Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu (II t., b. l. 120–133) pareiškėjo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir atsakovo Muitinės departamento skundus patenkino iš dalies. Teismas panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą „Dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2011 m. kovo 3 d. skundo“ Nr. S-164 (7-62/2011) ir Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. gruodžio 16 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM320138M. Teismas įpareigojo Muitinės departamentą organizuoti naują mokestinį patikrinimą ir grąžinti pareiškėjui AB „Lietuvos geležinkeliai“ 10 550 799 Lt (dešimt milijonų penkis šimtus penkiasdešimt tūkstančių septynis šimtus devyniasdešimt devynis Lt 0 ct) energetinių produktų akcizo mokesčių ir 6 701 214 Lt (šešis milijonus septynis šimtus vieną tūkstantį du šimtus keturiolika Lt 0 ct) importo PVM. Kitą pareiškėjo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir Muitinės departamento skundo dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad mokestinis ginčas vyksta dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. gruodžio 16 d. patikrinimo ataskaita Nr. 0VM320138M apskaičiuotų akcizo ir pridėtinės vertės mokesčio, delspinigių bei skirtos baudos įregistruotos mokestinės prievolės pagrįstumo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagal su „Westernwind L.L.C“ pasirašytą sutartį ir jos pakeitimus bei pagal su „Maidvex Corporation“ pasirašytą sutartį ir jos pakeitimus pirko dyzelinį kurą iš trečiosios šalies Rusijos Federacijos ir įsivežė į Bendrijos muitų teritoriją. Vilniaus teritorinė muitinė atliko AB „Lietuvos geležinkeliai“ ūkinės komercinės veiklos patikrinimą, susijusį su lokomotyvų standartinėse kuro talpyklose įvežtais į Bendrijos muitų teritoriją degalais laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu pagal pasirašytas sutartis pirko dyzelinį kurą, kurį iš trečiosios šalies (Rusijos Federacijos) į Bendrijų muitų teritoriją įsivežė standartinėse lokomotyvų kuro talpyklose ir nedeklaravo muitinėje bei nesumokėjo importo mokesčių. Patikrinimo rezultatus Vilniaus teritorinė muitinė išdėstė 2010 m. gruodžio 16 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 0VM320138M. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. iš minėtų kompanijų pirko 10 273,413 tūkst. tonų dyzelinio kuro, kurio bendra vertė 7 726 522,48 EUR. Komisija 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. S-107(7-62/2011) nusprendė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašydama priimti prejudicinį sprendimą tokiais klausimais: 1. Ar Reglamento Nr. 918/83 112 straipsnio 1 dalies a punkte ir Reglamento Nr. 1186/200 107 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintas atleidimas nuo importo muitų turėtų būti suprantamas kaip taikytinas motorinėms transporto priemonėms – lokomotyvams?; 2. Ar Direktyvos 83/181/EEB 82 straipsnio 1 dalies a punkte ir Direktyvos 2009/132/EEB 84 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintas atleidimas nuo pridėtinės vertės mokesčio turėtų būti suprantamas kaip taikytinas motorinėms transporto priemonėms – lokomotyvams?; 3. Jeigu atsakymas į antrąjį klausimą teigiamas, ar toks teisinis reguliavimas, koks nustatytas Direktyvos 83/181/EEB 82 straipsnio 1 dalies a punkto ir Direktyvos 2009/132/EEB 84 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatose, turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybei narei apriboti atleidimo nuo importo PVM kurui atvejus, nustatant, kad toks atleidimas taikomas išimtinai kurui, įvežtam į Europos Sąjungos teritoriją automobilių transporto priemonių standartiniuose bakuose ir reikalingas tų priemonių eksploatavimui? Europos Teisingumo Teismas 2012 m. liepos 19 d. priėmė sprendimą byloje Nr. C-250/11 (Komisijos byla, b. l. 101–171). Komisija 2012 m. rugsėjo 14 d. priėmė sprendimą Nr. S-164 (7-62/2011), kuriuo nusprendė patvirtinti Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. gruodžio 16 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM320138M ir atleisti pareiškėją nuo 6 089 953 Lt akcizų delspinigių, 3 793 728 Lt importo PVM delspinigių bei 1 725 201 Lt importo PVM ir akcizų baudos. Komisija skundžiamu aktu patenkino pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo apskaičiuotų akcizų delspinigių ir importo PVM delspinigių bei skirtos baudos. Vilniaus teritorinė muitinė rėmėsi Reglamento Nr. 918/83 112 straipsnio 1 dalies a punkto, Direktyvos 83/181/EEB 82 straipsnio, PVM įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 21 punkto, Akcizų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 8 punkto, Taisyklių 12 punkto nuostatomis ir konstatavo, kad numatytos importo mokesčių lengvatos kurui ir tepalams, įvežamiems į Europos Sąjungos muitų teritoriją motorinių kelių transporto priemonių standartiniuose kuro bakuose, netaikytinos lokomotyvams, kadangi lokomotyvai nelaikytini motorine kelių transporto priemone. Padarė išvadą, kad pareiškėjo į Europos Sąjungos muitų teritoriją lokomotyvų bakuose įvežtas dyzelinis kuras turi būti atitinkamai apmokestinamas. Byloje nėra ginčo dėl tos aplinkybės, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežant dyzelinį kurą jis nebuvo deklaruojamas, taip pat dėl to, jog nebuvo nustatinėjamas įvežamo kuro kiekis. Mokestinę prievolę pareiškėjas AB „Lietuvos geležinkeliai“ turi, bet jos dydis nustatytas neteisingai. Byloje kilęs pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio klausimas, delspinigių ir baudos pagrįstumo klausimas. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių argumentus, nusprendė, kad pareiškėjui nustatyta mokestinė prievolė yra aiškiai per didelė, nes nenustačius į Bendrijos muitų teritoriją įvežto kuro kiekio, t. y. neminusavus kuro kiekio, sunaudoto Rusijos Federacijoje, apskaičiuojant mokestinę prievolę, ji buvo nustatyta ir už Rusijos Federacijoje sunaudotą kurą. Tačiau pareiškėjas neturi pareigos mokėti mokesčius už dyzelinį kurą, sunaudotą iki Bendrijos muitų teritorijos. Vadinasi, pareiškėjui netinkamai apskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai ir bauda. ESTT, išnagrinėjęs Komisijos prašymą priimti prejudicinį sprendimą, 2012 m. liepos 19 d. sprendime byloje C-250/11 (Komisijos byla, 5 t., b. l. 161-171) padarė išvadą, jog Reglamento Nr. 918/83, Reglamento Nr. 1186/2009, Direktyvos 83/181 ir Direktyvos 2009/132 nuostatose numatyto atleidimo nuo importo muitų ir neapmokestinimo PVM taikymas lokomotyvams neatitinka tikslo, kurio ES teisės aktų leidėjas siekė jas priimdamas (39 p.), taip pat, jog vadovaujantis vienodo požiūrio principu atitinkamų nuostatų nereikia aiškinti kaip taikomų ir lokomotyvams (48 p.). ESTT nurodė, jog pagal nusistovėjusią su PVM susijusią teismo praktiką, kuri taikytina ir muitų sričiai, terminai, kuriais apibrėžiami atleidimo nuo mokesčio atvejai, turi būti aiškinami siaurai, nes jais nukrypstama nuo bendrojo principo, pagal kurį PVM apmokestinamas kiekvienas apmokestinamojo asmens prekių tiekimas ir paslaugos teikimas už atlygį (35 p.). ESTT nurodė, jog nėra jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad minėtomis nuostatomis siekta kito nei šio sprendimo 36 punkte nurodytas tikslo. Kita vertus, tokį tikslą patvirtina Reglamento Nr. 918/83 113 straipsniu, Reglamento Nr. 1186/2009 108 straipsniu, Direktyvos 83/181 83 straipsniu ir Direktyvos 2009/132 85 straipsniu valstybėms narėms pripažinta galimybė riboti pagrindinei bylai svarbių nuostatų taikymą iki 200 litrų kuro vienai transporto priemonei vienai kelionei (37 p.). Dėl galbūt pažeisto vienodo požiūrio principo ESTT nurodė, jog skirtingos transporto rūšys paprastai nėra viena kitą pakeičiančios, taigi skirtingų transporto rūšių veiklos sektoriuose veikiančių įmonių situacija nėra panaši. