Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „FF Lizingas“ apeliacinį skundą dėl 2011-12-20 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „FF Lizingas“ ieškinį atsakovui UAB „Skomė“, trečiasis asmuo UAB „Tigesta“, dėl patalpų perdavimo – priėmimo akto pripažinimo negaliojančiu ir nepagrįsto praturtėjimo, taip pat apelianto (atsakovo) UAB „FF lizingas“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. Nutarties bei dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

2009-10-21 raštu Nr. SK-S-10/21 atsakovas Nuomos sutartį nutraukė, pats šiuo raštu patvirtino, kad 2004-05-31 Aktu ieškovas ne priėmė, o grąžino patalpas ieškovui. 2010-04-10 paaiškėjo, jog atsakovas išrašinėjo PVM sąskaitas – faktūras ieškovui papildomai už naudojimąsi 15 kv.m. ploto rūsiu po 2004-05-31 Akto pasirašymo. Paaiškina, jog tikrieji šalių ketinimai pasirašant 2004-05-31 aktą buvo grąžinti 308 kabinetą ir jam tenkančią proporcingą III aukšto patalpų dalį. Tai buvo sunkus laikotarpis ieškovui, todėl jam nebuvo jokio poreikio išsinuomoti papildomų patalpų, vienintelis tikslas sudarant Aktą - išnuomoto ploto sumažinimas. Atsakovas veikė nesąžiningai, neatsakinėjo į ieškovo raštus, nenurodė, kur yra neva ieškovo išsinuomotos, naudojamos ir neidentifikuotos 17 kv.m. ploto patalpos, tokiu būdu pažeidė visus sutarties šalims keliamus principus ir nepagrįstai, neteisėtai praturtėjo 23 716, 20 Lt. Atsakovo teiginį, kad tariamai rūsio patalpas (identifikavimo Nr. R8-46) valdo ieškovas, paneigia tai, kad atsakovo ūkio dalies vedėjas V. Č. 2009-10-09 įleido antstolį R. V. ir kitus asmenis faktinėms aplinkybėms konstatuoti, o 2010-07-19 - VMI darbuotojus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nepagrįstai neleido ieškovui pakeisti trečiojo asmens UAB „Tigesta“ statuso byloje į atsakovą (CK 45 str.). Šį klausimą ieškovas kėlė ir 2011-12-06 teismo posėdyje, o nutartį šiuo klausimu teismas priėmė 2011-12-06, t.y. jau išėjęs į sprendimų priėmimo kambarį priimti sprendimą byloje, t.y. pažeidęs CPK 14 str., 19 str., 264 str. 2 d., teismo pasitarimo slaptumą. Dėl to, apelianto nuomone, teismas sutrukdė ieškovui realizuoti teisę pakeisti trečiojo asmens statusą, nors teismas 2011-10-10 teismo posėdyje ieškovui primygtinai pasiūlė pakeisti UAB „Tigesta“ statusą.

Teismas neišsireikalavo įrodymų, susijusių su 308 kabineto plotu, įrodymų dėl UAB „Tigesta“ buveinės nuomos iš UAB „Skomė“, neapklausė visų liudytojų, nenustatė aplinkybių dėl daiktų dingimo iš patalpų R8-31, R8-32 ir jų atsiradimo R8-46, nenustatė kas valdo patalpas R8-46, neišaiškino kiek ir kurių patalpų ginčo aktu buvo gražinta atsakovui. Teismas nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad 2010 m. liepos mėn., t.y. po ieškovo išsikėlimo iš nuomotų patalpų, UAB „Skomė“ direktorius pakvietė VMI pareigūnus ir kartu su atsakovo darbuotoju V. Č. juos įleido į rūsio patalpas R8-46. Teismas elgėsi šališkai – 2011-12-06 atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą, o vėliau jį atmetė formaliais pagrindais. Taip pat teismas formaliais pagrindais nemotyvuota 2011-10-17 nutartimi atmetė ieškovo prašymą neleisti atsakovų atstovams (advokatei M. J. ir U. P.) atstovauti atsakovą, nes jie dalyvavo ieškovo dokumentų atsiradimo ir/ar fiksavimo patalpose R8-46 sumodeliavime, antstolio R. V. faktinių aplinkybių protokolo suorganizavime ir šioje byloje vertino savo pačių veiksmus. Be to, šie advokatai, pasak apelianto, neturėjo teisės atstovauti atsakovo, nes 2009-09-30 teisinių paslaugų sutarties terminas yra neapibrėžtas ir nebegaliojo. Dėl to teismas negalėjo priteisti iš jų atstovavimo išlaidų, kurios apelianto vertinimu yra per didelės. Teismas vertino tik įrodymus palankius atsakovui, o dėl ieškovo pateiktų įrodymų, jo paaiškinimų nepasisakė. Apelianto vertinimu sprendimas yra be motyvų. Teismas nenurodė kokiu teisiniu pagrindu teismas atmetė ieškinį ir ieškovo argumentus.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad yra tik 3 kv.m. skirtumas tarp ieškinyje pateiktų patalpų ploto, už kurio nuomą atsakovas ieškovui išrašinėjo sąskaitas –faktūras, nevertino ieškovo paaiškinimų ir pažymos (1 t. b.l. 128). Teismas nevertino ieškovo pateiktos lentelės, kurioje surašyti visi išsinuomoti plotai. Teismas nevertino, kad atsakovas 2011-11-22 pranešime (3 t. b.l. 136) patvirtino faktą, kad 2004-05-31 aktu atsakovas „pridengė“ 15 kv.m. rūsio patalpų, kuriose buvo patalpinti neteisėtai pasisavinti ieškovo dokumentai ir kitas turtas. Tokiu būdų apelianto teigimu atsakovas patvirtino, kad ginčo aktas yra apsimestinis. Kai UAB „Tigesta“ 2007-11-12 raštu tai paneigė, patvirtindama, kad tik gražino atsakovui dalį nebenaudojamų biuro patalpų, tuomet atsakovas pakeitė savo aiškinimus, kad tariamai ne UAB „Tigesta“ atstovas, o Z. V. priėmė naudojimui 15 kv.m. neidentifikuotų patalpų. Apelianto vertinimu tokia atsakovo pozicija yra nepagrįsta. Atsakovas žinojo kur yra ieškovo dokumentai bei pats valdė R8-46 patalpas.

