Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Algimanto Kukalio ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno apskrities profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-15696-945/2014 pagal ieškovo Vytauto Didžiojo karo muziejaus ieškinį atsakovei Kauno apskrities profesinei sąjungai, trečiasis asmuo A. M., dėl atsisakymo duoti sutikimą drausminei nuobaudai taikyti pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl Kauno apskrities profesinės sąjungos 2014-05-30 atsisakymo duoti sutikimą Vytauto Didžiojo karo muziejaus administracijai dėl taikymo drausminės nuobaudos Vytauto Didžiojo karo muziejaus Naujausiųjų laikų karybos istorijos skyriaus vedėjui A. M..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu ieškovo Vytauto Didžiojo karo muziejaus ieškinio reikalavimus patenkino, pripažino neteisėtu atsakovės Kauno apskrities profesinės sąjungos atsisakymą duoti sutikimą Vytauto Didžiojo karo muziejui taikyti drausminę atsakomybę trečiojo asmens A. M. atžvilgiu. Priteisė iš atsakovės Kauno apskrities profesinės sąjungos bylinėjimosi išlaidas ieškovui ir valstybei.

Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo A. M. yra profesinės sąjungos padalinio, veikiančio muziejuje, pirmininkas. Todėl sistemiškai aiškinant DK 134 straipsnio 1 dalies ir Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas, profesinės sąjungos pirmininkui taikoma papildoma garantija, pagal kurią draudžiama atitinkamam asmeniui be profesinės sąjungos sutikimo skirti griežčiausią drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu (už pakartotinį darbo drausmės pažeidimą, padarytą esant galiojančiai drausminei nuobaudai).Teismas konstatavo, kad remiantis DK 134 straipsnio 3 dalimi, galima panaikinti profesinės sąjungos sprendimą atsisakyti duoti sutikimą drausminei nuobaudai taikyti, jei darbdavys įrodo, kad šis sprendimas iš esmės pažeidžia jo interesus. Teismas, įvertinęs atsakovės argumentą, jog jai pateiktas prašymas buvo netinkamai suformuluotas, kadangi ieškovas prašė taikyti įstatyme nenumatytą derinimo procedūrą, o ne duoti sutikimą drausminei nuobaudai taikyti, nurodė, kad ieškovo pasirinkta kreipimosi į profesinę sąjungą formuluotė negali būti vertinama kaip neaiški ar klaidinanti pateikto prašymo tikslo prasme. Teismas sprendė, jog atsakovė suprato, pagal atsakovės atsakymo turinį į ieškovo prašymą, kuriame atsakovė išdėstė savo poziciją dėl darbdavio veiksmų teisėtumo. Teismas, vertindamas atsakovės argumentą, jog pateiktas prašymas buvo nepakankamai aiškus ir išsamus, akcentavo tai, kad prie ieškovo prašymo duoti sutikimą drausminei nuobaudai taikyti buvo pridėti dokumentai (komisijos išvada, įsakymo dėl drausminės nuobaudos taikymo projektas, trečiojo asmens paaiškinimai ir kt.), kurių turinys nekelia jokių abejonių dėl to, kokiu pagrindu už kokios pareigos nevykdymą kokią drausminę nuobaudą nori skirti darbdavys. Teismas sprendė, kad nuosekli darbdavio pozicija sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad tiek kreipiantis į profesinę sąjungą, tiek ir bylos nagrinėjimo metu, trečiajam asmeniui atsakomybę norima taikyti už pareigos organizuoti skyriaus veiklą nevykdymą ar netinkamą vykdymą, nulėmusį tai, jog vertybės nebuvo apskaitytos. Teismas nurodė, kad sutikimo gavimo procedūra nėra susijusi su drausminės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo vertinimu, todėl sprendimui priimti profesinei sąjungai neturi būti reikšmingos su galimai padarytu pažeidimu susijusios detalės ir jų vertinimas.

Vertinant atsakovės ir trečiojo asmens poziciją, jog tikrąja drausminės nuobaudos taikymo priežastis yra profsąjunginė trečiojo asmens veikla, teismas nurodė, jog 2013 m. vasario 7 d. straipsnis laikraštyje ir tos pačios dienos profesinės sąjungos padalinio kreipimasis į centrinę profesinę sąjungą teatskleidžia dalies muziejaus darbuotojų, tarp jų ir profesinės sąjungos narių, požiūrį į įstaigos vadovą, tačiau savaime neleidžia daryti išvados, jog įstaigos vadovas tokius darbuotojus pradės vertinti neadekvačiai. Darbdavio 2013 m. spalio 14 d. įpareigojimas pasiaiškinti dėl straipsnio laikraštyje turinio (b. l. 53–54) pats savaime negali būti vertinamas kaip profesinės sąjungos nario persekiojimas, o leidžia spręsti, jog buvo apsiribota pasikeitimu pozicijomis, tačiau jokios realios pasekmės nebuvo sukurtos.

