Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Donato Vansevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Henriko Sadausko,

dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Ingai Maskoliūnaitei ir atsakovės atstovėms J. P. ir J. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Krisminda“ skundą atsakovei Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė advokatė Inga Maskoliūnaitė prašė skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), 2017 m. balandžio 3 d. išnagrinėjęs norminę administracinę bylą Nr. I-5-662/2017, pripažino, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. D1-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 2.3² punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms. Taigi skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundžia Agentūros sprendimą, kuriuo atsakovė prieštaravo tarpvalstybiniam pavojingųjų atliekų, žymimų atliekos kodu 16 06 01, vežimui į UAB „Krisminda“ pagal pranešimą Nr. LV 000457 iš esmės tuo pagrindu, kad pareiškėja neturi galiojančio TIPK ar taršos leidimo. Taigi ginčas šioje byloje keliamas dėl to, ar pareiškėja turi galiojantį TIPK ar taršos leidimą tam, kad galėtų vykdyti tarpvalstybinį pavojingųjų atliekų vežimą. Pareiškėjos teigimu, tokį leidimą ji turinti, nes jis jai išduotas neterminuotai, o jos veikla niekada nebuvo sustabdyta, jokių pažeidimų nebuvo padaryta.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad UAB „Krisminda“ yra pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo įmonė, kurios veiklai 2010 m. balandžio 22 d. išduotas TIPK leidimas Nr. TU(2)-66, koreguotas 2012 m. sausio 18 d., 2013 m. gruodžio 3 d., 2014 m. sausio 2 d.

Paminėtina, kad reikalavimas pasikeisti turimą TIPK leidimą kildintinas iš Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio nuostatų.

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar šio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (toliau šiame straipsnyje – fizinis ar juridinis asmuo) turi teisę eksploatuoti įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), nurodytą šio straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse, šio asmens eksploatuojamą ar valdomą nuosavybės teisės, nuomos, panaudos, patikėjimo teisės ar kitu teisiniu pagrindu, tik turėdamas galiojantį TIPK leidimą ir jame nustatytomis sąlygomis.

Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio 10 dalies 3 punktą TIPK leidimas pakeičiamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse nustatyta tvarka ir terminais. TIPK leidimas keičiamas, pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytas taisykles nustatyta tvarka aplinkos ministro įgaliotai institucijai iš naujo apsvarsčius TIPK leidimo sąlygas, nustatoma, kad būtina pakeisti TIPK leidimą (stebėsenos (monitoringo) rezultatai rodo, kad įrenginio keliama tarša yra tokia didelė, kad TIPK leidime įrašytos teršalų išmetimo ribinės vertės turi būti peržiūrimos arba naujos ribinės vertės turi būti įrašomos į TIPK leidimą; įrenginio eksploatavimo saugai reikia naudoti kitas technologijas; pasikeitus teisės aktų reikalavimams, kai reikia nustatyti griežtesnes įrenginio eksploatavimo sąlygas ar kitaip užtikrinti naujo ar pakeisto aplinkos apsaugos normatyvo ar aplinkos apsaugos standarto laikymąsi ir (ar) atitiktį naujai ar pakeistai aplinkos kokybės normai; pasikeitus kitiems reikalavimams ar dokumentams, kurių reikalavimų šio straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse nustatyta tvarka būtina laikytis, arba jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse nustatyta tvarka yra galimybė taikyti kitas priemones išmetamiems teršalams sumažinti).

Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio 12 dalies 2 punktą TIPK leidimo galiojimas panaikinamas, kai šio straipsnio 10 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nurodytais atvejais TIPK leidimo turėtojas nepakeičia TIPK leidimo per šio straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse nustatytą terminą ir jose nustatyta tvarka.

TIPK leidimo galiojimas panaikinamas jį išdavusios institucijos motyvuotu sprendimu šio straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse nustatyta tvarka. TIPK leidimo turėtojas apie tai informuojamas raštu, išskyrus šio straipsnio 12 dalies 5 punkte nurodytus atvejus, nurodant TIPK leidimo galiojimo panaikinimo priežastis (19¹ straipsnio 13 dalis).

