Telšių apylinkės teismo nutartis

Telšių rajono apylinkės teismo teisėja Kristina Sušinskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento teikimą dėl Jungtinės Karalystės nacionalinės nusikaltusių asmenų priežiūros tarnybos prašymo dėl Harrow Karališkojo Teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžio V. K., gimusio (duomenys neskelbtini), atžvilgiu pripažinimo ir jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. Harrow Karališkojo Teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžiu nuteistas pagal 2003 m. Seksualinių nusikaltimų įstatymo 1(1) straipsnį dėl 2013 m. rugsėjo 21 d. įvykdyto nusikaltimo – išžaginimo – laisvės atėmimu 10 metų. Galimybė būti išleistam anksčiau laiko – atlikus pusę bausmės (2018 m. rugsėjo 23 d.). Taip pat paskirta sumokėti 120 svarų į aukų fondą. Vadovaujantis 2006 m. Imigracijos (Europos ekonominės erdvės) nuostatų Reglamentu 19(3)b, Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. spalio 27 d. deportacijos potvarkiu nustatyta V. K. išvykti iš šalies, uždraudžiant atvykti į Jungtinę Karalystę, kol galioja šis potvarkis. Nuosprendis yra įsiteisėjęs ir vykdomas. Laisvės atėmimo bausmės pradžia – 2014 m. birželio 2 d., bausmės pabaiga – 2023 m. rugsėjo 23 d. Iki 2016 m. rugpjūčio 8 d. V. K. yra atlikęs 799 dienas paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Nuteistasis V. K. šiuo metu atlieka bausmę išduodančioje valstybėje ir nesutinka būti perduotas Lietuvos Respublikai, kadangi Lietuvos kalėjimuose nėra atskirų sparnų (sektorių), skirtų lytinius nusikaltimus padariusiems asmenims, ne taip, kaip Jungtinėje Karalystėje; jis nebūtų saugus, būdamas su kitais kaliniais ir jam kiltų grėsmė būti užpultam, nes jis padarė lytinį nusikaltimą, be to, Lietuvoje neturi šeimos narių, kurie galėtų jį aplankyti; sutinka, kad būtų deportuotas, pasibaigus jo laisvės atėmimo bausmei, iki jos pabaigos liko du metai.

Motyvuojamoji dalis

Teikimas tenkintinas.

Pagal 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje (toliau ir – Pamatinis sprendimas), 4 straipsnį Jungtinė Karalystė (išduodančioji valstybė) perdavė Lietuvos Respublikai (vykdančiajai valstybei) nuosprendį, kuriuo V. K. nuteistas laisvės atėmimu 10 metų, deportacijos potvarkį, kuriuo nutarta V. K. deportuoti iš šalies, draudžiant jam atvykti į Jungtinę Karalystę, ir liudijimą nuosprendžiui pripažinti ir bausmei vykdyti.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 365⁵ straipsnyje numatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimti sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės, sprendimai dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ir sprendimai dėl probacijos Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (toliau ir – Įstatymas) ir šio Kodekso VII dalies nuostatas.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekdama sudaryti palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, Lietuvos Respublika pripažįsta ir vykdo kitos Europos Sąjungos valstybės narės priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, kai yra visos šios sąlygos: 1) nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis; 2) nuteistojo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra priimtas teismo, administracinis ar kitoks sprendimas, pagal kurį bausmę atlikęs asmuo bus deportuotas arba išsiųstas į Lietuvos Respubliką; 3) nenustatoma šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra numatytas baigtinis sąrašas sąlygų, kurioms esant vykdančios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę. Susipažinęs su teismui pateiktais duomenimis, teismas nenustatė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, dėl kurių negalima būtų pripažinti ir vykdyti Harrow Karališkojo Teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžio V. K. atžvilgiu Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nagrinėjamu atveju V. K. yra Lietuvos Respublikos pilietis (Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta būtina sąlyga – nuteistojo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra priimtas teismo, administracinis ar kitoks sprendimas, pagal kurį bausmę atlikęs asmuo bus deportuotas arba išsiųstas į Lietuvos Respubliką. Nors Gyventojų registro duomenimis V. K. yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Telšių rajono savivaldybėje ir konkrečių duomenų apie jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra, tačiau yra alternatyvi sąlyga - 2015 m. spalio 27 d. priimtas Vidaus reikalų ministerijos deportacijos potvarkis dėl V. K. deportavimo iš šalies.

Teismas konstatuoja, kad yra visos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 3 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos pripažinti ir vykdyti Harrow Karališkojo Teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendį, nenustatyta sąlygų atsisakyti pripažinti ir vykdyti šį nuosprendį remiantis minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi.

V. K. nesutinka būti perduotas Lietuvos Respublikai, kadangi Lietuvos kalėjimuose nėra atskirų sektorių, skirtų lytinius nusikaltimus padariusiems asmenims, jis nebūtų saugus, būdamas su kitais kaliniais, ir jam kiltų grėsmė būti užpultam, nes jis padarė lytinį nusikaltimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad Europos Žmogaus teisių konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą).

Šiuo atveju konstatuoti, kad minėtų reikalavimų nuteistajam V. K. atliekant bausmę Lietuvos Respublikoje nebus laikomasi ar kad jo teisės ir teisėti interesai nebus užtikrinti, nėra objektyvaus pagrindo. Pats laisvės atėmimo bausmės atlikimo faktas įkalinimo įstaigoje, kas atitinkamai sąlygoja ir tam tikrų asmens teisių ir laisvių suvaržymą, nereiškia asmens garbės ar orumo pažeidimo.

