Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-58-337/2008

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2008 m. gegužės 20 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. J., D. F. ir Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-11-22 nuosprendžio, kuriuo:

D. F. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis ši bausmė, iš dalies pridedant, subendrinta su bausme, skirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005-12-20 nuosprendžiu ir D. F. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

- pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, o ši subendrinta bausmė pagal Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 9 subendrinta iš dalies sudedant su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-11-27 skirta ir 2007-06-26 nutartimi pakeista bausme – areštu 90 parų ir R. J. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 2 (dviems) mėnesiams. Ši subendrinta bausmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 ir 3 d. subendrinta, iš dalies sudedant, su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003-02-26 nuosprendžiu skirta ir neatlikta bausme – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams.

Skundžiamu nuosprendžiu iš D. F. ir R. J. priteista solidariai 25000 Lt (dvidešimt penki tūkstančiai litų) V. G. neturtinei žalai atlyginti, bei iš kiekvieno po 16,80 Lt (šešiolika litų 80 centų) proceso išlaidoms.

Aprašomoji dalis

n u statė:

D. F. ir R. J. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje kartu su tyrimo nenustatytu asmeniu, 2005 m. sausio 9 d. apie 21 - 22 val. Panevėžyje, išžagino nepilnametę nukentėjusiąją V. G., gim. (duomenys nesklebtini), panaudoję fizinį smurtą, o būtent: jėga nutempė V. G. į Staniūnų g. 77 namo penktojo aukšto bendrabučio virtuvę ir užrakinę jos duris, jėga paguldė nukentėjusiąją V. G. ant lovos ir bendrais veiksmais jėga ją išrengė, o nukentėjusiajai pašokus nuo lovos ir bėgant prie durų šauktis pagalbos, vienam iš bendrininkų spyrus jai į koją, R. J. kartu su tyrimu nenustatytu asmeniu sugavus V. G. ir vėl jėga paguldžius ją ant lovos, D. F. užlaužė nukentėjusiajai rankas už nugaros, jėga savo kojomis išžergė V. G. kojas ir savo kūnu ją prispaudęs lytiškai santykiavo su V. G. prieš jos valią, po to tokiu pat būdu nukentėjusiąją išžaginus tyrimo nenustatytam asmeniui, R. J. užlaužė nukentėjusiosios rankas, laikydamas ją prispaudęs savo kūnu ir išžergęs jos kojas, lytiškai santykiavo su V. G., prieš jos valią.

Be to, R. J. 2005 metų rudenį, nenustatytą dieną ir valandą, būdamas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-0102-05 dėl V. G. išžaginimo, Panevėžyje, Ukmergės gatvėje, prie pastato Nr. 18, susitikęs nukentėjusiąją V. G., reikalaudamas pakeisti parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jo naudai, t.y. tyrėjams pameluoti, kad ji su juo lytiškai santykiavo savo noru, norėdama atkeršyti savo draugui, ką nukentėjusioji suprato kaip realų grasinimą ir buvo priversta išvykti gyventi ir mokytis į kitą miestą, tokiu būdu baugindamas siekė paveikti nukentėjusiąją V. G., kad ši ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje dėl išžaginimo duotų melagingus parodymus.

Apeliaciniu skundu R. J. taip pat ginčija savo kaltę dėl LR BK 233 str. 1 d. Teigia, kad teismas visiškai neteisingai įvertino įrodymus. Nukentėjusiosios parodymus dėl šios veikos, kurie nebuvo nei nuoseklūs, nei konkretūs, paneigė jos pačios nurodytas asmuo – liudytojas S. Č.. Tokiu būdu nukentėjusiosios parodymų apie šią veiką ne tik nepatvirtino jokie parodymai, bet konkretūs įrodymai šiuos parodymus paneigė. Teismas nukentėjusiosios parodymus priėmė kaip vienintelį patikimą šaltinį ir jais apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė neteisėtai. Teismas atmesdamas liudytojo S. Č. parodymus jų nevertino kaip melagingų, todėl liko nepašalintas prieštaravimas tarp visiškai prieštaringų įrodymų ir šis prieštaravimas aiškintas būtent kaltinimo naudai.

Apeliantas R. J. skunde pažymi, kad teismas klydo ne tik vertindamas įrodymus, bet ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad jo atžvilgiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003-02-26 nuosprendžiu skirta ir neatlikta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams 2004-04-20 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi, perkvalifikavus jo padarytą nusikalstamą veiką iš senojo BK 225 str. 2 d. į naujojo BK 284 str. 1 d., pakeista 45 paromis arešto. Teismas ignoravo 2004-04-20 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį bei aplinkybę, kad jis 2005-02-08 buvo išbrauktas iš įskaitos Panevėžio miesto ir rajono pataisos inspekcijoje.