Teismas neišaiškino ir nevertino aplinkybių kaip ir kada ieškovo dokumentai dingo iš patalpų R8-31, R8-32 ir atsidūrė patalpose R8-46, nevertino jų tinkamumo dokumentų saugojimui, todėl netinkamai nustatė, kad ieškovas naudojosi atsakovo rūsio patalpomis. Teismas privalėjo išsiaiškinti kokias patalpas prieš ir po ginčo akto pasirašymo valdė ieškovas, kad valdė patalpas R8-46.

Teismas nepagrįstai nustatė, kad tarp šalių susiklostė praktika neidentifikuoti patalpas pagal inventorizavimo indeksus, o kvadratiniais metrais ir apytiksliai ir kad ieškovą tenkino toks susitarimas. Apeliantas teigia, kad patalpų gražinimo praktikos tarp šalių nebuvo, todėl patalpos turėjo būti gražintos pagal tuos dokumentus, pagal kuriuos jos buvo perduotos nuomai. Iš susirašinėjimo medžiagos matyti, kad ieškovas reikalavo, kad atsakovas pateiktų išnuomotų patalpų inventorizavimo planus, tačiau atsakovas to nedarė. Administratoriui siurprizinė sąlyga buvo tai, kad atsakovas, ruošęs 2004-05-31 aktą, į jį įrašė ne 47 kv.m. dydžio 308 kabinetą, o tik 34 kv.m., nes tuo metu nei ieškovas, nei UAB „Tigesta“ nebuvo gavę inventorizavimo planų, todėl administratorius negalėjo patikrinti kokia proporcinga III aukšto bendro naudojimo patalpų dalis grąžinta kartu su kabinetu. Kadangi bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo veikė atsakovo pusėje, todėl atsiranda UAB „Tigesta“ atsakomybės klausimas dėl ieškovo turto administravimo pareigų nevykdymo. Todėl teismas turėjo apklausti liudytoju S. B..

Teismas neteisingai vertino sąskaitų faktūrų atitikimo aktui, nes ieškovas grindė ieškinį argumentu, jog šios sąskaitos faktūros atitinka ginčo aktą, bet neatitinka faktiškai likusių ieškovo valdyme plotų po ginčo akto pasirašymo.

Teismas neteisingai vertino liudytojo V. Č. parodymus, nes šis liudytojas neturėjo darbo vietos Konstitucijos per. 12, Vilniuje, nedisponavo ieškovo patalpų raktais, nežinojo signalizacijos kodų, nes visos patalpos buvo saugomos, niekada nepranešė ieškovui apie jo dokumentus ir kitą turtą patalpoje R8-46. V. Č. raktus galėjo gauti tik iš atsakovo.

Teismas nepagrįstai teigia, kad ieškovas, teigdamas, kad ginčo aktas yra apsimestinis, nenurodė kokį sandorį jis turėjo galvoje, nes ieškinyje ir kalbama apie apsimestinį sandorį – 2004-05-31 aktą.

Ieškovas tinkamai neįgyvendino valios dėl UAB „Tigesta“ procesinės padėties pakeitimo, o 2011-12-06 teismo posėdyje neprieštaravo, kad būtų baigtas bylos nagrinėjimas iš esmės ir pereita prie baigiamųjų kalbų. Šalies statuso pakeitimas susijęs su ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimu. Vadovaujantis CPK 141 str. šia teise ieškovas turėjo teisę pasinaudoti iki nutarties bylą skirti nagrinėti teismo posėdyje, t.y. iki 2011-08-16. Teismo pasiūlymas apsvarstyti byloje dalyvaujančio asmens statuso pakeitimą nereiškia teismo įpareigojimo, o ieškovui nesuteikta teisė piktnaudžiauti ir vilkinti procesą. Bet kuriuo atveju procesinės teisės normos pažeidimas arba netinkamas jų taikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Ieškinys buvo atmestas kaip neįrodytas, ieškinio atmetimo pagrindai nėra susiję su UAB „Tigesat“ procesiniu statusu. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas, deklaruodamas siekį pakeisti UAB „Tigesta“ statusą, siekė ne pakeisti atsakovus, o ieškinį pareikšti UAB „Skomė“ ir UAB „Tigesta“ kaip solidariems bendraatsakovams. Tokiu atveju ieškinio pareiškimas vienam iš solidarių skolininkų yra pakankamas. Atsakovas nurodė, kad apelianto motyvai dėl UAB „Tigesat“ statuso pakeitimo yra nepagrįsti bei nevertintini, kaip neturintys reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Liudytojas K. B. nebuvo apklaustas, nes teismo posėdyje nedalyvavo, o ieškovas nesiėmė veiksmų užtikrinti šio liudytojo apklausos buvimą, o 2011-12-06 teismo posėdyje neprieštaravo bylos nagrinėjimui iš esmės užbaigimui. Be to, apeliantas nenurodė kokias aplinkybes galėtų patvirtinti liudytojai.