Teismas nustatė, kad nei atsisakant duoti sutikimą, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo įvardinti jokie konkretūs darbdavio veiksmai, kurie leistų spręsti, kad darbdavys persekioja trečiąjį asmenį. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog sprendžiant klausimą dėl vykimo į mokymus ar konferencijas būtent profesinės sąjungos nariai ar išskirtinai būtent trečiasis asmuo buvo diskriminuojami kitų darbuotojų atžvilgiu.

Teismas pripažino teisingu ieškovo atstovo argumentą, kad nei atsakovė, nei trečiasis asmuo neįvardijo jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad darbdavys atliko neteisėtus veiksmus trečiojo asmens, kaip profesinės sąjungos padalinio pirmininko, atžvilgiu. Teismas nurodė, kad įstaigos vadovo veiksmai, susiję su situacijos įvertinimu, priežasčių analize ir neigiamų pasekmių likvidavimu, negali būti vertinami kaip nepagrįstas funkcijų tinkamai nevykdžiusių darbuotojų persekiojimas. Ieškovo teisėto intereso įvertinti situaciją ir užkirsti kelią tolesniems pažeidimams egzistavimą, teismo manymu, patvirtina faktas, jog neinventorizuotos vertybės ne tik parodo organizacinę netvarką, bet ir turi įtakos muziejuje laikomų objektų statusui ir vertei. Teismas konstatavo, kad argumentas, jog darbdavys ilgą laiką nevykdė muziejinių vertybių inventorizacijos, savaime nepaneigia darbuotojo atsakomybės, jeigu šis, pasinaudodamas susiklosčiusia situacija, nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas.

Teismas atmetė argumentą, jog atsisakymą duoti sutikimą drausminei nuobaudai taikyti pateisina aplinkybė, kad yra praleisti įstatyme nustatyti drausminės atsakomybės taikymo terminai. Teismo nuomone, preliminariai vertinant pažeidimo padarymo momentą negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog įstatyme nustatytas terminas yra praleistas. Tokia išvada galėtų būti daroma tik konstatavus vienos iš drausminės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėto veiksmo padarymą laiko prasme. Analogiškai, teismo manymu, vertintina ir atsakovės bei trečiojo asmens pozicija dėl praleisto DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio nuo pažeidimo paaiškėjimo termino drausminei nuobaudai skirti. Ieškovo vadovui 2014 m. sausio 14 d. patvirtinus inventorizacijos rezultatus, 2014 m. sausio 20 d. buvo kreiptasi į įstaigos savininko teises įgyvendinančią instituciją dėl situacijos įvertinimo. Šios institucijos sudaryta komisija 2014 m. balandžio 22 d. pateikė išvadą, jog egzistuoja prielaidos spręsti, kad muziejaus darbuotojai netinkamai vykdė savo funkcijas. Tad teismo vertinimu, ieškovas, gavęs šią išvadą, inicijavo drausminės atsakomybės taikymo procedūrą. Todėl darbdavio teikiama argumentuota pozicija dėl terminų skaičiavimo neleidžia teismui spręsti, kad darbdavys drausminės atsakomybės procedūrą inicijuoja dirbtinai, aiškiai suvokdamas, kad nuobauda bus akivaizdžiai neteisėta, t. y. kad ieškovas neturi teisėto intereso gauti profesinės sąjungos sutikimą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nevertina atliktos inventorizacijos teisėtumo, taip pat trečiojo asmens galimai padarytų pažeidimų, nesusijusių su drausminės atsakomybės taikymu, realumo faktų ir nepasisako dėl atsakovės įvardintos inventorizacijos neatitikties Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 reikalavimams, dėl Karo policijos ikiteisminio tyrimo valdybos atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo. Taip pat teismas nepasisakė sprendime dėl trečiojo asmens pateiktos jam skirtų apdovanojimų ir padėkų kopijos kaip nesusijusios su byloje reiškiamu reikalavimo teisėtumu ir pagrįstumu.

