Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Techninis modelis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria patvirtintas Nordea Bank Finland Plc finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės ,,Techninis modelis“ bankroto byloje Nr. B2-2509-585/2009.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Administratorius šį reikalavimą atsisakė įtraukti į kreditorių sąrašą.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad banko įtraukimas į kreditorių sąrašą pažeis kitų kreditorių interesus, nes bankas įgytų lemiamą balsą įmonės kreditorių susirinkimuose bei turėtų teisę lemti įmonės bankroto procedūrų eigą, neatsižvelgiant į kitų kreditorių nuomonę (ĮBĮ 22, 25 str.). Be to, bankas įgytų prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu, nes, pasibaigus bankroto procedūrai, šiam kreditoriui išliktų galimybės priverstinai skolą išsiieškoti iš asmeninio pagrindinių skolininkų, kitų laiduotojų turto bei įkeisto turto. Tuo tarpu kiti bankrutuojančio laiduotojo kreditoriai šios galimybės neturi, nes jų reikalavimai bus vykdomi tik iš likusio bankrutuojančios bendrovės turto. Teismas neatsižvelgė į tai, kad bankas bent dalį negrąžinto kredito galės padengti iš skolininkų prievolei užtikrinti įkeisto turto (CK 4.192 str. 1 d., ĮBĮ 34 str.). Tuo tarpu jei kredito gavėjo reikalavimus įvykdytų laiduotojas BUAB ,,Techninis modelis“, CK 6.83 straipsnio pirmosios dalies pagrindu jam nepereis banko, kaip hipotekos turėtojo, teisės ir pareigos, tai yra apeliantas negalės pirmumo teise išieškoti skolos bei nuostolių iš įkeisto turto pagal kreditavimo sutartis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad visas ar dalis banko reikalavimo yra užtikrintas įkeistu nekilnojamuoju turtu, todėl, net ir įtraukus banko reikalavimą į kreditorių sąrašą, jo dydis turėtų būti mažinamas įkeisto turto verte. Teismas neatsižvelgė į tai, kad banką įtraukus į kreditorių sąrašą nebūtų užtikrinta bankroto procedūrų vykdymo koncentracija ir ekonomiškumas. Patenkinus bent dalį šio kreditoriaus reikalavimų, bankrutuojanti bendrovė atitinkama dalimi perimtų kreditoriaus turtines teises (CK 6.83 str. 1 d.), o tokiu atveju likusiems kreditoriams tektų pakartotinai dalinti turtą, įgytą pasinaudojus pirminio kreditoriaus banko teisėmis. Be to, bankas nėra pasinaudojęs galimybe išieškoti skolą iš pagrindinių skolininkų bei įkeisto turto, todėl pagal laidavimo sutartį patvirtinus jo reikalavimą, susidarytų situacija, jog toks kreditorinis reikalavimas yra netikslus, nes bet kuriuo metu visą ar dalį reikalavimo gali padengti kiti solidarieji skolininkai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad bankas tapačius reikalavimus yra pareiškęs pagrindiniams skolininkams ir kitiems laiduotojams. Tuo atveju, jei skundžiama teismo nutartis būtų palikta galioti, susidarytų situacija, kad keli vienodi iš tų pačių prievolių kylantys reikalavimai patenkinti kelis kartus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad bankas be svarbių priežasčių savo reikalavimą pareiškė praleidęs teismo nustatytą terminą tokiems reikalavimams pareikšti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad į bankroto bylą neįtraukus pagrindinių skolininkų ir kitų laiduotojų, būtų iš esmės pažeidžiamos CPK 8 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios pareigą kooperuotis ir bendradarbiauti civiliniame procese, bei neužtikrintas objektyvus banko pateikto kreditorinio reikalavimo vertinimas. Kiltų ginčų dėl pačių bankroto procedūrų legitimumo, nes proceso metu būtų sprendžiami klausimai, susiję su nedalyvaujančių pagrindinių skolininkų ir kitų laiduotojų teisėmis ir pareigomis. Be to, jau yra inicijuoti kiti teisminiai procesai dėl skolos išieškojimo iš pagrindinių skolininkų ir laiduotojų, todėl šių procesų metu patenkinus bent dalį banko turtinių reikalavimų, jis gali delsti patikslinti savo kreditorinius reikalavimus šioje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:

Pirma, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kai laidavimu užtikrinta prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidarią prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str.), o kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli solidarieji skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Taigi bankas turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę tiek skolininkų, tiek laiduotojo, tiek jų kartu. Dėl to, apeliantui nepateikus jokių įrodymų, jog reikalavimas ar jo dalis yra įvykdyta, vien aplinkybė, kad bankas tapačius reikalavimus yra pareiškęs pagrindiniams skolininkams ir kitiems laiduotojams, neužkerta kelio kreditoriui bankui reikalauti prievolės įvykdymo ir iš laiduotojo bankrutuojančios bendrovės.

Antra, neduoda pagrindo kitokiai išvadai apelianto argumentai, jog teismas neįvertino, kad bankas bent dalį negrąžinto kredito galės padengti iš įkeisto turto, kad banko reikalavimo dydis turėtų būti mažinamas įkeisto turto verte ir pan. (CPK 185 str.). Laidavimas ir turto įkeitimas yra atskiros prievolių užtikrinimo priemonės, todėl tais atvejais, kai prievolės įvykdymas užtikrintas keliais skirtingais užtikrinimo būdais, kreditorius turi teisę pasirinkti, kokiu jo reikalavimo užtikrinimo būdu naudotis, tai yra gali reikalauti, kad prievolę įvykdytų bet kuris asmuo – tiek laiduotojas, tiek įkaito davėjas, tiek abu kartu. Aplinkybė, kad bankas, kaip kreditorius, pareikalavo kelių jo reikalavimo užtikrinimo priemonių – laidavimo ir įkeitimo – nekeičia teisinių santykių, susiklosčiusių tarp laiduotojo, kreditoriaus ir skolininkų. Tačiau, gavus visą ar dalį reikalavimo patenkinimo iš skolininko ar kitais būdais, atitinkamai būtų sumažinami kreditoriniai reikalavimai laiduotojui, ir atvirkščiai (CK 6.83 str.). Dėl to, nagrinėjamu atveju apeliantui neįrodžius, jog dalis skolos yra padengta iš įkeisto turto, nėra pagrindo mažinti banko kreditorinio reikalavimo dydžio (CPK 178 str.), o aplinkybė, kad banko reikalavimas yra užtikrintas turto hipoteka, nėra pagrindas atsisakyti tvirtinti banko reikalavimą laiduotojo bankroto byloje (CPK 185 str.).

Trečia, atmestini apelianto argumentai, jog banko reikalavimo patvirtinimas bankroto byloje pažeis kitų kreditorių teises bei teisėtus interesus. Nesant ginčo dėl banko reikalavimo pagrįstumo bei teisėtumo, vien šio reikalavimo dydis (ir su tuo susijusios įstatyme numatytos kreditoriaus teisės bankroto procese) ar reikalavimo užtikrinimo priemonių naudojimas, nepaneigia banko teisės pareikšti finansinį reikalavimą bankroto byloje. Tuo atveju, kai sprendžiant klausimą dėl kreditoriaus reikalavimų tvirtinimo nėra ginčijamas reiškiamo reikalavimo pagrįstumas, nėra teisiškai reikšminos aplinkybės, susijusios su kitų kreditorių galimybių patenkinti savo reikalavimus realumu (CPK 185 str.).

Ketvirta, atmestini apelianto argumentai, kad banko finansinio reikalavimo patvirtinimas byloje pažeis bankroto procedūrų koncentracijos bei ekonomiškumo principus. Apelianto nurodyti teisės principai nėra absoliutūs ir negali būti taikomi taip, kad būtų paneigtas paties bankroto proceso tikslas bei paskirtis. Bankroto procedūra nėra savitikslė, todėl jos metu pirmiausia turi būti sprendžiami klausimai, susiję su jos esme, o šio proceso koncentracija bei ekonomiškumas yra labai svarbūs, tačiau, nesant duomenų dėl banko piktnaudžiavimo savo teisėmis ir proceso vilkinimo, negali užgožti proceso esmės. Dėl to, esant solidariajai laiduotojo ir skolininkų atsakomybei, kreditorius, kaip minėta, gali reikšti savo reikalavimus laiduotojui, o procesinės priežastys negali paneigti šios kreditoriaus teisės. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 1.5 str.).

