 30 proc. komisinių mokesčių (plius PVM) per 3 darbo dienas nuo komisinių mokesčių gavimo dienos. Nurodė, kad ieškovė su atsakove, veikiančia su prekės ženklu RE/MAX, 2016 m. vasario 22 d. sudarė Bendradarbiavimo ir tarpininkavimo paslaugų sutartį (toliau – Bendradarbiavimo sutartis arba Sutartis), pagal kurią šalys susitarė bendradarbiauti teikiant tarpininkavimo paslaugas tretiesiems asmenims dėl nekilnojamojo turto pardavimo, pirkimo, nuomos sudarant atitinkamus sandorius. Šalys susitarė, kad iš klientų dėl tokių sandorių sudarymo gautą komisinį mokestį, atskaičius 21 proc. PVM ir 9 proc. regiono mokestį, dalinasi tarp šalių 50/50. Dėl kiekvieno nekilnojamojo turto objekto su klientu būdavo sudaromos trišalės tarpininkavimo paslaugų sutartys, kuriose būdavo aptariamas ieškovei ir atsakovei mokėtinas komisinis mokestis už sandorį, nekilnojamojo turto objektas, dėl kurio turėjo būti sudaromas sandoris, kitos sąlygos. Klientas komisinius mokesčius už sudarytą sandorį sumokėdavo atsakovei, o atsakovė sumokėdavo ieškovei pastarajai priklausančią komisinių mokesčių dalį pagal ieškovės pateiktą išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą. 2016 m. birželio 17 d. buvo sudarytos trys trišalės Tarpininkavimo paslaugų sutartys Nr. 2016-004, 2016-005 ir 2016-006 dėl nekilnojamojo turto objekto, kurį sudarė kelios atskiros parduodamos patalpos: butai ir parduotuvė, esantys (duomenys neskelbtini), pardavimo, pagal kurias už šio objekto pardavimą klientai įsipareigojo sumokėti 3 proc. dydžio komisinius mokesčius nuo pardavimo sumos (planuotas bendras komisinis mokestis turėjo būti apie 15 000,00 Eur). 2016 m. balandžio 19 d. buvo sudaryta Tarpininkavimo paslaugų sutartis Nr. IK-2016-001 dėl sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo, o 2016 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta tarpininkavimo paslaugų sutartis Nr. IK-2016-010 dėl sodo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. Pagal šias sutartis klientai įsipareigojo sumokėti 3 proc. dydžio komisinius mokesčius nuo pardavimo sumos (atitinkamai gautini komisiniai mokesčiai turėjo siekti 9 000 Eur ir 1 400 Eur). Nuo 2017 m. pradžios bendradarbiavimo santykiai su atsakove faktiškai nutrūko, tačiau buvo susitarta, kad už objektų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pardavimą ieškovei bus išmokėtas jai priklausančio komisinio mokesčio dalis (vietoje 50 proc. – 30 proc.). Objektas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas 2017 m. vasario 27 d. / 28 d. ir gautas 14 664 Eur komisinis mokestis. 2017 m. kovo 31 d. ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2017-01 6 672,12 Eur sumai plius PVM, viso 8 073,27 Eur. Atsakovė nurodytą sąskaitą apmokėti atsisakė, motyvuodama, kad šią sumą ieškovė turi dalintis su mentoriumi, vėliau poziciją keitė, tačiau sąskaitoje nurodytos sumos nesumokėjo. Už objektų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)atsakovė turėtų mokėti ieškovei 50 proc. gautų komisinių mokesčių, o pagal vėliau sudarytą žodinį susitarimą – 30 proc. gautų komisinių mokesčių. Ieškovei pareikalavus pateikti informaciją apie nurodytų objektų pardavimo stadiją, atsakovė atsisakė tai padaryti, dėl ko ieškovė reikalauja įpareigoti atsakovę tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus pagal Bendradarbiavimo ir tarpininkavimo paslaugų sutartis Nr. IK-2016-001 ir Nr. IK-2016-010, nenutraukiant vienašališkai šių sutarčių ir išmokant ieškovei 30 proc. nuo gautų komisinių mokesčių.