R. J. 2003-02-26 buvo teistas Panevėžio miesto apylinkės teismo pagal LR BK 225 str. 2 d. (1961 m. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams. 2004-04-20 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi veika perkvalifikuota į LR BK 284 str. 1 d. ir paskirta 45 paros arešto. Vadovaujantis LR BK 92 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Nuteistasis R. J. nusikaltimus, numatytus LR BK 149 str. 3 d. ir 233 str. 1 d., padarė pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimui, todėl teismas nepagrįstai taikė BK 64 straipsnį ir prie paskirtos subendrintos bausmės pridėjo dalį 2003-02-26 nuosprendžiu paskirtos bausmės. Netinkamai pritaikęs LR BK 64 str. nuostatas, teismas R. J. paskyrė neteisingą bausmę. Be to, netinkamai pritaikęs BK bendrosios dalies normas, teismas D. F. ir R. J. už LR BK 149 str. 3 d. padarymą neteisingai paskyrė už sankcijos vidurkį mažesnes bausmes. Atsižvelgiant į tai, kad D. F. ir R. J. nuteisti už tyčinio, sunkaus, baigto nusikaltimo padarymą, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, teismo pripažinta sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, jiems skirtina bausmė didesnė už BK 149 str. 3 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkį.

Teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro skundą tenkinti, o nuteistųjų – atmesti. Nuteistieji bei jų gynėjai prašė D. F. ir R. J. apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro bei nuteistojo R. J. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, o nuteistojo D. F. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo bei apeliantų D. F. ir R. J. kaltės

Apeliantas D. F. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios V. G. parodymais ir kitais bylos duomenimis, iš kurių galima spręsti, kad D. F., veikdamas bendrininkų grupėje, panaudodamas fizinį smurtą esamam nukentėjusiosios pasipriešinimui įveikti, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja nepilnamete V. G. prieš jos valią, t. y. padarė BK 149 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir teisingai kvalifikavo nuteistojo D. F. padarytą nusikalstamą veiką.

BK 149 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už lytinį santykiavimą su žmogumi prieš jo valią, jei minėta veika padaroma panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Taigi, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 149 straipsnį būtina įrodyti fizinį smurtą, grasinimą tuoj pat jį panaudoti, kitokį atėmimą galimybės priešintis ar pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle ir lytinį santykiavimą. Be to, šie veiksmai yra atliekami prieš lytinį santykiavimą ir yra nukreipti nukentėjusiojo esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios parodymai apie esmines prieš ją įvykdyto nusikaltimo aplinkybes buvo nuoseklūs viso proceso metu. Nukentėjusioji nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad du iš ją žaginusių asmenų buvo D. F. ir R. J., šiuos parodymus ji patvirtino akistatos su R. J. metu. Nukentėjusiosios V. G. parodymus patvirtino liudytojų parodymai, specialisto išvada ir kiti bylos duomenys, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti.

Nukentėjusioji išsamiai paaiškino, kuo pasireiškė nuteistųjų prieš ją naudotas fizinis smurtas ir kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su nuteistaisiais. Sutinkamai su nukentėjusiosios parodymais, ji į automobilį bei vėliau į namo penktame aukšte esančią virtuvę buvo nuvesta be jos sutikimo, virtuvėje buvo užrakintos durys, taip atimant galimybę pabėgti. Liudytojai R. M. bei N. M. patvirtino, kad V. G. prievarta buvo nuvesta į automobilį, o po to į namo penktame aukšte esančią virtuvę, kur prievarta laikoma. Be to, D. F. dar automobilyje grasino nukentėjusiajai ją sumušiantis ir atiduosiantis išžaginti kitiems vaikinams. Taigi, dar iki lytinio santykiavimo buvo naudotas smurtas nukentėjusiosios esamam pasipriešinimui įveikti. Lytiškai santykiaujant nukentėjusioji priešinosi ir šaukė, tačiau asmenys ją laikė už rankų, o bandant pabėgti, kažkuris įspyrė į koją. Visi šie parodymai patvirtina, kad prieš nukentėjusiąją buvo naudojamas fizinis ir psichinis smurtas. Prašydama paleisti, verkdama, šaukdama, bandydama pabėgti nukentėjusioji V. G. išreiškė lytinių santykių nenorą, todėl šį nusikaltimą darę asmenys suvokė, kad jie lytiškai santykiavo prieš nukentėjusiosios valią. Tai, kad su nukentėjusiąja buvo lytiškai santykiaujama, patvirtina ne tik pati nukentėjusioji, bet ir specialisto išvada, iš kurios matyti, kad ant nukentėjusiosios kelnaičių rasta D. F. sperma.

