- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-11-29
- Bylos Nr.
- 2A-1994-390/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pirm.), Algimantas Kukalis (pran.), Arvydas Žibas
- Atsakovas
- A. D.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Antesto“
- Kategorijos
- 42.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (pranešėjas), Rūtos Palubinskaitės (pirmininkaujanti) ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1188-800/2012 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Antesto“ ieškinį atsakovei A. D. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Antesto“ ieškiniu (b. l. 22-23) prašė priteisti iš atsakovės A. D. 6440,04 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą pareiškė dėl 6440,04 Lt už baldų komplektą, kurį atsakovė užsisakė kartu su savo sutuoktiniu. Bendra kaina už komplektą buvo sutarta 16440,04 Lt, tai patvirtina sąskaita faktūra ILO Nr. 0000227, kuri buvo pateikta atsakovei 2011-01-27. Į įmonės sąskaitą buvo pervesta 6000 Lt, o 4000 Lt sumokėta grynais. 2011-02-05 A. D. atsakė, kad sąskaitą gavo, jokių pretenzijų dėl sąskaitos ar sumos nepareiškė. Kaip matyti iš atsakovės konkliudentinių veiksmų, virtuvės baldų pirkimo pardavimo sutartis buvo sudaryta, baldai yra sumontuoti atsakovės namuose. Įrodymų, kad sutartis buvo sudaryta už 10000 Lt, kuriuos ji yra sumokėjusi, atsakovė nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovei iš atsakovės 6 440,04 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos (2012-01-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad ieškovė pagamino virtuvės baldus atsakovei, kurie buvo sumontuoti jos gyvenamajame name. 2011-01-27 d. buvo išrašyta PVM Sąskaita –faktūra serija ILO Nr. 0000227, kurioje nurodyta virtuvės baldų kaina 16 440,04 Lt. Ši sąskaita buvo pasiųsta atsakovei elektroniniu paštu. Faktą, kad sąskaitą atsakovė gavo patvirtina antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo 2012-03-14 protokolas Nr. 0137/12/12 (b. l. 39-48). Atsakovė teismui nepateikė įrodymų jog PVM sąskaitos faktūros negavo. Priešingai, apklaustas liudytoju atsakovės sutuoktinis V. D. patvirtino, kad gavę sąskaitą sužinojo, kad kaina yra 16440,04 Lt. Buvo nuvažiavę pas ieškovę aiškintis, kilo konfliktas. Teismas nurodė, kad atsakovė teismui nepateikė jokių dokumentų, jog ji kreipėsi į UAB „Antesto“ su kokia nors pretenzija, dėl nepagrįstai didelės kainos. Nustatė, kad po sąskaitos faktūros išrašymo atsakovė mokėjo pinigus, t. y. pirmiausia grynais pinigais 4000 litų, o vėliau pavedimu per banką. atsakovei 2011-02-03 atsakovei buvo pranešta, kad skola sudaro 12 440 litų, bei, kad pagal susitarimą turėtų sulaukti 2000 litų (b. l. 41). Byloje esantis 2011-02-10 d. banko pavedimas patvirtina, kad atsakovės sutuoktinis pervedė 2000 litų. Duomenų, kad ginčytų nurodytą skolą, t. y. 12 440 litų atsakovė teismui nepateikė. Teismas sprendė, kad ieškinys yra pilnai įrodytas, todėl tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
Apeliaciniu skundu atsakovė A. D. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012-06-13 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantės nuomone, teismas netinkamai taikė teisės aktus, neteisingai ištyrė ir interpretavo byloje esančius įrodymus, vertindamas išimtinai ieškovės paaiškinimus. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:
Teismo nustatytos aplinkybės, kad ieškovė išrašė sąskaitą, ją išsiuntė, o atsakovė neginčijo ją gavusi,- visiškai neįrodo fakto, kad ieškovė ir atsakovė susitarė būtent dėl 16440,04 Lt baldų kainos, o ne dėl 10000 Lt. Todėl teismo motyvas, kad sąskaitos išsiuntimas ir šios sąskaitos gavimas įrodo, kad šalys susitarė dėl 16440,04 Lt ir atsakovė sutiko su sąskaitoje nuodyta mokėtina suma yra nepagrįstas.