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 36‑38 punktų, vertinant pagal ES teisės aktų leidėjų tikslą, siektą priimant šias nuostatais, su lokomotyvais susijusi situacija nepanaši į su automobilių kelių transporto priemonėmis susijusią situaciją (46–47 p.). Komisija, atsižvelgdama į ESTT išvadas dėl Reglamento Nr. 918/83, Reglamento Nr. 1186/2009, Direktyvos 83/181 ir Direktyvos 2009/132 nuostatose numatyto standartiniuose kuro bakuose įvežamo kuro atleidimo nuo importo muitų ir neapmokestinimo PVM taikymo, konstatavo, kad ši lengvata negali būti taikoma lokomotyvams, nes tai neatitiktų tikslo, kurio ES teisės aktų leidėjas siekė priimdamas minėtas nuostatas. Todėl Kauno teritorinės muitinės sprendimas apmokestinti dyzelinį kurą, kuris į pareiškėjo lokomotyvų standartines kuro talpyklas būdavo įpilamas Rusijos Federacijos teritorijos Kaliningrado srityje esančiose Nesterovo ir Sovetsko geležinkelio stotyse, yra pagrįstas. ESTT, išnagrinėjęs Komisijos prašymą priimti prejudicinį sprendimą, 2012 m. liepos 19 d. sprendime byloje C-250/11 pasisakė, kad Reglamento Nr. 918/83 112 straipsnio 1 dalies a punktą ir Reglamento Nr. 1186/2009 107 straipsnio 1 dalies a punktą, Direktyvos 83/181 82 straipsnio 1 dalies a punktą ir Direktyvos 2009/132 84 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad jie netaikomi lokomotyvams. Teismas vadovavosi Tarybos reglamento (EEB) Nr. 918/83, nustatančio Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą, 112 straipsnio 1 dalies a punktu, 112 straipsnio 2 dalies a punktu, 112 straipsnio 2 dalies c punktu, Tarybos reglamento (EB) Nr. 1186/2009, nustatančio Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą, 107 straipsnio 1 dalies a punktu, 107 straipsnio 2 dalies a punktu, 107 straipsnio 2 dalies c punktu, Tarybos direktyvos 83/181/EEB dėl Direktyvos 77/388/EEB 14 straipsnio 1 dalies taikymo, atleidžiant galutinį tam tikrų prekių importą nuo pridėtinės vertės mokesčio, 82 straipsnio 1 dalies a punktu, 82 straipsnio 2 dalies a punktu, 82 straipsnio 2 dalies c punktu, Tarybos direktyvos 2009/132/EEB dėl Direktyvos 2006/112/EB 143 straipsnio b ir c punktų taikymo, neapmokestinant galutinio tam tikrų prekių importo pridėtinės vertės mokesčiu, 84 straipsnio 1 dalimi, 84 straipsnio 2 dalies a punktu, 84 straipsnio 2 dalies c punktu, PVM įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 21 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 438 „Dėl importuojamų prekių neapmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu“ 18.1 punktu, Akcizų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 821 patvirtintų Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3–8 punktuose nurodytų lengvatų taikymo taisyklių (aktualus pakeitimas – 2004 m. balandžio 21 d. Nr. 58-2051) 12 punktu, ESTT 2012 m. liepos 19 d. prejudiciniu sprendimu byloje C-250/11. Teismas padarė išvadą, kad tiek Europos bendrijos teisės aktais, tiek ir nacionaliniais aktais akcizų lengvatos netaikomos kurui, į Bendrijos muitų teritoriją įvežamam lokomotyvais standartiniuose kuro bakuose. Akcizų įstatymas nenumato importo PVM lengvatų taikymo lokomotyvų standartiniuose bakuose įvežamam kurui. Teismas taip pat vertino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 821 patvirtintų Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3–8 punktuose nurodytų lengvatų taikymo taisyklių 12 punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 438 „Dėl importuojamų prekių neapmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu“ 18.1 punktas, nenustato importo PVM lengvatų taikymo lokomotyvų standartiniuose bakuose įvežamam kurui. Teismas, atsižvelgdamas į vieningą Komisijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją dėl lengvatų tikslų, ES ir nacionalinių teisės normų turinį, konstatavo, kad motorinių transporto priemonių standartiniuose kuro bakuose į Lietuvos Respubliką įvežamą kurą siekta atleisti nuo importo muitų, PVM ir akcizo tokia pačia apimtimi. Akcizų įstatyme įtvirtintas ginčo santykių teisinis reguliavimas pagal savo turinį iš esmės yra analogiškas tam, kuris įtvirtintas tiek Reglamento Nr. 918/83, Reglamento Nr. 1186/2009, Direktyvos Nr. 83/181, Direktyvos Nr. 2009/132, tiek PVM įstatymo atitinkamose nuostatose. Vilniaus teritorinė muitinė ir Komisija pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas turi prievolę už į Bendrijos teritoriją įvežtą dyzelinį kurą mokėti mokesčius. Tačiau Vilniaus teritorinė muitinė, nenustačiusi įvežto kuro kiekio, netinkamai nustatė AB „Lietuvos geležinkeliai“ mokestinės prievolės dydį. Vilniaus teritorinė muitinė, apskaičiuodama pareiškėjo mokestinę prievolę, rėmėsi pareiškėjo pateiktais duomenimis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teismui kelia ne tik mokestinės prievolės pagrįstumo, bet ir jos dydžio klausimus. Muitinės departamentas prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. S-164(7-62/2011) dalį, kurie nuspręsta atleisti pareiškėją nuo akcizų delspinigių, importo PVM delspinigių bei importo PVM ir akcizų baudos. Teismas nesutiko su pareiškėjo atsiliepime pateiktu teiginiu, jog Muitinės departamentas neturi teisės skųsti MGK 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo (MAĮ 159 str. 2 d.). Teismas rėmėsi LVAT 2008 m. vasario 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-163/2008, LVAT 2005 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-236/2005, LVAT 2012 m. balandžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1686/2012. Teismas, susipažinęs su skundžiamu Mokestinių ginčų komisijos sprendimu bei Muitinės departamento skundo argumentais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra minėta procesinė prielaida Muitinės departamentui kreiptis į administracinį teismą dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo. Muitinės departamentas nesutinka su MGK padaryta išvada, jog žala biudžetui laikoma nepadaryta, jei atitinkamo mėnesio pabaigai turėta mokesčių permoka viršija mokestinę nepriemoką, kadangi yra tikrinama ne atitinkamo mėnesio pabaigai turėta permoka, o turimos permokos bei nepriemokos lyginamos pagal kiekvieną delspinigių skaičiavimo dieną, kadangi pagal MAĮ delspinigiai skaičiuojami už kiekvieną pradelstą dieną, ir žala biudžetui padaroma kiekvieną dieną. Taip pat Muitinės departamentas mano, kad Komisija plečiamai aiškino MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymą. Teismas, atsižvelgdamas į Muitinės departamento argumentus bei ginčijamo Mokestinių ginčų komisijos sprendimo turinį, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje Muitinės departamentas neabejotinai iš esmės kelia MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų turinio aiškinimo teisinius klausimus, o ne dėl faktinių bylos aplinkybių. Pakartotinio patikrinimo pareiškėjui atlikimo už 2005 m. sausio 1 d. – 2010 m. balandžio 30 d. laikotarpį baigtis gali sąlygoti baudos bei delspinigių dydį. Teismas nusprendė, kad tik įvertinus visas bylos aplinkybes visos mokestinės bylos kontekste galima išvada dėl baudos ir delspinigių mokėjimo ir dydžio. Be to, atleidimo nuo delspinigių bei baudos klausimai būtų spręstini atlikus papildomą tyrimą už 2005 m. sausio 1 d. – 2010 m. balandžio 30 d. laikotarpį, todėl, vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, šiuo metu šie klausimai taip pat nespręstini. Teismas papildomai pasisakė dėl Muitinės departamento 2012 m. spalio 