Skirtingai nuo nukentėjusiosios, D. F. savo parodymus keitė: iš pradžių jis visiškai neigė turėjęs lytinių santykių su V. G., o vėliau pripažino, kad su ja lytiškai santykiavo, tačiau tai darė jai sutinkant ir tai darė vienas. Tačiau tokie D. F. parodymai paneigti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, o iš dalies ir paties D. F. nenuosekliais parodymais.

Apelianto D. F. teiginiai apie V. G. melagingus parodymus ir jos kerštą jam, taip pat apie nežinojimą dėl V. G. nepilnametystės ir apie pareigūnų vartotą smurtą jo atžvilgiu siekiant išgauti pinigų, yra nepagrįsti, jų nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. D. F., neanalizuodamas nukentėjusiosios parodymų turinio, deklaratyviai teigia juos esant melagingais. Nukentėjusioji nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad du iš ją žaginusių asmenų buvo D. F. ir R. J., abu asmenis ji atpažino peržiūrėdama ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktas vaizdo įrašų kartotekas. Taip pat nukentėjusioji V. G. savo parodymuose nurodė, kad ji prievarta tempiama į penktą aukštą visą laiką kartojusi, kad jai yra tik 16 metų. Todėl D. F., kuris buvo vienas iš V. G. į penktą aukštą jėga vedusių ir vėliau ją išžaginusių asmenų, turėjo suprasti, jog ši yra nepilnametė.

Apeliantas R. J. taip pat neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios V. G. parodymais ir kitais bylos duomenimis, iš kurių galima spręsti, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje, panaudodamas fizinį smurtą esamam nukentėjusiosios pasipriešinimui įveikti, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja nepilnamete V. G. prieš jos valią, t. y. padarė BK 149 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką. Nukentėjusiosios parodymai yra patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais, todėl nėra pagrindo netikėti ir tuo, kad R. J. siekė paveikti nukentėjusiąją, kad ši duotų melagingus parodymus. Be to, R. J. kaltės pagrindimas nukentėjusiosios V. G. parodymais BPK 301 straipsnio prasme yra leistinas, nes šio straipsnio normos draudžia pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai.

Apeliantas R. J. skunde teigia, kad yra pakankamai rimtas pagrindas manyti, kad V. G. apkalba jį dėl jos materialinio suinteresuotumo išieškoti priteistą neturtinės žalos atlyginimą, nes didelę pinigų sumą išieškoti iš dviejų asmenų yra lengviau nei iš vieno. Kolegija pažymi, kad šios aplinkybės R. J. nenurodė nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, be to, jos nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, todėl šis apelianto teiginys laikytinas nepagrįstu.

R. J. teiginiai apie V. G. suklydimą dėl jo dalyvavimo jos išžaginime yra taip pat nepagrįsti. Apeliantas, neanalizuodamas nukentėjusiosios parodymų turinio, deklaratyviai teigia juos esant melagingais. Nukentėjusioji nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad du iš ją žaginusių asmenų buvo D. F. ir R. J., abu asmenis ji atpažino peržiūrėdama ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktas vaizdo įrašų kartotekas, taip pat šiuos parodymus ji patvirtino akistatos su R. J. metu. Be to, V. G. nurodė pažinojusi R. J. iš matymo dar anksčiau, nes su pastarojo seserimi R. J. mokėsi toje pačioje mokykloje ir negalėjo suklysti nurodydama jį kaip asmenį, dalyvavusį padarant nusikaltimus. Tokius nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtino ir liudytojas R. M., parodydamas, kad po įvykio jis kartu su V. G. ir jos mama buvo policijoje. V. G., žiūrėdama jai rodomas nuotraukas, apie R. J. taip pat buvo užsiminusi.

Pasak apelianto R. J., jis negalėjo būti tuo trečiuoju lytiškai su V. G. lytiškai santykiavusiu asmeniu, nes specialisto išvada nustatyta, kad ant tuoj po įvykio paimtų V. G. kelnaičių buvo rasta sumaišyta dviejų vyrų sperma, kuri priklauso D. F. ir tikrai nepriklauso jam. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai nepaneigia R. J. kaltės dėl išžaginimo. Nukentėjusioji V. G. apklausų metu parodė, kad R. J. jau automobilyje liepė jai čiulpti, jai atsisakius tai daryti, prievarta, prieš jos valią kartu su kitais vaikinais nuvedė ją į bendrabučio penkto aukšto virtuvę, kur jai priešinantis, bandant pabėgti, šaukiant ir prašant paleisti, atliko lytinį aktą prieš jos valią. Nukentėjusioji parodė, kad R. J. tik pradėjus prievartinį lytinį aktą, į virtuvės duris ėmė belstis už durų buvę vaikinai, sakydami, kad atvažiuoja policija. Tada R. J. nušoko nuo V. G. ir kartu su kitais nukentėjusiąją išžaginusiais asmenimis išbėgo iš virtuvės. Pasak nukentėjusiosios, R. J. greičiausiai nebaigė lytinio akto. Specialisto išvada tik patvirtina šiuos nukentėjusiosios parodymus.

