Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. V. J. ir R. J. atskirąjį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria pareiškimas dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. V. J. ir R. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir B. S. dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškimas neatitiko Lietuvos Respublikos CPK 111 str., 443 str. 2 d., 447 str. nustatytų reikalavimų, todėl teismas 2010-10-21 nutartimi nustatė terminą pareiškimo trūkumams pašalinti. Teismas be kita ko pažymėjo, jog pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo privaloma nurodyti kuriam tikslui reikia nustatyti šį faktą, taip pat pareikalavo pateikti įrodymus, patvirtinančius pareiškime nurodomas aplinkybes, kad paveldimą turtą-gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sav., kurį A. J. priėmė faktiškai pradėdama jį valdyti, A. K. valdė iki mirties nuosavybės teise.

Pareiškėjų atstovas pagal pavedimą, šalindamas pareiškimo trūkumus, pateikė teismui procesinį dokumentą ir papildomus dokumentus. Atstovo pateiktame procesiniame dokumente nurodyta, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas yra sietinas su paveldėjimu. Pareiškėjai negali kitokia tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių A. J. priimtą ir pradėtą valdyti jos tėvui A. K. iki mirties priklausiusį gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini) kaime, todėl nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas tikslu mirusiosios A. J. vardu viešame registre įregistruoti nekilnojamąjį turtą-gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, ir atlikti šio nekilnojamojo turto paveldėjimą. Pareiškėjų atstovas nurodo, kad pareiškėjai negali pateikti teismui įrodymų apie tai, jog palikimą sudarantis turtas buvo palikėjo A. K. nuosavybė, nes nėra išlikę dokumentai, kad A. K. valdė gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir nėra įrašų ūkio knygose seniūnijoje ir archyve, liudijančių apie A. K. vardu registruotus pastatus ar jo turėtą namų valdą (duomenys neskelbtini) kaime.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 3 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju suinteresuotas asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą faktą..

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t.y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus.

Vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų yra palikimo priėmimas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Palikimo priėmimu įgyvendinami paveldėjimo teisiniai santykiai, kurių metu mirusio fizinio asmens turtinės teisės, pareigos ir kai kurios asmeninės neturtinės teisės pereina jo įpėdiniams. Palikimo priėmimo faktas nustatomi vadovaujantis palikimo atsiradimo momentu (palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas) paveldėjimo santykius reglamentavusiais įstatymais.

Paveldėjimo teisės normos nustato mirusio fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą jo teisių perėmėjams – įpėdiniams. Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu, ir palikimo atsiradimo momentu laikomas palikėjo mirties momentas (1964 m. CK 568 straipsnis, 569 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis).

Palikimo priėmimas yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią sukurti tam tikrus teisinius padarinius – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Įpėdinio valia priimti palikimą, t.y. tapti palikėjo turto savininku, turi būti išreikšta aktyviais veiksmais, įstatymo nustatytu būdu, be to, per įstatymo nustatytą terminą. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį tam, kad priimtų palikimą, įpėdinis turėjo išreikšti savo valią per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai galėjo padaryti dviem būdais: paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą arba pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog įstatyme nustatytas draudimas priimti palikimą iš dalies, su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo, pareiškime nurodyta paveldimo turto apimtis (sudėtis) reikšmės neturi, nes teismas sprendžia ar patenkinti pareiškimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį viso palikimo priėmimo faktą, arba tokį pareiškimą atmesti, t.y. šios kategorijos bylose teismas, priimdamas sprendimą palikimo sudėties neidentifikuoja, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjai buvo, ar nebuvo nurodę pareiškime tikslią palikimo sudėtį.

Apeliantai, kreipdamiesi į teismą prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1979-04-13 mirus A. K., jo dukra A. J., a/k (duomenys neskelbtini) mirusi 2010-06-12, faktiškai priėmė ir valdė mirusiojo palikimą, kurios įpėdiniais yra pareiškėjai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjai tiek pradiniame, tiek patikslintame pareiškime aiškiai įvardijo, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas jiems yra reikšmingas palikimo, atsiradusio po A. J. mirties priėmimui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas dar neiškėlęs civilinės bylos, t.y. nepriėmęs pareiškimo, skundžiamoje nutartyje pateikė išankstinį įrodymų vertinimą dėl galimai tik dalies mirusiojo A. K. palikimo – gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais ir pareiškėjams nepateikus nuosavybės teisių į minėtą turtą pagrindžiančių įrodymų nepagrįstai atsisakė pareiškimą priimti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų, pagrindžiančių juridinę reikšmę turintį faktą nepateikimas, nesudaro pagrindo atsisakyti priimti pareiškimą. Tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir ištyrus byloje surinktus įrodymus galima daryti išvadą apie įrodymų pakankamumą juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmos instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartį panaikinti ir V. V. J. bei R. J. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo priėmimo klausimą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.