Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-258-493/2015

Teisėjas Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-37-1-00078-2014-4

2015 m. balandžio 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Editai Sangavičiūtei, nuteistojo M. K. gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nukentėjusiajam T. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį (veiką perkvalifikavus iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 284 straipsnio 1 dalies) ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per šį laiką atlyginti dalį nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos, t. y. 5000 Lt (1448,10 Eur).

Iš M. K. nukentėjusiajam T. S. priteista 31450 Lt (9108,55 Eur) turtinės ir 10000 Lt (2895,20 Eur) neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad jis 2014-04-06, apie 22 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie parduotuves „(duomenys neskelbtini)“, tyčia sudavė T. S. į veidą vieną smūgį rankoje turėtu žibintuvėliu, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytos kraujosruvos viršutinėje lūpoje ir dantenose, nubrozdinimas apatinėje lūpoje, viršutinio žandikaulio keturių priekinių dantų pilnas išnirimas, apatinio žandikaulio vieno danties dalinis vainiko lūžimas, kas T. S. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas padarė procesinės teisės pažeidimą, kadangi atnaujinti įrodymų tyrimą tik dėl civilinio ieškinio nebuvo pagrindo, nes to nenumato teisės aktai. Apelianto manymu, civilinis ieškinys šioje byloje paliktinas nenagrinėtas. Teismas sprendė, kad nukentėjusiojo būsimos dantų protezavimo išlaidos (31450 Lt (9108,55 Eur), įskaitant ir 150 Lt (43,44 Eur) proceso išlaidų už gydymo plano sudarymą) yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kaltinamojo M. K. neteisėtais tyčiniais veiksmais ir kaltinamasis privalo jas atlyginti. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduotos dantų gydymo plano pažymos, kurioje nurodytos paslaugų rūšys ir kainos, dantų protezavimo ant implantų paslaugų keturiems dantims ir nuskelto vieno danties taisymo kaina – 31450 litų (9108,55 Eur). Nors teismui nukentėjusysis iš pradžių teigė, kad žala yra 30000 Lt (8688,60 Eur), tačiau iš jo paties pateiktų įrodymų matyti, kad dantų protezavimas kainuotų 3000 Lt (868,86 Eur) x 4 viršutiniam žandikauliui bei 3000 Lt (868,86 Eur) x 6 apatiniam žandikauliui. Šiuo atveju nurodoma, kad taisytina 10 dantų, kai tuo tarpu taisyti reikia 5 dantis. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduotos dantų gydymo plano pažymoje nurodyta išlaidų suma, apelianto teigimu, neatitinka tikrovės, kadangi iš viešos informacijos elektroninėje erdvėje adresu http://www.dantu-implantai.lt/Dantu-implantai-kainos.html matyti, kad netgi protezuojant visus 5 dantis žala sudarytų 13500 Lt (3909,87 Eur). Apeliantas nurodo teismo prašęs skirti teismo medicinos ekspertizę žalai nustatyti, tačiau teismas tokio prašymo netenkino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas M. K. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, detaliai juos išanalizavo ir teisingai įvertinęs padarė pagrįstą išvadą dėl M. K. inkriminuojamų nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ir jo kaltės.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos pagrįsta tik nukentėjusiojo parodymais, kurie neatitinka tikrovės. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka ne su nuteistojo skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog M. K. nukentėjusiajam T. S. sudavė į veidą žibintuvėliu ne todėl, kad gynėsi, bet iš asmeninių paskatų. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiojo T. S. parodymais, liudytojų T. G., D. S., L. L., I. T. parodymais. Nors liudytojų T. G., D. S. ir L. L. parodymai toje dalyje, kad nukentėjusysis pats pakvietė kaltinamąjį pasikalbėti, sutampa su kaltinamojo parodymais, tačiau pagrindo tikėti kaltinamojo aiškinimu, kad jis tik gynėsi nuo nukentėjusiojo, nėra. Nė vienas liudytojas paties konflikto nematė, jo priežasčių nežinojo, tačiau visi neigė kaltinamojo versiją, jog T. S. reikalavo iš M. K., kad šis nuvežtų jį į Kauną pirkti narkotinių medžiagų. Nors nukentėjusysis taip pat nenurodė konflikto priežasties, jis neigė kaltinamojo teiginius apie narkotinių medžiagų pirkimą ir jų vartojimą, taip pat ir tai, kad pirmas pradėjo smurtauti prieš kaltinamąjį. Nė vienas iš įvykio vietoje buvusių liudytojų nematė, kad nukentėjusysis būtų sudavęs M. K. ar tampęs jį už drabužių. Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą tikėti kaltinamojo versija apie būtinąją gintį ir abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad kaltinamasis pirmas jam sudavė žibintuvėliu.