Teismas pagrįstai atmetė liudytojo S. Č. parodymus apie tai, kad V. G. su R. J. nebuvo susitikę ir kad V. G. pasakojo, jog su vaikinais santykiavo savo noru ir jokia prievarta prieš ją nebuvo naudojama. Šios liudytojo nurodytos aplinkybės yra paneigtos byloje surinktų įrodymų visuma ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintos. Su nuosprendyje išdėstytu S. Č. parodymų vertinimu sutinka ir kolegija.

Nukentėjusioji paaiškino, jog R. J., prašydamas pakeisti parodymus, jai tiesiogiai negrasino, tačiau jo pasakymą „ir tau ir man bus geriau“ ji suprato kaip realią grėsmę ir dėl to net pakeitė gyvenamąją vietą. Pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais nėra. Iš bylos medžiagos matyti, kad po įvykio V. G. saugumo sumetimais pakeitė ne tik mokyklą, bet ir gyvenamąją vietą, persikėlė gyventi į kitą miestą. Kad nukentėjusioji juto grėsmę bei baimę dėl savo saugumo patvirtino ir liudytoja D. K. bei kita bylos medžiaga. Tokiu būdu R. J. veiksmai pagrįstai įvertinti kaip poveikis nukentėjusiajai ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 233 str. 1 d.

Apelianto R. J. skundo teiginiai dėl bylą nagrinėjusių subjektų šališkumo yra nepagrįsti. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo posėdžių metu nebuvo pareikšti jokie nušalinimai Aplinkybių, numatytų LR BPK 58 str., dėl kurių pirmos instancijos teismas būtų negalėjęs nagrinėti baudžiamosios bylos ir būtų privalėjęs nusišalinti, nenustatyta. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, jog teismas nei apelianto, nei jo gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmos instancijos teisme papildymų bei prašymų prieš užbaigiant įrodymų tyrimą, nei apeliantas, nei jo gynėjas neturėjo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų ir byloje surinktus įrodymus įvertino vadovaudamasis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir nuteistojo R. J. veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmių skyrimo

Prokuroro apeliaciniame skunde pateiktas prašymas dėl didesnio laisvės atėmimo bausmės termino skyrimo D. F. ir R. J. už BK 149 str. 3 d. numatyto nusikaltimo padarymą yra nepagrįstas, todėl netenkintinas. Skirdamas bausmę D. F. ir R. J. už pastarojo nusikaltimo padarymą teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus, tikslus bei stadiją, atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei ją lengvinančių nebuvimą, tinkamai įvertino jų asmenybes bei vaidmenį padarant nusikalstamas veikas ir BK 54 bei 61 straipsnių nuostatų nepažeidė. Įvykdytas tyčinis, sunkus, baigtas nusikaltimas. D. F. nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą. Įvertinusi visas šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. F. bei R. J. paskirtąsias bausmes, kurios savo trukme nesiekia BK 149 str. 3 d. numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio, tačiau yra artimesnės jam, pripažinti aiškiai per griežtomis ar aiškiai per švelniomis ir dėl to neteisingomis nėra pagrindo.

Bendrindamas R. J. pagal BK 149 str. 3 d. bei 233 str. 1 d. paskirtas bausmes, o taip pat jam Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-11-27 skirtą ir 2007-06-26 nutartimi pakeistą bausmę, teismas BK 63 str. nuostatų nepažeidė. Tačiau teismas nepagrįstai šią subendrintą bausmę dar subendrino iš dalies sudedant su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003-02-26 nuosprendžiu skirta ir neatlikta bausme – laisvės atėmimu dvejiems (2) metams šešiems (6) mėnesiams. R. J. 2003-02-26 buvo teistas Panevėžio miesto apylinkės teismo pagal BK 225 str. 2 d. (1961 m. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams. 2004-04-20 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi veika perkvalifikuota į LR BK 284 str. 1 d. (2000 m. įstatymo redakcija) ir paskirta 45 paros arešto. Vadovaujantis LR BK 92 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Nuteistasis R. J. nusikaltimus pagal LR BK 149 str. 3 d. ir 233 str. 1 d. padarė pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimui, todėl teismas nepagrįstai taikė BK 64 straipsnį ir prie paskirtos subendrintos bausmės pridėjo dalį 2003-02-26 nuosprendžiu paskirtos bausmės. Tokiu būdu nuteistojo R. J. ir prokuroro apeliaciniai skundai šioje dalyje tenkintini, nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalies 2 punktu;

n usprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 64 str. 1 ir 3 d. taikymo R. J. atžvilgiu ir palikti jam paskirtą subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams dviems mėnesiams.

Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo D. F. apeliacinį skundą atmesti.