29 d. skunde išdėstytų motyvų. Teismas vadovavosi MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi, 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, LVAT 2010 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-773/2010. Teismas nurodė, kad, vertinant LVAT praktiką, darytina išvada, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių dalies skaičiavimo, kai įskaitomi priešpriešiniai reikalavimai dėl mokestinės permokos ir nepriemokos, o nuo tos nepriemokos dalies, kurios nepadengia permoka, gali būti skaičiuojami delspinigiai. Teismas pažymėjo, kad mokesčio permokos įskaitymo tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 1K-199 patvirtintomis Mokesčių permokos įskaitymo mokesčių nepriemokai ir skoloms valstybei padengti taisyklėmis (su vėlesniais pakeitimais 2004 m. rugpjūčio 4 d., 2007 m. rugpjūčio 1 d.). Teismas, įvertinęs Taisyklėse nustatytą reguliavimą bei MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 97 straipsnio 2 dalies, 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį, konstatavo, kad delspinigiai ginčo atveju turi būti apskaičiuoti įvertinus kiekvienos dienos valstybės biudžete turimą AB „Lietuvos geležinkeliai“ permoką ir delspinigiai skaičiuojami tik už tą laikotarpį, kada permokos suma yra mažesnė už nepriemokos sumą. Tokios pat pozicijos laikosi ir LVAT 2010 m. spalio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1439/2010. Nagrinėjamu atveju teismas neturi galimybės išsiaiškinti padarytos biudžetui žalos egzistavimą ir jos realumą, kadangi iš byloje esančių duomenų, Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. gruodžio 16 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 0VM320138M turinio nėra aišku, ar apskaičiuojant delspinigius buvo atsižvelgta į kiekvienos dienos valstybės biudžete turimą pareiškėjo permoką. Be to, pareiškėjas atsiliepime tvirtina, kad jo turėta permoka buvo didesnė, nei teigia atsakovas. Teismas sutiko su Muitinės departamento MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos turinio aiškinimu, jog taikant MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą mokesčių administratoriaus klaidingas išaiškinimas mokesčių mokėtojui turi būti pateiktas konkrečiai dėl neteisingai pritaikyto teisės akto ar jo nuostatos ir prieš pažeidimo padarymą, t. y. turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp mokesčių administratoriaus klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu suteiktos klaidingos konsultacijos ir mokesčių mokėtojo įstatymo pažeidimo. Iš ginčijamo Mokestinių ginčų komisijos sprendimo Nr. S-164(7-62/2011) turinio matyti, kad sprendžiant dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo, nebuvo vertinamas priežastinio ryšio buvimo faktas tarp pareiškėjo teisės aktų pažeidimo ir mokesčių administratoriaus pateikto klaidingo išaiškinimo mokesčių mokėtojui. Mokestinių ginčų komisija nevertino, ar Muitinės departamento 2002 m. vasario 26 d. rašte Nr. MM18/3-04-1889, VMI prie FM 2007 m. birželio 27 d. rašte Nr. (18.3-31-2)-R-6645, Muitinės departamento 2009 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. 3B-17.3/18-10587 pareiškėjui pateikti išaiškinimai buvo būtent dėl tų teisės aktų nuostatų, kuriuos pažeidė AB „Lietuvos geležinkeliai“, todėl teismas nusprendė, kad Mokestinių ginčų komisija netinkamai taikė MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Teismui nagrinėjamoje byloje nekilo abejonių dėl LR Vyriausybės 2002 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 821 „Dėl Akcizo įstatymo nuostatų įgyvendinimo“ (2004 m. balandžio 16 d. redakcija) patvirtintų Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3–8 punktuose nurodytų lengvatų taikymo taisyklių 12 punkto nuostatos neprieštaravimo Akcizų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 8 punkto (2004 m. sausio 29 d. redakcija) bei Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto, 94 straipsnio 2 punkto, 127 straipsnio 3 dalies nuostatoms ir Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo ir tikrumo, nuosavybės neliečiamumo ir ūkinės veiklos laisvės principams, todėl teismas pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nepatenkino. Kadangi patikrinimo metu nebuvo nustatytas pareiškėjo įvežto į Bendrijos teritoriją dyzelinio kuro kiekis ir todėl buvo neteisingai nustatyti mokesčiai bei su mokesčiais susijusios sumos pareiškėjui AB „Lietuvos geležinkeliai“, atitinkamai teismas panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. S-164(7-62/2011) bei 2010 m. gruodžio 16 d. Vilniaus teritorinės muitinės patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM320138M ir įpareigojo Muitinės departamentą organizuoti naują mokestinį patikrinimą. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo grąžinti 2010 m. gruodžio 30 d. Muitinės departamentui AB „Lietuvos geležinkeliai“ sumokėtus 10 550 799 Lt energetinių produktų akcizo mokesčius ir 6 701 214 Lt importo PVM patenkino, nes nesant galiojančiam aktui dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ mokestinės prievolės, remiantis protingumo ir sąžiningumo principais, AB „Lietuvos geležinkeliai“ sumokėti mokesčiai turi būti grąžinti.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog Mokestinių ginčų komisija sprendimu Nr. S‑164(7‑62/2011) atleisdama pareiškėją nuo apskaičiuotų PVM ir akcizų delspinigių bei baudų, netinkamai taikė MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes neįvertino priežastinio ryšio fakto tarp pareiškėjo teisės aktų pažeidimo ir mokesčių administratoriaus pateikto klaidingo išaiškinimo mokesčių mokėtojui. Pareiškėjas su tokia teismo išvada nesutinka ir toliau laikosi nuomonės, jog mokesčių administratorius suklaidino pareiškėją aiškindamas galiojančius mokesčių įstatymus. Nesant mokesčių mokėtojo kaltės (pareiškėjas buvo suklaidintas mokesčių administratoriaus klaidingo mokesčių įstatymo aiškinimo), nėra teisinio pagrindo konstatuoti administracinės atsakomybės taikymo sąlygų, tuo pačiu taikyti sankciją. Taip pat, net ir nustačius mokestinių įstatymų pažeidimą, yra pagrindas atleisti nuo baudų (delspinigių), kadangi pareiškėjo veiksmais biudžetui nebuvo padaryta žala. Pareiškėjas remiasi LVAT 2009 m. birželio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A148-683/2009. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo pateikti klaidingi mokesčių įstatymų išaiškinimai, kuriais pareiškėjas pagrįstai remdamasis galimai netinkamai vykdė kylančias mokestines prievoles, darytina išvada, jog egzistuoja visi MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinti pagrindai atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos. Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina neabejotina išvada, kad centrinio mokesčių administratoriaus veiklos turinys ir pateikti išaiškinimai dėl importo mokesčių (muito, PVM, akcizų) taikymo turėjo esminę reikšmę pareiškėjo veiksmams, dėl lengvatos taikymo energetiniams produktams. Faktinės aplinkybės įrodo, kad centrinis mokesčių administratorius neveikė taip, kaip privalėjo veikti, tuo tarpu pareiškėjas nuosekliai, apdairiai, protingai ir rūpestingai elgėsi taip, kaip jam buvo išaiškinęs centrinis mokesčių administratorius. Aptarta situacija neabejotinai įrodo priežastinio ryšio buvimo faktą tarp pareiškėjo teisės aktų pažeidimo ir mokesčių administratoriaus pateikto klaidingo išaiškinimo. Vadovaujantis teisėtų lūkesčių principu ir centriniam mokesčių administratoriui veikiant pagal įstatymus, pasikeitus aplinkybėms laiku ir tinkamai išaiškinus mokesčių įstatymų taikymo ypatumus, visų pirmiau nurodytų pažeidimų nebūtų susidarę.

9. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra teismo sprendimo dalis. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, gali panaikinti visą sprendimą ar jo dalį ir priimti naują sprendimą arba pakeisti teismo sprendimą. Iš šių nuostatų daroma išvada, kad gali būti skundžiamas tiek visas sprendimas, tiek jo motyvuojamoji dalis. Kai asmuo byloje neturėtų teisės reikalauti peržiūrėti nustatytus faktus ir teisinius santykius apeliacine tvarka, o kitos bylos dėl tų pačių faktų ir teisinių santykių negalėtų pradėti, tai reikštų nepagrįstą jo teisės į teisminę gynybą ribojimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformuotu pagrindiniu reikalavimu prašo teismo panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą pilna apimtimi, t. y. panaikinti MGK sprendimą ir patikrinimo ataskaitą, kas reikštų, jog importo PVM ir akcizo mokestinė prievolė pareiškėjui nustatyta nepagrįstai. Tačiau tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų netenkinti pareiškėjo skundo pilna apimtimi, bet vis dėl to nuspręstų, jog akcizo mokestinė prievolė pareiškėjui nustatyta nepagrįstai, tai nesudarytų pagrindo naikinti sprendimo, kadangi teismo sprendimu patikrinimo ataskaita ir MGK sprendimas dalyje dėl akcizų yra jau panaikinti, o naikinti įpareigojimą organizuoti naują mokestinį patikrinimą nebūtų pagrindo dėl būtinybės nustatyti realius įvežto kuro kiekius importo PVM apmokestinimo tikslais. Tokiu atveju kyla grėsmė, kad net ir teismui sutinkant su pareiškėjo argumentais dėl akcizo prievolės apskaičiavimo nepagrįstumo, bus paliktas galioti sprendimas su motyvais, užkertančiais kelią pareiškėjui gintis nuo akcizo prievolės apskaičiavimo, naujo mokesčių administratoriaus atliekamo mokestinio patikrinimo metu. Taigi pareiškėjas tuo atveju, jei teismas spręstų, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo pilna apimtimi ir paliktų pirmosios instancijos teismo sprendime numatytą įpareigojimą Muitinės departamentui organizuoti naują mokestinį patikrinimą, šiuo apeliaciniu skundu reiškia alternatyvų reikalavimą pašalinti iš sprendimo teismo motyvus dėl akcizų lengvatos pareiškėjui netaikymo.