2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės teisė į komisinius egzistavo tik iki Bendradarbiavimo ir tarpininkavimo paslaugų sutarties nutraukimo, o nutraukus šią sutartį, visi sandoriai lieka galioti atsakovei pilna apimtimi, su visomis iš jų išplaukiančiomis teisėmis ir pareigomis, o pirkimo atstovo, t.y. ieškovės, teisės ir pareigos, susijusios su sandoriais, pasibaigia Bendradarbiavimo sutarties nutraukimo dieną. Bendradarbiavimo sutartis, kaip nurodė pati ieškovė, nutrūko 2017 m. pradžioje, t.y. prieš objektų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sandorio sudarymą. Atsakovei sutikus išmokėti už nurodyto objekto pardavimą gautų komisinių mokesčių dalį, kilo ginčas dėl komisinių mokesčių dalies ir atsakovė su ieškovės skaičiavimu nesutinka, nes nors ieškovė surado objektus (duomenys neskelbtini), tačiau šių objektų pardavimų neatliko – objektų pirkėjus surado ir pardavimo sandorius su pirkėjais bei notaru suderino S. K., tai patvirtina, kad prie šių objektų ieškovė dirbo ne savarankiškai, o bendradarbiaudama su kitu pardavimo atstovu S. K., todėl S. K. mokamas komisinis atlygis buvo dalinamas per pusę, t.y. pusę šio atlygio mokant ieškovei. Dėl nurodyto, atsakovė skaičiavimais, ieškovei mokėtino komisinio mokesčio dalis apskaičiuojama tokia tvarka: komisinis atlyginimas, atskaičiavus 21 proc. PVM ir 9 proc. regiono mokestį, gauta suma dalinama 50 proc. skiriant atsakovui, o 50 proc. dalinant lygiomis tarp ieškovės ir S. K. santykiu 50 / 50. Atsakovė, pasisakydama dėl ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovę tinkamai vykdyti Bendradarbiavimo ir tarpininkavimo paslaugų sutartis dėl objektų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ir įpareigojimo išmokėti ieškovei 30 proc. komisinio mokesčio, nurodė, kad šiuo atveju ieškovė neturi teisės į komisinį mokestį – Bendradarbiavimo sutartis nutraukta iki nurodytų objektų pirkimo – pardavimo sandorių sudarymo, todėl ieškovė neteko visų teisių ir pareigų pagal Bendradarbiavimo sutartį, įskaitant ir teisės į sutartyje nustatytą atlygį. Be to, jokio susitarimo dėl atlygio už šių objektų pardavimą po Bendradarbiavimo sutarties nutraukimo nebuvo, o aplinkybę, kad ieškovė prie šių objektų galutinio pardavimo neprisidėjo, patvirtina pačios ieškovės paaiškinimai, jog jai nėra žinoma šių objektų pardavimo stadija, dėl ko jai nepriklauso komisinis mokestis pagal Bendradarbiavimo sutarties VIII skyriaus 4 straipsnį. Be to, reikalavimas įpareigoti vykdyti sutartį negali būti reiškiamas teisme, nes sutartis jau yra nutraukta, o nutraukus sutartį, sutarties vykdymas yra neįmanomas. Be to, tokiu atveju būtų pažeistas sutarties laisvės principas, dėl ko toks ieškovės reikalavimas turi būti paliktas nenagrinėtu. Be to, 2016 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaita faktūra Nr. REA020160364 275,67 Eur sumai yra apmokėta. Ieškovė su atsakovės nurodytais teiginiais apie permokos įskaitymą nesutinka, nes 2016 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaita faktūra Nr. REA020160364 nebuvo pateikta ieškovei, todėl matyti, kad atsakovė įskaitė iš ieškovei mokėtinų sumų šią 149,46 Eur sumą, dėl ko susidarė 149,46 Eur permoka, kuri buvo įskaitoma su atsakovės pateiktais reikalavimais, jei jie būtų pripažinti nors iš dalies pagrįsti.

3. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 1 253,51 Eur skolos bei 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Nurodė, kad tarp šalių 2016 m. vasario 22 d. sudarytos Bendradarbiavimo ir tarpininkavimo paslaugų sutarties Nr. 2016-01 B priedo 1 punktu šalys susitarė, kad ieškovė įsipareigoja atsakovei kas mėnesį mokėti 28,96 Eur + 21 proc. PVM mokestį už teisę naudotis biuro vieta (biuro vietos mokestis), priedo 2 punktu susitarė, kad ieškovė padengia atsakovei biuro vietos išlaikymo faktines ir kitas išlaidas, patirtas su ieškove ar jos biuro vieta susijusias išlaidas, įskaitant tačiau neapsiribojant išlaidomis už fiksuoto biuro vietos telefoninio ryšio paslaugas ir faksimilinio ryšio paslaugas, kuriomis naudojasi ieškovė. Atsakovė išrašė ieškovei PVM sąskaitas faktūras – 2016 m. spalio 12 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 0930 300,88 Eur sumai, 2016 m. lapkričio 9 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 1031 258,35 Eur sumai, 2016 m. gruodžio 14 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 1130 310,94 Eur sumai, 2017 m. sausio 10 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 1231 266,40 Eur sumai, ir 2016 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaita faktūra Nr. REA020160364 275,67 Eur sumai. Ieškovė nurodytų atsakovės išrašytų išankstinių sąskaitų faktūrų neapmokėjo, o 2016 m. lapkričio 2 d. sąskaitą faktūrą apmokėjo iš dalies – sumokėjo 149,46 Eur, todėl priteistina skolos suma sudaro 1 253,51 Eur.

4. Ieškovė su priešieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti. Nurodė, kad šias sąskaitas faktūras laiko neteisėtai išrašytomis, nes jos nebuvo išrašytos jose nurodytomis datomis ir nebuvo pateiktos ieškovei apmokėti; nuo 2016 m. spalio 1 d. visos PVM sąskaitos faktūros privalo būti teikiamos Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) per i.SAF sistemą, dėl ko laikytina, kad tariamai suteiktos paslaugos nebuvo tinkamai įformintos; be to, visoms išankstinėms sąskaitoms faktūroms pagrįsti PVM sąskaitą faktūrą atsakovė išrašė tik 2017 m. liepos 30 d., kas patvirtina ankstesnių sąskaitų faktūrų neegzistavimą, todėl ieškovei neatsirado prievolė jas apmokėti. Pagal Bendradarbiavimo sutarties B priedo 2 punktą ieškovė turi apmokėti tik realias, faktines atsakovės patirtas išlaidas, kurios turi būti pagrįstos tinkamais paskaičiavimais, nurodant paslaugas, jų apimtis, kiekius ir t.t. Ieškovei yra neaišku, kokiu pagrindu yra prašoma apmokėti 1 122,62 Eur papildomų išlaidų, kai nėra pateikta faktinio tokių išlaidų paskaičiavimo ir pagrindimo.