Teismo vertinimu, surinkti byloje įrodymai yra pagrindas pripažinti neteisėtu ir panaikinti profesinės sąjungos atsisakymą duoti sutikimą drausminei nuobaudai trečiojo asmens atžvilgiu taikyti. Teismas sprendė, kad ieškinyje darbdavio įvardinta pozicija dėl atsisakymo duoti sutikimą panaikinimo pasekmių – atsakovės įpareigojimo duoti sutikimą, negali būti vertinama kaip savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas, dėl kurio reikėtų pasisakyti sprendimo rezoliucinėje dalyje. Ieškovo poziciją teismas vertino kaip perteklinę, sąlygotą siekio, jog sprendime būtų įvardintos teisinės atsisakymo duoti sutikimą panaikinimo pasekmės (šios pasekmės aiškiai nurodytos sprendimo motyvuojamojoje dalyje).

Ieškinį patenkinęs, teismas priteisė ieškovui iš atsakovės ieškovo sumokėtą žyminį mokestį, iš atsakovės priteisė valstybei teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Teismas nurodė, kad bylinėjimosi išlaidos skirstomos vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas turi atlyginti turėtas byloje atsakovės ir trečiojo asmens atstovavimo išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2014-10-13 sprendimą skundžia atsakovės Kauno apskrities profesinės sąjungos pirmininkas A. D..

Apeliantės atstovas prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti.

Teismas parengiamajame posėdyje neįvertino reikšmingų byloje klausimų. Teismui nevykdant savo nutarties: įvertinti visus kitus bylai reikšmingus faktus, ne tik gynyba pasidarė neįmanoma, bet ir bet koks teismo sprendimas tapo sąlyginis. Neatsakyti liko klausimai, ar ieškovas taip suformuluodamas ieškinio reikalavimus ieškiniu siekia: panaikinti atsakovės atsisakymą derinti ieškovo įsakymus svarstant juos tik „preliminariai“ ir įpareigoti ieškovą derinti iš esmės, tai yra „įpareigoti atsakovę priimti naują sprendimą“ ar pripažinti, kad įsakymų derinimas yra tas pats kas sutikimo davimas, ar ieškinio tikslas pripažinti išankstinį „derinimą“ kaip privalomą „ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą“ jau ne preliminarų, bet „atitinkantį atsakovės kompetenciją.“

Teismas, priešingai CPK nustatytam principui, kad bylos nagrinėjimas privalo vykti šalių rungtyniavimo principu, už ieškovą ir atsakovę šiuo klausimu ėmėsi įrodinėjimo pats, rašytine tvarka, rezoliucinėje dalyje. Teismas teigė, kad „atsakovė suprato, kokio pobūdžio prašymas pateiktas“. Teismas, priimdamas tokį sprendimą, nevertino nuoseklios atsakovės pozicijos, išreikštos raštuose: 2013-07-22 Nr. K-30, 2013-07-24 Nr. K-31, 2014-05-30 Nr. K-122. Ieškovas, priešingai teismo aiškinimui, suprato ir sutiko, kad „derinimas“ tai tik papildoma, įstatymo nenumatyta, išankstinė procedūra, preliminariai derinanti šalių pozicijas.

Teismas nesivadovavo Aukščiausiojo Teismo (toliau AT) teisėjų senato nutarime Nr. 45 nustatyta šio tipo bylų nagrinėjimo tvarka ir AT suformuota praktika (civilinė byla Nr. 3K-3-248/2012 (S). Šiuo atveju „Teismas, nagrinėdamas atitinkamą darbdavio reikalavimą, turi CPK nustatyta tvarka patikrinti ir įvertinti: ginčijamo atsisakymo pagrįstumą ir darbdavio intereso teisėtumą.“

Teismo motyvai parodo faktą, jog bylą nagrinėjęs teisėjas neįsigilino į bylos aplinkybes, neatskleidė bylos esmės, dėl ko netinkamai išnagrinėjo bylą ir priėmė neteisėtą, nepagrįstą sprendimą. Atsakovė savo nesutikime skirti drausminę nuobaudą ir bylos nagrinėjimo teisme metu niekada ir neįrodinėjo, jog inventorizacijos atlikimo faktas yra momentas, nuo kurio privalu skaičiuoti naikinamąjį vieno mėnesio terminą. Atsakovė įrodinėjo, jog naikinamas terminas skaičiuotinas, kuomet ieškovo vadovas, aptarus inventorizacijos rezultatus, juos patvirtino, tai yra 2014-01-14.

