- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-12-09
- Bylos Nr.
- eI2-19711-621/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05492-2025-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Žanas Kubeckas, Rasa Milvydaitė, Deimantė Andrulytė
- Pareiškėjas
- L. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Agatai Skrebei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja L. B. (toliau – ir Pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Atsakovas, Migracijos departamentas) 2025-09-22 sprendimą Nr. 25S207062 (toliau – ir Sprendimas).
Skunde nurodė, kad Pareiškėja neneigia Atsakovo nustatytas aplinkybes, jas pripažino, vos tik buvo užklausta Atsakovo. Tačiau priimtą Atsakovo Sprendimą vertina, kaip neteisėtą, klaidingai apibūdinant tikrąsias Pareiškėjos tokio poelgio aplinkybes bei motyvus, o taip pat nepagrįstai Atsakovui neįžvelgus būtinojo reikalingumo aspekto ir objektyvias priežastis, sąlygojusias tokius Pareiškėjos sprendimus vykimų du kartus į Baltarusiją.
E. B. yra Pareiškėjos anūkas, kuriam Atsakovo Sprendime minimu laikotarpiu buvo keturiolika metų. Dar anūkui būnant mažamečiu, jo fizinė ir psichinė būklė pradėjo blogėti, o jo motina dėl pačios sunkios sveikatos būklės buvo nepajėgi užtikrinti savo mažamečio sūnaus priežiūrą ir rūpinimąsi jo sveikata. 2024-05-04 d. neurologijos centre E. B. buvo diagnozuotas nerimo ir baimės sutrikimas. Pareiškėjos anūkui, remiantis medikų rekomendacijomis, turėjo būti užtikrinta saugi aplinka, režimas, jo elgesio stebėsena, operatyvus reagavimas į pastebėtus pakitimus elgsenoje ar fizinėje būklėje, skubus nepilnamečio perdavimas gydytojų priežiūrai. Todėl Pareiškėjos sūnus A. B. perėmė savo pirmagimio sūnaus globą sau, atsivežė jį į Lietuvą, ir E. B. buvo išduotas laikinas leidimas gyventi Lietuvoje, galiojęs iki 2025-08-17.
Paskutiniu metu Pareiškėjos anūkas baiginėjo mokslus savo tėvynėje, dažnai lankė motiną, kurios labai pasiilgdavo, buvo stebimas jo sutrikimą diagnozavusių gydytojų. Kadangi jo būklė reikalavo nuolatinio buvimo su juo, ypač kelionėse, kuriose ji dažnai ištikdavo panikos priepuoliai, ne retai pasibaigdavę net trumpalaikiais apalpimais, Pareiškėja, kaip mažiau dirbantis žmogus (jos sūnus išlaiko savo šeimą, kurioje auga dar du mažamečiai sūnūs), sutiko kelionėse lydėti anūką į jo gimtąjį miestą, esantį Rusijoje, ir atgal į Lietuvą. Tuo tikslu Pareiškėjos sūnus 2025-07-10 net pasirašė notaro patvirtintą sutikimą, kad jo sūnus būtų lydimas kelionėse jo motinos - Pareiškėjos (toliau - Sutikimas). Rusijos Federacijoje nepilnametis asmuo be suaugusio palydos net nebūtų įleistas į šalį arba jam nebūtų leista vienam skristi iš Rusijos į kitą šalį.
Nei pasirašant Sutikimą, nei kitokiais būdais Pareiškėjai nebuvo išaiškintas įstatymo pasikeitimas, įvykęs vos prieš kelis mėnesius – nuo 2025-05-03 įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d. nustatyta ribojamoji priemonė, kuri taikoma Rusijos piliečiams, - panaikinamas Rusijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusiją ar Baltarusiją. Pareiškėja nėra teisininkė, jai, kaip turinčiai tik laikiną leidimą gyventi, neprivalomas reikalavimas - lietuvių kalbos mokėjimas, be to, iki tol be jokių kliūčių nuolat važinėjančiai į užsienį ir lydinčiai visur anūką, nebuvo žinoma apie tokią naujai atsiradusią prieš kelis mėnesius ribojančiąją priemonę. O užsieniečius informavimo apie tokį įstatymo pakeitimą mechanizmas neegzistuoja. Galimai bent kažkokie informaciniai skelbimai galėtų būti oro uostuose, stotyse, galimai padėtų kažkoks minimalus informavimas elektroniniais paštais. Tuo labiau, kad tai yra aktualu tik Rusijos piliečiams.
