Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R.B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo

R.B. nuteistas pagal LR BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 12 metų ir 6 mėn. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 metų ir 6 mėn. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie šios bausmės pridėjus dalį, t.y. 6 mėn., neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Klaipėdos m. apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d. 3 p., nuteistajam R.B. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – 100 Lt vertės turto konfiskavimas.

Iš R.B. priteista 5000 Lt turtinės žalos ir 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo S.J. Be to, iš R.B., M.Ž. ir A.B. solidariai priteista 300 Lt turtinės žalos atlyginimo S.J. ir iš kiekvieno jų po 16 Lt proceso išlaidų valstybei. Procesas dėl nukentėjusiojo Ž.S. civilinio ieškinio nutrauktas.

Šioje byloje taip pat nuteisti M.Ž. ir A.B., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R.B. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su M.Ž. ir A.B., 2005 m. vasario 21 d., apie 23⁵⁰ val., Klaipėdos raj. Kapstatų km. esančios AB ,,Gargždų statyba“ statybvietės ,,Kapstatų ežero krantinės sutvarkymo darbai“ teritorijoje, turėdami tikslą primušti D.J. ir pagrobti jo su savimi turimą turtą, panaudodami atsineštą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – beisbolo lazdą, užpuolė statybos aikštelę saugojantį D.J. R.B. kumščiu smogė nukentėjusiajam į veidą, A.B. du kartus kumščiu sudavė jam į veidą ir kojos keliu smogė į pilvą, o M.Ž. beisbolo lazda keturis kartus smogė D.J. į galvos ir pečių sritį. Po to R.B., viršydamas susitarimo su kitais bendrininkais ribas, turėdamas tikslą užvaldyti nukentėjusiojo turtą, su savimi turėtu peiliu tris kartus dūrė D.J. į viršutinę kūno dalį, padarydamas jam tris durtines-pjautines kiaurymines žaizdas, ir vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam į veidą, padarydamas dešiniojo skruosto durtinę-pjautinę žaizdą su odos įdrėskimu. Nukentėjusiajam nuo smūgių peiliu pargriuvus ant žemės, M.Ž. D.J. į įvairias kūno vietas sudavė dar apie dešimt smūgių beisbolo lazda, o R.B. jam du kartus smogė kumščiu. Po to A.B., paėmęs iš M.Ž. beisbolo lazdą, ja dar apie dešimt kartų smogė D.J. į įvairias kūno vietas, taip pat po vieną kartą sudavė jam kumščiu į juosmenį ir petį. R.B., M.Ž. ir A.B., plėšimo metu suduodami smūgius rankomis, kojomis ir beisbolo lazda, o R.B. – dar ir smogdamas peiliu į veidą, padarė D.J. nežymų sveikatos sutrikdymą – tris odos nubrozdinimus bei poodines minkštųjų audinių kraujosruvas viršugalvio ir pakaušio srityje, dešinio skruosto durtinę-pjautinę žaizdą ir odos įdrėskimą, keturis odos nubrozdinimus kaktos dešinėje pusėje, poodinę kairio antakio kraujosruvą, kraujosruvą apatinės lūpos kairėje pusėje, odos nubrozdinimą kairiojo dilbio nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą kairiojo dilbio priekiniame paviršiuje, kraujosruvą dešinio klubo ir dešinės šlaunies šoniniame paviršiuje, odos nubrozdinimą kairės blauzdos priekiniame paviršiuje, daugybines poodines kraujosruvas abiejų plaštakų nugariniame paviršiuje, ir, panaudotu fiziniu smurtu palaužę nukentėjusiojo pasipriešinimą, pagrobė D.J. su savimi turėtą turtą – S.J. priklausantį 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 1100“, kurį M.Ž. ištraukė iš po gulinčio sužaloto D.J., bei Ž.S. priklausantį 50 Lt vertės magnetofoną ,,Atlanta“, kurį A.B. paėmė iš šalia buvusio statybinio vagonėlio. R.B., plėšimo metu tris kartus durdamas peiliu D.J. į viršutinę kūno dalį, padarė jam žaizdą krūtinės ląstos dešinėje pusėje VI šonkaulio srityje tarp vidurinės raktikaulinės ir priekrūtinkaulinės linijos su VI šonkaulio kremzlės nupjovimu, kiauryminį perikardo bei širdies dešiniojo krašto pažeidimą, žaizdą nugaros dešinėje pusėje pomentinėje srityje X tarpšonkaulyje pagal liniją su dešiniojo plaučio apatinės skilties pažeidimu, žaizdą pilvo bambos srityje su kepenų dešiniosios skilties priekinio krašto pažeidimu, ko pasekoje, nuo durtinių-pjautinių kiauryminių krūtinės ląstos ir pilvo sužalojimų su širdies, dešinio plaučio bei kepenų pažeidimais išsivysčius ūmiam vidiniam ir išoriniam nukraujavimui, širdies tamponadai bei masyviam dešinės pusės pneumohemotoraksui, D.J. įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu R.B. tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė D.J.