Teismas, konstatuodamas, kad: „Nagrinėjamu atveju darbdavys įvardijo trunkamojo pobūdžio pažeidimą - netinkamą skyriaus veiklos organizavimą, nesiejamą su konkrečios vertybės priėmimo momentu, konkretaus objekto laikymo muziejuje neinventorizuoto terminu“, tuo faktiškai patvirtino, kad ir kaltinamas asmuo inventorizacijos rezultatų patvirtinimo momentu be jokio papildomo tyrimo ieškovui buvo aiškus.

Teismo atsisakymas nagrinėti ir vertinti praleistą naikinamąjį terminą drausminei nuobaudai skirti prieštarauja AT praktikai (AT civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012).

Teismas nevertino, kad už vieną nusižengimą trečiajam asmeniui bus skiriamos dvi nuobaudos. Be to, nuobaudą – trečiojo asmens atleidimą iš darbo, ieškovas nori trečiajam asmeniui skirti praėjus naikinamiesiems terminams. Ieškovas nevienodai taiko nuobaudas darbuotojams, pažeidusiems darbo drausmę, tai nustatyta byloje liudytojų parodymais. Iki trečiojo asmens išrinkimo profesinės sąjungos įgaliotiniu ieškovas ypatingai aukštai įvertinto trečiojo asmens darbą (ordinu, medaliais ir kt.). Ieškovas neįrodė, o teismas nekonstatavo, kad buvo pažeistas ieškovo teisėtas esminis interesas, kurio pažeidimą privalo įrodyti ieškovas.

Teismas nesivadovavo teismų praktika analoginėje civilinėje byloje Nr. 3k-3-248/2012. Teismas CPK nustatyta tvarka nepatikrino ir neįvertino darbdavio intereso teisėtumo, jo svarbos.

Teismas išėjo už ieškinio ribų panaikinęs atsakovės atsisakymą išreikšti sutikimą, atsakovės sprendimą pripažino neteisėtu.

Teismas priteisė iš atsakovės žyminį mokestį, nuo kurio atsakovė darbo bylose atleista, o sumokėtas žyminis mokestis atsakovei turi būti grąžintas.

Atsiliepimą į atsakovės Kauno apskrities profesinės sąjungos apeliacinį skundą pateikė ieškovas Vytauto Didžiojo karo muziejus, kuris prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo sprendimą. Ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisingai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl pagrindų pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti apeliacine tvarka nėra.

Atsakovės atsisakyme atlikta žodžių „derinti“ ir „sutikti“ interpretacija vertintina tik kaip bandymas trukdyti ieškovui laiku įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas. Todėl, ieškovo vertinimu, atsakovė, nepriklausomai nuo to, ar paprašyta derinti, ar sutikti, privalėjo vykdyti jai teisės aktuose nustatytas pareigas ir drausminės nuobaudos skyrimo faktą vertinti tik dėl galimų drausminės atsakomybės ir profesinės sąjungos veiklos sąsajų.

Atsakovė savo atsiliepime nenurodo, kad nesuprato ieškovo 2014 m. gegužės 23 d. rašto Nr. IS-151, o pirmosios instancijos teisme iškėlus šį klausimą, jai buvo aiškiai išdėstyta atsakovės pozicija šiuo klausimu. Be to, atsakovė savo 2014 m. gegužės 30 d. rašte Nr. K-122 aiškiai rašo, kad įstatymas nenumato derinimo, bet svarstymą dėl sutikimo, o rašto pabaigoje – kad sutikimo duoti negali. Kaip teisingai ir motyvavo Kauno apylinkės teismas, atsakovės argumentai dėl netinkamo kreipimosi ar neaiškaus jo turinio yra visiškai nepagrįsti.

Kauno apylinkės teismas įvertino ir pasisakė dėl galimai praleistų terminų skirti nuobaudą, tiek dėl ieškovo, kaip darbdavio, teisėto intereso buvimo ir dėl drausminės nuobaudos galimų sąsajų su trečiojo asmens veikla profesinėje sąjungoje. Atsakovė nepagrįstai lygina šios bylos aplinkybes su tomis, pagal kurias Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 24 d. priėmė nutartį byloje 3K-3-248/2012, kadangi nagrinėjamojoje byloje yra pakankamai medžiagos drausminei nuobaudai skirti, priešingai, nei apeliantės nurodytoje civilinėje byloje.