2025-07-26 Pareiškėja nuvyko atsivežti anūko, tačiau grįžus į Lietuvą sužinojo, kad E. B. laikinas leidimas gyventi Lietuvoje nebus pratęstas.
Pareiškėja gerbia šalies, kurioje jai buvo sutektas laikinas leidimas gyventi, įstatymus, todėl, iki 2025-08-17 pasibaigiant anūko legaliam buvimui Lietuvoje, ji, kaip lydintis asmuo, 2025-08-16 išvežė nepilnametį sergantį anūką į Rusiją.
Šalies argumentai
Pareiškėja neturėjo tikslo vykti i Baltarusiją, kaip teigiama skundžiamame sprendime - tiesiog tai yra vienintelis kelias pervežti anūką į Rusiją. Žinoma, Pareiškėja girdėjo, kaip kiti bando paslėpti savo tikrąjį išvykimo tikslą, važiuodami į Rusiją per Turkiją ar kitas šalis. Tačiau Pareiškėja nematė pagrindo manipuliuoti ar apgaudinėti šalį, kurioje pasirinko gyventi su savo artimaisiais.
Pareiškėjai labai svarbu tai, kad Lietuva suteikia jos anūkui galimybę naudotis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje įtvirtintomis teisėmis. Todėl ir Pareiškėjos, kaip turinčio sutrikimą nepilnamečio lydinčio asmens, pareiga buvo užtikrinti anūko teises, tarp jų, ir į jo gerovei reikalingą apsaugą ir globą. Tai turėtų būti pripažinta objektyvioms priežastimis išvykti su lydimu asmeniu iš Lietuvos per Baltarusiją į Rusijos Federaciją.
Kita vertus, LR įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ reikalauja, kad asmuo, kuriam atsisakyta išduoti ar pratęsti leidimą gyventi Lietuvoje, privalo palikti šalį, nepažeisdamas šio įstatymo reikalavimų. O ir Pareiškėjos atveju susidarė komplikuota situacija - tai yra, E. B. laikino leidimo galiojimui pasibaigus (2025-08-17), o paskutiniam Pareiškėjos važiavimui per Baltarusiją įvykus 2025-07-26, Pareiškėja po įstatymo pataisos ir tam, kad jos nepažeistų, kartu su anūku galėtų vykti per Baltarusiją tik 2025-10-26 (po trijų mėnesių nuo paskutinio išvykimo i Baltarusiją), taip pasmerkdama anūką gyventi Lietuvoje daugiau nei du mėnesius nelegaliai. Todėl ir ši aplinkybė - Pareiškėjos pastangos nepažeisti LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir išvengti nelegalaus anūko buvimo Lietuvoje turėtų būti pripažintos kaip objektyvios priežastis vykti į Baltarusiją daugiau nei vieną kartą per tris mėnesius (kaip minėta, pareiškėja net nežinojo apie tokią ribojamąją priemonę).
Pareiškėjos sūnus turi Vilniaus apygardos prokuratūros pritaikytą ribojimą išvykti iš Lietuvos, jo žmona augina du mažamečius vaikus, be to, ji nėra Pareiškėjos anūkui labai artima. O daugiau asmenų, galinčių lydėti sergantį nepilnametį nėra.
Jei Pareiškėja laikytųsi Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatų, tada pažeistų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatas ir LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ reikalavimus - neišveždama nepilnamečio sergančio anūko iš Lietuvos per Baltarusiją, pažeistų jo teises į apsaugą ir globą ir pasmerktų jį nelegaliam buvimui Lietuvoje.