2013 m. gegužės 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 1, 15, straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 19¹, 19² straipsniais įstatymas (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), įsigaliojęs nuo 2013 m. birželio 1 d. Šiuo Pakeitimo įstatymu, be kitų pakeitimų, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnyje buvo pateikta TIPK leidimo ir Taršos leidimų sąvoka, įstatymas buvo papildytas 19¹ ir 19² straipsniais, įtvirtinančiais nuostatas dėl TIPK leidimų bei Taršos leidimų išdavimo, keitimo, galiojimo panaikinimo bei nustatyta, kad TIPK leidimų bei Taršos leidimų išdavimo, keitimo, galiojimo panaikinimo taisykles tvirtina aplinkos ministras. To pasekoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528 buvo patvirtintos Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklės (toliau – TIPK taisyklės). Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 buvo patvirtintos Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklės (toliau – ir Taršos leidimų taisyklės). Pagal TIPK taisyklių 5.1 ir 5.6 papunkčius bei Taršos leidimų taisyklių 1 priedo 3.1 papunktį minėtuose papunkčiuose numatytai veiklos rūšiai reikia turėti TIPK leidimą ar taršos leidimą. Taigi iš teisinio reglamentavimo aišku, kad pavojingųjų atliekų, kodu 16 06 01, tvarkymo (naudojimo, apdorojimo) veiklos gali būti teisėtai vykdomos tik, kai įmonė turi galiojantį TIPK ar taršos leidimą. Šios normos atsakovės buvo aiškiai nurodytos skundžiamame Sprendime, pagrindžiant jų teisėtumą, todėl nesutiktina su pareiškėja, kad atsakovė nenurodė, kuo grindė savo išvadą, jog UAB „Krisminda“ neturi galiojančio TIPK ar taršos leidimo planuojamų vežti pavojingų atliekų apdorojimui.

Atsakydamas į šį argumentą, teismas, pažymi, kad anksčiau paminėto Pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis nustatė, kad leidimams eksploatuoti Aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ nurodytus įrenginius, išduotiems iki 2013 m. birželio 1 d., taikomos šio įstatymo nuostatos dėl TIPK leidimų keitimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatytais terminais ir tvarka, o Pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nustatė, kad leidimams eksploatuoti Aplinkos apsaugos įstatymo 19² nurodytus įrenginius, kuriems iki 2013 m. birželio 1 d. buvo išduoti TIPK leidimai, taikomos šio įstatymo nuostatos dėl Taršos leidimų keitimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja neturi galiojančio TIPK leidimo ar taršos leidimo, t. y. jai išduotas TIPK leidimas Nr. TU(2)-66 yra laikomas negaliojančiu pagal Įsakymo 2.3² punkto (2015 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. D1-510 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. liepos 2 d.) nuostatą (iki 2015 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai įsakymo 2.3 papunktyje nurodytu atveju negavus TIPK leidimo pagal Taisyklių reikalavimus, TIPK leidimas, išduotas pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą, <...> laikomas negaliojančiu). Minėtos normos teisėtumas buvo ištirtas LVAT norminėje administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017, kurioje teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. D1-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.3² punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo atsakovės atstovė, teikdama paaiškinimus teismo posėdžio metu, kad šioje norminėje byloje nebuvo paneigtas faktas, jog aplinkos ministras yra įgaliotas nustatyti Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatų dėl TIPK leidimų keitimo taikymą iki 2013 m. birželio 1 d. išduotiems TIPK leidimams bei turi įgaliojimus nustatyti savo įsakymu tvirtinamų TIPK leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių galiojimą laiko požiūriu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentas dėl skundo reikalavimų tenkinimo, nes pareiškėjai išduotas TIPK leidimas laikomas negaliojančiu, vadovaujantis Įsakymo 2.3² papunkčiu, kurio nuostatos iki teismo sprendimo priėmimo pripažintos prieštaraujančiomis konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams, yra nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. D1-259 2.2 punkte nustatyta, kad Taršos taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus atitinkantiems įrenginiams, kurių eksploatavimui iki 2014 m. balandžio 14 d. buvo išduoti TIPK leidimai pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą, nuo 2014 m. balandžio 18 d. taikomos Aplinkos apsaugos įstatymo 19² straipsnyje nustatytos taršos leidimo keitimo sąlygos. Minėto įsakymo 2.7 punktas nustato, kad pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą išduotų TIPK leidimų galiojimas tęsiasi, tačiau nuo 2014 m. liepos 1 d. jiems taikomi Taršos taisyklių reikalavimai.

