Šiaulių apygardos teismo nutartis

2012-03-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-86-300-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-14
Bylos Nr.
1A-86-300-2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
Nuteistasis
Ž. N.
Advokatai
Edmundas Jankaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-86-300/2012Teisminio proceso Nr. 1-75-2-00016-2011-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.4., 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 14 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorui Pauliui Andruškevičiui,gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,nuteistajam Ž. N.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. N. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Kauno apygardos teismo 2006-04-24 nuosprendžiu ir prie neatliktos bausmės dalies pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ž. N. nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 23 d. 2011-03-23 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) ranka padarydamas prierašą, kuriame (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros prokurorei A. M. liepė saugoti savo šeimą ir save, nurodė, kad nedaug liko gyventi ir mirtis kvėpuoja jai į nugarą, išsiųsdamas pranešimą su savo prierašu paštu A. M. jos darbovietės – (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros – adresu, taip tiesiogiai ir užuominomis grasino nužudyti žmogų.

Šalies argumentai

Nuteistasis Ž. N. apeliaciniu skundu prašo išnagrinėti bylą. Skunde nurodo, kad byla buvo sufabrikuota, o prokuroras ikiteisminio tyrimo metu sakė jam atsisakyti gynėjo, o teisėja į tai neatsižvelgė, todėl, apelianto teigimu, jį nuteisė neteisingai.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Sprendžiant Ž. N. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Ž. N. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas –turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiosios, paties nuteistojo parodymus), kitus rašytinius įrodymus ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų. Pats apeliantas savo skunde nenurodė visiškai jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės. Tuo pačiu pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl nuteistojo Ž. N. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu (kaip skunde nurodo nuteistasis, kad byla buvo sufabrikuota), nesant nustatytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, laikytinas – deklaratyviu, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Apeliantas Ž. N. savo apeliaciniu skundu prašo išnagrinėti bylą ir teigia, kad byla buvo sufabrikuota, prokuroras ikiteisminio tyrimo metu sakęs jam atsisakyti gynėjo, o teisėja į tai neatsižvelgė, todėl, apelianto teigimu, jį nuteisė neteisingai. Tačiau baudžiamosios bylos duomenys – paties nuteistojo Ž. N. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kai jis pripažino savo kaltę ir patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei parodė, kad savo elgesį vertina blogai, gailisi dėl to, ką padarė (81–82 b. l.); nukentėjusiosios A. M. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, kur ji parodė, kad į prokuratūrą buvo atsiųstas laiškas su Ž. N. užrašytu tekstu, kuriame buvo išreikštas grasinimas, žinojo, kad N. atlieka bausmę ir pats to grasinimo neįvykdys, bet grasinimas galėjo būti įvykdytas kitiems padedant (82 b. l.) – paneigia nuteistojo skunde nurodytus deklaratyvius teiginius.

Be to, pažymėtina tai, kad nors nuteistasis Ž. N. apeliaciniame skunde ir teigia, kad byla buvo sufabrikuota, prokuroras ikiteisminio tyrimo metu sakęs jam atsisakyti gynėjo, o teisėja į tai neatsižvelgė, todėl jį nuteisė neteisingai, tačiau motyvų, patvirtinančių šiuos jo deklaratyvius teiginius, nenurodė. Todėl tokie jo argumentai laikytini deklaratyviais ir prieštaraujančiais byloje esantiems įrodymams, todėl atmetami.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, darytina išvada, kad nuteistojo Ž. N. veiką pirmosios instancijos teismas kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo įrodyta visiškai, todėl apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendžio keisti ar naikinti nuteistojo Ž. N. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo Ž. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Raimundas JurgaitisZigmas Kavaliauskas