E. B. dalyvavimas posėdyje nebuvo būtinas, paaiškėjus, kad jis nebeatstovauja UAB „Tigesta“, o šio asmens apklausti liudytoju ieškovas neprašė. Atsakovas pažymėjo, kad UAB „Tigesta“ atstovas posėdžiuose dalyvavo.

Ieškovas negalėjo užduoti klausimų UAB „Tigesta“, kurie nebuvo susiję su ginčo dalyku arba buvo menami. Ieškovo keliami klausimai, susiję su daiktų ir dokumentų dingimu, nėra susiję su ginčo dalyku. Teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno šalies teiginio, o tai, kad ieškovas nesutinka su teismo motyvais, nereiškia, kad jų nėra.

Ieškovas ieškinyje pats ginčija aktą ir sąskaitas faktūras būtent dalyje dėl 3 kv.m. patalpų nuomos, kurios kaina 26 Lt ir PVM.

Teismas nesivadovavo ieškovo pateikta plotų skaičiavimo lentele, nes ji yra nenuosekli ir prieštaringa, kadangi joje nebuvo nurodytas plotas, perduotas naudotis iki administravimo pradžios, pateiktas plotų skaičiavimas yra netikslus.

Atsakovas pabrėžė, kad nors ieškovas neigia vykdymu pripažinęs 2004-05-31 aktą, tačiau tuo pačiu jis teigia, kad yra pilnai atsiskaitęs už nuomą ir nėra skolingas atsakovui.

Skundžiamos nutarties dalyje dėl atsisakymo priimti atskirąjį skundą dėl baudos skyrimo, teismas nepasisakė dėl apelianto motyvų, nurodytų atskirajame skunde dėl 2012-01-16 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties. 2012-01-16 nutartyje teismas paaiškino, kad baudą skiria CPK 95 str. 2 d. pagrindu, o ne CPK 106 str. pagrindu. Be kita ko teismas, paminėjo ir CPK 107 str. Mano, jog teismas skundžiama nutartimi, išaiškindamas apeliantui, kad dėl paskirtos baudos gali būti paduodamas prašymas dėl jos panaikinimo ar sumažinimo, neteisėtai apribojo apelianto teises teikti 2012-01-26 atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties.

Teismas tą pačią dieną, kurią priėmė skundžiamą nutartį, priėmė ir kitą 2012-02-09 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį, kuria priėmė nagrinėjimui ieškovo atskirąjį skundą dėl 2012-01-30 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti 2012-01-26 ieškovo atskirąjį skundą dėl 2012-01-16 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti 2012-01-13 ieškovo atskirąjį skundą dėl 2012-01-02 teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti 2011-12-27 ieškovo atskirąjį skundą dėl 2011-12-06 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties. Tokiu būdu teismas pats pripažino ieškovo teisę skųsti teismo atsisakymą priimti atskirąjį skundą dėl 2011-12-06 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties ir patvirtino 2012-01-16 nutarties ir skundžiamos nutarties nepagrįstumą skirti ieškovo atstovui baudą.

Teismas baudą skyrė CPK 95 str. 2 d. pagrindu, o ne CPK 106 str. pagrindu, todėl dėl jos panaikinimo ieškovo atstovas turi teikti atskirąjį skundą dėl 2012-01-16 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties, bet ne prašymą CPK 107 str. pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas; atskirasis skundas dėl 2012 m. sausio 30 d. nutarties iš dalies tenkintinas, apeliacinis procesas dėl nutarties dalies, susijusia su paskirta bauda, nutrauktinas; apelianto atskirasis skundas dėl 2012 m. vasario 9 d. nutarties tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta.

Apeliantas išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 332 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniame skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Apelianto prašymas dėl bylos sustabdymo atmestinas, nes 2013-04-09 nutartimi civilinės bylos Nr. 2A-1263-653/2013 ir 2S-435-653/2013 buvo sujungtos ir perduotos nagrinėti teisėjų kolegijai (4 t. b.l. 182-183), todėl bylų sustabdymas šiuo atveju nėra tikslingas.

Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija. v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Taigi, tai, kad ieškovui nepatinka sprendimo surašymo stilius, nereiškia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas.