Nuteistojo skundo argumentai, jog nagrinėjant bylą buvo padaryta procesinių teisės normų pažeidimų, yra nepagrįsti. BPK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta teismo teisė atnaujinti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai teismas nuosprendžio priėmimo metu nustato, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės. Šiuo atveju nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio dydis ir laikytinas neišsamiai ištirta aplinkybe, todėl kliūčių atnaujinti įrodymų tyrimą tam, kad būtų ištirti nauji su civilinio ieškinio dydžiu ir pagrįstumu susiję dokumentai, nebuvo. BPK 115 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, tačiau tik išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio dydžio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos. Šiuo atveju papildomi dokumentai, pagrindžiantys civilinio ieškinio sumą, teismui buvo pateikti, o tam, kad jie būtų ištirti laikantis BPK nustatytos tvarkos, buvo atnaujintas įrodymų tyrimas.

Apeliantas skunde ginčija ir priteistos turtinės bei neturtinės žalos dydį, teigdamas, kad teismas nepagrįstai priteisė būsimas išlaidas dantų protezavimui, šių išlaidų dydis yra per didelis, o priteistos neturtinės žalos dydis yra niekuo nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. S. pareiškė 50000 Lt (14481 Eur) civilinį ieškinį dėl padarytos žalos, prašydamas jam priteisti 30000 Lt (8688,60 Eur) turtinei ir 20000 Lt (5792,40 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis sutiko sumažinti prašomą priteisti neturtinę žalą iki 10000 Lt (2896,20 Eur), tačiau turtinę žalą prašė priteisti visą.

Nukentėjusysis T. S., grįsdamas prašomos priteisti turtinės žalos dydį, civiliniame ieškinyje nurodė, kad jam išmušti keturi viršutinio žandikaulio priekiniai dantys ir lūžęs apatinio žandikaulio vieno danties vainikas, todėl dantų gydymas bus ilgas ir sunkus. Civilinio ieškovo pateikti dokumentai – išrašas iš medicininių dokumentų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) centro sudaryti gydymo planai, patvirtina, kad T. S. reikalinga atlikti keturių dantų implantaciją ir vieno danties protezavimą. Preliminari gydymo kaina tiksliau apskaičiuota UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtame gydymo plane, (duomenys neskelbtini) centro sudarytame gydymo plane nurodyta kai kurių procedūrų kaina iš esmės neprieštarauja UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodytoms procedūrų kainoms, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad civilinis ieškinys dėl turtinės žalos yra pagrįstas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Nors, kaip apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, minėtuose gydymo planuose numatytos kai kurios skirtingos procedūros, tačiau tai visiškai logiška ir paaiškinama gydytojų taikomais skirtingais gydymo metodais. Be to, sudaryti gydymo planai ir juose pateiktos kainos yra preliminarios, nes gydymo metu tiek atliekamos procedūros, tiek ir jų kainos gali kisti. Taigi UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtame gydymo plane nurodyta suma, kurios mažesnioji riba priteista iš kaltinamojo, yra pagrįsta, o gydymo plane numatytos odontologo paslaugos yra realios ir būtinos. Nukentėjusiojo T. S. patirta fizinė žala, kurios pašalinimas (kompensavimas) yra būtinas per įmanomai trumpesnį laiką ir tam padaryti iš atsakovo yra priteista 31450 Lt (9108,55 Eur) suma (kaip turtinė žala), vertintina kaip realiai atsiradusi, įrodyta ir pagrįsta, o ne kaip būsima žala. Be to, kaip jau minėta, iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nėra jokių išimtinių aplinkybių, jog civilinio ieškinio dydžio klausimas turėtų būti perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo nuosprendyje aptartų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą, mano, kad nukentėjusiajam T. S. nustatytas 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl konstatuotina, kad teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, buvo taikytos tinkamai. Nustatydamas priteistinos neturinės žalos dydį teismas atsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. dėl M. K. neteisėtų veiksmų nukentėjusysis T. S. neteko keturių dantų, vienas dantis buvo nuskeltas, dėl ko patyrė didelį skausmą, nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus. Nukentėjusysis iki šiol neturi išmuštų dantų, todėl jo bendravimo galimybės vis dar yra sumažėję, tai kelia nervinę įtampą bei didelį diskomfortą, nukentėjusysis negali dirbti. Numatytos T. S. gydymo procedūros bus ilgos, sukels dar daugiau nepatogumų bei tikėtina, kad bus skausmingos. Nustatydamas priteistinos neturinės žalos dydį teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad žala buvo padaryta tyčia, siekiant nukentėjusįjį įskaudinti, parodyti savo viršenybę, pakenkti jo sveikatai ir sukelti fizines bei dvasines kančias. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu, nes teismas vadovavosi kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos nustatant neturtinės žalos dydį.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos M. K., išlaidas iki 2015 m. vasario 25 d. sudaro 23,16 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.