Penkta, atmestini apelianto teiginiai, jog bankas savo reikalavimą pareiškė be svarbių priežasčių praleidęs terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Apeliantas šį argumentą grindžia tuo, kad bankroto byla buvo iškelta 2009 m. kovo 16 d., terminas reikalavimams pareikšti baigėsi 2009 m. gegužės 11 d., o bankas savo reikalavimą pateikė tik 2009 m. birželio 15 d. Apelianto nuomone, termino praleidimo priežastys nėra svarbios, nes bankas savo reikalavimą galėjo pateikti dar 2009 m. balandžio 17 d. nutraukęs kreditavimo sutartį su skolininkais.

Teisėjų kolegijos nuomone, šie apelianto argumentai neduoda pagrindo naikinti ar keisti teismo nutarties, nes terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis, tai yra teismas gali ir vėliau pateiktus ar patikslintus reikalavimus priimti iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo pagal ĮBĮ 26 straipsnio pirmąją dalį ir CPK 78 straipsnį. Be to, kiekviena teisės norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į ja siekiamus tikslus, proporcingumo bei protingumo principus. Terminai paprastai įtvirtinami siekiant užkirsti kelią proceso vilkinimui bei piktnaudžiavimui procesu, tačiau procesinių terminių taikymas neturi pažeisti asmens teisės į sąžiningą savo interesų gynimą.

Nagrinėjamu atveju bankas teismo nustatytą reikalavimų pateikimo terminą praleido nežymiai, nurodė to priežastis. Tuo tarpu apeliantas, teigdamas, kad minėtos priežastys nėra svarbios, nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių spręsti apie banko nesąžiningą elgesį bei piktnaudžiavimą teisėmis (CPK 178 str.). Be to, apeliantas nepaneigė banko teiginių, jog pastarasis nebuvo informuotas apie laiduotojui iškeltą bankroto bylą, o tai sužinojęs iš karto ėmėsi veiksmų tinkamai realizuoti savo teises (CPK 178 str.). Esant tokiai situacijai, vien apelianto nurodyta aplinkybė, susijusi su banko ir skolininkų tarpusavio sutarties nutraukimu, negali būti laikoma pakankama, jog būtų galima pripažinti termino praleidimo priežastis nesvarbiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007). Be to, nėra duomenų, kad toks vėlesnis kreditoriaus reikalavimų patvirtinimas lėmė bankroto proceso vilkinimą. Dėl to, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, neesminiai proceso pažeidimai negali įtakoti realiai egzistuojančios materialiosios teisės gynimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė minėto termino praleidimo priežastis svarbiomis (CPK 185, 78 str.).

Šešta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė įtraukti į bylą dalyvaujančiais asmenimis pagrindinius skolininkus. Kaip teisingai nurodė teismas, net neįtraukus skolininko į bylą, laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas (CK 6.82 str. 2 d.), o pagrindinio skolininko teisėms laidavimu užtikrintoje prievolėje toks teismo atsisakymas įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu nesukelia jokių neigiamų teisinių pasekmių, nes įstatymas numato, kad tokiu atveju pagrindinis skolininkas išsaugo visų savo atsikirtimų teises laiduotojo atgręžtiniam reikalavimui (CK 6.82 str. 1 d.). Šios išvados nepaneigia apelianto teiginiai, jog jau yra inicijuoti kiti teisminiai procesai dėl skolos išieškojimo iš pagrindinių skolininkų ir laiduotojų, o jų metu patenkinus bent dalį banko turtinių reikalavimų, jis gali delsti patikslinti savo kreditorinius reikalavimus šioje byloje. Apeliantas nepateikė jokių tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 185, 178 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.