Byloje kilo ginčas dėl fakto kiek ir kokių patalpų buvo perduota 2004-05-31 UAB „Skomė“ ir UAB „Parex lizingas” Negyvenamųjų patalpų perdavimo-priėmimo aktu, sudarytu šalims vykdant 1997-07-11 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. SPL-1. Ieškovas ginčijo, kad jo atstovo valia buvo tinkamai išreikšta, t.y. siekė nuginčyti šį aktą, kaip sandorį, sudarytą dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, suklydimo įtakoje, esant siurprizinei sąlygai (CK 1.90 str., 1.91 str.).

Siekiant nustatyti tikrąją šalių valią, būtina atsižvelgti į nuomos sandoryje numatytas sąlygas, į šalių veiksmus, vykdant minėtą sandorį. Iš 1997-07-11 nuomos sutarties 1-3 p.p. matyti, kad šalys, susitardamos dėl sutarties dalyko, nurodė tik apytikslį nuomojamų patalpų plotą, išreikštą kvadratiniais metrais. Šalys nebuvo susitarusios dėl konkrečių individualiais indeksais pažymėtų patalpų, bet nurodė tik pastate, esančiame Ukmergės g. 12, Vilniuje, nuomojamų negyvenamųjų patalpų plotą, išreikštą kvadratiniais metrais. Analogiškai buvo susitarta ir perduodant patalpas, keičiant sutarties sąlygas (1 t. b.l. 30-40). Iš PVM sąskaitų faktūrų taip pat matyti, kad atsakovas reikalavo sumokėti už jose nurodytą patalpų plotą. Bylos duomenimis ieškovui kilo klausimas dėl nuomojamų patalpų konkretizavimo tik 2007 m., t.y. po dešimties metų nuo sutarties sudarymo ir vykdymo (1 t. b.l. 133). Iš to seka, kad patalpų grąžinimo atsakovui praktika atitiko ir sutarties sąlygas, ir sutarties vykdymo bei patalpų perdavimo ieškovui praktiką. Pažymėtina ir tai, kad nuo 2010-04-01 nuomos sutartis pasibaigė jos nutraukimu (2 t. b.l. 18).

Pagal CK 1.79 str. 2 d. 1 p. preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti, sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė. Ieškovas nurodė, kad iki 2007 m. liepos mėn. už patalpų nuomą pagal atsakovo pateiktas sąskaitas yra atsiskaitęs. Kaip buvo minėta, iš susirašinėjimo matyti, kad tik 2007 m. ieškovas pradėjo domėtis kokios konkrečiai patalpos buvo jam perduotos. Taigi, atsakovo veiksmai po 2004-05-31 akto pasirašymo įrodo, kad ieškovas buvo apsisprendęs vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, o ne juos ginčyti, todėl neteko teisės ginčyti 2004-05-31 patalpų perdavimo aktą bei šio akto pagrindu išrašytas sąskaitas - faktūras .

Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nei sutarties sudarymo metu, nei jos vykdymo eigoje nebuvo siekiama detalizuoti nuomojamų patalpų pagal kadastrinius matavimus, nereikalauta juos atlikti, neinicijuotas inventorizavimas, neginčytas nuomojamas plotas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad aktas sudarytas neteisingai suvokiant aplinkybes. Tokiu būdu apelianto nurodyti argumentai, kad teismas neištyrė, nenustatė, neišreikalavo įrodymų, nevertino ieškovo pateiktų įrodymų, susijusių su aplinkybėmis kokios konkrečiai ir kokio ploto patalpos buvo faktiškai gražinta atsakovui, už kurias konkrečiai patalpas permokėjo ieškovas, vykdant nuomos sutartį, yra teisiškai nereikšmingi. Atsakovas neneigė aplinkybės, kad jis ginčo aktu neperdavė ieškovui iki tol nenaudojamų patalpų, tarp šalių nėra ginčo, kad šiuo aktu buvo sumažintas iki tol nuomojamas patalpų plotas, todėl šių aplinkybių papildomai įrodinėti nereikia. Kita vertus, atsižvelgus į aptartą tarp šalių susiklosčiusią nuomos sutarties vykdymo praktiką, apelianto nurodyta aplinkybė, kad ginčo aktu nebuvo perduotos iki tol nenaudojamos patalpos, neįrodo bylai reikšmingų aplinkybių.

Vertinant ieškovo, veikiančio per atstovą – administratoriaus UAB „Tigesta“ - valią ginčo akto sudarymo metu, pažymėtina, kad UAB „Tigesta“ – pelno siekianti įmonė, kuri aktą pasirašė, vykdant tiesioginę komercinę veiklą, todėl jai taikomi didesni rūpestingumo, apdairumo standartai. Dėl to apelianto nurodomos aplinkybės, kad administratorius, perduodant patalpas, negalėjo patikrinti perduodamų patalpų plotų, kad galėjo „nesusigaudyti“ dėl akto turinio, nes neperėmė iš buvusio administratoriaus dokumentų, neturėjo inventorinių duomenų, neįrodo ieškovo valios trūkumų, dėl kurių prašoma aktą pripažinti negaliojančiu (CK 1.90 str. 5 d.). Be to, ieškovas neįrodė atsakovo tyčinių nesąžiningų veiksmų, nukreiptų prieš ieškovo atstovo valią (apgaulės). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad atsakovas (nuomotojas) iš esmės nebuvo suinteresuotas inicijuoti nuomojamų patalpų mažinimą plotą, nes jis gauna užmokestį nuo išnuomoto ploto dydžio. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovo atstovas buvo skubinamas, nesąžiningai įtakojamas pasirašyti ginčo aktą, kad jam buvo daromas neleistinas ekonominis spaudimas. Svarbu ir tai, kad šioje byloje UAB „Tigesta“ nepripažino aplinkybių, jog jos valia buvo įtakota atsakovo apgaule, klaidinimu, ekonominiu spaudimu ir pan. Priešingai, trečiasis asmuo patvirtino, jog turto administravimo metu 2004-05-31 aktu ieškovas grąžino atsakovui 34 kv.m. ploto patalpas ir patvirtino, kad iki nuomos sutarties pabaigos naudosis likusiu 246 kv.m. išnuomotu patalpų plotu, kurį sudaro 200 kv.m. ploto administracinių patalpų, 31 kv.m. pagalbinio ploto, 15 kv.m. ploto dokumentų ir atsargų saugojimui (3 t. b.l. 69).