Teismas sprendimą, kad šalys buvo sutarę dėl 16440,04 Lt virtuvės komplekto kainos motyvavo tuo, jog atsakovė teismui nepateikė jokių dokumentų, jog ji kreipėsi į UAB „Antesto“ su kokia nors pretenzija, dėl nepagrįstai didelės kainos taip pat tuo, kad nepateikė duomenų, kad ginčytų nurodytą skolą, t.y. 12 440 Lt. Ši teismo išvada apie pretenzijų neteikimą padaryta nepagrįstai, netinkamai ir neobjektyviai vertinant byloje esančius įrodymus. Teismas nevertino (ir net nenurodė, kodėl nevertino) liudytojo V. D. parodymų. V. D. paliudijo, kad po 2011-01-27 sąskaitos gavimo kai sužinojo joje nurodytą kainą „buvo nuvažiavę pas ieškovę aiškintis, kilo konfliktas“ (sprendimo lapas 3); „gavę sąskaitą pereitais metais sužinojo, kad kaina yra 16440,04 Lt. Kreipėsi į ieškovę, aiškinosi, bet išėjo konfliktas“ (sprendimo lapas 3); „rašytinių pretenzijų ieškovei nereiškė, tik žodžiu“. Taigi, teismas nevertino liudytojo parodymų kaip tinkamo įrodymo apie pretenzijų reiškimą, o kaip tinkamas pretenzijas, būtų vertinęs tik rašytinius įrodymus, nors ieškovės, kuri yra juridinis asmuo, žodiniai paaiškinimai laikomi tinkami net tie, kurie turėtų būti pagrįsti rašytiniais įrodymais.
Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad ieškovės UAB „Antesto“ paaiškinimai turėtų būti vertinami itin kritiškai, nes jie yra prieštaringi, nenuoseklūs, prieštaraujantys tiek byloje esantiems įrodymams, tiek net ir pačios ieškovės paaiškinimams. Pavyzdžiui, ieškovė savo ieškinyje nurodo (ieškinio 1 lapas), kad „2011-01-27 buvo sudaryta virtuvės komplekto pirkimo -pardavimo sutartis“, tačiau kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, minėti baldai buvo pagaminti dar 2008 metais. Ieškovė 2011-01-27 sutarties į bylą nepateikė. Tokiu atveju galima daryti prielaidą, kad 2011-01-27 PVM sąskaita-faktūra ILO Nr. 0000227 išrašyta už kitus baldus, o ne 2008 m. pas atsakovę sumontuotus baldus.
Nėra aišku, kodėl ieškovė teikė ieškinį būtent A. D.. Atsakovė su ieškove niekada nėra pasirašiusi jokios sutarties, kaip buvo nurodyta teismo posėdžio metu, dėl apmokėjimo už baldus buvo tariamasi ne su A. D., o su jos sutuoktiniu V. D..
Teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad jei atsakovė po ieškovės 2011-01-27 PVM sąskaitos-faktūros ILO Nr. 0000227 išrašymo mokėjo pinigus, tai ji sutiko sumokėti būtent šioje sąskaitoje nurodytą sumą. Ta aplinkybė, jog atsakovė (tiksliau jos sutuoktinis, nes atsakovė pinigų apskritai niekada nėra mokėjusi) po 2011-01-27 PVM sąskaitos-faktūros ILO Nr. 0000227 išrašymo ir išsiuntimo, sumokėjo 10000 Lt, neįrodo, kad šalys buvo sutarę dėl 16440,04 Lt kainos. Priešingai - atsakovė šiais savo veiksmais, - 10 000 Lt sumokėjimu,- pripažino, kad susitarta buvo būtent dėl 10 000 Lt, nes būtent tokią sumą ir sumokėjo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė UAB „Antesto“ prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nesutinka su apeliaciniu skundu ir mano, kad jis turi būti atmestas. Savo nuomonę grindžia šiais argumentais:
Apeliacinio skundo argumentai susiję su apeliantės samprotavimais apie tai, kaip teismas turėtų vertinti byloje pateiktus įrodymus, tačiau tai nesusiję su faktinėmis bylos aplinkybėmis.