Atsakovės argumentai dėl galimo susidorojimo dėl trečiojo asmens veiklos profesinėje sąjungoje byloje nepasitvirtino. Iš atsakovės kviestų liudytojų paaiškinimų galima spręsti, kad ieškovas su profesinės sąjungos nariais visuomet elgėsi ir teisėtai, ir teisingai, jų darbo rezultatų vertinimas visada buvo objektyvus ir niekada nebuvo siejamas su jų veikla profesinėje sąjungoje.

Ieškovas nepraleido drausminės nuobaudos skyrimo terminų, numatytų Darbo kodekso 241 str., – drausmės pažeidimas paaiškėjo gavus krašto apsaugos ministro sudarytos darbo grupės pateiktą oficialią informaciją, o inventorizacijos metu paaiškėjo tik neinventorizuoto turto kiekis ir paskirstymas pagal sritis.

Atsakovės argumentai dėl nevienodo, selektyvaus ir diskriminacinio drausminės atsakomybės taikymo yra nepagrįsti.

Atsakovė nėra atleistina nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Pagal CPK 83 str. atsakovė galėtų būti atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo tik jei gintų viešąjį interesą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu šios bylos medžiagos ir skundžiamo teismo sprendimo analize, nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas atsakovės apeliaciniu skundu, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Apeliacinės instancijos teismas, ex officio patikrinęs bylos medžiagą ir šios bylos apeliaciniame procese skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šalių ginčas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kilo dėl to, pagrįstai ar ne apeliantė Kauno apskrities profesinė sąjunga atsisakė duoti sutikimą ieškovui Vytauto Didžiojo karo muziejui skirti trečiajam asmeniui A. M., kuris yra apeliantės Kauno apskrities profesinės sąjungos narys, drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog apeliantė nepagrįstai atsisakė duoti sutikimą taikyti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo Vytauto Didžiojo karo muziejaus Naujausių laikų karo istorijos skyriaus vedėjui trečiajam asmeniui A. M.. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylos šalių ginčą, neįvertino bylos teisingam išsprendimui reikšmingų aplinkybių.

Esant tokioms aplinkybėms sprendžiant šios bylos ginčą, būtina patikrinti ir įvertinti: a) darbdavio nurodyto intereso buvimo faktą, intereso teisėtumą ir svarbą; b) ginčijamo atsisakymo duoti sutikimą pagrįstumą; c) darbdavio nurodyto jo intereso esminio pažeidimo faktą ir šio fakto priežastinį ryšį su ginčijamu atsisakymu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, negu šios bylos apeliaciniame procese teigia apeliantė Kauno apskrities profesinė sąjunga, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino šios bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