Teismo posėdyje nuteistojo R.B. gynėja ir nuteistasis M.Ž., kurio atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas, prašo nuteistojo R.B. apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras nuteistojo R.B. apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš bylos matosi, kad teismas visas jos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino ištirtus įrodymus, todėl nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nuteistąjį R.B. teismas pagrįstai pripažino kaltu, taip pat tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus ir šio nuteistojo nusikalstamas veikas kvalifikavo teisingai. Į daugelį nuteistojo R.B. apeliacinio skundo argumentų irgi jau motyvuotai atsakyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Iš nuteistojo R.B. apeliacinio skundo turinio ir šio nuteistojo parodymų teisiamajame posėdyje matosi, kad didžiąją dalį teismo nustatytų faktinių aplinkybių patvirtina ir jų neginčija pats apeliantas. Tos aplinkybės nustatytos paties R.B., kitų nuteistųjų šioje byloje A.B., M.Ž., nukentėjusiojo S.J., liudytojų M.P., M.K., P.K., I.K., V.K., D.B. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje ir įvykio vietos apžiūros protokolais, specialisto išvadomis ir kitais ištirtais bei nuosprendyje išdėstytais bei aptartais įrodymais.

Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad dar iki nužudymo, 2005 m. vasario 14 d., D.J. Endriejave viešėjo K. namuose. Ten, be kitų asmenų, buvo ir nuteistasis M. Ž., taip pat nuteistojo A.B. sesuo D.B. Visi šie asmenys, taip pat liudytojai M.K. ir V.K., parodė, kad tą vakarą D.J. buvo girtas ir agresyviai nusiteikęs, konfliktavo su M.Ž., taip pat necenzūriniais žodžiais vadino laisvės atėmimo bausmę atliekantį A.B. ir D.B. tėvą. Po to jis dar įžūliai priekabiavo prie D.B. siūlydamas jai su juo lytiškai santykiauti. Vėliau nuteistajam M.Ž. iš Edriejavo teko pabėgti, nes jį grasino primušti D.J. draugai. Apie visa tai M.Ž. papasakojo A.B. 2005 m. vasario 21 d. vakare A.B. ketino savo seserį D.B. iš Endriejavo parsivežti į namus Klaipėdoje. Jo paprašytas M.Ž. paskambino R.B., o šis savo pažįstamam M.P. Po to visi trys nuteistieji R.B., A.B. ir M.Ž., kartu su liudytoju M.P., šio vairuojamu automobiliu iš Klaipėdos nuvažiavo į Endriejavą pas K. Ten nuteistieji, M.K., V.K., D.B. gerdami alų prisiminė praėjusios savaitės įvykius ir netinkamą D.J. elgesį. Pokalbio metu buvo nutarta, kad D.J. reikia ,,pamokyti“. Pats R.B. parodė, kad nors jis D.J. nepažinojo, M.Ž. paprašė jo irgi važiuoti kartu padėti su D.J. pasikalbėti ir pažadėjo, kad už tą pagalbą neliks skolingas. Jis sutiko padėti ir važiuoti kartu. D.B., pamokyta M.Ž., telefonu D.J. pasiuntė žinutę kviesdama jį išgerti alaus. Šis atsakė, kad vienas sargauja vagonėlyje ir pakvietė D.B. su V.K. ateiti pas jį. Įsitikinę, kad D.J. sargo vagonėlyje yra vienas, visi trys nuteistieji, M.K. rodant kelią, M.P. vairuojamu automobiliu nuvyko į Kapstatų km. ir sustojo miškelyje, netoli nuo statybvietės, kur vagonėlyje sargavo D.J. Visas šias aplinkybes patvirtino ir pats nuteistasis R.B.