V. K. nurodo, kad jis, kaip asmuo, nuteistas už seksualinio nusikaltimo įvykdymą, bijo, kad jeigu būtų kalinamas su kitais nuteistaisiais Lietuvos Respublikoje, jam iškiltų asmeninė grėsmė.

Pažymėtina, kad Europos Tarybos Ministrų Komitetas 2006 m. sausio 11 d. priėmė Ministrų Komitetų rekomendaciją šalims narėms Nr. R (2006)² „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, kurios 18.8 punkte numatyta, jog sprendžiant kalinių apgyvendinimo tam tikrose įkalinimo įstaigose ar konkrečiose įstaigos sekcijose klausimus, būtina atsižvelgti į atitinkamus kalinio reikalavimus: 1) neteisti kaliniai laikomi atskirai nuo nuteistų kalinių; b) vyrai laikomi atskirai nuo moterų; c) jauni kaliniai laikomi atskirai nuo vyresniojo amžiaus kalinių. Minėta rekomendacija nenumato, jog asmenys, nuteisti už seksualinio pobūdžio nusikaltimus, turėtų būti laikomi atskirai nuo kitų nuteistųjų, tačiau minėtos rekomendacijos 18.6 punkte numatyta, jog kaliniai kartu gali būti laikomi tik jei yra tinkamos sąlygos ir kaliniai gali sugyventi vienas su kitu. Atitinkama nuostata yra įtvirtina ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje, kur numatyta, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Atsižvelgiant į išdėstytą, pagrindo teigti, jog pripažinus Harrow Karališkojo Teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendį ir vykdant jį Lietuvos Respublikoje, V. K., jei jam iškiltų grėsmė, negalėtų būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, nėra.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas, nusprendęs pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, ta pačia nutartimi suderina kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar kitą priemonę su Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytomis bausmėmis ar kitomis priemonėmis. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė turi kuo labiau atitikti kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą bausmę ar priemonę ir negali būti pakeista bauda ar kita turtinio pobūdžio bausme ar priemone. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė gali būti sutrumpinama tik tuo atveju ir tik tiek, kiek viršija maksimalią bausmės ar kitos priemonės trukmę, kuri gali būti paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus už atitinkamą nusikalstamą veiką. O šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog suderinta bausmė ar kita priemonė negali būti griežtesnė negu kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo skirta bausmė ar kita priemonė.

V. K. Harrow Karališkojo Teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 21 d., veikdamas kartu su R. V., savo lytiniu organu tikslingai įsiskverbė į L. B. vaginą be jos sutikimo.

Remdamasis Harrow Karališkojo Teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad V. K. padaryta nusikalstama veika, už kurią jis nuteistas Jungtinėje Karalystėje, atitinka požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 2 dalyje (išžaginimas bendrininkų grupe), už kurio padarymą numatytas laisvės atėmimas iki 10 metų.

Atsižvelgiant į tai, kad Harrow Karališkojo Teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžiu V. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė 10 metų neviršija Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 2 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės viršutinės ribos, todėl, suderinus Harrow Karališkojo Teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 2 dalies nuostatomis, V. K. paliktina paskirta laisvės atėmimo bausmė 10 metų.

Į bausmės laiką įskaičiuotinas visas Jungtinėje Karalystėje atliktos laisvės atėmimo bausmės laikas, taip pat kardomojo kalinimo laikas (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 9 straipsnio 6 dalis). Iš teismui pateiktos Jungtinės Karalystės nacionalinės nusikaltusių asmenų priežiūros tarnybos medžiagos matyti, kad nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2016 m. rugpjūčio 8 d. V. K. yra atlikęs 799 dienas paskirtos laisvės atėmimo bausmės, be to, iš pateiktos medžiagos (teisminio protokolo) taip pat matyti, kad V. K. buvo kalinamas nuo 2013 m. rugsėjo 23 d., kadangi skaičiuojant būtent nuo šios datos pusę paskirtos bausmės V. K. bus atlikęs 2018 m. rugsėjo 23 d.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 50 straipsnio 3 dalį teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, parenka laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą – atvirąją koloniją, pataisos namus ar kalėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad V. K. yra nuteistas už tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą, bausmė nustatytina atlikti pataisos namuose.

Pažymėtina, jog klausimas dėl nuteistojo V. K. paleidimo iš pataisos įstaigos jam atlikus pusę paskirtos bausmės, spręstinas bausmės vykdomo proceso metu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362, 364, 365, 365⁵ straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“, Europos Tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. pamatiniu sprendimu 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje,

nutarė:

pripažinti Harrow Karališkojo Teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendį ir vykdyti jį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini)., nuteistam Harrow Karališkojo Teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžiu pagal 2003 m. Seksualinių nusikaltimų įstatymo 1(1) straipsnį, paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų suderinti su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 2 dalimi ir palikti paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų.

Bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo galutinio Harrow Karališkojo Teismo nuosprendžio priėmimo dienos – 2014 m. birželio 2 d.

Į bausmės laiką įskaičiuoti visą Jungtinėje Karalystėje atliktos laisvės atėmimo bausmės, kardomojo kalinimo laiką nuo 2013 m. rugsėjo 23 d.

Nutarties kopiją išsiųsti nuteistajam, jo gynėjui ir prokurorui.

Nutartis per 7 dienas nuo jos kopijos gavimo gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Telšių rajono apylinkės teismą.