Pareiškėja pasirinko apsaugoti savo nepilnametį anūką ir nepažeisti jai kažkiek žinomus LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ reikalavimus. Tada, pasirodė, tokiais savo veiksmais ji pažeidė Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas.
Įstatymų leidėjas privalo vengti tokių situacijų. kai vienų įstatymų laikymasis reiškia kitų įstatymų pažeidimą, kai kitokių alternatyvų nepaliekama arba bent apie juos nėra kalbama minėtuose įstatymuose.
Todėl Pareiškėjos veiksmai turi būti pripažinti sąlygoti objektyvių priežasčių ir būtinojo reikalingumo.
Sprendime sakoma, kad, vertinant Pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad jai pirmas leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2022-01-12 šeimos susijungimo pagrindu, kuris vėliau buvo keičiamas, paskutinis išduotas leidimas laikinai gyventi galioja iki 2027-01-04. VSDFV IS duomenimis, Pareiškėja įdarbinta Lietuvos Respublikos įmonėse nuo 2022-02-17 iki šiol, tačiau mokamas tik 5-25 Eur darbo užmokestis. Gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje Pareiškėja yra deklaravusi nuo 2022-02-02. Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sūnus su šeima, Rusijos pilietis, A. B., gim. 1976-02-25, turintis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, galiojantį iki 2029-02-28.
Pareiškėja norėtų tik patikslinti - jos atlyginimas nebuvo didelis, nes ją, kaip nepaklausaus dėl amžiaus darbo rinkoje asmens, antroje darbovietėje priėmė į darbą dviejų mėnesių bandomajam laikotarpiui. Dabar, pasibaigus bandomajam laikotarpiui, ji dirbs antroje darbovietėje pusę etato, kas šiai dienai sudaro beveik 400 Eur.
Pareiškėja niekada nesikreipė dėl kokių nors socialinių lengvatų, nesiregistravo Užimtumo tarnyboje - pagal savo amžių ir fizinį pajėgumą stengėsi nebūti niekam našta ir pati rūpintis savimi.
Šalies argumentai
Pareiškėja pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose be kita ko nurodė, kad Atsakovo pozicija, kad pareiškėja „galėjo vykti ar nevykti“, neatitinka realybės ir teismų praktikos. Kai kitas šeimos narys negali vykti dėl sveikatos ar darbo, iš Pareiškėjos negalima buvo tikėtis alternatyvaus elgesio - ji buvo vienintelis realus nepilnamečio vaiko lydintis asmuo. Atkreipia dėmesį, kad Rusijos Federacijos piliečiams šiuo metu faktiškai neišduodamos Šengeno vizos, todėl vaiko motina, kuri Rusijos Federacijos pilietė ir nuolat gyvenanti Rusijoje, objektyviai neturėjo jokios galimybės teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir išvežti sūnų Egorą (Pareiškėjos anūką). Ši aplinkybė nėra priklausoma nuo Pareiškėjos valios ar pastangų - tai yra tarptautinių ir Europos Sąjungos lygmens apribojimų pasekmė. Iki minėtų ribojimų įsigaliojimo vaiko perdavimas motinai visada buvo vykdomas Baltarusijos Respublikos teritorijoje, kur vaiką atlydėdavo pareiškėja, o perdavimas motinai vykdavo saugiai ir teisėtai. Toks perdavimo būdas buvo įprasta, nusistovėjusi tvarka, užtikrinanti vaiko interesus praktika. Taip pat Pareiškėja lydėdavo anūką, jam vykstant lankyti motiną, vykstant pas sveikatos priežiūros specialistus, vykstant į ugdymo įstaigą. Migracijos departamentui nepratęsus nepilnamečiui vaikui leidimo laikinai gyventi ir dėl būtinumo laikytis teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje taisyklių, šeimoje buvo priimtas sprendimas išvykti iš Lietuvos/Šengeno į vaiko kilmės valstybę - Rusijos Federaciją, kurioje vaikui gali būti užtikrintas teisėtas buvimas, nes ten gyvena vaiko motina. Atsižvelgiant į tai, kad vaikas yra nepilnametis, jis negali keliauti vienas, todėl pagal teisės aktus ir bendrąją praktiką privalėjo būti lydimas atsakingo suaugusio asmens. Kadangi, kaip minėta, motina negali atvykti į Šengeną ir pasiimti vaiką, tėvui kitame vykstančiame procese taikomi atitinkami draudimai išvykti, anūką galėjo ir privalėjo lydėti būtent Pareiškėja, taip užtikrinant saugią ir teisėtą jo kelionę bei perdavimą motinai, atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko sveikatos būklę. Pareiškėjos veiksmai buvo atliekami išimtinai siekiant užtikrinti vaiko interesus, laikytis migracijos taisyklių, išvengti vaiko neteisėto buvimo Lietuvoje ir Šengeno erdvėje ir sudaryti sąlygas vaikui būti perduotam motinai vieninteliu įmanomu būdu už Šengeno valstybių ribų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.