Tolesnių įvykių aplinkybes, nors apie jas nuteistųjų parodymuose ir buvo kai kurių prieštaravimų, teismas irgi nustatė teisingai. Nuteistasis A.B. parodė, kad M.Ž. iš M.P. automobilio paėmė beisbolo lazdą ir visi trise nuteistieji nuėjo prie statybininkų vagonėlio. Ten pamatė iš to vagonėlio išėjusį D.J. R.B. M.Ž. paklausė, ar tai D.J. ir išgirdęs patvirtinimą pirmas ranka smogė D.J. į veidą. Po to jis pats sudavė ranka D.J. du kartus į veidą, įspyrė jam į pilvą ir jį laikė. M.Ž. tuo metu kelis kartus sudavė D.J. beisbolo lazda, o R.B. sudavė ranka į paširdžius. D.J. pargriuvus, M.Ž. beisbolo lazda sudavė jam apie dešimt smūgių, o R.B. – du smūgius ranka. Paėmęs iš M.Ž. lazdą, ir jis pats sudavė D.J. apie dešimt smūgių lazda ir kelis kartus kumščiu. Tada R.B. liepė jam eiti į vagonėlį ir pažiūrėti, ar ten yra kas nors vertingo. Ten nuėjęs, rado ir paėmė magnetofoną. Grįžęs į lauką pamatė prie gulinčio D.J. kitus du nuteistuosius, ieškančius D.J. telefono, matė, kad jį rado ir pasiėmė M.Ž. Palikę D.J. gulintį sniege, visi grįžo į automobilį ir parvažiavo pas K. Važiuojant M.Ž. D.J. telefoną iš karto atidavė R.B., o jis pats į automobilį atsinešė ir iš vagonėlio paimtą magnetofoną. Tik automobilyje R.B. rankose pamatė peilį ir šis pasakė, kad tuo peiliu įdūrė D.J. Kitas nuteistasis M.Ž. parodė, kad iš M.P. automobilio paėmė beisbolo lazdą ir kartu su kitais nuteistaisiais nuėjo prie vagonėlio. Teisme jis parodė, kad R.B. pradėjus su iš vagonėlio išėjusiu D.J. kalbėtis, šis puolė muštis ir pirmas sudavė kažkuriam iš kitų nuteistųjų. Tuomet R.B. pasitraukė į šalį, o jis su A.B. ėmė mušti D.J. Jis pats sudavė D.J. apie keturis smūgius beisbolo lazda. Po to D.J. ėmė bėgti į R.B. pusę, bet šis jam sudavė smūgį ir D.J. pargriuvo. Tada jis pats sudavė D.J. lazda apie dešimt smūgių, o toliau ta lazda jį mušė A.B. Po to A.B. nuėjo į vagonėlį ir iš ten parsinešė magnetofoną. Jis pats iš po gulinčio D.J. pasiėmė jo telefoną. Matė, kad D.J. kruvinas. Palikę D.J. gulintį, visi grįžo į automobilį ir ten jis D.J. telefoną iš karto atidavė R.B. Šis automobilyje pasakė, kad įdūrė D.J. peiliu. Pats nuteistasis R.B. parodė, kad su kitais nuteistaisiais priėjus prie vagonėlio, tarp iš to vagonėlio išėjusio D.J. ir A.B. bei M.Ž. kilo ginčas ir grumtynės. D.J. ėmė bėgti į jo pusę. Tada jis iš kišenės išsitraukė peilį ir prie jo pribėgusiam D.J. tuo peiliu dūrė keturis kartus į pilvą ir nugarą, po to nustūmė jį nuo savęs. D.J. pargriuvus, M.Ž. ir A.B. mušė jį beisbolo lazda, o jis pats irgi sudavė smūgį. Po to A.B. nuėjo į vagonėlį ir iš ten atsinešė magnetofoną, o M.Ž. iš gulinčio D.J. paėmė telefoną. Visi trise grįžo į automobilį. Ten A.B. pasakė, kad jis gali pasiimti magnetofoną, o M.Ž. padavė jam D.J. telefoną. Šiuos daiktus jis pasiėmė kaip dovaną, nes dar prieš važiuojant iš K. M.