Darbdaviui, be kitų materialinių pareigų, pagal įstatymą kyla pareiga tinkamai organizuoti darbuotojų darbą (Darbo kodekso 229 straipsnis), užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą (Darbo kodekso 260 straipsnio 2 dalis) bei darbo drausmę (Darbo kodekso 227 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įvardytų darbdavio pareigų vykdymas yra neatsiejamas nuo nuolatinės ir sisteminės darbuotojų vykdomų darbo funkcijų ir pareigų kontrolės bei adekvačios ir proporcingos reakcijos į darbuotojų daromus (padarytus) darbo pareigų (drausmės) pažeidimus. Darbo pareigų (drausmės) pažeidimas – materialusis patraukimo drausminėn atsakomybėn pagrindas (Darbo kodekso 227 straipsnio 2 dalis, 236–237 straipsniai), o darbuotojo patraukimas drausminėn atsakomybėn ir drausminės nuobaudos darbuotojui skyrimas yra viena iš materialiajame įstatyme nustatytų priemonių, skirtų tinkamam darbo drausmės darbovietėje užtikrinimui. Darbo drausmės pažeidimus padariusių darbuotojų patraukimas drausminėn atsakomybėn, kuris yra bendros tvarkos užtikrinimo darbovietėje sistemos elementas, padeda darbdaviui įgyvendinti ne tik darbuotojo, padariusio darbo drausmės pažeidimą, nubaudimo, bet ir kitų toje darbovietėje dirbančių darbuotojų sulaikymo (atgrasymo) nuo darbo drausmės pažeidimų darymo ateityje tikslus, be to, juo sukuriamos prielaidos, užtikrinančios darbdavio teisę gauti kvalifikuotą, racionalų ir efektyvų darbo sutartyse numatytų darbuotojų pareigų vykdymą. Bylos duomenimis, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. V-140 ,,Dėl laikinosios komisijos sudarymo“ buvo įsakyta sudaryti laikinąją komisiją Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus 2014-01-20 tarnybiniame pranešime nurodytoms aplinkybėms ištirti. Atlikus tyrimą dėl turto apskaitos tvarkymo Vytauto Didžiojo karo muziejuje aplinkybių 2014-04-22 išvadoje buvo nustatyta, kad inventorizavimo aprašo-sutikrinimo žiniaraštyje nurodytos vertybės muziejuje buvo rastos muziejaus padalinių patalpose ir muziejaus atsakingi darbuotojai negalėjo pateikti šių vertybių įsigijimo faktus pagrindžiančių dokumentų. Taip pat tyrimo išvadoje nurodyta, kad tyrimo metu buvo gauti įrodymai (liudytojų paaiškinimai ir paties A. M. pripažinimai), kurie įrodo A. M. sistemišką neteisėtą veiklą, kuri pasireiškė tuo, kad jis kaip muziejaus atstovas priimdavo iš fizinių asmenų įvairias vertybes ir jų neįformindavo įsigijimo faktą pagrindžiančiais dokumentais, taip pat neužtikrino, kad minėtos vertybės muziejuje būtų apskaitytos. Muziejaus vardu priimant iš trečiųjų asmenų vertybes ir jų neįforminant įsigijimo faktą pagrindžiančiais dokumentais, taip pat neužtikrinant, kad minėtos vertybės muziejuje būtų apskaitytos, galėjo būti padaryta nusikalstama veika. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad A. M. užsiima istorinių vertybių kolekcionavimu. Tokiu būdu sudaromos akivaizdžios prielaidos atsirasti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktams tarp jo kaip kolekcionieriaus ir kaip muziejaus darbuotojo. Tyrimo išvadoje pažymėta, kad vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 ir 4 straipsniais, A. M. turi pareigą deklaruoti viešuosius ir privačius interesus, tačiau tyrimo metu Laikinoji komisija nenustatė, kad A. M. būtų deklaravęs viešuosius ir privačius interesus teisės aktų nustatyta tvarka (1 t., b. l. 8–27). Esančiuose Naujausių laikų karybos istorijos skyriaus vedėjo pareiginių nuostatų 5.7 punkte nurodyta, kad skyriaus vedėjas privalo žinoti Lietuvos Respublikos muziejų įstatymą, Muziejaus statutą, vidaus darbo taisykles, vedėjo veiklos sferą reglamentuojančius įstatymus, jais vadovautis ir savarankiškai veikti pagal savo kompetenciją. Skyriaus vedėjas, be kitų funkcijų, organizuoja muziejinių vertybių paiešką naujausių laikų karybos istorijos tematika, jų mokslinį tyrinėjimą, kaupimą ir perdavimą į muziejaus rinkinių grupes (6.4 p.). Tų pačių nuostatų 8 punkte numatyta, kad skyriaus vedėjas atsako už savo pareigų, nustatytų šiuose pareiginiuose nuostatuose, netinkamą vykdymą pagal galiojantį Darbo kodeksą (1 t., b. l. 29–31). Byloje yra pateiktas Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus 2013-08-01 įsakymas Nr. P-73 ,,Dėl drausminės nuobaudos A. M. skyrimo“, kuriame nurodyta, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-12-06 įsakymu Nr. ĮV-716, 171 punktu ir atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 11 d. tarnybinio protokolo Nr. VL-22 išvadų 2 punktą, į Kauno apskrities profesinės sąjungos 2013 m. liepos 24 d. raštą Nr. K-3 „Dėl sutikimo skirti drausmines nuobaudas“, direktorius skyrė trečiajam asmeniui A. M. papeikimą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (1 t., b. l. 32). Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms ir išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog ieškovas, kuris pareikštą ieškinį grindė tais argumentais, kad jam, kaip darbdaviui, kyla pareiga operatyviai ir adekvačiai reaguoti į darbuotojų netinkamą elgesį, užtikrinti darbo drausmę ir jos laikymąsi bei užkirsti kelią nebaudžiamumo atmosferos darbuotojų kolektyve susiformavimui, įrodė intereso patraukti trečiąjį asmenį drausminėn atsakomybėn ir skirti jam drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – buvimo faktą. Šis interesas, kaip jau buvo nurodyta, kyla iš materialiojo įstatymo, vadinasi, yra teisėtas ir svarbus aukščiau šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje įvardytų darbdavio pareigų vykdymui ir tikslų įgyvendinimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, profesinės sąjungos, Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalies prasme sprendžiančios, yra ar ne pagrindas patenkinti darbdavio pareiškimą dėl sutikimo skirti darbuotojui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – davimo, prerogatyvai tepriklauso patikrinti, ar numatomas drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimas nėra susijęs su darbuotojo naryste arba veikla profesinėje sąjungoje, kitaip tariant, ar darbuotojo narystė / veikla profesinėje sąjungoje nėra priežastis, lėmusi darbdavio ketinimo atleisti darbuotoją iš darbo susiformavimą (Darbo kodekso 129 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, ką iš esmės pagrįstai skundžiamu sprendimu ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, analogiškos apimties patikrinimo atlikimas priskirtinas teismo, Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalies prasme sprendžiančio, pagrįstas ar ne profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą atleisti darbuotoją, jurisdikcijai. Byloje nustatyta, jog apeliantė atsisakė duoti sutikimus dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – trečiajam asmeniui A. M. skyrimo. Bylos duomenimis (t. 1, b. l. 7) nustatyta, jog apeliantė atsisakymą duoti sutikimą skirti trečiajam asmeniui A. M. drausminę nuobaudą grindė tais argumentais, kad darbdavio įgaliotas atstovas tiksliai nenustatė pažeidimo padarymo aplinkybių laiko, vietos, kalto asmens, todėl jo interesas skirti nuobaudą negali būti laikomas teisėtu, taigi nesant šių aplinkybių svarstyti sutikimą skirti drausminę nuobaudą ir tuo labiau duoti sutikimą negali. Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu ieškovo ginčijamų atsisakymų analize, apeliantė, spręsdama, yra ar ne pagrindas patenkinti ieškovės pareiškimus dėl sutikimų skirti tretiesiems asmenims drausmines nuobaudas – atleidimus iš darbo – davimo, peržengė įstatymo nustatytas kompetencijos ribas ir iš esmės (netiesiogiai) sprendė drausminės nuobaudos parinkimo klausimą (Darbo kodekso 238 straipsnis), kuris ex lege priskirtas darbdavio prerogatyvai (Darbo kodekso 240 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu bylos medžiaga, apeliantės argumentai dėl netaikytų nuobaudų ieškovo darbuotojams, padariusiems analogiškus trečiajam asmeniui padarytiems darbo drausmės pažeidimams, yra visiškai neįrodyti ir nepagrįsti, kadangi byloje tokių duomenų nėra. Bylos duomenimis, būtent trečiasis asmuo A. M., veikdamas muziejaus vardu, paėmęs iš asmenų muziejines vertybes, netinkamai įformindavo daiktų perdavimo–priėmimo dokumentus arba jų išvis nesurašydavo. Byloje nenustatyta, kad kiti asmenys, eidami tas pačias pareigas kaip ir trečiasis asmuo, padarė analogiškus darbo drausmės pažeidimus ir ieškovo liko nenubausti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo ketinimai skirti trečiajam asmeniui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – nėra susiję su trečiojo asmens veikla / naryste profesinėje sąjungoje, o tai sudaro pagrindą teigti, kad ginčijami apeliantės atsisakymai yra teisiškai nepagrįsti. Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, trečiasis asmuo nevykdė Naujausių laikų karybos istorijos skyriaus vedėjo pareiginių nuostatų 6.4 punkte nustatytos funkcijos. Šiame kontekste būtina akcentuoti, jog įvardytos veikos, kurias padarė trečiasis asmuo, gali sukelti itin neigiamus padarinius muziejinių vertybių apskaitai, kaupimui, tyrinėjimui ir pačiam darbdaviui, todėl įstatymų leidėjas tokias veikas priskyrė šiurkštiems darbo drausmės pažeidimams, sudarantiems pagrindą patraukti darbuotoją drausminėn atsakomybėn ir skirti jam pačią griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Kaip jau buvo nurodyta šiame procesiniame sprendime, drausminės nuobaudos darbuotojui skyrimas nėra savitikslis dalykas – drausminės nuobaudos skyrimu įgyvendinami ne tik darbuotojo, padariusio darbo drausmės pažeidimą, nubaudimo, bet ir kitų darbuotojų atgrasymo nuo pažeidimų darymo ateityje tikslai, be to, drausminės nuobaudos skyrimu užtikrinama darbdavio teisė turėti darbo santykius su tik tinkamai savo pareigas atliekančiais, potencialiai žalingai darbdaviui nesielgiančiais darbuotojais.Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos skundžiamo teismo sprendimo motyvų, visiškai jiems pritaria. Atmeta apeliantės argumentus dėl pirmosios instancijos teismo tariamai neteisingai taikytos teisminės praktikos taikymo nagrinėjamojoje byloje ir pritaria atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas. Apeliantės nurodyta apeliaciniame skunde civilinė byla skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl kasacinės instancijos taikyti išaiškinimai kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje negali būti analogiškai taikomi nagrinėjamojoje byloje. Taip pat nesutiktina su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, panaikinęs atsakovės nesutikimą dėl drausminės nuobaudos taikymo trečiajam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovė be teisėto pagrindo atsisakė duoti ieškovui sutikimą taikyti trečiajam asmeniui nuobaudą už padarytą drausminę nuobaudą, pripažino atsakovės atsisakymą neteisėtu, tad atsakovės neteisėtą atsisakymą pagrįstai panaikino. Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad atsakovė aiškiai suprato ieškovo rašto esmę, o būtent tai, kad ieškovas prašė atsakovę duoti sutikimą patraukti drausminėn atsakomybėn trečiąjį asmenį. Todėl atmestinas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo ieškovo raštą laikyti preliminariu susitarimu su darbdaviu dėl vykdytinos ateityje procedūros, susijusios su atsakovės sutikimu leisti taikyti trečiajam asmeniui drausminę nuobaudą. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl termino drausminei nuobaudai taikymo, pritardama išvadai, kad pagal esamą byloje medžiagą negalima vienareikšmiai konstatuoti, jog terminas drausminei nuobaudai taikyti praleistas. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad trečiasis asmuo padarė eilę pažeidimų, jie yra trunkamojo pobūdžio, pažeidimai nustatyti inventorizacijos metu, todėl apeliantės argumentai, kad ieškovas akivaizdžiai praleido terminą drausminei nuobaudai taikyti, yra nepagrįsti ir neįrodyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovui neturint galimybės imtis teisėtų (įstatyme nustatytų) priemonių, skirtų darbo drausmės užtikrinimui ir pažeidimų prevencijai, ir atitinkamai reaguoti į šiurkščius ir pavojingus darbo drausmės pažeidimus, kuriuos padarė trečiasis asmuo, yra iš esmės pažeidžiamas ieškovo interesas, susijęs su jo, kaip darbdavio, materialinių pareigų vykdymu, inter alia darbo drausmės darbovietėje palaikymu ir užtikrinimu, o įvardyto ieškovo intereso esminis pažeidimas yra ginčijamų apeliantės atsisakymų rezultatas, nes būtent apeliantės atsisakymai duoti sutikimus skirti trečiajam asmeniui drausmines nuobaudas – atleidimą iš darbo – užkerta ieškovui kelią adekvačiai ir proporcingai reaguoti į trečiojo asmens padarytą darbo drausmės pažeidimą, o tai sudaro pagrindą konstatuoti esant įrodytus ieškovo intereso esminio pažeidimo faktą ir šio fakto bei ginčijamų apeliantės atsisakymų priežastinį ryšį. Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog apeliantės atsisakymai duoti sutikimus skirti trečiajam asmeniui drausmines nuobaudas – atleidimą iš darbo – yra teisiškai nepagrįsti ir kartu iš esmės pažeidžiantys aukščiau šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje įvardytą ieškovo interesą, o tai sudaro pagrindą teigti, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu panaikinęs ginčijamus apeliantės atsisakymus, teisingai išsprendė šią bylą, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aspektą, konstatuotina esant pagrindą palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šios bylos apeliaciniame procese, neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui (šiame kontekste būtina pažymėti, jog priešingai, negu šios bylos apeliaciniame procese teigia apeliantė, aplinkybių, yra ar ne pagrindas skirti trečiajam asmeniui drausminę nuobaudą, bei aplinkybių, charakterizuojančių trečiąjį asmenį (padėkos, apdovanojimai), vertinimas nėra šios bylos, inter alia apeliacinio proceso, nagrinėjimo dalykas), todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą, nevertina kitų argumentų, kurie yra suformuluoti apeliantės skunde. Apeliantė pralaimėjo šios bylos apeliacinį procesą, vadinasi, neįgijo procesinės teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovas, pagal įstatymą turintis teisę reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji šios bylos apeliaciniame procese jų turėjo, o tai sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovas šios bylos apeliaciniame procese bylinėjimosi išlaidų neturėjo. Atmestinas apeliantės argumentas, kad ji atleistina nuo bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo ir kad apeliantei priklauso grąžinti bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, nes to nenumato CPK 83 str.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimo nekeisti.