Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja S. B., teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarimo, kuriuo V. A. pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d. ir nubaustas 3000 (trijų tūkstančių) litų bauda už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį, iš viso 18000 (aštuoniolika tūkstančių) litų bauda;

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nutarimas naikintinas dėl netinkamai taikyto ir išaiškinto įstatymo, akivaizdaus nukrypimo nuo jau suformuluotos teismų praktikos, bei absoliučių skundžiamo nutarimo negaliojimo pagrindų.

Pažymima, kad VDI pareigūnai neužfiksavo faktinio darbo atlikimo, dėl ko teisme negalėjo pateikti jokių įrodymų, todėl darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d. numatytas administracinis teisės pažeidimas nebuvo įvykdytas. A. P. įgaliojimo pagrindu su būsimais darbuotojais tik atliko numatomos darbo sutarties sąlygų aptarimą ir galimybę faktiškai ją įgyvendinti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. numato, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio teisės pažeidimo bylą įrodymų vertinimo ir taikymo aspektu, kontstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, išaiškino visas bylos tinkamam išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė Lietuvos Respublikos ATPK nuostatas, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Respblikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d. nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

Remiantis vieningai formuojama teismų praktika, kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str., darbą vertinant kaip nelegalų, taikant DK 98 str. 1 d. 1 p., būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.

Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l - 2) matyti, kad V. A., būdamas UAB „G.“ direktoriumi pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas, kadangi 2012-11-27 leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie V. Z. priėmimą į darbą. Taip pat 2012-11-27 leido dirbti B. S., E. N. ir K. S. teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, o G. T. ir T. L. leido dirbti nesudarius darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui.

Nors minėtame administracinio teisės pažeidimo protokole aprašyti V. A. veiksmų požymiai visiškai atitinka administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respblikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d., sudėties požymius, tačiau pastarasis tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde savo kaltę dėl jam inkriminuojamo pažeidimo neigia, nurodydamas, kad už darbuotojų parinkimą, jų priėmimą į darbą, tinkamą darbo sąlygų užtikrinimą, specialių drabužių ir įrankių išdavimą yra atsakingas darbų vadovas A. P., todėl pirmosios instancijos teismas už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respblikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d., padarymą nubaudė netinkamą subjektą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, su tokiu apelianto argumentu sutikti negali.

Pagal Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d., už šiame straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą atsako darbdaviai ar jų įgalioti asmenys. Šiuo atveju būtent V. A., buvo atsakingas už darbuotojų priėmimą į darbą, darbo sutarčių su jais pasirašymą.

Iš byloje pateiktų darbo sutarčių (b. l. 19-24) matyti, kad jas su darbuotojais pasirašydavo būtent V. A., kaip UAB „G.“ darbdavys – fizinis asmuo, arba darbdavio atstovas. Vadinasi, būtent apeliantas buvo atsakingas už darbo sutarčių su darbuotojais pasirašymą, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jis yra tinkamas subjektas Lietuvos Respblikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d. prasme. Tuo tarpu apeliaciniame skunde minimas A. P., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nors ir paaiškino, kad darbo sąlygas darbininkams pasiūlydavo jis, tačiau patvirtino, kad jokių darbo sutarčių nepasirašinėdavo, už jų pasirašymą buvo atsakingas administracinėn atsakomybėn traukiamas V. A..

Apeliaciniame skunde, be viso ko, nurodoma, kad apelianto veiksmuose nebuvo administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d. sudėties, nes darbo sutartys su darbuotojais buvo pasirašytos iki Valstybinės darbo inspekcijos darbuotojų patikrinimo, šias aplinkybes, pasak apelianto, patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti liudytojai A. M., E. N., B. S., G. T., T. L. bei K. S.. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šių liudytojų parodymus, duotus apklausiant juos pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bei jų pirminiuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, visiškai pagrįstai minėtų liudytojų parodymais nesirėmė, nes jie buvo prieštaringi, nesutapo vienas su kitu bei prieštaravo jų pačių pirminiams paaiškinimams.

Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos bei liudytojo – Valstybinės darbo inspekcijos pareigūno M. I. parodymų nustatyta, kad UAB „G.“ patikrinimas vyko keletą dienų: 2012 m. lapkričio 27 d., 13.00 val. ir 2012 m. lapkričio 28 d., 12.00 val. (b. l. 5, 7).

2012 m. lapkričio 27 d. atlikus nelegalaus darbo prevencinį patikrinimą buvo nustatyta, kad objekte dirbo 4 asmenys, tačiau 2 iš jų pasišalino, objekte liko V. Z..

2012 m. lapkričio 28 d. atlikus nelegalaus darbo prevencinį patikrinimą buvo nustatyta, kad objekte dirbo 5 asmenys, iš jų 2 pasišalino, vienas iš jų – K. S.. Liko 3 asmenys – tarp jų G. T. ir T. L..