Ž. sakė, kad neliks jam skolingas. Vėliau tą pasiimtą telefoną jis pardavė, o magnetofoną išmetė. Apie tai, kaip išlipę iš automobilio ir pasiėmę beisbolo lazdą, visi trys nuteistieji nuėjo link vagonėlio, parodė ir liudytojai M.P. bei M.K. Šie liudytojai taip pat parodė, kad nuteistieji į automobilį grįžo atsinešdami magnetofoną ir mobilaus ryšio telefoną, o R.B. dar ir rodė peilį. Liudytoja D.B., su nuteistaisiais po to važiavusi į Klaipėdą, irgi parodė, kad automobilyje matė magnetofoną, o pas R.B. dar ir telefoną, kurio kortelę R.B. išmetė per automobilio langą. Važiuojant R.B. dar buvo išsitraukęs peilį ir pasakė, kad juo įdūrė D.J. Teismo medicinos specialisto išvadomis buvo nustatyta, kad nužudytojo D.J. kūne įvairiose vietose rasti sužalojimai, kurie padaryti ne mažiau kaip 16 smūgių, suduotų kietu cilindriniu lazdos pavidalo įrankiu, taip pat suduotų kumščiais arba spardant. Tačiau D.J. mirė nuo durtinių-pjautinių kiauryminių krūtinės ląstos ir pilvo sužalojimų su širdies, dešinio plaučio bei kepenų pažeidimais. Buvo rasta dešinio skruosto durtinė-pjautinė žaizda. Visi durtiniai-pjautiniai sužalojimai, tarp jų ir sukėlę nukentėjusiojo mirtį, buvo padaryti keturiais dūriais, tikėtina, kad tuo pačiu vienašmenių savybių plokščiu duriančiu-pjaunančiu įrankiu.

Iš nuosprendžio matosi, kad įvertinęs išdėstytus įrodymus, teismas D.J. užpuolimo, smurto prieš jį pavartojimo bei nužudymo, svetimo turto pagrobimo aplinkybes, o taip pat kiekvieno iš nuteistųjų vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme nustatė teisingai. Teismas pagrįstai pasirėmė nuteistojo A.B. parodymais, kuriuos apeliaciniame skunde nuteistasis R.B. be jokio pagrindo vadina prieštaringais ir dviprasmiškais. Iš bylos matosi, kad būtent nuteistojo A.B. parodymai yra patys nuosekliausi, juose nėra jokių esminių prieštaravimų ir šis nuteistasis savo parodymų nekeitė ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme. Tuo tarpu paties nuteistojo R.B. ir kito nuteistojo M.Ž. teisme duotus parodymus teismas pagrįstai įvertino kaip šių nuteistųjų mėginimą sušvelninti savo padėtį, o M.Ž. parodymus – dar ir kaip mėginimą padėti nusikaltimo bendrininkui R.B. Pirmiausia tai liečia šių nuteistųjų parodymus apie tai, kad prie vagonėlio konfliktą pirmasis pradėjo pats D.J. Taip pat apie tai, kad R.B. konflikto metu stovėjo nuošalyje ir nukentėjusiajam smūgius peiliu sudavė tada, kai šis bėgo į jo pusę. Tikrai neįtikėtina, kad R.B. peiliu D.J. sužalojo tokiomis aplinkybėmis. Tokia išvada daroma jau vien dėl to, kad peiliu D.J. buvo suduoti net keturi smūgiai, be to ne tik į krūtinės ir pilvo sritis, bet ir į nugarą bei dešinį skruostą. Be to, teisme ir pats R.B. pripažino, kad sudavė smūgį D.J. ir vėliau, kai nukentėjusįjį beisbolo lazda jau mušė kiti nuteistieji. Kad tikrąsias įvykių aplinkybes nurodė būtent nuteistasis A.B., patvirtina ir teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti kito nuteistojo M.