Iš LITEKO duomenų ir atsakovo pateiktų teismų procesinių sprendimų kopijų matyti, kad teismine tvarka tarp tų pačių šalių buvo išnagrinėtas ginčas, susijęs su ieškovo naudojimuisi 15 kv.m. ploto patalpos dalimi pastate 1B3b, adresu Konstitucijos pr. 12, Vilnius, rūsyje, plane pažymėtos indeksu R8-46. 2011-05-12 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimu c.b. Nr. 2-537-534/2011 UAB „FF lizingas“ buvo iškeldintas iš minėtos patalpos. Teismas nustatė aplinkybę, kad šioje patalpoje tebėra UAB „FF lizingas“ priklausantys daiktai, nors nuomos santykiai šalių nesieja. Taip pat 2011-11-09 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-7610-599/2011, kuris buvo paliktas nepakeistu 2013-01-25 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, buvo išspręstas šalių ginčas dėl dokumentų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir nustatyta, kad UAB „FF Lizingas“ dokumentai buvo laikomi atsakovo patalpoje R8-46, o pareikštu ieškiniu jis siekė ne pažeistų teisių gynybos, o galimai išvengti nuomos mokesčio mokėjimo už naudojimąsi atsakovo patalpomis. Taigi, šiose bylose nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę, jų iš naujo įrodinėti nereikia. Kita vertus, ginčo akte nėra nurodyti perduodamų patalpų inventorizacijos numeriai, nurodyti tik plotai, o 2007-07-05 raštu ieškovas pripažino, jog jam buvo suteiktos patalpos archyvo saugojimui (1 t. b.l. 129). Iš to seka, kad apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis nesinaudojo rūsio patalpomis, tuo labiau, kad dėl aukščiu išdėstyto aplinkybės apie konkrečiai naudojamą patalpą nėra reikšmingos. Nesutiktina su apeliantu, kad teismas nevertino įrodymų, patvirtinančių, jog po ieškovo išsikėlimo iš nuomotų patalpų, UAB „Skomė“ įleido VMI pareigūnus į rūsio patalpas R8-46. Priešingai, teismas įvertino įrodymų visumą ir padarė teisingą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog jis nesinaudojo plotu dokumentams saugoti, o tai, kad patalpų savininkas gali patekti į rūsio patalpas, nesudaro pagrindo nemokėto už naudojimąsi patalpomis.

Apelianto prašymas išreikalauti naujus įrodymus apie antstolių 2003 m. atliktus faktinių aplinkybių konstatavimus atmestinas CPK 180 str., 314 str. pagrindu.

Ieškovas, ginčijant sandorius, rėmėsi ir ta aplinkybe, kad akte buvo nurodyta siurprizinė sąlyga dėl perduodamo patalpų ploto. Pagal CK 6.186 str. sąlygos gali būti vertinamos kaip netikėtos (siurprizinės), kai sutartys sudaromos pagal standartines sąlygas arba prisijungimo būdu. Šiuo atveju abi šalys buvo verslu užsiimančios įmonės, nei viena iš jų nebuvo silpnesne šalimi, šalys aktą sudarė laisva valia pagal jame nurodytas individualiai aptartas pakankamai aiškias sąlygas. Taigi, apelianto argumentai šiuo aspektu pripažintini nepagrįstais.

Pagal CK 1.87 str. apsimestiniu sandoris gali būti pripažintas tuo atveju, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apeliantas nenurodė kokį sandorį pridengti buvo sudarytas ginčijamas perdavimo aktas, be to, trečiojo asmens paaiškinimai patvirtina, kad jis, būdamas ieškovo atstovu, turėjo galvoje būtent tuos patalpų plotus, kurie aiškiai nurodyti akte. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog aktas atitiko tikrąją šalių valią, t.y. ieškovas neįrodė, jog perdavimo aktas yra apsimestinis sandoris.

Apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas nenurodė teisinio sprendimo pagrindimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė ieškinio, todėl CPK 3 str. 1 d., 178, 185 str. pagrindu ieškinį atmetė.