Liudytojas E. N. teismo posėdyje parodė, kad darbo sutartį pasirašė lapkričio 29 d.. Lapkričio 27 d. buvo objekte, tačiau nedirbo, o tik apžiūrinėjo objektą, buvo persirengęs, nes nenorėjo išsitepti, objekte buvo labai purvina. 2012 m. lapkričio 29 d. rašytame paaiškinime nurodė, kad pradėjo dirbti 2012 m. lapkričio 27 d., tą dieną vyko paruošiamieji darbai, darbo sutartį pasirašė lapkričio 27 d. ryte. Taip pat nurodė, kad ir B. S. lapkričio 27 d. objekte atlikinėjo įvairius darbus. Liudytojas B. S. teismo posėdyje parodė, kad darbo sutartį pasirašė lapkričio 26 d., ir jam buvo pasakyta, kad jis turi pradėti dirbti lapkričio 27 d. Jis manė, kad pasirašęs sutartį jau dirba. 2012 m. lapkričio 29 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad darbo sutartį pasirašė 2012 m. lapkričio 28 d., o lapkričio 27 d. buvo objekte tikslu jį apžiūrėti ir susitarti dėl darbo sąlygų. Liudytojas G. T. teismo posėdyje parodė, kad įsidarbino nuo lapkričio 27 d., tačiau tą dieną jis nieko nedirbo, o tik apžiūrinėjo objektą. Taip pat parodė, kad darbo sutartį buvo pasirašęs iki Darbo inspekcijos atstovų patikrinimo. 2012 m. lapkričio 28 d. rašytiniame paaiškinime jis nurodė, kad lapkričio 28 d. jis pradėjo dirbti objekte, bet ar yra pasirašęs sutartį, nežino, nepamena. L. T. Lukaševič teismo posėdyje parodė, kad sutartį pasirašė lapkričio 27 d., o dirbti pradėjo lapkričio 29 d., nes iki tos dienos dar neturėjo reikiamų instrumentų bei drabužių. Tiek lapkričio 27 d., tiek lapkričio 28 d. jis buvo objekte. 2012 m. lapkričio 28 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad lapkričio 28 d. atvyko į objektą susitarti dėl darbo sąlygų, sutarties nėra pasirašęs. Liudytojas K. S. teismo posėdyje parodė, kad darbo sutartį pasirašė tik po Darbo inspekcijos atstovų patikrinimo, o iki to objektą tik apžiūrinėjo, jame nedirbo, laukė darbo medžiagų bei darbo sutarčių. 2012 m. lapkričio 28 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad lapkričio 27 d. iš ryto pasirašė sutartį, ir tą pačią dieną nuvyko į objektą, lapkričio 27 d. atvykus inspektoriams iš objekto pasišalino, nes išsigando. Lapkričio 28 d. taip pat dirbo objekte, atvykus inspektoriams jis vėl pasišalino, nes išsigando. Darbus atlikinėjo kartus su kolega G. T.. 2012 m. lapkričio 27 d. rašytiniame paaiškinime V. Z. nurodė, kad antrą dieną atėjo padėti, dirba po porą valandų, dirbti pradėjo užvakar, ar buvo sudaryta darbo sutartis, nepamena.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šių liudytojų parodymus, duotus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, konstatuoja, kad visi minėti liudytojai savo parodymuose painiojosi, pirminiuose paaiškinimuose nurodydami vienokias nagrinėjamo įvykio aplinkybes, tuo tarpu apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu – visiškai kitokias, teisinančias jų darbdavį V. A.. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad atvejais, kai teismo posėdžio metu apklausiamų liudytojų parodymai prieštarauja tarpusavyje iš esmės, tokie liudytojų parodymai laikomi nepatikimais ir jais nesivadovaujama priimant teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtų liudytojų parodymais nesivadovavo.

Pažymėtina ir tai, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus rašto „Dėl informacijos apie UAB „G.“ suteikimo“ (b. l. 10) nustatyta, kad darbo sutartys su G. T., E. N., V. Z., B. S., T. L. buvo sudarytos 2012 m. lapkričio 27 d., su K. S. – 2012 m. lapkričio 28 d.. P. S. padaryti 2012 m. lapkričio 27 d. vakare (17.07 val., 21.41 val., 19.42 val.), ir 2012 m. lapkričio 28 d. (10.44 val., 08.22 val., 10.47 val., 14.15 val.). Pažymėtina, kad 2012 m. lapkričio 27 d., 13.00 val. patikrinimo metu objekte buvo V. Z., o apie jo įdarbinimą Sodrai pranešta tik 2012 m. lapkričio 27 d. vakare. 2012 m. lapkričio 28 d., 12.00 val. atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad iš objekto pasišalino K. S., apie kurio įdarbinimą Sodrai buvo pranešta tik 2012 m. lapkričio 28 d., 14.15 val., tai yra jau po darbo inspekcijos atstovų patikrinimo. Iš šių duomenų seka, kad nors darbo sutartys su minėtais darbuotojais buvo pasirašytos 2012 m. lapkričio 27-28 d. ryte, tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie šių asmenų darbo pradžią buvo pranešta tik vakare, t.y. po atlikto Valstybinės darbo inspekcijos patikrinimo. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos DK 98 str. nuostatas, darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios turi pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią.

Dėl apelianto prašymo pranešti prokurorui apie Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų nusikalstamas veikas bei pranešti Europos P. P. informavimo tarnybai dėl Konstitucinių piliečių teisių ir teisėtų interesų pažeidinėjimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekvienas asmuo, turėdamas duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę kreiptis į kompetentingas institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Nagrinėjamu atveju, šio klausimo sprendimas nėra Vilniaus apygardos teismo kompetencijos ribose. Tuo tarpu kreiptis į įvairiais kompetentingas institucijas, pvz. apeliaciniame skunde minimą Europos P. P. informavimo tarnybą, apeliantas gali savo iniciatyva.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

V. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.