Ž. parodymai, kuriuose jis nurodė tokias pačias įvykių aplinkybes kaip ir nuteistasis A.B. Nuosprendyje teisingai pažymėta, kad jokių įtikinamų parodymų pakeitimo teisminio nagrinėjimo metu priežasčių M.Ž. nurodyti nesugebėjo. Kad konfliktą pirmasis būtų pradėjęs D.J., neįtikėtina dar ir dėl to, kad trys nuteistieji turėjo aiškią jėgų persvarą, be to, tai jie vyko pas nukentėjusįjį ir dar buvo pasiėmę specialiai smurto panaudojimui skirtą įrankį – beisbolo lazdą. Iš viso to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad konfliktą pradėjo ne D.J., o patys nuteistieji, o pirmasis – būtent nuteistasis R.B.. Jis pirmasis sudavė D.J. kumščiu į veidą, po to nukentėjusiajam du kartus į veidą ranka sudavė A.B., kuris dar ir keliu smogė į pilvą. Po to M.Ž. beisbolo lazda keturis kartus smogė D.J. į galvą ir pečius. Jau po to R.B. keturis kartus dūrė D.J. peiliu. D.J. pargriuvus, M.Ž. sudavė jam apie dešimt smūgių beisbolo lazda, R.B. sudavė du smūgius kumščiu, o A.B. irgi beisbolo lazda sudavė dar apie dešimt smūgių, be to smogė du kartus kumščiu. Visi trys nuteistieji, suduodami smūgius rankomis, kojomis ir beisbolo lazda, o R.B. dar ir durdamas peiliu į skruostą, padarė nukentėjusiajam nežymius sveikatos sutrikdymus. Tuo tarpu R.B., tris kartus durdamas nukentėjusiajam peiliu į krūtinės, pilvo bei nugaros sritis, padarė jam sužalojimus, kurie ir sukėlė mirtį. Tokiu būdu jis D.J. nužudė.

Apeliaciniame skunde R.B. išdėstytų aplinkybių iš esmės ir neneigia. Tačiau jis nurodo, kad D.J. žuvo dėl nenumatytų aplinkybių. Toks apelianto skundo argumentas atmetamas kaip niekuo nepagrįstas. Jau aptartais įrodymais nustatyta, kad konfliktą ir smurto vartojimą pradėjo pats apeliantas. Jis pats pripažįsta, kad keturis kartus dūrė peiliu D.J. į pilvo ir nugros sritis. Byloje iš tikrųjų nėra duomenų, kad R.B. norėjo nužudyti D.J. ir siekė būtent tokių pasekmių. Tačiau suduodamas keletą smūgių peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas, jis neabejotinai suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Todėl nuosprendyje teismas padarė teisingą išvadą, kad R.B. nužudė D.J. veikdamas netiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R.B. prašo jį išteisinti pagal BK 180 str. 2 d., o jo nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 9 p. perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d. Apeliantas teigia, kad susitarimo apiplėšti D.J. ir pagrobti jo turtą nebuvo, ir jie vyko tik norėdami su nukentėjusiuoju išsiaiškinti santykių. Kolegija visus su šia skundo dalimi susijusius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes jie ir neįtikinami, ir paneigti ištirtais įrodymais. R.B. nusikalstamų veikų subjektyvinę pusę, t.y. tų veikų motyvus bei tikslus, teismas nustatė teisingai.