Atsiliepime nurodė, jog 2022-12-22 Migracijos departamentas priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - UTPĮ 40 str. 1 d. 3 p. ir 43 str. 1 d. 6 p. nustatytu pagrindu 4 metams. 2023-01-04 išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760215603, galiojantis iki 2024-04-22, leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 3 mėnesiais trumpesniam negu kelionės dokumento galiojimas laikotarpiui. Pareiškėja 2023-11-28 Migracijos departamentui pateikė prašymą naujai įforminti leidimą laikinai gyventi. 2023-12-05 išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760314306, galiojantis iki 2027-01-04, įteiktas 2023-12-07.
2025-05-03 įsigaliojo Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas (toliau - Įstatymas) 3 str. 9 d. nustatyta ribojamoji priemonė, kuri taikoma Rusijos piliečiams, - panaikinamas Rusijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusiją ar Baltarusiją.
Nustatyta, kad pareiškėja nuo 2025-05-03, t. y. įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d. nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykusi į Baltarusiją 2 kartus per Medininkų pasienio kontrolės punktą: 2025-07-26 ir 2025-08-16.
Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, kitas su pareiškėja susijusias individualias aplinkybes ir jos pateiktus paaiškinimus, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760314306, galiojantį iki 2027-01-04.
Šalies argumentai
Įstatymo 3 str. 9 d. nuostata yra imperatyvi, o Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu asmuo neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių. Pareiškėja tiek Migracijos departamentui, tiek skunde nurodo, kad jos vykimo į Baltarusiją priežastis yra - lydėjo nepilnametį anūką Rusijos pilietį E. B., kas reiškia, kad ji į Rusiją (per Baltarusiją) vykstą ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių - asmuo gali pasirinkti, vykti ar nevykti. Pastebėtina, kad pareiškėja iš esmės nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius, kad jos anūko sveikatos būklė yra bloga ar pradėjo prastėti ir dėl to, tik pareiškėja galėjo jį lydėti. Taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad jos nurodomo anūko motina, negalėjo pasirūpinti jo išvykimais dėl tariamai sunkios sveikatos būklės, kuri taip pat nėra patvirtinta objektyviais įrodymais.
Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad ji nežinojo apie Įstatymo 3 str. 9 d. nuostatą, vertinama kaip jos pasirinkta gynybinė pozicija. Pažymi, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Pastebėtina ir tai, kad informacija apie Įstatymo pakeitimus buvo plačiai skelbiama viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje, o pats Įstatymas ir jo projektas dar iki Įstatymo nuostatų pakeitimo, buvo ir yra prieinami viešai. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymas, jo numatomi pakeitimai ir pakeitimų įsiteisėjimas buvo viešai prieinami ir įsigaliojo nuo konkrečios datos, nėra pagrįsti argumentai, jog pareiškėja galėtų vadovautis iki tol susiformavusiu, Migracijos departamentui žinomu ir priimtinu, tačiau dabar pasenusius teisinius standartus atitinkančiu „kelionių modeliu“. Nauji teisiniai reikalavimai yra aiškūs, imperatyvūs ir vieši, todėl privalo būti taikomi nuo įsigaliojimo momento, nepaisant ankstesnių praktikų ar asmeninių lūkesčių.
