- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-14
- Bylos Nr.
- I-1843-815/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06943-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- D. F., S. D., G. V.
- Atsakovas
- Lietuvos kriminalinės policijos biurui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kriminalinės policijos biuro
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant pareiškėjai D. F., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. F., S. D. ir G. V. skundus atsakovams Lietuvos kriminalinės policijos biurui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kriminalinės policijos biuro, dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėja D. F. su 2013 m. lapkričio 18 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento (b. l. 1-2, 14). Pareiškėja S. D. su 2013 m. lapkričio 26 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama: panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – ir Biuras) 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 38-S-3738 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“; priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento (b. l. 58-61). Pareiškėjas G. V. su 2013 m. lapkričio 26 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Biuro 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 38-S-3741 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“; priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento (b. l. 30-33).
Pareiškėjai skundus iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Skunde, be kita ko, D. F. nurodė, kad ji iki 2013 m. birželio 30 d. imtinai dirbo Biuro (duomenys neskelbtini) pareigose, jos pareigybės lygis buvo A, pareigybės kategorija – 11. G. V. nurodė, kad jis dirba Biuro (duomenys neskelbtini) pareigose (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 14), yra statutinis valstybės tarnautojas. Pareiškėja S. D. nurodė, kad dirba Biuro (duomenys neskelbtini)pareigose (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 12). Ji yra statutinė valstybės tarnautoja.
Atsiliepimas
2. Atsakovai Biuras, Lietuvos valstybė, atstovaujama Biuro, atsiliepimuose į pareiškėjų skundus, be kita ko, nurodo, kad Biuras neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui suteiktų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjai susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal suteiktą kompetenciją priima įstatymų leidėjas, įgyvendindamas teisėkūros funkciją; pareiškėjos reikalavimo teisė bus realizuojama pagal naujame įstatyme nustatytą mechanizmą, todėl išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį pagal dabartinę teisinę padėtį nėra galimybės; skundus prašė atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 5-7, 17-19, 37-39, 65-67).
II
Teismo posėdyje dalyvavusi pareiškėja D. F. prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundų ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. F., S. D. ir G. V. skundus sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams neišmokėtas tarnybinio atlyginimo dalis (apskaičiavimo lentelės, b. l. 8-9, 40-41, 68-69). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.
Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, todėl iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl šio motyvo.
Remiantis tais pačiais argumentais, taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų dėl Biuro 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 38-S-3738 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“, 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 38-S-3741 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ panaikinimo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjų skundai atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjų D. F., S. D. ir G. V. skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.