Kaip jau buvo minėta, K. namuose nuteistieji iš tikrųjų iš pradžių kalbėjosi apie D.J. ankstesnį elgesį, jo priekabiavimą prie A.B. sesers, nepagarbias kalbas apie šio nuteistojo tėvą, taip pat apie jo konfliktus su nuteistuoju M.Ž. Ir pats teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistieji M.Ž. ir A.B. turėjo tikslą D.J. atkeršyti ir vyko pas D.J. norėdami jį primušti. M.Ž. sukurstė kartu vykti ir nuteistąjį R.B. Kad nuteistieji pas D.J. vyko ne tik aiškintis santykių, o būdami iš anksto susitarę nukentėjusįjį sumušti, rodo konkretūs jų veiksmai: atvykimas prie statybų vagonėlio paslapčia, palikus automobilį nuošalesnėje vietoje, beisbolo lazdos pasiėmimas, o taip pat nuosprendyje ir šioje nutartyje jau aptartos smurto prieš D.J. panaudojimo aplinkybės. Tačiau kiti ištirti byloje įrodymai patvirtina, kad visų nuteistųjų, o ypač nuteistojo R.B., pagrindiniai nusikalstamų veikų motyvai bei tikslai buvo savanaudiškos paskatos ir siekimas pagrobti svetimą turtą. Skunde R.B. vėl be pagrindo teigia, kad teismas patikėjo vien tik prieštaringais kito nuteistojo A.B. parodymais. Taip pat neteisingai nurodo ir tai, kad susitarimo apiplėšti D.J. nepatvirtino nei vienas iš apklaustų liudytojų. Iš tikrųjų tai įrodyta ne tik nuteistojo A.B., bet iš dalies ir kito nuteistojo M.Ž., taip pat netgi paties apelianto R.B. parodymais. Tą patį patvirtina ir liudytojos D.B. parodymai. Nuteistasis A.B. parodė, kad dar K. namuose R.B. sakė, jog reikia pažiūrėti, ar D.J. neturi ko nors vertingo. Buvo kalbama apie D.J. telefoną, kuris turėjo būti perduotas R.B. Jau mušant D.J., R.B. jam pasakė nueiti į vagonėlį ir pažiūrėti, ar ten yra kas nors vertingo. Ten nuėjęs, jis rado ir paėmė magnetofoną, kurį vėliau nusinešė į automobilį. Matė, kaip M.Ž. iš gulinčio D.J. paėmė mobilaus ryšio telefoną, kurį automobilyje iš karto atidavė R.B. Teisme parodymus pakeitęs, nuteistasis M.Ž. vis tik parodė, kad mušant D.J. jis iš po gulinčio nukentėjusiojo paėmė jo mobilaus ryšio telefoną ir po to prie automobilio jį iš karto atidavė R.B. Tuo tarpu teisme perskaitytuose M.Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose šis nuteistasis buvo nurodęs ir papildomas aplinkybes. Tuomet jis parodė, kad dar K. namuose R.B. jo klausė, ką D.J. gali turėti vertingo, ar turi mobilaus ryšio telefoną. Jis patvirtino, kad D.J. telefoną turi, į ką R.B. atsakė ,,gerai“ ir sutiko važiuoti kartu. R.B. važiavo todėl, kad žinojo, jog iš to turės naudos, gaus telefoną, o jis su A.B. tam neprieštaravo. Jau mušant D.J., paimti nukentėjusiojo telefoną jam liepė R.B. Apie tai, kodėl teismas pagrįstai patikėjo būtent šiais pirminiais M.Ž. parodymais, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Išdėstytus nuteistųjų A.B. bei M.Ž. parodymus patvirtino ir liudytoja D.B. Teisme ji parodė, kad dar K. namuose R.B. klausinėjo, ar D.J. turi mobilaus ryšio telefoną. Pats nuteistasis R.B. teisme parodė, kad dar prieš važiuojant pas D.J. M.Ž. jam buvo sakęs, jog už sutikimą važiuoti kartu jis jam ,,neliks skoloj“. Jau mušant D.J. jis matė, kaip A.B. nuėjo į vagonėlį ir iš ten atsinešė magnetofoną, o M.Ž. iš gulinčio nukentėjusiojo paėmė mobilaus ryšio telefoną, nors jis jiems imti tų daiktų neliepė. Jau automobilyje M.Ž. tą telefoną atidavė jam, o A.B. pasakė, kad jis gali pasiimti ir magnetofoną. Tuos daiktus jis ir paėmė kaip dovaną. Vėliau jis telefoną pardavė už 100 Lt, o magnetofoną, kuris neveikė, išmetė.