Įstatymo 1 str. nustato, kad šis įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą. Ginčui aktuali Įstatymo nuostata numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti nenaikinamas (išskyrus ekipažų ir įgulų nariams) tik kai į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Iš skundo teiginių, pareiškėjos paaiškinimų akivaizdu, kad pareiškėjos vykimo į Rusiją (per Baltarusiją) priežastys nebuvo objektyvios (jos aiškiai nulemtos pačios pareiškėjos pasirinkimo ir valios). Kitokio sprendimo šioje situacijoje priėmimas akivaizdžiai ir tiesiogiai prieštarautų Įstatymo nuostatoms ir tikslams.
Pažymėtina ir tai, kad ginčijamame sprendime yra tinkamai nustatytos ir įvertintos visos Migracijos departamentui žinomos aplinkybės ir prieinama informacija susijusi individualiai su pareiškėja. Vien tai, kad pareiškėja nurodė, jog jos sūnus ir ji ketina gauti didesnį atlyginimą, neatleidžia jos nuo imperatyvios įstatymo normos taikymo ir negali būti pagrindas išvengti leidimo laikinai gyventi panaikinimo.
Papildomai pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš UTPĮ įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų, UTPĮ 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas ir Įstatymo nuostatas.
Vadovaudamiesi visu tuo, kas nurodyta, mano, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025-09-22 sprendimo Nr. 25S207062, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas Nr. 760314306 laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2022-12-22 Migracijos departamentas priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 3 p. ir 43 str. 1 d. 6 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, jeigu jis yra išlaikomas savo vaiko, kuris turi leidimą gyventi Lietuvoje). 2023-12-05 išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760314306, galiojantis iki 2027-01-04, asmeniui įteiktas 2023-12-07.
Patikrinus asmens duomenis VSATIS, nustatyta, kad asmuo, įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d. nustatytai ribojamajai priemonei, per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius 2 kartus vyko į Baltarusiją: 2025-07-26 ir 2025-08-16 (visus kartus vyko per Medininkų pasienio kontrolės punktą).
2025-09-22 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S207062, kuriuo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatomis nusprendė panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Nr. 760314306, galiojantį iki 2027-01-04.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas (toliau – įstatymas).
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatomis. Įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodyta, jog panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.
Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, nes remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje esančiais duomenimis, pareiškėja 2025-07-26 ir 2025-08-16 buvo išvykusi į Baltarusiją.
Sprendime nurodyta, kad Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti priežastis, dėl kurių asmuo vyko į Baltarusiją, per MIGRIS komunikaciją paprašė asmens pateikti paaiškinimą ir (ar) dokumentus, pagrindžiančius vykimą į Baltarusiją. 2025-09-20 asmuo pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad abu išvykimai buvo susiję išimtinai su nepilnamečio anūko Rusijos pil. E. B., gim. 2010-09-15, lydėjimu. Asmens teigimu, šie išvykimai buvo išimtinai asmeninio pobūdžio, nesusiję su Lietuvos Respublikos teisės pažeidimais ir nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui.
Vertinant asmens ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad jam nebuvo išduota nacionalinė viza, pirmas leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2022-01-12 šeimos susijungimo pagrindu, kuris vėliau buvo keičiamas, paskutinis išduotas leidimas laikinai gyventi galioja iki 2027-01-04. VSDFV IS duomenimis, asmuo įdarbintas Lietuvos Respublikos įmonėse nuo 2022-02-17 iki šiol, tačiau mokamas tik 5-25 Eur darbo užmokestis. Gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje asmuo yra deklaravęs nuo 2022-02-02.
Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sūnus su šeima, Rusijos pilietis, A. B., gim. 1976-02-25, turintis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, galiojantį iki 2029-02-28.
Taip pat Sprendime nurodyta, kad Įvertinus asmens paaiškinimą dėl vykimo į Baltarusiją priežasčių (lydėjo nepilnametį anūką Rusijos pil. E. B.) yra pagrindas daryti išvadą, kad į Baltarusiją asmuo vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių - asmuo galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Baltarusiją.