Bylos duomenimis ieškovas 2011-11-30 pateikė teismui patikslintą prašymą, kuriuo prašė pakeisti trečiojo asmens UAB „Tigesta“ statusą į atsakovo statusą ir, teismui nustačius UAB „Tigesta“ kaltę dėl UAB „FF lizingas“ patirtos žalos, ją prašė priteisti solidariai iš UAB „Skomė“ ieškovo naudai. 2011-12-06 nutartimi teismas atsisakė priimti šį ieškovo prašymą dėl to, kad 2011-11-08 ir 2011-11-16 nutartimis teismas jau išsprendė analogiškus atsakovo prašymus. Apeliaciniame skunde apeliantas nesutiko su visomis minėtomis nutartimis, sprendžiant trečiojo asmens procesinės padėties pakeitimo klausimus.

Iš 2012-01-03 teismo nutarties (4 t. b.l. 18), kuria buvo priimtos ieškovo pastabos dėl 2011-12-06 - 2011-12-20 teismo posėdžio protokolo ir minėtų pastabų (4 t. b.l. 13) matyti, kad 2011-12-06 vykusiame teismo posėdyje, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, ieškovas prašė išspręsti pateiktą prašymą, o teismas išaiškino, kad prašymą išspręs rašytinio proceso tvarka per 10 dienų nuo prašymo gavimo teisme dienos. Iš to seka, kad apeliantas teisus, jog teismas išsprendė prašymo priėmimo klausimą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas iš esmės teismo posėdyje.

Iš prašymo turinio matyti, kad ieškovas siekė ne tik pakeisti trečiojo asmens procesinę padėtį byloje, bet ir pakeisti ieškinio dalyką ir pagrindą, nes siekė taikyti deliktinę atsakomybę UAB „Tigesta“, ginčyti perdavimo aktą kitu, priešingu ir nesusijusiu su pirminiame ieškinyje nurodytu, pagrindu. Pagal LR CPK 141 str. ieškovas turi teisę keisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Vėlesnis ieškinio pagrindo arba dalyko pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Pagal minėto straipsnio 4 d. teismo nutartis atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo pakeitimo atskiruoju skundu neskundžiama. Pažymėtina, kad abiejų ieškinio elementų (dalyko ir pagrindo) pakeitimas yra negalimas, nes tai reiškia, kad šalis pareiškia naują ieškinį.

Nagrinėjamu atveju byla buvo paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2011-08-16 nutartimi, todėl vėliau vadovaujantis CPK 141 str. teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti ieškovo prašymą (patikslintą ieškinį) dėl to, kad tai užvilkins bylos nagrinėjimą. Be to, kaip buvo minėta, ieškovas procesiniuose dokumentuose siekė reikšti iš esmės naują ieškinį UAB „Tigesta“, todėl ir dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo teisę atsisakyti priimti patikslintą ieškinį (prašymą). Papildomai pažymėtina ir tai, kad ieškovo naujai pateikiami procesiniai dokumentai (patikslintas ieškinys, prašymas) neatitiko įstatymo numatytų reikalavimų, nes ieškovas neaiškiai suformulavo faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamos UAB „Tigesta“ civilinės atsakomybės sąlygos, sandorio negaliojimo aplinkybės (CPK 135 str. 1 d. 2 p.), nes jas iš esmės ieškovas paliko aiškintis teismui. Tuo tarpu būtent ieškovas turi pareigą aiškiai nurodyti ieškinio dalyką ir pagrindą, pateikti faktines aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Akivaizdu, kad procesinio dokumento trūkumų šalinimo procesas, jau prasidėjus teisminiam nagrinėjimui, užvilkintų bylos nagrinėjimą. Dėl visų minėtų motyvų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai 2011-11-08 ir 2011-11-16 nutartimis atsisakė priimti apelianto prašymą ir patikslintą ieškinį. Kadangi 2011-11-30 ieškovas pateikė iš esmės analogišką procesinį dokumentą, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą 2011-12-06 nutartimi atsisakyti priimti ieškovo prašymą. Kaip buvo minėta, ieškovo prašymai buvo susiję su naujo atskiro ieškinio pareiškimu UAB „Tigesta“ ir ieškovas turėjo galimybę šia teise pasinaudoti, pareikšiant tokį ieškinį bendra tvarka, todėl apelianto nurodytos teismo nutartys neužkirto kelio tolesnei šios bylos eigai ir nepažeidė apelianto teisių. Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, nenustatė, kad buvo sutrukdyta ieškovui galimybė užduoti klausimus UAB „Tigesta“, susijusius su pareikštais reikalavimais ieškinio ribose, ir kad tai galėjo turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kadangi teisme priimtas ir išnagrinėtas ieškinys nebuvo grindžiamas UAB „Tigesta“ neteisėtais veiksmais, jo civiline atsakomybe, todėl teismas pagrįstai atsisakė apklausti liudytoju S. B. (CPK 180 str.).