10. Nagrinėjamu atveju tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu teismas vertintų, jog Taisyklių 12 punktas turi būti taikomas šioje mokestinėje byloje ir aiškintų šią poįstatyminio teisės akto nuostatą kaip nesuteikiančia pareiškėjo atveju lengvatos. Vyriausybės nutarimu Nr. 821 neleistinai susiaurintas Akcizų įstatymo turinys, kuo pažeidžiami ūkio subjektų interesai ir iš Akcizų įstatymo kylantys teisėti ūkio subjektų lūkesčiai, kad šios mokestinės lengvatos bus taikomos visų rūšių transporto priemonėse, kaip numatyta Akcizų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Kadangi Akcizų įstatymu ir Vyriausybės nutarimu Nr. 821 patvirtintos Taisyklės teisės šaltinių hierarchijoje yra skirtingo lygio teisės aktai, rėmimasis poįstatyminiame akte nustatytu reglamentavimu, aiškinant įstatymo nustatytą reglamentavimą, yra ydingas. Teismas visiškai nenurodęs jokių motyvų minėtą pareiškėjo prašymą atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartimi taip pat buvo įpareigojęs pareiškėją pateikti teismui įrodymus apie įvežto dyzelinio kuro kiekį į valstybės teritoriją. Šio įpareigojimo pareiškėjas neįvykdė ir nurodė, kad negali įvykdyti. Tokiu atveju, nesant jokių naujų duomenų, Muitinės departamento nuomone, teismas nepagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra būtinas pakartotinis mokestinis patikrinimas, siekiant nustatyti įvežto kuro kiekį, nes pareiškėjas reikiamų duomenų negalės pateikti ir ateityje. Atsižvelgiant į tai, vietos mokesčių administratorius pagrįstai ir teisingai apskaičiavo mokestinės prievolės dydį remdamasis pareiškėjo turimais ir muitinei pateiktais apskaitos dokumentais, o pareiškėjo išdėstyti argumentai dėl neteisingai nustatyto įvežto kuro kiekio laikyti kaip gynybinė pozicija, siekiant pateisinti į Bendrijos muitų teritoriją importuoto dyzelinio kuro nedeklaravimą išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai bei išvengti mokesčių mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui pagrįstai ir teisingai apskaičiuota mokestinė prievolė, teismas nepagrįstai nusprendė įpareigoti Muitinės departamentą grąžinti pareiškėjui 10 550 799 Lt energetinių produktų akcizo mokesčių ir 6 701 214 Lt importo PVM.