Pareiškėja vykdo veiklą, kuriai 2010 m. TIPK leidimas buvo išduotas pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą. Pagal aukščiau aptartų teisės normų reglamentavimą jos turimas TIPK leidimas turi būti pakeistas taršos leidimu, ir šiai procedūrai taikytinos Taršos leidimų keitimo nuostatos, įtvirtintos Taršos taisyklėse, o jeigu numatoma veikla atitinka TIPK taisyklių 1 priede nurodytą veiklą, pareiškėja turi gauti naują TIPK leidimą TIPK taisyklių nustatyta tvarka.

Pareiškėjai TIPK leidimą privalėjo gauti iki 2015 m. gruodžio 31 d. Negavus TIPK leidimo pagal TIPK taisyklių reikalavimus, TIPK leidimas, išduotas pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą, laikomas negaliojančiu. Byloje ginčo nėra dėl aplinkybės, kad pareiškėja iki 2015 m. gruodžio 31 d. negavo TIPK leidimo, todėl atsakovė pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos TIPK 2 priedo leidimas laikomas negaliojančiu nuo 2016 m. sausio 1 d.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 12 d. paraiška dėl taršos leidimo (toliau – ir Paraiška) kreipėsi į Agentūrą. Agentūra 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu, įformintu raštu Nr.(15.7)-A4-8137), taršos leidimo neišdavė, be kitų trūkumų nurodžiusi, jog pareiškėja privalo atlikti Atranką. Dėl šio sprendimo teisėtumo kilus ginčui, pareiškėja kreipėsi į teismą. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, administracinėje byloje Nr. eI-990-320/2015 (teisminio proceso Nr. 3-65-3-00030-2015-8) buvo sprendžiamas atsakovės reikalavimo atlikti atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrą teisėtumo klausimas. Teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendime konstatavo, kad atsakovė, vertindama pareiškėjos 2014 m. lapkričio 12 d. Paraišką, tinkamai atliko jai teisės aktais nustatytas pareigas ir pagrįstai pareikalavo atlikti atranką dėl poveikio aplinkai vertinimo, sprendžiant taršos leidimo pagal Paraišką išdavimo klausimą. LVAT 2017 m. liepos 5 d. administracinėje byloje Nr. eA-91-602/2017 šį sprendimą paliko nepakeistą. Atkreiptinas dėmesys, kad visi pareiškėjos argumentai dėl būtinumo atlikti atranką dėl poveikio aplinkai vertinimą išsamiai išnagrinėti paminėtame įsiteisėjusiame Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-990-320/2015, todėl teismas jų neatkartoja (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis 2 dalis). Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad pareiškėjai privaloma turėti arba TIPK leidimą arba teisės aktų nustatyta tvarka išduotą taršos leidimą, prieš kurį išduodant pagal TIPK taisyklių 16 punktą ar Taršos leidimų taisyklių 11 punktą reikia atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras, kai jos privalomos Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – PŪVPAVĮ) nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėja poveikio aplinkai vertinimo procedūrų neatlikusi, todėl teismas daro išvadą, kad Agentūra teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimą prieštarauti tarpvalstybiniam pavojingųjų atliekų žymimų atliekų kodu 16 06 01 vežimui į UAB „Krisminda“ naudojimo operacijoms pagal pranešimą Nr. LV000457, nes pareiškėja neturi galiojančio TIPK leidimo ir taršos leidimo planuojamų vežti pavojingųjų atliekų apdorojimui.

Pareiškėjos argumentai, kad ji atliekų naudojimo ir tvarkymo veiklą vykdo jau šešerius metus ir kad jos veikla niekada nebuvo sustabdyta, nėra teisiškai reikšmingi.

Nagrinėjamu atveju ginčijamas Agentūros sprendimas atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir laikytinas pakankamai motyvuotu, kadangi jame aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, jis priimtas tam įgalioto subjekto, pasirašytas įgalioto subjekto.

Apibendrinant teismas, išanalizavęs visą byloje surinktą medžiagą, daro išvadą, kad Agentūros sprendimas yra tinkamai motyvuotas tiek teisės aktų nuostatomis, tiek faktinėmis aplinkybėmis, kurias patvirtina administracinėje byloje surinkti rašytiniai įrodymai, priimtas atsakovės kompetencijos ribose ir nepažeidžiant teisės aktų, t. y. jie atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimas panaikinti šį sprendimą ir tenkinti pareiškėjos skundo nėra pagrindo.

Kadangi pareiškėjos skundas atmestinas, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos UAB „Krisminda“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.