Iš dalies sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas buvo nenuoseklus, kai 2011-10-10 vykusiame teismo posėdyje siūlė ieškovui CPK 45 str. pagrindu patraukti atsakovu UAB „Tigesta“, kuri pasirašė 2004-05-31 aktą (3 t. b.l. 65), o vėliau neleido pasinaudoti ieškovui šia teise. Iš tikrųjų toks teismo pasiūlymas nėra aiškus, atsižvelgus į ieškinio pagrindą ir į tai, kad UAB „Tigesta“, pasirašydama aktą, veikė atsakovo vardu. Taip pat teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti pareiškimo priėmimo klausimą po to, kai byla buvo išnagrinėta iš esmės priimto ieškinio ribose. Tačiau atsižvelgus į tai, kad šalių ginčas buvo išspręstas teisingai, taip pat į tai, kad tolesnis trečiojo asmens procesinės padėties pakeitimo ir su tuo susijusio ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo klausimo išsprendimas atitiko CPK reikalavimus, procesiniai formalūs pažeidimai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 329 str.). Pažymėtina ir tai, kad 2011-12-06 nutartyje teismas nepasisakė dėl išnagrinėto ginčo išsprendimo ar su tuo susijusių aplinkybių, sprendė tik procesinį prašymo priėmimo klausimą, dėl ko negali būti konstatuotas teismo šališkumas.

Apelianto argumentai dėl atsakovo atstovų neteisėto atstovavimo atmestini. Įstatymai nedraudžia šalių atstovams rinkti įrodymus, siekiant pagrįsti atstovaujamųjų poziciją byloje, todėl atsakovo atstovų dalyvavimas, konstatuojant faktines aplinkybes, nesudaro pagrindo neleisti atstovams vesti bylą atsakovo vardu. Be to, advokatai atsakovą atstovauja teisinių paslaugų sutarties, o ne įgaliojimo pagrindu, todėl advokato įgaliojimų terminas spręstinas pagal sutarčių galiojimą reglamentuojančias teisės normas, o ne pagal įgaliojimui nustatytus reikalavimus. Kadangi atsakovas teisinių paslaugų sutarties nenutraukė, todėl sudaryta sutartis galiojo, to neneigė ir atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl atstovai buvo įgalioti atstovauti atsakovą teisme. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2011-10-17 nutartimi (3 t. b.l. 73) atmetė ieškovo prašymą neleisti atsakovo atstovams atstovauti atsakovą. Apeliantas nenurodė pagrįstų motyvų, dėl kurių teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti pripažintos per didelėmis. Apelianto nurodytų kitų bylų, kuriose dalyvavo atsakovo atstovai, dalykas nėra tapatus, todėl akivaizdu, kad atsakovo ruošti procesiniai dokumentai, teisiniai argumentai skyrėsi. Pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo priteistą bylinėjimosi išlaidų dydį, apeliacinės instancijos teismas šiems argumentams pritaria, o apelianto nesutikimo motyvus atmeta.

Dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. nutarties

Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškovo UAB „FF lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nutarties.

Pagal CPK 334 str. 1 d. pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) CPK numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 str. 3 d.).

Atskirųjų skundų priėmimą reglamentuoja CPK 315 str., 338 str. Pagal CPK 315 str. 4 d. dėl nutarties, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą, gali būti paduotas atskirasis skundas. Iš to seka, kad byloje priimtos teismo nutartys, kuriomis buvo atsisakyta priimti apelianto atskiruosius skundus dėl teismo nutarčių, kuriomis buvo atsisakyta priimti atskiruosius skundus (2012-01-16, 2012-01-30 – 4 t. b.l. 24, 25, 59), priimtos pažeidžiant minėtas procesinės teisės normas, dėl to šioje dalyje jos naikintinos.

Iš bylos matyti, kad apeliantas siekė realizuoti savo teisę į apeliaciją, skundžiant 2011-12-06 teismo nutartį. Šios nutarties teisėtumą apeliantas ginčijo ir apeliaciniame skunde. Pažymėtina, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo (arba nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7 str., 301 str., 302 str.). Dėl to, įgyvendinant minėtus civilinio proceso principus, apeliacinės instancijos teisme sprendžiant dėl viso ginčo išnagrinėjimo teisėtumo, panaikinus skundžiamą 2012-01-30 nutartį, būtina išspręsti apelianto atskiruosiuose skunduose keliamą klausimą iš esmės.

Pagal CPK 141 str. 4 d., 334 str. 1 d. 2 d., taip pat CPK 334 str. 3 d. (šiuo atveju motyvai dėl 2011-12-06 nutarties teisėtumo buvo įtraukti į apeliacinį skundą) 2011-12-06 teismo nutartis yra neskundžiama, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2012-01-02 nutartimi atsisakė priimti atskirąjį skundą dėl 2011-12-06 nutarties (4 t. b.l. 17), todėl ši nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, konstatavo, jog 2011-12-06 nutartis taip pat yra pagrįsta ir teisėta, todėl, išnagrinėjus apeliacinį skundą, apelianto keliamas klausimas išspręstas iš esmės.