5. Dėl apskaičiuotų delspinigių, paskirtos baudos bei atleidimo nuo jų Muitinės departamentas sutinka ir palaiko skundžiamo teismo sprendimo motyvus, kad nagrinėjamu atveju Mokestinių ginčų komisija netinkamai aiškino ir taikė MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus. Atkreipia dėmesį į kad, vadovaujantis MAĮ 100 ir 141 straipsnių nuostatomis, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas tiek nuo skaičiuojamų, tiek nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos, o atleidimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos tiek mokestinio ginčo metu, tiek kreipiantis su prašymu į vietos mokesčių administratorių Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 1B-481 patvirtintų Atleidimo nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų) delspinigių taisyklių ir 2004 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 1B-484 patvirtintų Atleidimo nuo paskirtos baudos taisyklių nustatyta tvarka ir terminais. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad vietos mokesčių administratorius pagrįstai ir teisingai apskaičiavo pareiškėjui mokestinę prievolę (mokėtinus mokesčius, delspinigius ir baudą) Mokestinių ginčų komisijos sprendimo Nr. S‑164(7‑62/2011) dalis, kuria pareiškėjas atleistas nuo 6 089 953 Lt akcizų delspinigių, 3 793 728 Lt importo PVM delspinigių bei 1 725 201 Lt importo PVM ir akcizų baudos, yra nepagrįsta ir naikintina. Pakartotinis patikrinimas, kurio metu būtų sprendžiamas klausimas, ar yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos, nėra tikslingas ir būtinas, kadangi pareiškėjo teisė kreiptis į Vilniaus teritorinę muitinę su prašymu atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos nėra išnykusi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu (III t., b. l. 9‑32) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkino, AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą tenkino. AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundą atmetė. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. S-164(7-62/2011) dalį, kuria nuspręsta atleisti AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuo 6 089 953 Lt akcizų delspinigių, 3 793 728 Lt importo pridėtinės vertės mokesčio delspinigių bei 1 725 201 Lt importo PVM ir akcizų baudos panaikino. Kitą Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. S-164(7-62/2011) dalį paliko nepakeistą. AB „Lietuvos geležinkeliai“ reikalavimus dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. gruodžio 16 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 0VM320138M panaikinimo bei įpareigojimo grąžinti 2010 m. gruodžio 30 d. Muitinės departamentui AB „Lietuvos geležinkeliai“ sumokėtus 10 550 799,00 Lt energetinių produktų akcizo mokesčio ir 6 701 214,00 Lt importo PVM atmetė.