Nustatytas asmens ryšys su Lietuva - nuo 2022-01-12 turimas leidimas laikinai gyventi, išduotas šeimos susijungimo pagrindu, įdarbinimo Lietuvos įmonėse laikotarpis nuo 2022-02-17 iki šiol, Lietuvoje gyvenantis sūnus su šeima, taip pat nepatvirtina, kad į Baltarusiją buvo vykstama dėl nuo asmens nepriklausančių objektyvių priežasčių. Kartu yra pagrindas daryti išvadą, kad asmuo nėra ekipažo ir įgulos narys, dirbantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančioje įmonėje ar vykdantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką.
Įvertinus tai, kad asmuo turi leidimą laikinai gyventi ir kad per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius buvo 2 kartus išvykęs į Baltarusiją, taip pat tai, kad nenustatytos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d. įtvirtintos išimtys, asmeniui išduotas leidimas laikinai gyventi panaikinamas Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d. nustatytu pagrindu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjos paaiškinimus, byloje esančius rašytinius dokumentus, nesutinka su atsakovo padarytomis išvadomis skundžiamame Sprendime, kad pareiškėja 2025-08-16 į Baltarusiją vyko ne dėl objektyvių priežasčių ir turėjo galimybę rinktis vykti ar ne į Baltarusiją.
Iš skundo, pareiškėjos rašytinių paaiškinimų bei teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų, liudytojo A. B. parodymų matyti, kad pareiškėjos vaikaitis E. B. yra nepilnametis turi sveikatos sutrikimų. E. B. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2025-08-17. Nors pareiškėjos sūnus, E. B. tėvas, kreipėsi į atsakovą dėl E. B. laikino leidimo gyventi Lietuvoje pratęsimo, tačiau leidimo pratęsimo klausimas iki teismo posėdžio nebuvo išspręstas.
Lietuvos Respublikos Seimas 2025 m. balandžio 17 d. Nr. XV-170 priėmė Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, papildytos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnyje nustatytos ribojamosios priemonės, numatant atvejį, kada panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip matyti iš tokio teisinio reguliavimo (Aiškinamojo rašto dėl Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XVP-112), konstatavus, kad kol kas išlieka grėsmė visuomenės rimčiai (dėl prieš Ukrainą vykdomos karinės agresijos daromų nusikaltimų žmoniškumui, nemažėjančių karo nusikaltimų prieš Ukrainos civilius gyventojus, vykdomo valstybinio terorizmo, nuolat daromų tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, lėmusių humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę; dėl Rusijos Federacijos atakų prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą; dėl Rusijos Federacijos toliau atvirai ir intensyviai išsakomų grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms, kartu niekinant jų nepriklausomybę, teritorinį vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigiant jų egzistavimą; dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia sudaromų palankių sąlygų vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką), nuspręsta, kad yra tikslinga pratęsti Ribojamųjų priemonių įstatymo galiojimą dar vieniems metams, t. y. iki 2026 m. gegužės 2 d. Taigi, remiantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2025 m. balandžio 17 d. redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytos ribojamosios priemonės taikomos iki 2026 m. gegužės 2 d.
Pareiškėjos prašymo kontekste pažymėtina, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.
Šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinta nauja ribojamoji priemonė – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas. Remiantis aktualiomis teisinio reguliavimo nuostatomis, ši ribojamoji priemonė taikoma Rusijos Federacijos piliečiams. Pagal minėtu teisiniu reguliavimu įtvirtintą bendrąją taisyklę, minėtiems asmenims išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas, jeigu nustatoma, kad jie per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas Rusijos Federacijos piliečiams susietas su jų vykimu į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Federaciją ir nustatyta bendroji taisyklė, kad minėti asmenys į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei vieną kartą per tris mėnesius. Kartu minėtu teisiniu reguliavimu nustatyta šios bendrosios taisyklės išimtis – leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra panaikinamas tiems Rusijos Federacijos piliečiams, kurie, pažeisdami minėtą bendrąją taisyklę, per paskutinius 3 kalendorinius mėnesius į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką vyko dėl įstatyme nurodytų su jų darbine veikla susijusiu aplinkybių (nes jie yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką) arba dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių.