Vertinant 2012-01-30 teismo nutarties teisėtumo klausimą dalyje dėl atsisakymo priimti atskirąjį skundą dėl 2012-01-16 teismo nutartimi paskirtos baudos, pažymėtina, kad teismas, skirdamas baudą ieškovo vadovui Z. V. CPK 95 str. pagrindu, nurodė, jog vadovaujasi CPK 107 str., ir išaiškino, kad asmeniui, kuriam paskirta bauda per 14 dienų nuo nutarties priėmimo dienos gali prašyti teismą, paskyrusį baudą, ją panaikinti ar sumažinti. Pažymėtina, jog CPK 106 str. numatyta, kad baudas teismas skiria CPK numatytais atvejais ir nustatyto dydžio. CPK 107 str. reglamentuoja baudos panaikinimo ar sumažinimo tvarką ir terminus. Asmuo, kuriam yra paskirta bauda, turi teisę per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo prašyti nutartį priėmusį teismą panaikinti arba sumažinti skirtą baudą (CPK 107 str. 1 d.), o atskirasis skundas gali būti duodamas dėl nutarties, kuria atmestas pareiškimas panaikinti arba sumažinti skirtą baudą (CPK 107 str. 2 d.). CPK nenumatyta, jog dėl nutarties skirti dalyvaujančiam byloje asmeniui baudą CPK 95 str. tvarka iš karto gali būti duodamas atskirasis skundas.

CPK 315 str. 2 d. 3 p. nustatyta, jog apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis) negali būti apeliacinio apskundimo objektu. Jeigu nurodyta aplinkybė paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 str. 5 d.). Šios nuostatos taikytinos ir atskiriesiems skundams (CPK 338 str.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria paskirta bauda, nėra skundžiama apeliacine tvarka, t. y. negali būti apeliacinio apskundimo objektas, todėl apeliacinis procesas dėl šios skundžiamos nutarties dalies nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 5 d.). Pažymėtina ir tai, jog apeliantas pasinaudojo ir CPK 107 str. įtvirtinta galimybe prašyti sumažinti paskirtą baudą.

Dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nutarties

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005, pažymėjo, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai. Be to, piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis pripažįstama ir tokia faktinė situacija, kai galima konstatuoti, kad šalis sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (LAT 2010-06-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs minėtoje civilinio proceso įstatymo normoje numatytą piktnaudžiavimo atvejį (piktnaudžiavimą teise prašyti pakeisti šalies procesinę padėtį bei apeliacijos teise), 2012 m. sausio 16 d. nutartimi (b. l. 13-15) paskyrė pareiškėjui 1.000 Lt baudą (CPK 95 str. 2 d.). Pareiškėjas pateikė prašymą šią baudą panaikinti, skundžiama nutartimi teismas šį prašymą atmetė.

CPK 107 str., numatančiame baudos panaikinimo ar sumažinimo tvarką, nėra nustatyti kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl baudos panaikinimo (sumažinimo), todėl turėtų būti vadovaujamasi universaliaisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 str.). Teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, jog apeliantas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis ar veikė prieš greitą ir (ar) teisingą bylos išnagrinėjimą, nes iš dalies tokią situaciją sąlygojo ir aukščiu minėti teismo procesiniai veiksmai – siūlymas keisti atsakovą, atsisakymas priimti atskiruosius skundus dėl nutarčių, kuriomis buvo atsisakyta priimti atskiruosius skundus. Šiuo atveju atsakovo elgesys, pasinaudojant savo teise pateikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuri, jo įsitikinimu, yra nepagrįsta ar neteisėta, nesant kitų aplinkybių, negali būti pripažįstamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Dėl tų pačių motyvų atmestinas proceso dalyvių prašymai skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis apeliacinės instancijos teisme.

Dėl išdėstyto skundžiama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartis, kuria atmestas prašymas dėl skirtos baudos valstybės naudai panaikinimo, naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – panaikinama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartimi paskirtą 1000,0 Lt dydžio baudą.

Išnagrinėjus apeliacinį skundą bei atskiruosius skundus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus pagal CPK 270 str., atskirųjų skundų dalinis panaikinimas neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Teismo sprendime neturi būti detaliai argumentuojamas kiekvieno šalies pateikto įrodymo ir argumento atmetimas, tuo labiau, kad dauguma iš jų nepatvirtina tiesioginio ryšio su esminėmis įrodinėtinomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams, todėl jų nekartoja.

Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme paskirstomos pagal CPK 93 str. taisykles. Atsakovo patirtų išlaidų dydis yra pagrįstas rašytiniais įrodymais (4 t. b.l. 177-179). Kadangi nurodytos išlaidos už atsiliepimą į apeliacinį skundą ir atskirąjį skundą parengimą viršija Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtiną maksimalųjį dydį, todėl prašoma priteisti išlaidų suma mažintina iki 1700 Lt. Ši suma atitinka bylos sudėtingumą, advokatų darbo ir laiko sąnaudas, atsižvelgus į apelianto pateikiamų procesinių dokumentų apimtį, bei CK 1.5 str. numatytus principus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 337 str. 1 d. 2 p., 338 str. kolegija

nutarė

2011 m. gruodžio 20 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinį procesą pagal ieškovo UAB „FF lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti apelianto atskirąjį skundą dėl paskirtos baudos, nutraukti.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – 2012-01-16 teismo nutartį dėl atsisakymo priimti atskirąjį skundą dėl 2012-01-02 nutarties panaikinti, 2012-01-02 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutartį palikti nepakeista.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartimi ieškovo UAB „FF lizingas“ vadovui Z. V., a.k. (duomenys neskelbtini) paskirtą 1.000,00 Lt dydžio baudą valstybės naudai.

Priteisti iš apelianto UAB „FF lizingas“ atsakovo UAB „Skomė“ naudai 1700 Lt bylinėjimosi išlaidas.