- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-24
- Bylos Nr.
- 1A-55-300-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-01068-2012-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
- Nuteistasis
- R. B.
- Advokatai
- Dainius Žiedas, Andrius Chudenkovas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. gynėjo advokato A. Chudenkovo apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu paskirta ir su 2012 m. gegužės 3 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu subendrinta 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
R. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 1 d., apie 1.00 val., (duomenys neskelbtini), parduotuvėje „M.“, esančioje (duomenys neskelbtini), atvirai nuo prekystalio pagrobė M. M. priklausančius 200 litų, taip padarė nukentėjusiajam M. M. 200 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo R. B. gynėjas advokatas A. Chudenkovas prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-10-11 nuosprendį ir R. B. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Apeliantas pažymi, jog baudžiamojo proceso metu R. B. neturėjo gynėjo, dėl to, nuteistojo gynėjo teigimu, jis negalėjo teismui išdėstyti visų aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui ir jos rūšies bei dydžio nustatymui. Nurodo, kad nuteistasis siekė ir norėjo atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, bet dėl neišmanymo ir nežinojimo negalėjo to padaryti, nes nukentėjusysis neatvyko į teismo posėdį. Dėl to, kas paminėta, mano, kad tai patvirtina, jog, be to, jog R. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to gailėjosi, buvo prielaidos ir kitai jo atsakomybę švelninančiai aplinkybei – kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Taip pat nurodo, kad tik dėl to, jog R. B. neturėjo teisinio išsilavinimo ir pakankamai patirties, taip pat, kad jo interesams neatstovavo profesionalus teisininkas, kuris galėjo patarti ir atlikti veiksmus, kurie atitiktų jo valią, t. y. atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, bei to, jog teismas ir prokuroras nepatarė, kaip ir kokiu būdu jis galėtų atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, jam buvo užkirsta galimybė atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą ir tokiu būdu paveikti jam skirtinos bausmės rūšį ir / arba dydį. Apelianto teigimu, teismas R. B. skyrė laisvės atėmimo bausmę tik dėl tos priežasties, jog BK 27 straipsnio 1 dalies pagrindu R. B. yra pripažintinas recidyvistu. Pastebi, jog pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Mano, kad vien tai, jog R. B. anksčiau yra baustas, nesudaro prielaidų teigti, jog už nuskalstamą veiką – atvirą vagystę, – dėl kurios jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, buvo pasirengęs atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, jam turi būti skirta itin griežta su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Nuteistojo gynėjo nuomone, teismas, parinkdamas bausmės rūšį, netinkamai vadovavosi bausmių sistema ir skyrė griežtesnę bausmės rūšį nei šioje situacijoje galėjo būti R. B. paskirta. Teigia, kad griežčiausios bausmės paskyrimas R. B., kuris siekia atnaujinti sportinę veiklą, kurią nepagrįstai, pakenkdamas savo asmenybės vystymuisi, apleidęs, buvo neadekvatus jo padarytai nusikalstamai veikai. Apelianto įsitikinimu, susiklosčiusioje situacijoje nustatytos aplinkybės sudarė prielaidas teismui svarstyti klausimą skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę (BK 62 str.), tačiau teismas, itin formaliai įvertinęs nuteistojo anksčiau padarytas nusikalstamas veikas, tokios aplinkybės net nevertino. Dėl to mano, kad tai, jog nuteistasis nuoširdžiai gailėjosi, prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos ir siekė atlyginti padarytą žalą, pagrindžia, kad nuteistajam galėjo ir turėjo būti skirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Mano, kad anksčiau šiame skunde išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog Šiaulių miesto apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, neteisingai paskyrė bausmę, kadangi skyrė pernelyg griežtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę, nors esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, apelianto manymu, nuteistajam galėjo būti skirta švelnesnė bausmė, kuria būtų įgyvendinta bausmės paskirtis.
Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde R. B. kaltės dėl jo padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo paskirti R. B. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, priešingai apelianto tvirtinimams, kad R. B. skirta laisvės atėmimo bausmė tik dėl tos priežasties, jog BK 27 straipsnio 1 dalies pagrindu jis yra pripažintinas recidyvistu, atsižvelgė į R. B. padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, į jo asmenį apibūdinančius duomenis – anksčiau ne kartą teistas – 3 kartus, jog nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, bausmės vykdymo atidėjimo metu, baustas administracine tvarka, nedirba, į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs prieš tai nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad apylinkės teismas, pagrįstai, įvertinęs šias bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, paskyrė R. B. realią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas žymiai mažesnį nei jo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Dėl to nuteistajam skirta bausmė nelaikytina per griežta, priešingai, kolegijos vertinimu, ji atitinka tiek nuteistojo padarytą nusikaltimą, tiek jo asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus.
Ir nors nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad apylinkės teismas R. B. skyrė pernelyg griežtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su R. B. skirtina bausme, nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima švelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę. Pirma, tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį ir negali pradėti visaverčio gyvenimo, priklauso nuo jo paties elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių. Antra, tai, jog apeliantas vis dėlto mano, kad nuteistajam turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda teisinio pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės ar keisti jos rūšį. Trečia, bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, o kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą, atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą bausmę. Tuo labiau, bylos duomenys tvirtina, jog R. B. jau 3 kartus teistas, nusikalto teistumui neišnykus, bausmės vykdymo atidėjimo metu, kuris ankstesniais nuosprendžiais jam jau buvo taikytas du kartus, nedirba.
Be to, pastebėtina tai, kad, nors nuteistajam skirta griežčiausia iš Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – laisvės atėmimas, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad R. B. padarytas nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų, kad nuteistasis nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio prasme – recidyvistas, o pagal BK 27 straipsnio ir BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, daro išvadą, kad nuteistasis yra linkusi nusikalsti asmenybė, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę.
Kiti apelianto skunde nurodyti teiginiai, susiję su R. B. gynėjo neturėjimu baudžiamojo proceso metu ir iš to kylantys nuteistojo gynėjo samprotavimai, jog dėl to R. B. negalėjo atlyginti žalos nukentėjusiajam, nors to siekė ir norėjo, kas, gynėjo nuomone, turėtų būti pripažinta jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, deklaratyvūs, todėl – atmestini. Iš tiesų, bylos duomenys tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžių metu, R. B. gynėjas nedalyvavo. Tačiau bylos duomenys tvirtina ir tai, kad teisė turėti gynėją R. B. buvo išaiškinta (29, 66 b. l.) ir kad jis pats jo atsisakė (30, 67 b. l.), o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo informuotas dėl jo teisės turėti gynėją (77 b. l.), išaiškinant, kad jis nepatenka į sąrašą asmenų, kuriems Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalyje yra numatytas būtinas gynėjo dalyvavimas. Todėl tai, kad apylinkės teismo posėdžių metu nuteistasis gynėjo neturėjo, jo teisių nepažeidė. Taip pat neteisus apeliantas teigdamas, kad dėl gynėjo neturėjimo R. B. negalėjo atlyginti žalos nukentėjusiajam, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistojo gynėjas dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu bei jo vardu rašė apeliacinį skundą, tačiau bylos duomenys tvirtina, kad net ir turėdamas gynėją, nuteistasis padarytos žalos nukentėjusiajam neatlygino. Dėl šių priežasčių toks nuteistojo noras – atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą laikytinas deklaratyviu.
Skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad kitos rūšies bausmės, nei terminuotas laisvės atėmimas, paskyrimas, nepakeis R. B. teisei priešingo elgesio ir konstatuoja, kad R. B. paskirta bausmė yra ne per griežta, atitinka protingumo, teisingumo, proporcingumo principus.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. spalio 11 d. nuosprendį, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistojo R. B. gynėjo advokato Andriaus Chudenkovo apeliacinį skundą atmesti.