Nei šiame įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra detalizuota, kokios priežastys Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies požiūriu laikytinos objektyviomis, t. y. pateisinančiomis nukrypimą nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią Rusijos Federacijos pilietis į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei kartą per tris kalendorinius mėnesius. Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reguliavimas neapibrėžia jokių kriterijų, sudarančių prielaidas vieningai vertinti užsieniečio nurodytas vykimo į Rusiją ar Baltarusiją priežastis, nors šio vertinimo rezultatas daro lemiamą įtaką atitinkamo užsieniečio teisinei padėčiai.
Pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 10 dalį, šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami UTPĮ nustatyta tvarka.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio (be kita ko, jo 5 dalies 5–6 punktuose nustatytą reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes (5 dalies 5 punktas) ir administracinio sprendimo motyvus (5 dalies 6 punktas)) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/20250).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas Įstatyme kitame kontekste įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar priežastys, dėl kurių buvo nesilaikoma Įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės, yra objektyvios, turinį, yra iš esmės konstatavęs, kad tai, ar aplinkybės yra objektyvios, yra vertinamojo pobūdžio klausimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Tokiu atveju viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025).
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar aplinkybės, dėl kurių Rusijos Federacijos pilietis buvo daugiau nei kartą per paskutinius 3 kalendorinius mėnesius išvykęs į Rusijos Federaciją, laikytinos objektyviomis priežastimis, nėra pagrindo aiškinti kitaip nei nurodytoje administracinių teismų praktikoje. Migracijos departamentui yra suteikta plati diskrecija vertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes, dėl kurių nesilaikyta Ribojamųjų priemonių įstatyme įtvirtintos minėtos bendrosios taisyklės ir atitinkamas vertinimas privalo būti motyvuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai reiškia, kad Migracijos departamentui tenka pareiga pagal aptariamą teisinį reguliavimą priimamame sprendime panaikinti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje motyvuotai nurodyti, kodėl laikoma, jog priežastys, dėl kurių užsienietis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusiją ar Baltarusiją, objektyviai nepateisina tokios vykimo būtinybės, t. y. atliktas vertinimas turi būti išsamus, jame turi būti nurodyti aiškūs argumentai, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis.
Atsižvelgiant į ginčijamo Sprendimo turinį, pažymėtina, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos nurodytas vykimo į Rusiją priežastis, nurodė: „Įvertinus asmens paaiškinimą dėl vykimo į Baltarusiją priežasčių (lydėjo nepilnametį anūką Rusijos pil. E. B.) yra pagrindas daryti išvadą, kad į Baltarusiją asmuo vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių - asmuo galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Baltarusiją.“
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas formaliai konstatavo, jog pareiškėja vyko į Baltarusiją ne dėl objektyvių priežasčių, tokia išvada padaryta nemotyvuotai nurodžius, kad ji apskritai turėjo galimybę nuspręsti nevykti į Baltarusiją, tačiau nevertino pareiškėjos vaikaičio sveikatos būklės, ar buvo galimybė kitiems asmenims lydėti E. B. į Baltarusiją, ir ar išviso buvo būtina E. B. išvykti iš Lietuvos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ta aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, suponuoja, jog Migracijos departamento sprendimas nelaikyti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis kaip tik turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas. Šiuo atveju Migracijos departamento sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų – jis nėra motyvuotas, išsamiai pagrįstas, jame nėra atskleisti argumentai, lėmę Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos ribojamosios priemonės – leidimo laikinai gyventi panaikinimo taikymą. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas panaikinti Sprendimą, kaip neatitinkantį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto.
Likusieji bylos šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos L. B. skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025-09-22 sprendimą Nr. 25S207062 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo L. B..
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.