Teismas nustatė, kad administracinėje byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar AB „Lietuvos geležinkeliai“ į Bendrijos muitų teritoriją standartinėse lokomotyvų kuro talpyklose įvežti degalai, laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2010 balandžio 30 d., teisėtai bei pagrįstai buvo apmokestinti teisės aktais nustatytais mokesčiais. Jei taip, ar Mokestinių ginčų komisija teisėtai bei pagrįstai atleido pareiškėją AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuo akcizų delspinigių, importo pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, importo PVM bei akcizų baudos. Tačiau prieš tai būtina atsakyti ir į klausimą, ar Muitinės departamentas turėjo teisę teismui skųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dalį, kuria nuspręsta atleisti AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuo 6 089 953 Lt akcizų delspinigių, 3 793 728 Lt importo PVM delspinigių bei 1 725 201 Lt importo PVM ir akcizų baudos.

Taigi struktūrine prasme baigiamąjį teisės aktą būtų galima suskirstyti į tokias pagrindines dalis:

dėl MD teisės kreiptis į teismą;

dėl Muitinės departamento teisės bei pareigos apmokestinti akcizais ir importo PVM iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją standartinėse lokomotyvų kuro talpyklose įvežtus degalus;

dėl MGK teisės bei pagrįstumo atleisti AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuo su mokesčiais susijusių sumų;

dėl mokestinės bazės nustatymo ir nuo jos apskaičiuotų mokesčių bei su jais susijusių sumų pagrįstumo (atsakius teigiamai į antrą dalį);

dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Teismas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnis riboja centrinio mokesčio administratoriaus teisę skųsti teismui Mokestinių ginčų komisijos sprendimus: centrinis mokesčių administratorius (šiuo atveju Muitinės departamentas) turi teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą tik tuo atveju, kai jis ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas (MAĮ 159 str. 2 d.).

Tam, kad vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 2 dalimi centrinis mokesčių administratorius įgytų teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, mokestiniame ginče centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo, jų turinio suvokimo, o ne dėl faktinių bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2165/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog minėta norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, Administracinių teismų praktika, Nr. 6; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005, Administracinių teismų praktika, Nr. 7; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10‑1283/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-738-06; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A11-132/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-419/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-456/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-242/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-188/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-278/2011).

Tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėjas AB „Lietuvos geležinkeliai“ buvo užėmęs ir poziciją, kad mokesčių administratorius, t. y. Muitinės departamentas, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, neturėjo teisės pasinaudoti teismine gynyba.

Teismas nurodė, jog iš administracinėje byloje esančių faktinių duomenų matyti, kad Vilniaus teritorinė muitinė buvo įpareigojusi AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateikti duomenis apie į ES teritoriją įvežtą dyzelinio kuro kiekį ginčo laikotarpiu. Minėtas patvarkymas įvykdytas ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2010 m. spalio 14 d. raštu bei 2010 m. lapkričio 17 d. raštu nurodė įvežto dyzelinio kuro kiekį. Taigi pats pareiškėjas nurodė konkretų įvežto kuro kiekį nuo kurio ir buvo nustatyta mokestinė bazė nulėmusi apskaičiuotus mokesčius bei su jais susijusias sumas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas šalių skundus, 2013 m. kovo 28 d. nutartimi buvo įpareigojęs AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateikti papildomus faktinius duomenis apie įvežto dyzelino kiekį, tačiau įpareigojimas neįvykdytas bei atsakyta nesant galimybės to padaryti.

2014 m. spalio 7 d. teismo posėdžio metu bylą nagrinėjant apeliacine tvarka AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovas paaiškino, jog realiai naujų faktinių duomenų dėl įvežto kuro kiekio galimo pakartotinio patikrinimo metu nebūtų pateikta.

Esant tokioms aplinkybėms, Vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, paneigtina, kad pakartotinio patikrinimo metu būtų gauti kiti skaičiai, nuo kurių kistų mokestinė bazė. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą įpareigoti atlikti pakartotinį patikrinimą, buvo nenuoseklus. Jei nėra galimybės gauti kitų išeities duomenų, nėra prasmės ir pakartotiniam patikrinimui, kas suponuoja sprendimo priėmimą remiantis tais įrodymais, kurie yra pateikti į administracinę bylą.

Teismas nurodė, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ MGK sprendimu atleista nuo delspinigių ir baudų Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto (kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui) ir 4 punkto (kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais) pagrindais.

MGK vertinimu, žala valstybei nebuvo padaryta, nes AB „Lietuvos geležinkeliai“ turėjo mokesčių permoką pareigos sumokėti mokesčius atsiradimo metu, tačiau detalesnės argumentacijos iš principo nėra, t. y. nėra aišku, kokio mokesčio permoką turėjo AB „Lietuvos geležinkeliai“, kokiais laikotarpiais, kas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, paneigė teisinę galimybę taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Laiku neįvykdžius pareigos sumokėti mokesčius jau yra padaroma žala. Bendro pobūdžio teiginys/aiškinimas, kad egzistuojanti permoka, esant mokestinei nepriemokai, eliminuoja žalos atsiradimo aplinkybę, nesuderinamas su teisių ir pareigų vienovės principu. Nesant balanso atitinkami visuomeniniai santykiai išsiderina ir taip padaroma žala vienai iš visuomeninio santykio šalių arba šalims.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas atleidimo nuo delspinigių pagrindas (kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu suteikta klaidinga konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais), teisėjų kolegijos nuomone, galimas tik, kai mokesčių mokėtojas pažeidžia įstatymą, bet tas pažeidimas sąlygojamas mokesčių administratoriaus klaidingu apibendrintu to mokesčio įstatymo aiškinimu, t. y. paties mokesčių administratoriaus suteiktu klaidingu taikytinų mokestinių teisės normų aiškinimu. Vadinasi, pirma, būtina nustatyti faktinę aplinkybę, jog mokesčių mokėtojas nesilaikė mokestinių pareigų, numatytų įstatymais, o antra, kas organiškai neatsiejama, tų pareigų nesilaikymas buvo nulemtas paties mokesčių administratoriaus administruojančio atitinkamus mokesčius, tačiau tokių duomenų šioje byloje nėra. Mokesčių administratorius (Muitinės departamentas) už tikrinimo laikotarpį nebuvo pateikęs jokio išaiškinimo dėl neturėjimo pareigos mokėti akcizų bei importo mokesčius, todėl ir šiuo pagrindu nebuvo galimas atleidimas nuo delspinigių (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nenustatęs įstatymų leidėjo numatytų pagrindų, o taip pat nesant kitų išskirtinių aplinkybių, neturėjo teisinės galimybės visiškai ar iš dalies atleisti įmonės nuo su mokesčiais susijusių sumų.

Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas negalėjo būti paliktas galioti. Jis buvo panaikintas bei priimtas naujas sprendimas.