Aptarti įrodymai, tarp jų ir paties nuteistojo R.B. parodymai, apelianto teiginius apie veikimą ne dėl savanaudiškų paskatų paneigia. Teismas tinkamai įvertino nustatytų bylos aplinkybių visumą, o nuosprendyje išdėstytos išvados neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimų išaiškinimams. 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 ,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, kad tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Tačiau jeigu asmens sumanymas pagrobti turtą kyla smurto panaudojimo metu, veika irgi kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnį. Šioje byloje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, nepaisant A.B. ir M.Ž. asmeninių paskatų sumušti D.J., visi trys nuteistieji jau iš anksto buvo susitarę pagrobti nukentėjusiojo turtą panaudojant prieš jį fizinį smurtą. Kita vertus, tokį jų tikslą patvirtina ir tolesni nuteistųjų veiksmai. Jau mušant D.J., D.B. pagrobė magnetofoną, o M.Ž. telefoną. A.B. parodė, kad tai liepė padaryti R.B. Nors apeliantas tai ir neigia, bet pats pripažįsta, kad matė, kaip svetimą turtą užvaldė jo bendrininkai. Tai suvokdamas, jis tam neprieštaravo, o po to užvaldytą turtą iš karto pasiėmė pats. Apelianto argumentai, kad jis magnetofoną ir telefoną priėmė kaip ,,dovaną“, visiškai nerealūs ir atmestini, nes pats R.B., taip pat vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį, tuo pačiu metu pats dalyvavo ir svetimo turto užvaldyme. Apeliantas skunde dar nurodo, kad būtų nelogiška manyti, jog jis su bendrininkais būtų grobęs svetimą turtą apie tai žinant pašaliniams asmenims. Šis skundo argumentas irgi atmetamas, nes jį paneigia pačių nuteistųjų veiksmai. Juk visi nuteistieji, tarp jų ir R.B., pripažįsta, kad iš nusikaltimo vietos grįžę prie automobilio, jie pagrobtų magnetofono bei telefono net nemėgino slėpti nuo automobilyje buvusių liudytojų M.K. bei M.P., o po to ir nuo liudytojos D.B. Iš viso to darytina išvada, kad R.B. tikrai padarė plėšimą veikdamas bendrininkų grupe kartu su A.B. ir M.Ž. Teismas teisingai nustatė ir šį nusikaltimą kvalifikuojančius požymius. R.B. veikė bendrai su kitais nuteistaisiais, vartojusiais smurtą ir sudavusiais nukentėjusiajam smūgius lazda, imituojančia beisbolo lazdą. Tuo tarpu pats apeliantas sudavė smūgius peiliu. Todėl teismas pagrįstai R.B. veiką kvalifikuojančiais požymiais pripažino ir peilio, ir kito specialiai žmogui sužaloti pritaikyto daikto panaudojimą. R.B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 str. 2 d.