Atsakovė neginčija virtuvinio komplekto įsigijimo fakto, neginčija, kad ieškovo įmonės darbuotojai sumontavo virtuvės baldus atsakovo gyvenamojoje vietoje, neginčija 10000 litų sumokėjimo fakto, tačiau ginčija virtuvinio komplekto kainą. Tai, kad virtuvinio baldų komplekto kaina buvo sudarytos 2011-01-27 virtuvės komplekto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, kurią patvirtina ieškovo išrašyta sąskaita faktūra ILO Nr. 0000227, kurioje nurodyta virtuvinių baldų komplekto pardavimo kaina 16440,04 Lt yra įrodyta. Ten pat nurodytos ir sąskaitos apmokėjimo sąlygos: apmokėti iki 2011.02.07 -2073,34 Lt, likusią sumą apmokėti iki: 2011.12.01 kas mėnesį pervedant po 1036,67 Lt kiekvieno mėnesio 1 dieną, nuo 2011.03.01. Atsakovė minėtą sąskaitą-faktūrą yra gavusi, tai patvirtina antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Visų šių aplinkybių visetas patvirtina, kad ieškinys pilnai įrodytas.
Atsakovas konkliudentiniais veiksmais parodė, kad virtuvės baldų pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta, tuo pačiu sutiko ir su šalių nustatyta pirkinio kaina. Įrodymų, patvirtinančių teiginius, kad buvo sudaryta virtuvinių baldų pirkimo-pardavimo sutartis už 10000 litų, apeliantas nepateikia.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje keliami CK normų, reglamentuojančių sutarčių sudarymą ir vykdymą taikymo bei įrodymų vertinimo klausimai. Ginčo dėl to, kad tarp šalių buvo sudaryta virtuvės baldų pirkimo-pardavimo sutartis byloje nėra. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl virtuvės baldų komplekto kainos. Ieškovė teigia, kad pagal 2011-01-27 sąskaitą faktūrą ILO Nr. 0000227 atsakovei pardavė virtuvinių baldų komplektą už 16 440,04 Lt. Atsakovė sumokėjo 10 000 Lt ir liko skolinga 6440,04 Lt. Atsakovė teigia, jog šalys susitarė, kad virtuvinių baldų komplekto kaina yra 10 000 Lt. Visą sutartą sumą atsakovė yra sumokėjusi, todėl reikalavimas priteisti 6440,04 Lt yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovės pateiktą sąskaitą faktūrą bei tai, kad atsakovė nepateikė jokių dokumentų, jog ji kreipėsi į ieškovę su kokia nors pretenzija dėl nepagrįstai didelės kainos sprendė, jog ieškinys yra pilnai įrodytas. Teisėjų kolegija nesutinka su šia teismo išvada, kadangi ji padaryta netinkamai paskirsčius tarp šalių įrodinėjimo pareigą bei netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Byloje nustatyta, kad ginčo šalis siejo pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, tačiau rašytinė sutartis nebuvo sudaryta. Pirkimo-pardavimo sutarties samprata pateikta CK 6.305 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjo viena iš pagrindinių pareigų yra įsipareigojimas perduoti daiktą kito asmens nuosavybėn (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), o pirkėjo viena iš pagrindinių pareigų – priešpriešinis įsipareigojimas – sumokėti už parduodamą daiktą kainą (CK 6.344 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas tik dėl atsakovės (pirkėjos) pareigos sumokėti kainą už jai parduotą daiktą (prekę) tinkamo įvykdymo. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje vyksta nuosekliai ir tam tikrais etapais. Pirmasis etapas yra faktų nurodymas, kuris yra labai svarbus, nes čia preliminariai nustatomas įrodinėjimo dalykas, toliau – įrodymų nurodymas bei jų pateikimas. Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal CPK nustatytas taisykles. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Todėl kiekvienoje byloje būtina nustatyti, ką šalys privalo įrodyti, t. y. tinkamai paskirstyti įrodinėjimo pareigą. Nagrinėjamoje byloje ieškovei teigiant, kad šalių sutarta virtuvės baldų komplekto kaina yra 16 440,04 Lt, o atsakovei neigiant šią aplinkybę, būtent ieškovei tenka pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytą aplinkybę, t.y. ieškovei kyla pareiga įrodyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis. Įrodinėdama, kad šalys buvo susitarusios dėl 16 440,04 Lt virtuvės baldų kainos, ieškovė pateikė 2011-01-27 sąskaitą faktūrą ILO Nr. 0000227, kurioje nurodyta virtuvės baldų kaina - 16 440,04 Lt. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita-faktūra pati savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Pateikta sąskaita faktūra nėra pasirašyta, nors įstatymas ir nenumato, kad sąskaitos gavėjas privalo pasirašyti sąskaitą faktūrą, tačiau kilus ginčui dėl sąskaitoje faktūroje įrašytų duomenų atitikimo sutarties šalių valiai, būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad sąskaitoje įrašyti duomenys, nagrinėjamu atveju prekės kaina, atitinka šalių susitarimą. Ieškovė šios pareigos neįvykdė, kadangi nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad buvo susitarta būtent dėl ieškovės nurodomos kainos (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, kad virtuvės baldus, skirtus namų ūkio poreikiams tenkinti, atsakovė įsigijo iš įmonės kuri verčiasi baldų pardavimu, konstatuotina, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis. Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl vienos iš vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų. Jei kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų, taikoma šio kodekso 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta sutarčių aiškinimo taisyklė. Minėtame straipsnyje numatyta, jog tais atvejais kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Nagrinėjamu atveju – atsakovės naudai. Taigi, ieškovė būdama profesionali rinkos dalyvė ir nesudarydama rašytinės prekių pirkimo-pardavimo sutarties prisiėmė riziką ginčo atveju įrodyti savo teiginių ir reikalavimų pagrįstumą. Tiek atsakovė procesiniuose dokumentuose, tiek jos sutuoktinis teismo posėdžio metu nuosekliai teigė, kad su sąskaitoje išrašyta suma niekada nesutiko, buvo susitarę dėl 10 000 Lt kainos, sutartą kainą ir sumokėjo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovės sutuoktinis V. D. paaiškino, kad gavę sąskaitą kreipėsi į ieškovę, aiškinosi tačiau kilo konfliktas (b.l. 71). Aplinkybės, kad dėl sąskaitoje nurodytos mokėtinos sumos dydžio buvo žodžiu kreiptasi į ieškovę ieškovė neneigė. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti šiais paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas šių parodymų nevertino ir nurodė, kad atsakovė teismui nepateikė jokių dokumentų, jog ji kreipėsi į ieškovę su kokia nors pretenzija dėl nepagrįstai didelės kainos. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės nurodė, kad savo atsikirtimams pagrįsti atsakovė privalėjo pateikti rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegija nesutinka su šias teismo motyvais. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remiantis teismas konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 177 str. 1 d.). Įrodymais civilinėje byloje gali būti ne tik rašytiniai įrodymai, bet ir šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai (CPK 177 str. 2 d.). Atsižvelgiant į šalių elgesį po PVM sąskaitos faktūros išrašymo nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė akceptavo ieškovės sąskaitoje nurodytą sumą. Aplinkybė, kad atsakovė gavo ieškovės siųstą sąskaitą faktūrą pati savaime neįrodo buvus susitarimą būtent dėl 16 440,04 Lt kainos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog šalys buvo susitarusios dėl 16 440,04 Lt virtuvės baldų kainos, todėl nėra pagrindo ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės 6440,04 Lt.
Vadovaudamasi išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškovės ieškinį atmesti (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Atmestus ieškinį iš ieškovės UAB „Antesto“ priteistina: atsakovei A. D. 193 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą (CPK 93 str.) bei valstybei 21,67 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą ir ieškovės UAB „Antesto“ ieškinį atmesti.
Iš ieškovės UAB „Antesto“ (į.k.158274366, buveinės adresas Tauragės r. sav. Norkaičių k. Meistrų g. 4) priteisti atsakovei A. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 193 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą bei valstybei 21,67 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.