Teismas nustatė, kad plėšimo metu R.B. sudavė D.J. smūgius peiliu viršydamas susitarimo su savo bendrininkais ribas, ir tokiu būdu D.J. nužudė. Tai apeliantas padarė turėdamas tikslą iš to turėti turtinę naudą, ką ir patvirtina jau aptartas ir įrodytas svetimo turto užvaldymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas, padarytas plėšimo metu, kvalifikuojamas ir pagal BK 129 str. 2 d. 9 p., ir pagal atitinkamą BK 180 str. dalį priklausomai nuo kvalifikuojančių požymių. Todėl teismas R.B. nusikalstamą veiką pagrįstai ir teisingai kvalifikavo ir pagal BK 180 str. 2 d., ir pagal BK 129 str. 2 d. 9 p.

Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad kaltinimas dėl plėšimo jam buvo pareikštas tik teisminio nagrinėjimo metu. Jo nuomone, tai buvo padaryta tik tam, kad kaltinimai jam ir kitiems nuteistiesiems nesiskirtų. Kolegija ir šiuos apelianto argumentus atmeta. Iš bylos matosi, kad kaltinimas R.B. tikrai buvo pakeistas teisme, tačiau tai buvo padaryta vadovaujantis galiojančiu BPK 256 straipsniu, o šis įstatymas kaip tik ir numato kaltinimo pakeitimo teisme galimybę. Taip pat pažymėtina, kad teisme prokuroro pateikto kaltinimo turinys iš esmės niekuo nesiskiria nuo kaltinimo, išdėstyto kaltinamajame akte. Skirtumas tik tas, kad R.B. nusikalstama veika įvertinta ne tik kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų, bet ir kaip plėšimas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad gavęs prašymą pakeisti kaltinimą, teismas visiems kaltinamiesiems ir jų gynėjams įteikė tų prašymų nuorašus, taip pat padarė teismo posėdžio pertrauką pasirengti gynybai. Taigi nuteistojo R.B. teisė į gynybą nebuvo pažeista, be to, tokių pažeidimų skunde nenurodo ir pats apeliantas. Iš bylos matosi, kad teismas nei BPK 256 str., nei kitų procesinių įstatymų pažeidimų nepadarė.

Iš nuosprendžio matosi, kad pripažinęs R.B. kaltu, teismas teisingai išnagrinėjo ir pareikštus civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Šioje nuosprendžio dalyje teismo išvados motyvuotos itin išsamiai.

Paskiriant nuteistajam R.B. bausmes, BK 54 str. reikalavimai irgi nebuvo pažeisti. Teismas įvertino šio nuteistojo padarytų nusikaltimų pobūdį bei pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir į atsakomybę už plėšimą sunkinančią aplinkybę. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas neįvertino jo prisipažinimo ir gailėjimosi. Tačiau iš bylos ir paties paduoto apeliacinio skundo matosi, kad R.B. neigia ir nepripažįsta daugelio svarbių ir esminių nustatytų bylos aplinkybių. Todėl nustatyti nurodomą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę tikrai nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Jo atsakomybę už plėšimą sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino šios veikos padarymą bendrininkų grupėje. Tuo tarpu atsakomybę už nužudymą nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Skirdamas bausmes, teismas atsižvelgė į tai, kad R.B. yra recidyvistas, anksčiau jau du kartus teistas už plėšimus, o paskutiniuosius nusikaltimus padarė dar nepasibaigus ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminui. Apeliantas skunde be to neteisingai nurodo ir apie tai, kad teismas jam paskyrė griežtesnę už sankcijos vidurkį bausmę. Iš tikrųjų nežymiai už sankcijos vidurkį jam buvo paskirta bausmė tik pagal BK 180 str. 2 d. Tuo tarpu pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. paskirtoji bausmė kaip tik atitinka šio baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį. Šią bausmę su bausme, paskirta už plėšimą, teismas subendrino apėmimo būdu. Be to, prie šios bausmės, vadovaujantis BK 64 str., buvo pridėta tik mažesnioji ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis. Visa tai įvertinus, R.B. paskirtoji bausmė negali būti laikoma per griežta. Teismo nuosprendis R.B. atžvilgiu yra teisėtas bei pagrįstas ir jį naikinti arba keisti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R.B. apeliacinį skundą atmesti.